Atlyginimų atotrūkis tarp šių regionų ketvirtąjį ketvirtį siekė 383,5 euro ir per ketvirtį padidėjo 17,7 euro, pranešė Valstybės duomenų agentūra.

Vidutinis mėnesinis atlyginimas „į rankas“ Sostinės regione siekė 1422,9 euro – 4,2 proc. daugiau nei prieš ketvirtį, Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 1204,7 euro arba 3,8 proc. daugiau.

Vidutinis darbo užmokestis per ketvirtį išaugo visose savivaldybėse nuo 0,3 (Pasvalio rajajone) iki 10 proc. (Pagėgių).

Didžiausią atlyginimą – 2396,9 euro – gavo Vilniaus miesto įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Šioje savivaldybėje vidutinis darbo užmokestis 286,6 euro viršijo šalies vidurkį. Mažiausiai – 1385,4 euro – uždirbo Zarasų rajono savivaldybės įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai, jų darbo užmokestis buvo 1011,5 euro mažesnis nei Vilniaus miesto.

Per metus – ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu metu 2022-aisiais, – vidutinis darbo užmokestis augo visose savivaldybėse nuo 5,9 iki 21,3 procento.

Sostinės regione vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį padidėjo 0,3 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione sumažėjo 0,6 proc. Per metus vidutinis darbuotojų skaičius padidėjo Sostinės regione 3 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 0,2 proc.

Didžiausias atotrūkis buvo finansinės ir draudimo veiklos įmonėse – 31,8 proc., informacijos ir ryšių – 28,4 proc., žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo – 25,6 proc., penktadienį pranešė Valstybės duomenų agentūra.

Transporto ir saugojimo bei statybos įmonėse dirbančių moterų vidutinis valandinis darbo užmokestis iki mokesčių viršijo vyrų, todėl atotrūkis buvo neigiamas – minus 11,9 ir 3,6 proc.

Statistikų teigimu, atotrūkiui įtakos turėjo vyrų ir moterų skaičiaus pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos rūšis, jų profesija, išsilavinimas, amžius, darbo stažas ir kitos priežastys.

Pernai atotrūkis mažėjo iki 25 metų, 35–44 metų bei 65-erių ir vyresnių darbuotojų amžiaus grupėse. Didžiausias jis pernai buvo 35–44 metų darbuotojų (16,6 proc.) grupėje, o mažiausias – vyresnių nei 65 metų (5,5 proc.) grupėje.

20 proc. skirtumas

Įvairūs makroekonominiai rodikliai ES šalyse labai skiriasi. Jau esame pratę girdėti, kad Lietuvoje infliacija yra viena iš aukščiausių visame bloke, tačiau atotrūkis nuo valstybių, kuriose vyrauja žemiausia infliacija, – išties įspūdingas. Pavyzdžiui, žemiausias metinės infliacijos rodiklis ES praėjusių metų pabaigoje registruotas Ispanijoje (5,5 proc.), Liuksemburge (6,2 proc.) ir Prancūzijoje (6,7 proc.). Aukščiausias – Vengrijoje (25,0 proc.), Latvijoje (20,7 proc.) ir Lietuvoje (20 proc.).

Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto mokslininkės D. Dumčiuvienės teigimu, tai natūrali situacija. „Taip yra dėl šalių ekonominės padėties, dėl jų ekonominio potencialo. Natūralu, kad infliacija taip skiriasi, nepaisant, kad šalys yra ES narės. COVID-19 laikotarpis, be abejo, irgi skirtingai atsiliepė šalių rodikliams – vienoms mažiau, kitoms daugiau, vertinant jų atsparumą“, – sako ekonomistė.

Perspektyva: D. Dumčiuvienė abejoja, ar artimiausiu metu įmanoma ES lygiu suvienodinti minimalų atlyginimą ar bent padaryti jį panašų. KTU nuotr.

Vienas iš šešių EK prioritetų 2019–2024 m. yra „Žmonėms tarnaujanti ekonomika“. Šį apibrėžimą reikėtų suprasti kaip planą, kuriuo siekiama mažinti atotrūkį tarp atskirų ES šalių ir regionų. Paprastai tariant, taip orientuojamasi į stabilesnę bendrą ekonominę gerovę.

Ar šiame infliacijos ir kitų šokų kontekste tokia ekonomika tikrai tarnauja žmogui? Pasak D. Dumčiuvienės, siekti vienodesnių rodiklių reikia ir tam EK numatė daug priemonių – net ir papildomų, kai prasidėjo pandemija, nes tokie iššūkiai nebuvo planuojami šios EK kadencijos pradžioje.

„Priemonių yra įvairių, kalbant ir apie struktūrinius fondus, ir apie vėliau atsiradusias papildomas priemones. Išeitinė pozicija vienoda – šalys gali naudotis finansinėmis priemonėmis, bet labai skirtingai. Vienoms šalims gal sekasi geriau, kitoms – prasčiau, dėl to ir skirtumai nenyksta. Jie ir negali visiškai išnykti“, – tikina tyrėja.

Nereikia galvoti, kad mes pasieksime Liuksemburgo ar panašių šalių rodiklius. Realybė yra tokia, kokia yra, esame ES nariai, naudojame visas galimas priemones, kad siektume kiek galima didesnės ekonominės ir socialinės sanglaudos.

 

Ar visada atsiperka?

Kas yra toji „Žmonėms tarnaujanti ekonomika“? EK yra numačiusi žingsnius, kaip sukurti funkcionuojantį tokios ekonomikos modelį: svarbu užtikrinti įperkamos energijos tiekimą, ekonominį ir finansinį stabilumą, kartu nepamirštant ir viešųjų finansų tvarumo. Didelis dėmesys skiriamas ekonomikos augimui, darbo vietų kūrimui, žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai.

EK kalba ir apie minimaliojo darbo užmokesčio suvienodinimą, apsaugą ir stebėseną. Tuo pat metu Lietuvoje vyksta diskusijos, jog gali nutikti ir taip, kad greitai minimalus atlyginimas pavys vidutinį. Be to, kalbant apie šalies vidurinę klasę, formuojasi nerimą kelianti tendencija: vidurinė klasė plečiasi, bet jos perkamoji galia gerokai susitraukusi, daugelis ekonomistų pripažįsta, kad ji yra nuskurdusi.

Pasak D. Dumčiuvienės, įvairios diskusijos vyksta ir ES mastu, bet skirtumai išlieka. „Klausimas sudėtingas, nes, kaip ir kalbėjome, šalių ekonomikos situacijos yra skirtingos. Be abejo, jei būtų standartas tarp ES šalių, suteiktų tam tikro patikimumo ir aiškumo, nes, lyginant, pavyzdžiui, Liuksemburgą ir pietines šalis, minimalaus atlygio skirtumai yra labai dideli. Abejotina, ar artimiausiu metu įmanoma suvienodinti minimalų atlyginimą ar bent padaryti jį panašų“, – atvirauja ekspertė.

