Išgelbėjo kilmė
24-erių studento pasakojimas apie džiunglių įstatymais ir nesuvokiamos korupcijos voratinkliais apraizgytą Venesuelą – sukrečiantis.
"Karakase įsikūrusiame Venesuelos centriniame universitete, kuris iki jo uždarymo buvo geriausias šalyje, studijavau chemiją. Buvau trečio kurso studentas, man buvo likę dveji metai, kad pabaigčiau bakalauro studijas. Ir staiga per vieną savaitę nutiko per daug blogų dalykų", – akstiną palikti gimtinę prisimena šiandien Kaune gyvenantis Augusto.
Per septynias dienas A.Hernandezo tris kartus vos neapiplėšė, du kartus vos nepagrobė, du kartus į jį buvo nukreiptas ginklas. "Vieną iš tų kartų į mane ginklą nukreipė policija. Tada supratau, kad tai nėra gyvenimas. Aš visada dairiausi, stebėdavau, kas vyksta man už nugaros, ką žmonės laiko savo rankose, visada laukiau blogiausio. Ta savaitė buvo lemtinga", – prisimena pašnekovas.
Išsigelbėjimo šiaudu buvo jo kilmė. Sužinojęs apie programą, skirtą lietuviškų šaknų turintiems užsieniečiams, A.Hernandezas užpildė reikiamus dokumentus, gavo stipendiją ir netrukus jau peržengė Kauno technologijos universiteto slenkstį. Medžiagų ir nanotechnologijų sritį studijuojantis A.Hernandezas ir šiandien stebisi, kad formalumus pavyko atlikti be didesnių keblumų ir delsimo.
Vagys bent laikosi kodekso
A.Hernandezui pavyko padėti mamai ir septyniolikmetei seseriai ištrūkti į Europą. "Jos gyvena Ispanijoje – nekalba nei lietuviškai, nei angliškai, kitose žemyno šalyse joms būtų labai sudėtinga socializuotis. O tėčio, kuris liko Venesueloje, nemačiau beveik trejus metus, nes negaliu grįžti į savo šalį", – tvirtina pašnekovas.
Dėl to kalta ne tik politinė situacija, bet ir gniuždantis nesaugumo jausmas. "Pirmą kartą manęs vos neapiplėšė mano universteto teritorijoje. Tąkart supratau, kad į mane jau nusitaikė keli vyrukai, todėl nėjau prie savo mašinos, kad jie nepavogtų ne tik jos, bet ir manęs paties. Vyrai vis tiek priėjo prie manęs, įrėmė ginklą į krūtinę ir liepė atiduoti mobilųjį telefoną. Kai taip ir padariau, pasakė "ačiū", – išgyvenimais dalijasi studentas.
Tokios istorijos Venesueloje – įprastos. "Turiu draugų, kurie buvo pagrobti, turėjau draugų, kuriuos nužudė. Tačiau čia policija negelbėja. Kartais mes labiau pasitikime vagimi nei policininku, nes vagis laikosi savo kodekso – jis bent jau neišprievartaus. Vagis gali tave nužudyti, bet jei elgsiesi teisingai, jis tavęs nekankins ir neprievartaus", – šokiruojančią tiesą dėsto A.Hernandezas.
"Kartais policija ir yra tie žmonės, kurie tave pagrobia. Yra daug atvejų, kai policininkas pats pasiruošęs tave apvogti", – priduria jis.
Išplovė smegenis
A.Hernandezas įsitikinęs, kad geriausias būdas paaiškinti, kaip šalyje susiklostė tokia situacija, – grįžti į 1992-uosius. "Tais metais iškilo Hugo Chavezo politinė figūra. Būdamas kariuomenės dalimi, jis organizavo neoliberalaus prezidento Carloso Andreso Perezo nuvertimą. Už tai sėdo į kalėjimą. Bet jis nuolat kartojo, kad žmonės gyvena skurde, o tai buvo tiesa, ir taip neturėtų būti. Tai buvo H.Chavezo populistinės kampanijos pradžia", – pasakoja jis.
Karakase gyvenanti 38-erių Yaneidi Guzman – viena iš nuolatinį nepriteklių kenčiančių, nuolatinėje baimėje gyvenančių Venesuelos gyventojų. Kaip ir daugybė jos tėvynainių, dėl moteris priversta badauti – per pastaruosius trejus metus neteko trečdalio svorio.
