"Gedimino kalnas niekada nebuvo rimtai tyrinėtas nei geologine, nei urbanistine, nei medžių poveikio prasme. Kad ir kokių veiksmų buvo imamasi, visi buvo daromi daug negalvojant, nepasirinkus prioritetų. Tai ir yra didžiausia jo problema", – tvirtino Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dendrologas Audrius Skridaila.
– Jei dendrologai būtų priiminėję sprendimus, ar Gedimino kalnas šiandien stovėtų plikas?
– Aš, kaip dendrologas, turėčiau sakyti: taip, ten būtinai turėjo augti medžiai. Bet Gedimino kalnas – ne dendrologinis objektas, o istorinis pilių rezervatas, todėl prioritetas yra kultūrinė, istorinė šios vietos reikšmė.
Situacijų, kai reikia spręsti, koks prioritetas turi būti suteiktas želdynui, turime ne vieną. Tai ir Sapiegų parkas Vilniuje, ir Trakų Vokė, kur susiduria du tikslai ir du prioritetai. Kartais jie negali kartu sugyventi. Kai imamasi pirmenybę atiduoti kuriam nors vienam, kyla labai daug ginčų. Tad nieko nepadarysi, turime susitarti, ko mes labiau norime.
– Pažiūrėkime į Gedimino kalną kaip į dendrologinį objektą. Kokia jo istorija?
– Ilgą laiką jis nebuvo joks miesto želdynas. Tik lenkų laikais pietiniame šlaite įrengtas Želigovskio vardo parkas, leidęsis iki dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės. Pačioje viršūnėje, aplink Aukštutinę pilį, augo svetimžemiai augalai. Vėlesniais laikais dėl nepriežiūros daugelis tų sodinių sunyko.
O prieš pat iškertant ten dominavo patys pasisėję, savaime paplitę medžiai – daugiausia vidutinio amžiaus klevai, esu matęs vieną kitą liepą, kažkiek tuopų. Jokiuose šaltiniuose nesu užtikęs, kad Gedimino kalną kas nors dirbtinai būtų tvirtinęs medžiais, nors tokių nuomonių pasigirsta. Apie Kuršių neriją tokių žinių turime. Ten kaimai nuo užpustymo buvo saugomi sodinant kalnines pušis.
– Tačiau jis ėmė slinkti būtent tada, kai medžių nebeliko...
– Gedimino kalnas turi labai daug problemų. Tai ir vokiečių apačioje iškasti tuneliai, mes nežinome, ar šiandien jie yra saugūs ir nekelia kalnui grėsmės. Tai ir nesuvaldytas vanduo – viena didžiausių šlaitų slinkimo priežasčių, dėl kurios kadaise sugriuvo Aukštutinės pilies pastatai.
Pilis kalno viršuje sudaro savotišką piltuvą. Mūsų krašte vidutinis metinis kritulių lygis yra 825 mm. Įsivaizduokite, 1 kv. m per metus iškrenta beveik metro aukščio vandens stulpas. Tai daug. Ir visas tas kiekis juk turi kažkur pasidėti. Karštą vasarą dalis išgaruoja, dalis filtruojasi į žemę, jei yra augalų, dalį paima ir jie. Jei nebelieka augalų, o piltuvas tebeveikia, vanduo išteka per šonus. Šlaitų slinkimai prasidėjo būtent po ypač lietingos vasaros prieš kelerius metus. Jei vanduo piliavietės viduje būtų suvaldytas, tų smukimų greičiausiai nebūtų buvę.
Kiek visuomenė supranta apie želdynų ir želdinių vertę? Kartais ginama tai, ko nereikėtų.
Bet turbūt didžiausia kalno problema yra tai, kad jis niekada nebuvo rimtai tyrinėtas nei geologine, nei urbanistine, nei medžių poveikio prasme. Kad ir kokių veiksmų buvo imamasi, visi buvo daromi daug negalvojant, nepasirinkus prioritetų. Tas pats ir kalbant apie šlaitų slinkimą – nebuvo ištyrinėti procesai, pritrūko kompleksinio požiūrio. Nueita estetinių ieškojimų keliu, nusprendžiant sugrąžinti istorinį vaizdą. Na, nebuvo čia medžių istoriškai, tai kirskim! Ir niekas nesigilino, ar kalno būklė tebėra tokia, kokia buvo prieš 400 metų.