Šiandien prie įtemptos ekonominės situacijos daugumoje ES valstybių narių prisideda ir reikiamų įgūdžių darbuotojų trūkumas – ne išimtis ir Lietuvoje. Diskutuojama apie kokybiškesnį darbuotojų kvalifikavimą, kad jie atitiktų realius rinkos poreikius, švietimo ir verslo sąveiką.

D. Dumčiuvienė primena, kad 2023-iuosius ES yra įvardijusi Europos įgūdžių metais, todėl papildomas dėmesys skiriamas persikvalifikavimui, naujoms kompetencijoms įgyti, mėginama šalinti trūkumus, kurių šiuo metu susidarę darbo rinkoje.

EK atkreipia dėmesį į COVID-19 pandemijos paveiktas mažas ir vidutines įmones. Jos jau sulaukė finansinės pagalbos, bet pažanga skirtingose šalyse ir sektoriuose vis dar nevienoda. EK ir toliau skatina pereiti prie žalesnės, skaitmeniškesnės ir atsparesnės ekonomikos, tačiau dažnai tarp smulkiojo verslo atstovų juntamas skepsis, ar tikrai žaliosios investicijos ir skaitmenizavimas smulkiajam verslui atsiperka, ar iš tikrųjų jos yra naudingos.

D. Dumčiuvienė pripažįsta, kad sunku atsakyti vienareikšmiškai: „Yra daug sričių, kur galbūt galėtų būti naudojamos žaliosios iniciatyvos, tačiau tai labai priklauso nuo verslo veiklos – ar tai yra paslaugos, ar gamyba, ar naudojamos ypatingos technologijos. Daug priklauso nuo paties verslo, kiek jame galima pritaikyti žaliąjį aspektą. Sutinku, kad ne visada yra paprasta tai padaryti, galbūt ir kaina yra didelė. Tai netgi gali gali paskatinti išeiti iš rinkos, nepavykus įgyvendinti tokių planų.“

Taupyti per renovaciją

Energijos išteklių kainų šokas privertė atsigręžti į energijos vartojimo efektyvumo priemones. Dar prieš pandemiją ir karo Ukrainoje pradžią šios priemonės buvo tarp „Žmonėms tarnaujančios ekonomikos“ prioritetų.

Vienas iš šio segmento akcentų – pastatų renovacija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra skelbia, kad šalyje jau renovuota 4 512, arba 12 proc. daugiabučių namų; šiuo metu renovuojami 1 406 gyvenamieji pastatai. Pagal renovuotų daugiabučių dalį, lyderės yra Birštono (60 proc.), Panevėžio miesto (45 proc.), Druskininkų (42 proc.), Jonavos rajono (37 proc.), Palangos miesto (37 proc.) savivaldybės.

EK duomenimis, kasmet daugiau ar mažiau renovuojama 11 proc. esamų ES pastatų. Tačiau, atliekant renovacijos darbus, pastatų energinio naudingumo problema sprendžiama labai retai. Svertinis metinis energinės renovacijos rodiklis siekia vos apie 1 proc. Visoje ES esminė renovacija, kuria energijos suvartojimas sumažinamas bent 60 proc., per metus atliekama tik 0,2 proc. pastatų, o kai kuriuose regionuose energinė renovacija iš esmės neatliekama.

D. Dumčiuvienė sutinka, kad iš tiesų ne visi įvertina ne tik estetinės, bet ir ekonominės gyvenamųjų namų renovacijos grąžos faktorių. „Be to, gyventojams renovacija kainuoja: daugelis skaičiuoja, kiek galima investuoti, kad po kažkurio laiko būtų gaunamas teigiamas rezultatas“, – iš praktinės pusės vertina ji.

„Kalbant apie energijos vartojimo efektyvumą, manau, per mažai kalbama apie vartotojų elgseną. Keičiant pačią elgseną, galima nemažai sutaupyti tiek namuose, tiek darbo vietose. Galbūt tai būtų labiau siejama su elektros taupymu, bet tai irgi svarbu“, – priduria analitikė.

Prie visuotinės gerovės prisidėtų ir aplinka. Politinė situacija irgi įneša abejonių, klausimų, neramumų.

 

Valdžios elgsena

Pandemijos, karo Ukrainoje padariniai lėmė, kad reikšminga dalis europiečių nukentėjo ekonomiškai, kai kurie neteko ir darbo. D. Dumčiuvienė pabrėžia, kad daug kam teko dorotis ir su moraliniais iššūkiais – vieniems juos išgyventi sekėsi lengviau, kitiems – sunkiau. „Tai sudavė smūgį žmonių gerovei, moralinei būsenai, saugumo jausmui. Žmonės su tuo kovojo ir tebekovoja – negalime to išvengti“, – pabrėžia ji.

„Gal tai nėra ekonomikos klausimas, bet, manau, prie visuotinės gerovės prisidėtų ir aplinka. Politinė situacija irgi įneša abejonių, klausimų, neramumų. Gal nereikėtų labai garsiai diskutuoti apie tokius klausimus, kuriuos galima išspręsti Vyriausybės arba parlamento posėdžiuose. Tokios tendencijos visuomenę verčia nepasitikėti valdžia, verčiau reikėtų skleisti daugiau gerų žinių“, – požiūriu dalijasi D. Dumčiuvienė.

Pasak jos, nacionalinės valdžios užduotis iš ekonominės perspektyvos turėtų būti suteikti daugiau aiškumo, kaip mes atrodome kitų šalių kontekste. Vienas iš metodų galėtų būti daugiau viešumo reguliariai EK rengiamai Europos semestro procedūrai. Tai ekonominės ir fiskalinės politikos koordinavimo ES ciklas, kurio vykdymo metu daugiausia dėmesio skiriama šešių mėnesių laikotarpiui nuo kiekvienų metų pradžios. Vykdant Europos semestrą, valstybės narės derina savo biudžeto ir ekonominę politiką su ES lygiu sutartais tikslais ir taisyklėmis. Vėliau pateikiami šalies pažangos vertinimai.

Visai neseniai, gegužę, EK skelbė Lietuvai skirtą ekonominių ir socialinių iššūkių ataskaitą ir rekomendacijas. Jose pažymima, kad atėjo laikas spręsti įsisenėjusias Lietuvos problemas energetikos, sveikatos sistemos, socialinių paslaugų, švietimo srityse. Vienas iš jų sprendimo pagrindų – pakankamos biudžeto pajamos, o šioms užtikrinti svarbu tęsti mokesčių peržiūrą.