1999 m. H.Chavezas didele balsų persvara buvo išrinktas prezidentu. "H.Chavezas žmonėms sakė, kad nubaus korupcijos kaltininkus ir kad jis Venesuelą vėl padarys didžią. Tai skambėjo jo kalbose, kuriose tuo pat metu jis sakydavo, kad yra ne socialistas, o kapitalistas, kad šalyje reikia daugiau privačių kompanijų, o ne nacionalinių įstaigų", – primena A.Hernandezas.
Tačiau tais pačiais metais, kai buvo išrinktas, H.Chavezas pakeitė sistemą ir veiksmais įrodė, kai jo žodžiai tebuvo tautos mulkinimas.
"Prisimenu, kai man buvo septyneri aštuoneri metai jis kiekvieną dieną per televiziją kalbėdavo 6 ar 8 valandas – be pertraukos. Jis pertraukdavo visas programas, visas naujienas, kurios buvo transliuojamos per nacionalinį radiją ir televiziją", – prisimena pats A.Hernandezas.
"Savo kalbose jis bandė išplauti žmonėms smegenis. Pamenu, kaip jis kalbėdavo vargšams, darbininkams, sakydamas, kad jie neturi nieko, o jų viršininkai turi po tris automobilius. H.Chavezas sakydavo: "Žinote ką? Atimkite jas iš jų." Ir tai sakydavo pakartotinai kumščiu suduodamas per savo delną", – tęsia jis.
A.Hernandezas ir daugybė kitų Venesuelos šeimų liko sukrėstos, nes tai buvo tarsi atviras kvietimas pradėti kruviną revoliuciją.
"Per visus dvidešimt chavizmo metų buvo nužudyta 3 000 žmonių, jei tikėtume šia versija. Tikrai žinau, kad 2014–2016 m. per kiekvieną savaitgalį Karakase nužudytų žmonių skaičius viršydavo 100. Mano draugės pusbrolį nužudė policininkai. Jis važiavo automobiliu, suprato, kad jį tuoj sustabdys policija, tačiau jam kilo įtarimas, nes ten policijos neturėjo būti. Paskambinęs seseriai advokatei, telefoną paslėpė po automobilio sėdyne. Tai padėjo rasti jo kūną: kartu su bent 80 panašaus likimo žmonių jis buvo užkastas masiniame kape. O girti policininkai tiesiog ardė save eilinės aukos mašiną, kad galėtų parduoti jos dalis ir gauti pinigų", – šokiruoja A.Hernandezas.
"Milžiniškuose Karakaso getuose – jie vieni didžiausių pasaulyje – kasdien nuo 19 val. iki 7 val. aidi šūviai, nes tuo metu gaujos aiškinasi savo santykius. Tuo metu geriau nelįsti iš savo namų, nes policija nuo to neapsaugos. Tie žmonės nužudo visus, kuriuos pamato. Dalis šaudo prieš valdžią pasisakančius, dalis jų dalyvauja manifestacijose ir daro tą patį", – tęsia vaikinas.
Esu aukštesnis už vidutinius venesueliečius, blondinas – esu taikinys. Jie visada pradeda nuo žmonių, kurie išsiskiria iš minios.
Gimtinėje – taikinys
Anot A.Hernandezo, tragiška padėtis Venesueloje susiklostė ne tik dėl H.Chavezo revoliucijos. "2010 m. mes susidūrėme su masiniu maisto ir vaistų trūkumu. Kai H.Chavezas, kuris naudojo pajamas iš naftos, bet nieko neinvestavo į valstybę, mirė ir pasirodė Nicolas Maduro (kuris, kaip manoma, į valdžią pateko suklastojęs rinkimų rezultatus) padėtis dar suprastėjo. O kai 2014 m. naftos kainos nukrito, viskas tapo beprotiška. Jei iki tol mums trūko 20-30 proc. maisto ir vaistų, nuo tos akimirkos mums pradėjo trūkti 80 proc. maisto ir daugiau nei 95 proc. vaistų. Tai reiškia, kad jei mano tėčiui skaudės galvą, vaistų vaistinėje jis tikrai negaus", – sako vaikinas.
Tuomet opozicijos lyderis Leopoldo Lopezas inicijavo manifestaciją. "Tai buvo iš vienos pusės studentų ir opozicijos, iš kitos – vyriausybės kovos pradžia. Manifestacijos prasidėjo dėl to, kad vienas iš saugumo atstovų buvo nufilmuotas prievartaujantis studentę universitete. Jis iki šiol nėra nubaustas. Mes prašėme teisingumo – buvo ir daugybė kitų priežasčių jo reikalauti", – prisimena lietuviškų šaknų turintis jaunuolis.