– Grėsmės prisiartino ir prie Trijų Kryžių kalno. Prieš kurį laiką jo šlaite netoli paminklo atsivėrė plyšys. Vilniečiai baiminasi, kad Kalnų parko tvarkymo darbai, tarp kurių – ir dalies medžių iškirtimas, ir čia gali sukelti tokių pat nuošliaužų. Ar tai pagrįsta?
– Jeigu ir čia nebus įvertinta kompleksiškai, jeigu nebus suvaldytas vanduo, erozijos reiškiniai visiškai tikėtini.
Trijų Kryžių kalno papėdėje savo darbą daro ir Vilnelė. Dėl Žemės sukimosi krypties jos tekėjimo srovė nuolat graužia pagrindą ta pačia linkme. Jau yra ir prarastų kalnų, nors ten žmogus nieko nedarė. XIX a. viduryje dingo Bekešo kalnas su visu Kasparo Bekešo kapu. Upė graužė vieną jo pusę, formavosi atodangos ir galiausiai krito.
Atskirais atvejais žmogus galėtų šį reiškinį pristabdyti, neduoti Vilnelei taip stipriai plauti kalno pagrindo. Pakaktų graužiamą krantą sutvirtinti rieduliais, ir erozija nebūtų tokia stipri. Bet vėlgi klausimas – ar mums patinka atodangos, ar ne. Pakeliui iš Senamiesčio į Naująją Vilnią, šalia Stepono Batoro gatvės, turime puikią atodangą ir ja džiaugiamės, nors erozija ten ir toliau vyksta. Gamtoje nieko nėra amžino, visada kažkas keičiasi. Ir turime apsispręsti, ar norime matyti natūralų procesą, kuris ir vyksta, ar jį stabdyti.
– Ar Vilnius apskritai turi želdynų tradiciją?
– Sąmoningas miesto želdynų tvarkymas prasidėjo tik XIX a. Rezidencijų parkai, kiti individualūs objektai turi kur kas gilesnes šaknis, jų istorija labai sena, bet viešos vietos per amžius stovėjo apleistos. Tarkim, Gedimino kalno papėdėje cariniais laikais buvo vieta negražiu pavadinimu – Veršynas. Ten būdavo verčiamos atliekos, ganomi gyvuliai. Iš čia turbūt ir pavadinimas, gyvavęs dar ir lenkų laikais.
Formuotis vientisai želdynų tradicijai Vilniuje niekada nebuvo sąlygų. Sluoksniai dėjosi vienas ant kito. Pagerėja ekonominė situacija, ateina politiškai ramesnis laikas, tada miesto valdžia kažką bando tvarkyti. Užeina sunkmetis, ir viskas apleidžiama, kol kraštas vėl pamažu atsistato. Apie sovietmetį apskritai nėra ką kalbėti – nusileista iki labai primityvaus sovietinių talkų lygio, kai želdiniai sodinti neturint nei aiškaus plano, nei ateities vizijos.
Paveldėjome ne patį geriausią želdynų vaizdą iki pat šios dienos. Ir netgi tas Gedimino kalnas su medžiais, kurio daug kas vis dar ilgisi, taip pat buvo daugiau nepriežiūros nei sąmoningo formavimo pasekmė.
– Ar Sapiegų parkas, dėl kurio netyla ginčai pastaruoju metu, – vienas iš jų? Senąją miesto dvasią ten saugo seni medžiai. Vieni stoja jų ginti, kiti aiškina, kad su Sapiegų laikais jie neturi nieko bendro. Tad kokio Sapiegų parko mums reikia?