„Nereikia galvoti, kad mes pasieksime Liuksemburgo ar panašių šalių rodiklius. Realybė yra tokia, kokia yra, esame ES nariai, naudojame visas galimas priemones siekdami kiek galima didesnės ekonominės ir socialinės sanglaudos. Kiek efektyviai jos veikia mūsų šalyje – čia jau kitas klausimas. Sąlygos, galimybių yra, bet klausimas, kiek pati šalių konvergencija įmanoma. Jeigu kalbėtume teoriniu lygmeniu, pačios ekonomikos teorijos skirtingos: vienos aiškina suartėjimo galimybę, kitos – kad tokio suartėjimo negali būti. Vadovaudamiesi tomis teorijomis turime rasti vidurį, kiek mes galime suartėti“, – dėsto D. Dumčiuvienė.

„Lietuva per savo buvimo ES laikotarpį tikrai yra pažengusi ir ekonomine, ir socialine prasme – tai reikia pripažinti“, – priduria ji.

„Pirmiausia, matau pažangą visoje šalies infrastruktūroje, kad ir kokią sritį paimtume: ar transportą, ar energetiką, ar komunikacijas. Tai, kaip mus mato kitos šalys, irgi yra pažangos požymis. Kaip universiteto atstovė, galiu pasakyti, kad matau pažangą ir aukštojo mokslo procese, nors irgi girdime įvairių nuomonių, atsiliepimų“, – teigia KTU nuo 1995-ųjų dirbanti D. Dumčiuvienė.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) pirmąjį ketvirtį sostinės regione buvo 2191 euras – 3,6 proc. daugiau nei prieš ketvirtį. Vidurio ir vakarų Lietuvos regione darbo užmokestis buvo 1769 eurai ir per ketvirtį išaugo 2,6 procento.

Atlyginimas „į rankas“ sostinės regione siekė 1 349,8 euro – 3,3 proc. daugiau nei prieš ketvirtį, vidurio ir vakarų Lietuvos regione jis buvo 1117,3 euro – 3 proc. didesnis.

Bruto darbo užmokestis šalies ūkyje per ketvirtį išaugo visose apskrityse – nuo 1 proc. Klaipėdos iki 5,8 proc. Marijampolės.

Didžiausią – 2191 eurą – bruto darbo užmokestį gavo Vilniaus apskrities įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Mažiausiai – 1547,9 euro – uždirbo Utenos apskrities darbuotojai.

Per metus – pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2022 metų tuo pačiu laikotarpiu – vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis augo visose savivaldybėse nuo 3,9 iki 21,4 proc.

Sostinės regione vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį padidėjo 2 proc., vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 0,5 proc. Per metus sostinės regione jis augo 3,2 proc., vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 0,5 proc.

„Statistika rodo, kad ne, bet kodėl moterys uždirba mažiau, nežinau. Gal jos turi namuose daugiau priedermių, todėl ne visos gali aukštas pareigas užimti“, – teigė gatvėje užkalbinta moteris.

„Tikriausiai nepakankamai moterys uždirba. Manau, daug lemia ir specialybė. Priklauso ir nuo viršininko“, – svarstė senjora.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Skirtumas tarp moterų ir vyrų uždarbio niekur neišnyko. Priešingai, atotrūkis netgi didėja, nors seniai kalbama apie jo mažinimą. Nejau taip viskas ir teliko kalbomis? Ką stebite jūs?

– Palyginus ilgesnį laikotarpį, tarkim, septynerių metų, visgi sakytume, kad tas atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo pajamų lėtai, bet mažėja. 2020 ir 2021 metais tas skirtumas dėl pandemijos ir įvairių kitų priežasčių buvo sumažėjęs labiau, bet dabar mes vėl fiksuojame didesnį atotrūkį. Dabar jis tapo toks pat, kaip 2019-aisiais. Skaičiuojama, kad vyrų darbo pajamos yra apie 14 proc. didesnės nei moterų.

– Vidutinė moterų alga yra apie 1700 eurų neatskaičius mokesčių, o vyrų – vis dėlto 200 eurų didesnės. T. y. stiprioji lytis vidutiniškai uždirba 1900 eurų neatskaičius mokesčių. Kodėl?

Stebime, kad moterys renkasi mažiau apmokamas profesijas, jos dažniau dirba paslaugų, slaugos sferose, mokytojomis ir pan. Tuo tarpu tarp vyrų daugiau matytume įvairių sričių įstaigų, įmonių vadovų.

 

– Yra kelios priežastys, kodėl vis dar šie skirtumai išlieka. Pirma priežastis – profesijos pasirinkimas. Stebime, kad moterys renkasi mažiau apmokamas profesijas, jos dažniau dirba paslaugų, slaugos sferose, mokytojomis ir pan. Tuo tarpu tarp vyrų daugiau matytume įvairių sričių įstaigų, įmonių vadovų. Pastebime, kad net jei moteris dirba informacinių ir ryšių technologijų srityje, kur pajamos tikrai vienos didžiausių, ir čia skiriasi jų veikla, pavyzdžiui, dirba reklamos specialistėmis. Na, o tarp programuotojų didžiausią dalį sudaro vis dėlto vyrai. Šioje srityje dirbančių moterų yra gal tik 15 proc. Štai jums – ir atlyginimų skirtumai.   

– Kalbant apie informacinių technologijų sritį, kur algos didžiausios, net ir čia vyrai gauna 40 proc. didesnes algas nei tas pačias pozicijas užimančios moterys…

– Vis dėlto dažniau darbo pajamų skirtumus nulemia iš pradžių pasirinkta profesija. Kitas momentas, stebime, kad vėliau kai kurios moterys tampa vadovėmis ir jų uždarbis padidėja. Nepaisant to, šiandien vadovaujantį darbą dirbančių moterų tėra 30 proc., o vyrų – 70 proc.

– Sveikatos priežiūros srityje dirba  daugiau kaip 80 proc. moterų. Ir tie  20 proc.  vyrų, dirbančių šioje srityje, vis tiek uždirba daugiau nei moterys. Ar dėl to, kad vyrų čia dirba mažiau, ar dėl to, kad jie dirba vadovaujamą darbą?

– Sakytume viena, ta pati ekonominės veikla, tačiau matome, kad didžioji dali moterų dirba slaugos specialistėmis, šeimos gydytojomis. O tuo tarpu, kai kalbame apie gydytojus specialistus, pavyzdžiui, chirugus, kardiologus ir kt., čia dirba daugiau vyrų, nes šios profesijos reikalauja ilgesnio pasirengimo, ilgiau trunkančių studijų. Moterų darbo pajamų atotrūkį lemia ir tai, kad daromos karjeros pertraukos. Mažiausią atotrūkį stebime, kai lyginame biudžetinį ir nebiudžetinį sektorius. Biudžetiniame sektoriuje tas atotrūkis siekia tik 10 proc. Nebiudžetiniame jis gerokai didesnis – 16 proc. 