Nuolatinės manifestacijos, nesuvokiamai stipraus poveikio ašarinės dujos ir šūviai į minioje esančius žmones, aiškiai taikantis į jų kūnus, tapo kasdienybe. "Imdavome bėgti, mus suimdavo ir kankindavo. Turiu draugą, kurį smarkiai kankino, o dabar jis pabėgo ir gyvena Italijoje", – pasakoja A.Hernandezas.
"Kai L.Lopezą išsiuntė į kalėjimą, opozicija mus išdavė, pradėjo dėrėtis su valdžia. Taip buvo sušaukti nauji rinkimai, o manifestacijos baigėsi. Tačiau metai bėgo, padėtis blogėjo, dėl lėšų stygiaus buvo uždaromi universitetai. Be to, juk studentai buvo vieni iš tų, kurie pradėjo šią kovą. Vėliau N.Maduro įkūrė sau pavaldų paralelinį parlamentą ir kitus valdžios organus", – apie gimtosios šalies spartų ritimąsi į chaosą pasakoja venesuelietis.
2017 m., kai A.Hernandezas jau gyveno Lietuvoje, keli jo draugai žuvo manifestacijose. "Mano tėtis džiaugiasi, kad nesu ten, nes buvau įsitraukęs į studentų judėjimą. Jei būčiau pasilikęs Venesueloje, galbūt manęs šiandien nebebūtų. Esu aukštesnis už vidutinius venesueliečius, esu blondinas – esu taikinys. Jie visada pradeda nuo žmonių, kurie išskiria iš minios. Be to, 2014 m. stovėjau pirmoje eilėje priešais pajėgas", – dalijasi jaunuolis.
"Draugai man skambino atsisveikinti, nes jie gali mirti bet kurią akimirką. Jie prašė, kad gyvenčiau už juos. Tai labai šokiruoja", – emocijų neslepia A.Hernandezas. – Opozicija mus išdavė daugybę kartų. Jei ne jie, galbūt mano draugai būtų gyvi. Dabar situacija tokia, kad kas 20 minučių nužudomas venesuelietis."
Skurdas ir milijonai
80–90 proc. venesueliečių gyvena visiškame skurde. Gyvendamas Lietuvoje A.Hernandezas uždirba gerokai daugiau nei Venesueloje gyvenantis jo tėvas – dviejuose darbuose dirbantis inžinierius ir administratorius.
"Per metus jis uždirba tiek, kiek aš Lietuvoje uždirbu per mėnesį, o čia aš atlieku praktiką ir laisvalaikiu mokau ispanų kalbos. Lietuvoje uždirbu mažiau nei minimalų mėnesio atlyginimą. Venesueloje skaičiai greitai keičiasi, bet mano tėtis neseniai sakė uždirbdavęs 14 eurų per mėnesį. Tai yra gerokai didesnis atlyginimas, nei gauna vidutinis venesuelietis, kuris per mėnesį uždirba apie 90 centų. O vištienos krūtinėlės 1 kg Venesueloje neseniai kainavo 10 eurų, – sunkiai suvokiamus skurdo kontrastus atskleidžia A.Hernandezas. – Mano draugai badauja, jų namuose elektra gali dingti visai savaitei, jau kelis mėnesius jie neturi vandens, todėl nuolat stengiasi jo pasisemti iš nešvarių Karakaso upių."
Vyriausybė ir katastrofiška padėtis verčia skirtingų ideologijų politikus jungtis į bendrą opozicinį bloką. Anot A.Hernandezo, politinės pažiūros ir principai nebesvarbūs, nes viena jokia partija negali atsilaikyti prieš vyriausybės propagandos mašiną.
"Nesuklysiu sakydamas, kad H.Chavezas buvo geriausias šio amžiaus ispanakalbis oratorius pasaulyje. Jis turėjo tokią charizmą, kad galėjo įtikinti nužudyti savo brolį. Jis išvystė fatališką revoliuciją ir fatališką valdžios ideologiją", – neabejoja venesuelietis.
