Aukščiausiosios Tarybos – SSRS įstatymų leidybos institucijos – pirmininku jis tapo 1990 metais pakeitęs M. Gorbačiovą, kuris buvo išrinktas pirmuoju ir vieninteliu Sovietų Sąjungos prezidentu.
A. Lukjanovas viešai kritikuodavo M. Gorbačiovo politiką ir buvo įkalintas po 1991 metų „pučo“, kai griežtosios linijos komunistai ir saugumo vadovai pabandė perimti valdžią.
To perversmo lyderiai 1991 metų rugpjūtį laikė M. Gorbačiovą de facto namų arešto sąlygomis ir pasiuntė tankus į Maskvos centrą, bandydami atšaukti reformas, grasinusias nutraukti Komunistų partijos valdymą geležiniu kumščiu.
Tačiau paremti prieš tankus stojusio tuometinio SSRS Rusijos respublikos lyderio Boriso Jelcino susirinko minios žmonių ir tai sužlugdė perversmą, o netrukus nulėmė daugiau kaip 70 metų trukusio komunistų dominavimo pabaigą.
Nors A. Lukjanovo oficialiai nebuvo tarp pučo lyderių, jis už paramą perversmui buvo areštuotas ir kalinamas iki 1992 metų gruodžio. Galiausiai visiems perversmo lyderiams 1994 metais buvo paskelbta amnestija.
2015 metais interviu portalui Lenta.ru jis teigė, kad buvo įkalintas, nes atsisakė išsižadėti savo tikėjimo sovietine sistema.
Pasak jo, pučas buvo „šalies lyderių grupės desperatiškas, bet prastai organizuotas bandymas išgelbėti SSRS“.
Nuo 1993 iki 2003 metų A. Lukjanovas buvo Komunistų partijos deputatas Valstybės Dūmoje – žemuosiuose parlamento rūmuose.
A. Lukjanovas gimė 1930 metų gegužės 7 dieną Smolenske Vakarų Rusijoje. Antrojo pasaulinio karo metais jis dirbo amunicijos gamykloje, o mokyklą baigė tik po karo, pranešė naujienų agentūra „RIA Novosti“.
Paskui jis studijavo teisę ir greit kilo karjeros laiptais sovietų valdymo institucijose.
Rusijos komunistų partijos lyderis Genadijus Ziuganovas valstybinei naujienų agentūrai TASS sakė, kad A. Lukjanovas „nugyveno tikro patrioto gyvenimą“.