Darbo užmokesčio prieš mokesčius atotrūkis tarp šių regionų pirmą ketvirtį sudarė 295,8 euro ir per ketvirtį padidėjo 27 eurais.

Darbo užmokestis šalies ūkyje per ketvirtį sumažėjo septyniose apskrityse – nuo 0,1 proc. Tauragės iki 2,4 proc. Klaipėdos, trijose apskrityse nedaug išaugo – nuo 0,2 proc. Utenos iki 0,5 proc. Vilniaus ir Telšių.

Didžiausią – 1683 eurus siekiantį – darbo užmokestį gavo Vilniaus apskrities įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Mažiausiai – 1 224 eurus – uždirbo Tauragės apskrities darbuotojai.

Vidutinis mėnesio darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, per ketvirtį sumažėjo šešiose apskrityse (nuo 0,8 iki 1,8 proc.), o likusiose apskrityse nedaug (nuo 0,2 iki 0,8 proc.) padidėjo.

Pasak Statistikos departamento, darbo užmokesčio pokyčiams pirmą ketvirtį įtakos turėjo padidintas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinis dydis bei padidinta minimalioji mėnesinė alga, pasikeitusi neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiavimo tvarka, sezoniniai svyravimai, dirbtų dienų skaičiaus pasikeitimas ir kitos priežastys.

Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis per metus (2021 metų pirmą ketvirtį, palyginti su 2020 metų pirmu ketvirčiu) padidėjo visose apskrityse, labiausiai – 12,6 proc. – Tauragės apskrityje. Kitose apskrityse vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis per metus augo nuo 7,8 iki 11,8 proc.

Per metus vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sparčiau augo Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione (10,6 proc.), Sostinės regione padidėjo 9,1 proc.

Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis „į rankas“ per metus augo visose apskrityse – nuo 8,2 iki 12,4 proc.

Vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį išaugo septyniose apskrityse – nuo 0,1 Tauragės ir Telšių iki 1,6 proc. Vilniaus. Alytaus ir Panevėžio apskrityse vidutinis darbuotojų skaičius sumažėjo atitinkamai 0,1 ir 0,5 proc., Utenos apskrityje – beveik nepakito. Per vidutinis darbuotojų skaičius sumažėjo visose apskrityse nuo 0,2 (Marijampolės ir Vilniaus) iki 3 proc. (Tauragės), Kauno apskrityje – beveik nepakito.

Sostinės regione vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį padidėjo 1,6 proc., Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione išaugo 0,9 proc. Per metus vidutinis darbuotojų skaičius sumažėjo: Sostinės regione – 0,2, Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione – 0,9 proc.

Per ketvirtį vidutinis darbuotojų skaičius padidėjo 37 savivaldybėse (nuo 0,1 proc. Zarasų rajono) iki 6,8 proc. (Neringos). Likusiose savivaldybėse sumažėjo nuo 0,1 (Rokiškio rajono ir Palangos) iki 4,2 proc. (Pagėgių).

Per metus vidutinis darbuotojų skaičius padidėjo 18 savivaldybių nuo 0,1 (Marijampolės) iki 7,8 proc. (Alytaus rajono). Likusiose savivaldybėse vidutinis darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 0,2 iki 7,2 proc.

Anot Statistikos departamento, didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis buvo finansinės ir draudimo veiklos įmonėse – 36,3 proc., informacijos ir ryšių – 30,2 proc., žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo – 26,8 proc.

Informuojama, kad darbo užmokesčio atotrūkiui įtakos turėjo socialinio ir ekonominio pobūdžio veiksniai – vyrų ir moterų skaičiaus pasiskirstymas pagal ekonomines veiklos rūšis, jų profesija, išsilavinimas, amžius, darbo stažas ir kitos priežastys.

Pernai moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis šalies ūkyje, neįskaitant žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės bei viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo įmonių ir įstaigų, mažėjo visose amžiaus grupėse, nuo 0,8 (25-34 metų amžiaus darbuotojų grupėje) iki 3,3 procentinio punkto (vyresnių nei 65 metų amžiaus darbuotojų grupėje).

Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis buvo 35-44 metų amžiaus darbuotojų (16,9 proc.) grupėje, o mažiausias (9,5 proc.) 55-64 metų amžiaus darbuotojų grupėje, skelbiama departamento pranešime.

Darbo užmokesčio atotrūkis pernai sudarė 13,3 proc.: viešajame sektoriuje – 14 proc., privačiajame – 14,4 proc., ir, palyginti su 2018 metais, šalies ūkyje sumažėjo 0,7 procentinio punkto: viešajame sektoriuje – 0,1, o privačiajame padidėjo 0,2 procentinio punkto.

Pa­jamų au­gi­mas vir­ši­ja inf­lia­ciją

„At­si­me­nu, kai prie­š ke­le­rius me­tus iki įsto­jant į ES bu­vo at­va­žiavę ko­le­gos iš Jung­tinės Ka­ra­lystės. Dirb­da­mi visiškai pa­pras­tus dar­bus jie už­dirb­da­vo apie 2 tūkst. svarų – pa­gal tuo­me­tinį kursą, jų at­ly­gi­ni­mai siekė 14 tūkst. litų (apie 4 054 eu­rus). Tais lai­kais vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas Lietuvo­je siekė 800 litų (apie 231 eurą), tuo me­tu 2 tūkst. litų (apie 579 eu­rus) būda­vo la­bai ge­ras at­ly­gi­ni­mas, o 4 tūkst. litų (apie 1 158 eu­rus) gau­da­vo tik va­do­vai“, – pasako­jo ban­ko „Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas Žygiman­tas Mau­ri­cas.

2004 m., kai Lie­tu­va įsto­jo į ES, vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas, at­skai­čia­vus mo­kes­čius, siekė 240 eurų. Per pen­kio­li­ka metų jis dau­giau kaip tri­gu­bai išau­go – šian­dien, kaip ro­do sta­tis­ti­ka, vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis į ran­kas sie­kia 817,8 eu­ro, neats­kai­čia­vus mo­kes­čių – 1 289 eu­rus.

Pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus, anot eko­no­mis­to, pra­gy­ve­ni­mo ly­gis Lie­tu­vo­je au­ga, ir ganė­ti­nai spar­čiai. Tai pa­tvir­ti­na sta­tis­ti­ka: per šį lai­ko­tarpį dar­bo užmokes­tis į ran­kas au­go vi­du­ti­niš­kai 9 pro­c. per me­tus, o kainų ly­gis – 2,5 proc. Tai­gi, pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus per­ka­mo­ji ga­lia kas­met pa­didė­da­vo 5,5 pro­c. Pa­na­šias ten­den­ci­jas, pa­sak pa­šne­ko­vo, at­spin­di ir BVP au­gi­mas.