Anot Augusto, esama dviejų režimą palaikančių venesueliečių kategorijų: žmonės, kurie tiesiog nori kruvino keršto, ir žmonės, kurie yra susiję su valdžia – tikrieji milijonieriai. "Skaičiau apie didžiulį korupcijos skandalą, kai 13 mlrd. dolerių atsidūrė paprasčiausių septyniolikos valstybės tarnautojų sąskaitose. Jie ne prezidentai ir ne generolai. Kaip tie pinigai ten atsidūrė?" – retoriškai klausia A.Hernandezas.
"Iki 2013 m. iš naftos gauti pinigai niekur neinvestuoti, bet sudėti į armijos kišenes, kad jos aukščiausi sluoksniai taptų turtuoliais. H.Chavezo šeima yra tarp dešimties turtingiausių pasaulio šeimų. Kaip prezidentas tapo toks turtingas? Jis apgavo visą Venesuelą, pavertė ją šių turtuolių marionete, privertė žmones bijoti garsiai kalbėti ir eiti į gatvę vakarais. Jei 21 val. namo grįžti gyvas – esi labai laimingas", – žiauria realybe dalijasi vaikinas.
"Eidamas gatve savo telefoną ir piniginę laikai apatiniuose, nes bijai, kad, kam nors pastebėjus, tu veikiausiai būsi apiplėštas ar pagrobtas. O grobiami tikrai ne tik turtuoliai. Getų gyventojus irgi pagrobia, o už jų gyvybes, žinau, kad kažkada buvo prašoma, pavyzdžiui, 3 000 eurų, o tuo metu mėnesinis atlyginimas būdavo ne didesnis nei 60 eurų. Tai gali nutikti bet kam", – tęsia jis.
0,9 euro – tiek vidutiniškai per mėnesį uždirba venesuelietis.
Tikrieji interesai
Atrodo, kad Venesuelos žmonės neteko vilties. Kariuomenės ir vyriausybės atstovai yra smarkiai susiję ir su didžiausiais narkotikų karteliais. "Esu įsitikinęs, kad didžioji dalis Europą ir JAV pasiekiančio kokaino yra iš Venesuelos. Šie pinigai palaiko režimą", – sako A.Hernandezas.
"Visi klausiame savęs, ar gali situacija iš tiesų pasikeisti? Kai pasirodė dabartinis opozcijos lyderis Juanas Guaido, aš pirmą kartą gyvenime pajutau viltį. Juk aš užaugau su H.Chavezu. Gimiau 1994-aisiais, prisimenu rinkimus, kai jis laimėjo. Bet tos išdavystės, kurias patyrėme, verčia viskuo abejoti", – sako A.Hernandezas.
"Apie tai mažai kalbama, bet N.Maduro naikina Amazonės miškus, kad galėtų išgauti koltano, kuris yra reikalingas mobiliesiems ir kitiems prietaisams gaminti. Mūsų koltano rezervai yra gerokai didesni už Nigerijos. Visa tai JAV tiesiog ignoruoja ir apsimeta kvailiais. Tačiau amerikiečiai Venesueloje turi savų interesų – kaip ir kitos šalys: Indija, Rusija, Kuba, Kinija. Jos nori mūsų naftos", – supranta venesuelietis.
"Kaip manote, kodėl JAV veiksmų imasi būtent dabar, o ne tada, kai valdė H.Chavezas? Šiandien mūsų šalyje vaikšto Rusijos, Kinijos, Irano kariai. Tai yra galimybė didžiausiems JAV priešams turėti savo karines bazes Amerikos žemyne. Tai jiems leistų pirmą kartą istorijoje iš tikrųjų pasiekti JAV ir amerikiečiai tai žino, todėl būtent dabar ir sujudo. Iš tiesų jiems nerūpi, ar N.Maduro liks valdžioje, ar ne. Jiems rūpi, kad Rusijos, Kinijos ir Irano kariai liktų Venesuelos žemėse", – įsitikinęs A.Hernandezas.
Emigranto kryžius
Jauno žmogaus akyse atsispindi visos emocijos: pyktis, keršto troškimas, neviltis, nusivylimas, nežinia, liūdesys, skausmas, ilgesys, kaltės jausmas. Tačiau apie visą siaubą, kurį patyrė jis ir kasdien vis dar patiria milijonai venesueliečių, Augusto pasakoja stebėtinai ramiai.