– Medžius mylintys žmonės, kurių tikrai nemažai, juos gina. Bet yra ir kita pusė. Sapiegų parkas paskelbtas valstybinės reikšmės parku. Šią reikšmę sugrąžinsime jam tik tuo atveju, jei bus atkurtas bent jau centrinės Sapiegų rezidencijos dalies vaizdas. Turime tam palankią situaciją, nes buvusio Sapiegų parko parterinė dalis nėra užstatyta jokiais statiniais.
Sapiegų rezidencija – reikšmingas objektas, kito tokio neturime. Jis kurtas ankstyvojo baroko laikotarpiu, kuris pas mus, lyginant su Vakarų Europoje vykusiais procesais, vėlavo bent 50 metų.
Žmonės dažnai net nežino, kas tas baroko sodas, ir reikalauja palikti jau augančius medžius. Mūsų krašto bėda, kad projektuotojai pasiduoda tam spaudimui.
Sapiegos, XVII a. pabaigoje pertvarkydami ankstesnius rūmus, sąmoningai kūrė barokinį sodą – topiarinį, arba augalų karpymo, meną. Ir jeigu norime ten atkurti barokinį objektą, kito kelio neturime – dabartinių medžių turi nelikti. Tarp jų yra ir gražiai nuaugusių, labai senų, nors gal tik vienas, mano žiniomis, gali siekti rezidencijos kūrimo laikotarpį. Vėlesniais laikais barokinio sodo ten niekas nepuoselėjo, buvo sodinama papildomų medžių, pakeista takų struktūra, bet parkų meno pavyzdžio daugiau nebuvo sukurta.
– Gal įmanomas kompromisas – griežtai karpomas figūras priderinti prie medžių?
– Iš mūsų visuomenės kyla labai didelis spaudimas saugoti visus medžius. Man truputį liūdna, kad ir patys geriausi jos atstovai ne visada pasveria prioritetus. Rezidencinių želdynų negalima sutapatinti su bet kokiais gatvės ar skvero želdynais. Sapiegų rezidencija kaip ir Gedimino kalnas – tai objektai su istorine potekste, būtent dėl to jie yra svarbūs.
Žmonės dažnai net nežino, kas tas baroko sodas, ir reikalauja palikti jau augančius medžius. Mūsų krašto bėda, kad projektuotojai pasiduoda tam spaudimui. Taip, nereikia griauti ar pjauti ten, kur galima išsaugoti gražų, vertingą medį. Bet kai kalbame apie istorinę reikšmę, neįmanoma suderinti ir viena, ir kita. Kaip sakoma, tarnaudamas dviem ponams, nebūsi geras nė vienam. Panašu, kad dabar tuo keliu einama. Kas čia bus – ar barokinis sodas, ar XIX a. laisvo augimo medžiai, ar neobarokas šiuolaikiniu supratimu? Kaip taikliai pasakė viena mano kolegė, nei praeities didybės, nei ateities vizijos.
– Kaip paaiškintumėte tą mūsų aklą meilę medžiams, nenorą įsiklausyti į specialistų nuomonę?
– Šiais laikais visuomenė jau kitokia. Žmonės nori, kad jiems nuo pat pradžių būtų pasakojama, kas bus vykdoma, pristatoma idėja. Mūsų bėda, kad neturime tam teisinės bazės. Visuomenė dabar įsileidžiama vos ne tada, kai atvažiuoja statybininkai ar darbininkai su kirviais. Mes siūlome Želdynų įstatyme įtvirtinti idėjos pristatymą ir svarstymą su visuomene, kol dar nepradėti projektavimo darbai. Kol to nėra, net ir geri specialistai pastatomi į aklavietę.
Kitas klausimas, kiek visuomenė supranta apie želdynų ir želdinių vertę. Kartais ginama tai, ko nereikėtų. Esame paveldėję labai liūdną želdynų vaizdą. Jie buvo formuojami nesilaikant nei tradicijos nuoseklumo, nei profesionalumo. Kartais rengiant naują projektą neįmanoma pataisyti to, kas yra bloga, reikia tiesiog šalinti tuos augalus, kurie neturi jokio šanso gerai atrodyti.