Toks at­ly­gi­nimų didė­ji­mo tem­pas, kaip pa­stebė­jo Ž.Mau­ri­cas, leid­žia Lie­tu­vai vy­tis Va­karų Eu­ro­pos vals­ty­bes ir tei­gia­mai iš­sis­kir­ti ES kon­teks­te. Ten dar­bo už­mo­kes­čio į ran­kas au­gi­mas siekė vi­du­ti­niš­kai apie 2 pro­c. Ki­ta ver­tus, bendras dar­bo už­mo­kes­čio ly­gis Lie­tu­vo­je vis dar yra vie­nas ma­žiau­sių vi­so­je eu­ro zo­no­je.

Šiuo me­tu, anot eko­no­mis­to, Lie­tu­va pa­gal dar­bo už­mo­kes­čio dydį len­kia tik Lat­viją (ant­ras ma­žiau­sias at­ly­gi­ni­mas), Bul­ga­riją, Ru­mu­niją, Veng­riją, Kroa­tiją.

„De­ja, vi­sos ki­tos ša­lys pa­gal dar­bo už­mo­kes­čio dydį yra aukš­tesnė­se pozicijose ir Lie­tu­vos at­ly­gi­nimų dy­dis nuo vi­dur­kio eu­ro zo­no­je ski­ria­si be­veik 3 kar­tus“, – sakė „Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas.

Nors pra­ra­ja tarp at­ly­gi­nimų dyd­žio ES ir Lie­tu­vo­je dar mil­ži­niš­ka, il­ga­metė statis­ti­ka by­lo­ja apie reikš­min­gus po­ky­čius tei­gia­ma link­me.

„Pa­vyzd­žiui, kai įsto­jo­me į ES, dar­bo už­mo­kes­čio į ran­kas skir­tu­mas tarp Lietuvos ir Vo­kie­ti­jos siekė 8 kar­tus, da­bar – šiek tiek dau­giau nei 3 kar­tus. Su Jung­ti­ne Ka­ra­lys­te skir­tu­mas siekė 10 kartų, da­bar – apie 3 kar­tus. Pa­ly­gin­ti su Slovė­ni­ja, skir­tu­mas bu­vo 3 kar­tai, da­bar – 1,5 kar­to. Grai­ki­jo­je 2004 m. vidutinis at­ly­gi­ni­mas į ran­kas bu­vo 5,5 kar­to di­des­nis nei Lie­tu­vo­je, o da­bar – tik 1,5 kar­to. Tai­gi, pro­gre­sas yra aki­vaiz­dus – mes ve­jamės tiek ki­tas Cent­ri­nes, Rytų Eu­ro­pos ša­lis, tiek Va­ka­rus, nors skir­tu­mai dar iš­lie­ka di­de­li“, – kons­ta­ta­vo Ž.Mau­ri­cas.

Au­ga kar­tu su ES nau­jokė­mis

Nors Lie­tu­va pa­gal at­ly­gi­nimų dyd­žius ve­ja­si ki­tas ES ša­lis, ta­čiau ar pragyvenimo ly­giu ji taip pat artė­ja prie va­ka­rie­tiškų vals­ty­bių?

Ž.Mau­ri­co tei­gi­mu, kal­bant apie per­kamąją ga­lią, ypač inf­lia­ci­jos di­na­miką, reikia išs­kir­ti ke­letą etapų.

„Pir­mas eta­pas – po įsto­ji­mo į ES iki 2007–2008 m.; tuo­met pa­si­žymė­jo­me spar­čiu pa­jamų au­gi­mu, ta­čiau ir kai­nos la­bai smar­kiai didė­jo. Krizės lai­ko­tar­piu taip pat šiek tiek vi­jomės ki­tas ša­lis ir pa­ja­mo­mis, ir kai­no­mis, ta­čiau 2008–2012 m. iš esmės bu­vo stag­na­ci­ja. Ir tik nuo 2013–2014 m. au­gi­mas pa­spartė­jo, nes inf­lia­ci­ja, ypač pra­ėju­siais me­tais, bu­vo ganė­ti­nai men­ka – vos šiek tiek vir­ši­jo ES vi­durkį, o pa­jamų au­gi­mas siekė be­veik dvi­ženk­lius skai­čius – pa­ja­mos augo be­veik 10 pro­c. per me­tus“, – pa­sa­ko­jo eko­no­mis­tas.

Tai­gi, 2004 m. no­mi­na­lus dar­bo už­mo­kes­čio skir­tu­mas tarp Lie­tu­vos ir Vokietijos bu­vo 8 kar­tai, o pa­gal per­kamąją ga­lią – šiek tiek ma­žiau nei 4 kar­tai. Da­bar no­mi­na­lus skir­tu­mas yra kiek di­des­nis nei 3 kar­tai, o pa­gal per­kamąją ga­lią – 2 kar­tai.

Lie­tu­vos lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­to (LLRI) vy­riau­sio­ji eks­pertė Indrė Ge­nytė-Pikčienė pa­stebė­jo, kad ver­ti­nant per­kamąją ga­lią vis dar jau­čia­ma ryš­ki takosky­ra tarp ES naujųjų na­rių ir sen­bu­vių. Ta­čiau ES na­rystė, struktū­rinė para­ma ir bend­ros pre­kių, pa­slaugų ir ka­pi­ta­lo rin­kos su­tei­kia­mos ga­li­mybės leid­žia nau­joms Cent­rinės Rytų Eu­ro­pos narėms spar­čiai vy­tis ES vi­durkį.

„Gy­ven­tojų per­ka­ma­jai ga­liai įtaką da­ro jų pa­jamų, t.y. dar­bo už­mo­kes­čio, augimas bei inf­lia­ci­jos ten­den­ci­jos ša­ly­je. Ka­dan­gi ES nau­jo­kių at­ly­gi­nimų palygi­na­mo­ji bazė ne­di­delė, natū­ra­lu, kad jo­se fik­suo­tas ge­ro­kai spar­tes­nis algų au­gi­mas“, – sakė pa­šne­kovė.