A.Hernandezas sako, kad tokia jau jų kultūra: venesueliečiai daug ir apie viską juokauja. "Mūsų humoro jausmas labai savitas. Apie tai, apie ką dabar pasakojau, esame sukūrę memus. Kalbame ir juokiamės iš jų, nes kartais geriau yra juoktis, nei verkti. Jei tavo veide nėra šypsenos, tu negali susidoroti su šita situacija. Venesueloje yra toks posakis, kurį labai mėgo ir mano senelis: "Kai gyvenimas tau atsuka nugarą, griebk jį už subinės." Tuo viskas ir pasakyta", – šypsosi jis.
Lietuvoje vaikinas jaučia palengvėjimą ir nebesidairo už nugaros. "Galiu eiti parku 3 val. ryte nieko nebijodamas, nors vietiniai dėl to mane vis tiek vadina keistuoliu. Kartą autobusų stotelėje apsvaigęs vyrukas bandė mane apvogti ar išgąsdinti, o aš tiesiog pradėjau juoktis. Jis sutriko ir nieko nepadaręs pasitraukė. Vaikščioti gatvėmis su telefonu rankoje ir nebeslėpti jo savo apatiniuose – tikra privilegija. Taip juk daug patogiau", – juokiasi A.Hernandezas.
Tačiau yra dalykų, kurių jis ilgisi. Vaikinas sunkiai dirba, kad šią vasarą pirmą kartą nuo išvykimo iš Venesuelos dienos pavyktų susitikti su savo tėčiu. A.Hernandezas pasiilgo ne tik tėčio, bet ir daugelio venesueliečių. "Jie yra labai malonūs. Tokius juos vis dar prisimenu. Jie šypsosi, vieni su kitais sveikinasi gatvėje, eilėje prie kasos šnekučiuojasi ir visada juokiasi. Turiu pasakyti, kad ir mūsų vakarėliai sunkiai palyginami su jūsiškiais. Jie trunka mažiausiai 12 valandų ir mes mėgstame stipresnius kokteilius nei alus. Bet mes nepasigeriame, nes visą laiką šokame: bačatą, merengę, regetoną. Šokame ne tik poromis, bet ir tryse. Niekada nemaniau, kad tai yra egzotiška, iki tol, kol pamačiau, kaip žmonės šoka Lietuvoje. Iš pradžių net nesupratau, kad jie išvis šoka", – pastebėjimais apie kultūrinius skirtumus dalijasi venesuelietis.
Vaikinas nežino, kokia ateitis jo laukia, bet svajoja Lietuvoje pabaigti čia pradėtas bakalauro studijas, vėliau įgyti magistro laipsnį. "Daktaro laipsnio norėčiau siekti užsienyje. Noriu priklausyti akademinei bendruomenei. Noriu sukurti šeimą. Bet po 10–20 metų norėčiau grįžti į savo šalį ir, kai joje jau nieko nebeliks, norėčiau ją atkurti kartu su kitais, kurie išsigelbėjo ir pabėgo. Nežinau, ar norėčiau, kad N.Maduro pabėgtų iš Venesuelos. Geriau jau mes patys su juo susidorotume. Bet aš nežinau ir kaip mano gyvenimas klostysis toliau, nes suprantu, kad visą likusį gyvenimą nešiu emigranto kryžių", – sako A.Hernandezas.
Kita kryptimi
A.Hernandezo močiutė Gražina gimė Kelmėje, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su šeima bėgo į Vokietiją, iš kurios patraukė į Italiją. "Šios kelionės metu ji matė kai kurių savo šeimos narių mirtį. Pasiekusių Italiją amerikiečių kariai klausė, kur jie norėtų keliauti toliau: į JAV ar Venesuelą. Mano močiutės senelis paklausė, kokia vieta yra toliausiai nuo karo. Jam atsakė, kad tai yra Venesuela", – močiutės pasakojimą prisimena vaikinas.
"Ji pasakojo apie palmes, kurias pamatė atvykusi į Venesuelą, ir visiškai kitaip apsirengusius ir kitaip atrodžiusius venesueliečius. Tai iš pradžių jai paliko didžiausią įspūdį. Čia ji susipažino su mano seneliu italu, kuris taip pat bėgo nuo karo, tapo advokate, dėstė jaunimui ir niekada daugiau nekeliavo laivu ar lėktuvu. Ji sakydavo, kad jei kokios nors vietos negali pasiekti automobiliu, ten jokiais būdais ir nekeliaus", – pasakoja venesuelietis.
"Paradoksalu, bet dabar mes bėgame nuo laukinio gyvenimo Venesueloje į Europą", – pripažįsta A.Hernandezas.