Jos tei­gi­mu, per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus rea­lios al­gos, t.y. at­me­tus infliaci­jos po­veikį, spar­čiau­siai au­go Ru­mu­ni­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, Veng­ri­jo­je, Latvijoje, Lie­tu­vo­je, Es­ti­jo­je, šiek tiek san­tūriau – Slo­va­ki­jo­je, Slovė­ni­jo­je, Čekijo­je ir Len­ki­jo­je. Per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus rea­lios al­gos vidutiniškai neau­go ar­ba au­go tik la­bai ne­žy­miai Kroa­ti­jo­je, ku­rio­je ilgą laiką eko­no­minę plėtrą ri­bo­jo struktū­rinės pro­ble­mos, taip pat Kip­re, Is­pa­ni­jo­je, Suomi­jo­je, Ita­li­jo­je ir Bel­gi­jo­je.

„Pas­ta­ruo­sius pen­ketą metų mak­roe­ko­no­minė ap­lin­ka bu­vo pa­lan­ki ūkio augimui, tad ša­ly­se, ku­rios at­ro­do sėkmin­gai kon­ku­ren­cin­gu­mo rei­tin­guo­se ir ku­rio­se nėra struktū­ri­nių bar­jerų, dar­bo už­mo­kes­tis ir var­to­tojų per­ka­mo­ji ga­lia ki­lo. Iš­sis­ki­ria jau­no­sios ES narės, ku­rios sten­gia­si su­kur­ti lanks­čias ir pa­lan­kias sąly­gas vers­lui, kad galėtų pri­trauk­ti kuo dau­giau tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­cijų. Nei­gia­mai iš­sis­ki­ria va­di­na­mo­sios pe­ri­fe­rinės ša­lys (Ita­li­ja, Is­pa­ni­ja, Grai­ki­ja, Por­tu­ga­li­ja) bei Prancū­zi­ja, ku­rio­se eko­no­mi­kos ne­kon­ku­ren­cin­gos, dar­bo sąnau­dos aukš­tos, bet pro­duk­ty­vu­mas že­mas, daug struktū­ri­nių pro­blemų (dide­li mo­kes­čiai, vald­žios sek­to­riaus sko­la ir t.t.), nee­fek­ty­vi dar­bo rin­ka, ekono­mi­nės plėtros po­ten­cia­las la­bai ri­bo­tas – tai ne­leid­žia spar­čiau mažė­ti nedar­bui ir kil­ti at­ly­gi­ni­mams“, – pa­sa­ko­jo I.Ge­nytė-Pik­čienė.

Svar­biau – pi­nigų kie­kis

„Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas Ž.Mau­ri­cas įsi­ti­kinęs, kad svar­biau yra ne per­ka­mo­ji ga­lia, o no­mi­na­lus pi­nigų kie­kis. Mat kuo žmo­gus dau­giau už­dir­ba, tuo di­desnę fi­nan­sinę laisvę tu­ri. O fi­nan­sinė laisvė, pa­šne­ko­vo ma­ny­mu, yra labai svar­bi – ne­tgi būti­na – bend­ros laisvės su­de­da­mo­ji da­lis.

Tai, kad žmonės Lie­tu­vo­je gy­ve­na ge­riau, eko­no­mis­tas sakė pa­ste­bin­tis ir iš gyven­tojų nuo­taikų.

„La­bai ge­ras pa­vyz­dys yra tai, kad dar prie­š pen­ke­rius me­tus, kai atei­da­vo rugsė­jis, at­šal­da­vo orai, pa­si­pil­da­vo straips­niai apie šil­dy­mo se­zoną, o da­bar kol kas ne­ma­čiau nė vie­no to­kio – ma­čiau tik straipsnį apie pi­gias ke­lio­nes į Tur­kiją, – juokė­si Ž.Mau­ri­cas. – Žvel­giant ap­skri­tai, pa­slaugų kai­nos ky­la žy­miai spar­čiau nei iš­lai­dos prekėms, taip pat ir ko­mu­na­linėms pa­slau­goms. Tad, jei žmonės ne­la­bai iš­lai­dau­ja pa­slau­goms, pa­vyzd­žiui, nei­na į res­to­ra­nus, ka­vi­nes, ne­si­nau­do­ja ki­to­mis pa­slau­go­mis, jų per­ka­mo­sios ga­lios au­gi­mas yra ganė­ti­nai ge­rai jun­ta­mas. Kal­bant apie inf­lia­ciją, išim­tis yra mais­to pro­duk­tai, ku­rių kai­nos au­go ganė­ti­nai spar­čiai ir tai ke­lia ne­rimą. Bet jei namų ūkis yra pa­siekęs tam tikrą pa­jamų lygį ir mais­tui iš­leid­žia san­ty­ki­nai ne­di­delę dalį iš­laidų, jis tik­rai ga­li ir pa­si­tau­py­ti, ir tu­ri lanks­tu­mo.“

Rem­da­ma­sis sa­vo skai­čia­vi­mu, eko­no­mis­tas taip pat pa­stebė­jo, kad Lie­tu­vo­je, pa­ly­gin­ti su ES, pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus la­bai didė­jo ir vi­du­ri­nė klasė.

Rei­kia to­les­nių veiksmų

Ž.Mau­ri­cas su­ti­ko, kad per­ka­mo­sios ga­lios au­gi­mas nėra vien sa­vai­mi­nio ekono­mi­kos au­gi­mo iš­da­va. Anot jo, itin di­delį sti­mulą davė Lie­tu­vos na­rystė eu­ro zo­no­je ir ES, taip pat ganė­ti­nai ge­ra viešųjų fi­nansų būklė, bend­ras makroe­ko­no­mi­nis sta­bi­lu­mas. Tai pa­de­da pri­trauk­ti už­sie­nio in­ves­tuo­tojų, ku­rie ska­ti­na dar­bo už­mo­kes­čio au­gimą.

„Tik įstoję į ES mes turė­jo­me mil­ži­nišką pra­na­šumą dar­bo jėgos sąnaudų prasme – net ir so­lidų at­ly­gi­nimą už­dir­ban­tis lie­tu­vis už­dirb­da­vo ma­žiau nei mini­malų at­ly­gi­nimą gau­nan­tis vo­kie­tis. Tie­sa, mes vi­sa apim­ti­mi to sa­vo privalu­mo neiš­nau­do­jo­me, nes ša­ly­je dar bu­vo la­bai nea­pibrėž­ta makroekonominė, po­li­tinė, tei­sinė, mo­kes­tinė ap­lin­ka, ne­turė­jo­me eu­ro. Ki­lo ir ko­rup­ci­jos klau­simų, ap­skri­tai ša­lis bu­vo be­si­vys­tan­ti. Tik pa­sta­rie­ji 5–7 me­tai yra tas lai­kas, kai mes vi­siš­kai iš­nau­do­ja­me na­rystės ES pri­va­lu­mus. Atitinkamai ir au­gi­mas daž­niau­siai yra tva­rus. Dar­bo už­mo­kes­čio au­gimą skatina atei­nan­čios in­ves­ti­ci­jos, ypač už­sie­nio ka­pi­ta­lo bend­ro­vių, ku­rios mo­ka, mūsų aki­mis žiū­rint, ganė­ti­nai so­lid­žius dar­bo už­mo­kes­čius“, – sakė Ž.Mauricas.

Po­li­ti­kams, anot Ž.Mau­ri­co, gerą žodį ga­li­ma tar­ti už tai, kad jie „bent jau nesuga­di­no vi­so šio pro­ce­so“.

Tie­sa, I.Ge­nytė-Pik­čienė pa­stebė­jo, kad vald­žios ini­cia­ty­vos pa­sta­ruo­ju me­tu pri­si­de­da prie at­ly­gi­nimų ki­li­mo. Anot jos, dėl mo­kes­tinės re­for­mos su­mažė­jo mo­kes­tinė naš­ta su dar­bo san­ty­kiais su­si­ju­sioms pa­ja­moms ir tai esą lei­do mėgau­tis at­ly­gi­ni­mo į ran­kas au­gi­mu ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­nan­tie­siems ir žemes­nei vi­du­ri­nei kla­sei.

„Taip pat bu­vo ke­lia­mi at­ly­gi­ni­mai vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Šie­met jų au­gi­mas gero­kai lenkė ša­lies vi­durkį. Tai da­ry­ti svar­bu, nes ilgą laiką prie­š tai vie­šo­jo sek­to­riaus al­gos au­go ge­ro­kai lėčiau, o tai pra­sti­na po­zi­ci­jas į šį sek­to­rių pritraukiant kva­li­fi­kuotų spe­cia­listų. Ta­čiau svar­bu už­tik­rin­ti, kad iš­lai­dos ne­būtų lie­ja­mos į rėtį – ne­re­for­muo­tas vie­ša­sis sek­to­rius kol kas ir yra tas rėtis, kur nema­žai lėšų pa­nau­do­ja­ma nee­fek­ty­viai ar išš­vais­to­ma. Būti­na šią pro­blemą spręsti, kad ver­tiems spe­cia­lis­tams galė­tu­me už­tik­rin­ti kon­ku­ren­cin­gas al­gas, nes da­bar­tinė si­tua­ci­ja nėra tva­ri: pa­sta­ruo­sius ke­letą metų kilę vie­šo­jo sektoriaus at­ly­gi­ni­mai iš­ti­kus sunk­me­čiui ga­li ge­ro­kai pra­ras­ti pa­greitį“, – kalbėjo LLRI vy­riau­sio­ji eks­pertė.

Pak­laus­tas, ko­kie to­les­ni žings­niai rei­ka­lin­gi, Ž.Mau­ri­cas sakė, kad būti­ni la­bai ak­tyvūs Vy­riau­sybės veiks­mai au­gi­mui pa­lai­ky­ti, nes „že­mai ka­ban­tys vai­siai yra nu­skin­ti“. Esą ša­lis dar yra to­kio ly­gio, kad su­stojęs au­gi­mas lemtų žmo­nių nu­si­vy­limą ir galbūt vėl išaugtų emig­ra­ci­ja.

Pir­ma, anot eko­no­mis­to, Lie­tu­vai rei­kia daug pa­stangų pri­trauk­ti in­ves­tuo­to­jus, ypač į re­gio­nus, kol juo­se dar esa­ma šio­kio to­kio gy­vy­bin­gu­mo. „Vis dar iš savival­dy­bių va­dovų, merų ten­ka iš­girs­ti, kad jie in­ves­tuo­to­jus priimtų, ta­čiau nėra vietų. Įsi­vaiz­duo­ki­te – vie­tos Lie­tu­vo­je trūksta! – juokė­si eko­no­mis­tas. – Ar­ba in­ves­tuo­tojų ne­no­ri­ma priim­ti, nes jie ne­va nuo vie­ti­nio vers­lo dar­buo­to­jus nu­vi­lios. Tai rim­ti jų ar­gu­men­tai – aš neiš­si­gal­vo­ju.“

Be to, Ž.Mau­ri­co ma­ny­mu, Lie­tu­vai trūksta stra­te­ginės vi­zi­jos. „Esa­me už­leidę pir­mau­jan­čias po­zi­ci­jas Lat­vi­jai oro trans­por­to sri­ty­je. Dėl to kas­met prarandame iki 1 mlrd. eurų – ga­li­ma sa­ky­ti, tie­siog ati­duo­da­me juos Lat­vi­jai, nes ji tu­ri di­desnį oro uostą. Taip pat svar­bi miestų pla­na­vi­mo stra­te­gi­ja, nes, au­gant gy­ven­tojų pa­ja­moms, jų ir gy­ve­ni­mo ko­kybės po­rei­kis au­ga – neuž­ten­ka tik pa­val­gy­ti ir dirb­ti. Rei­kia inf­rast­ruktū­ros, spor­to aikš­te­lių, vaikų dar­že­lių, mokyklų“, – pa­brėžė eko­no­mis­tas.

13,3 proc. – šuolis

Pasak Statistikos departamento, per metus vidutinis uždarbis, atskaičiavus mokesčius, šalyje padidėjo 13,3 proc., iki 817,8 euro, o priskaičiuotasis – 7,9 proc., iki 1 289 eurų.

Primenama, kad darbo užmokesčio pokyčiams įtakos turėjo nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigalioję mokesčių sistemos pakeitimai: padidinta minimalioji mėnesinė alga, padidintas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinis dydis, nuo 2018 m. gegužės 1 d. padidintas darbo užmokestis sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams (gydytojams ir slaugytojams) bei kitos priežastys.

Sostinės regione antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su sausio–kovo mėnesiais, vidutinė alga, atskaičiavus mokesčius, padidėjo 1,8 proc., iki 903,5 euro, Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione – 2 proc., iki 752,5 euro. Tad vidutinio uždarbio, parnešamo į namus, atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos regionų siekė 251 eurą.

Įdomu tai, kad Sostinės regione (už geresnį atlyginimą) antrąjį ketvirtį dirbo beveik 541 tūkst. darbuotojų, o Vidurio ir Vakarų Lietuvoje (už menkesnį) – kiek daugiau nei 719 tūkst. žmonių.

Pasak Statistikos departamento, per metus vidutinis uždarbis, atskaičiavus mokesčius, šalyje padidėjo 13,3 proc., iki 817,8 euro, o priskaičiuotasis – 7,9 proc., iki 1 289 eurų.

Sostinė ir kiti regionai

Per metus nuo 2018 m. antrojo ketvirčio iki šiųmečio vidutinė alga, atskaičiavus mokesčius, labiausiai – 14,2 proc. – didėjo Kauno apskrityje. Vilniaus ir Marijampolės apskritys atsiliko nesmarkiai – 13,5 proc. Tačiau pinigine išraiška kaunietišką 811,5 euro mėnesio uždarbį Lietuvos sostinės regiono 903,5 euro pralenkė, o suvalkietiškasis 678,1 euro beviltiškai atsiliko. Dar mažesnis neto algų vidurkis suskaičiuotas tik Tauragės (653,6 euro) apskrityje.

Palyginti nebloga padėtis dar ir Klaipėdos apskrityje – 781,7 euro. Kitose apskrityse uždarbio, atskaičiavus mokesčius, kreivė pastebimai svyra: Telšių (717 eurų), Panevėžio (711,8 euro), Alytaus (694,8 euro), Šiaulių (685,1 euro), Utenos (688,7 euro), minėtosios Marijampolės (678,1 euro) ir (653,6 euro).

Kai kur net mažėjo

Kaip skelbia Statistikos departamentas, vidutinis mėnesinis išmokėtas darbo užmokestis per ketvirtį išaugo visose apskrityse – nuo 1,1 iki 2,7 proc. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atlyginimų padidėjimą antrąjį ketvirtį lėmė didesnė darbų apimtis, sezoniškumas ir kitos priežastys.

Tačiau žvelgiant į atskirų savivaldybių statistiką nesunku pastebėti, kad balandį–birželį, palyginti su sausiu–kovu, kai kur žmonių uždarbio vidurkis net sumažėjo: Kazlų Rūdos – 0,7 proc. (iki 742 eurų), Kėdainių – 0,6 proc. (iki 795,5 euro), Neringos – 0,4 proc. (iki 715 eurų) ir Šalčininkų – 0,1 proc. (iki 606,9 euro). Skurdžiau nei Šalčininkų rajone uždirbama Kalvarijos (595,9 euro), Zarasų savivaldybėje (605 eurus). Į mažiausių atlyginimų, atskaičiavus mokesčius, penketuką dar patenka Vilkaviškio (616,5 euro) ir Varėnos (626,6 euro) rajonų savivaldybės.

Geriausiai uždirbančių, atskaičiavus mokesčius, gyventojų savivaldybių penketuke – Vilniaus (929,6 euro), Klaipėdos (837,6 euro) ir Kauno (837,1 euro) miestai, Trakų (831,4 euro) bei Kėdainių (795,5 euro) rajonai.

Vidutinį 752,5 euro Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono atlygio, atskaičiavus mokesčius, vidurkį dar lenkia Kauno rajonas (775,4 euro), Visaginas (775,9 euro) ir Jonavos (770,4 euro) rajonas. Nedaug atsilieka Mažeikių rajonas (752 eurai), Panevėžio miestas (751,7 euro), Vilniaus rajonas (748,7 euro), Elektrėnai (746,8 euro), Kazlų Rūda (742 eurai), Klaipėdos rajonas (731,8 euro).

Per metus Vidurio ir vakarų Lietuvos regione nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 39,2 tūkst., arba 1,92 proc., o Sostinės regiono gyventojų skaičius šiek tiek (194, arba 0,02 proc.) padidėjo.

Išankstiniais duomenimis, 2017 m. Sostinės regione buvo sukurta 40,7 proc. viso šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Sostinės regione sukurtas BVP vienam gyventojui 1,7 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį. Palyginti su 2016 m., 2017 m. nominalusis BVP vienam gyventojui Sostinės regione padidėjo 8,6 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione - 10,7 proc.

2017 m. gruodžio 31 d. Sostinės regionui teko 10,5 mlrd. eurų, arba 70,6 proc. visų sukauptųjų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) šalyje, Vidurio ir vakarų Lietuvos regionui - 4,4 mlrd. eurų, arba 29,4 proc. Palyginti su 2016 m. pabaiga, sukauptosios TUI Sostinės regione padidėjo 5,7 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione - 8 proc.

Vidutinis darbo užmokestis Vilniaus bei Vidurio ir vakarų Lietuvos regionuose pernai skyrėsi 170 eurų.

Pernai metų pabaigoje Sostinės regione vidutiniškai vienam gyventojui teko 13 tūkst. eurų TUI, Vidurio ir vakarų Lietuvos regione - 2,2 tūkst. eurų. Palyginti su 2016 m. pabaiga, vienam gyventojui tenkančios TUI didėjo abejuose - Sostinės ir Vidurio ir vakarų Lietuvos regionuose (atitinkamai 5,7 ir 10,1 proc.).

2017 m. pabaigoje Sostinės regione daugiausia investuota į finansinės ir draudimo veiklos (3,7 mlrd. eurų), nekilnojamojo turto operacijų veiklos (1,6 mlrd. eurų), didmeninės ir mažmeninės prekybos (1,6 mlrd. eurų) įmones, Vidurio ir vakarų Lietuvos regione - į apdirbamosios gamybos (2 mlrd. eurų), didmeninės ir mažmeninės prekybos (467,6 mln. eurų), ir nekilnojamojo turto operacijų veiklos (467,4 mln. eurų) įmones.

2016-2017 m. Sostinės regione darbo jėga (užimti gyventojai ir bedarbiai) padidėjo 10,1 tūkst., arba 2,3 proc., o Vidurio ir vakarų Lietuvos regione sumažėjo 29,6 tūkst., arba 2,9 proc.

15-64 metų amžiaus gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis (darbo jėgos santykis su visais tokio amžiaus gyventojais) Sostinės regione 2016-2017 m. padidėjo nuo 79,3 iki 80,3 proc. Vidurio ir vakarų Lietuvos regione darbo jėgos aktyvumo lygis padidėjo nežymiai - nuo 74 iki 74,2 proc.

2016-2017 m. bedarbių skaičius mažėjo abiejuose regionuose: Sostinės - 2,8 tūkst., Vidurio ir vakarų Lietuvos - 10,2 tūkst. 2017 m. Sostinės regione nedarbo lygis sudarė 4,8 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione gerokai aukštesnis - 8,1 proc.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, įskaitant individualiąsias įmones, 2017 m. Sostinės regione sudarė 939,8 eurų, Vidurio ir vakarų Lietuvos regione - 769,8 euro ir, palyginti su 2016 m., padidėjo atitinkamai 8,8 ir 8,4 proc.

Bruto darbo užmokesčio atotrūkis tarp abiejų regionų per metus padidėjo 16,6 euro ir sudarė 170 eurų.

2017 m. žemiau skurdo rizikos ribos Sostinės regione gyveno 14,7 proc. gyventojų, Vidurio ir vakarų Lietuvos regione - 26,1 proc. Palyginti su 2016 m., Sostinės regione skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,3 procentinio punkto, o Vidurio ir vakarų Lietuvos regione padidėjo 1,5 procentinio punkto.