Ne kiekvienas gali

Virve perduodamas signalus nardančiam kolegai, ugniagesys Tomas Kaminskas pasakojo apie naro gelbėtojo darbe naudojamas technikas.

„Jeigu žmogus paskendo netoli nuo kranto, taip ir pradedame ieškoti – kas metrą. Naras prisiriša virve, sutariama paieškos kryptis. Matydamas iškylančius burbuliukus žinau, kur yra naras. Yra tam tikri signalai: vienas timptelėjimas – plaukti į dešinę, kitas – į kairę. Po metrą atleidžiu virvę, ir taip ieškoma einant tolyn nuo kranto. Jeigu ieškoma viduryje ežero iš valties, nuleidžiame svarmenį, prie kurio prisiriša naras. Tuomet paieška vykdoma ratais aplink svarmenį, tai vadiname išcentriniu būdu. Šiandien matomumas – ne daugiau kaip metras, nes darbuojasi žemsiurbė“, – darbo subtilybes atskleidė T.Kaminskas.

Gelbėtojai nuolat savo įgūdžius tobulina Lampėdžio ežere. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

Anot pašnekovo, skęstančiam žmogui po 4 min. apmiršta smegenys, po 6 min. sustoja širdies veikla, todėl narai gelbėtojai, atvykę gelbėti žmogaus, jau būna užsidėję nardymo įrangą. „Visada yra prasmė gelbėti. Vasarą skęstančiam žmogui išgyventi tikimybė didesnė, o žiemą, kai šaltas vanduo, išgyvenimo laikas trumpėja“, – priminė ugniagesys.

T.Kaminskas pasakojo per mėnesį budintis septynis kartus, o bent du iš jų vyksta treniruotės nardant vandens telkinyje.

„Naru gali būti ne kiekvienas. Naras turi nebijoti vandens, uždarų erdvių – po vandeniu tylu, tamsu, šalta, nieko nematai. Turi būti stiprus psichologiškai ir pasiruošęs įvairioms netikėtoms situacijoms. Kai vykdai paiešką, nieko nematai, viską darai apgraibomis. Būna, užčiuopi šaką, žuvį, žmogų, padangą – visais atvejais po vandeniu turi išlikti ramus. Jeigu sutrinka kvėpavimas, gali būti pavojinga. Turi būti ramių nervų“, – pasakojo naras.

Anot Tomo, narams svarbu komandinis darbas – kiekvienas žino, ką turi daryti. „Vienas neša įrangą, kitas ruošiasi nerti, trečias renka informaciją, kurioje vietoje įvyko nelaimė, kad būtų lengviau vykdyti paiešką“, – kalbėjo pašnekovas.

Užčiuopi šaką, žuvį, žmogų, padangą – visais atvejais po vandeniu turi išlikti ramus.

„Vieną kartą žiemą gelbėjome įlūžusį žmogų. Reikėjo ledu nubėgti apie 1,5 km ir surasti įlūžusį žmogų, tada jį dar partempti iki kranto per lūžtantį ledą. Tą kartą žmogų pavyko išgelbėti, su juo iki šiol esame geri draugai. Kai pagalvoju, atrodo, kad ne savo jėgomis padariau, padėjo kažkas iš aukščiau“, – pasakojo ugniagesys Tomas.

Anot jo, su žiemą naudojamu sauso tipo naro kostiumu nelengva bėgti per ledą, nes kūnas sukaista, naras atbėga išeikvojęs daug jėgų, o dar reikia ištraukti žmogų, parplaukti ar eiti per lūžtantį ledą.

Kabinsis į viską

„Negalima sakyti skęstančiam žmogui, kad jį tuoj išgelbėsime. Vieną kartą žmogus buvo įkritęs į eketę ir laikėsi už ledo, o pamatęs, kad mes, narai, su ledo rogėmis iki jo atbėgame, pasileido ir nuskendo“, – apie ne visada sėkmingai pasibaigiančias operacijas pasakojo naras Donatas Rekštys.

Anot ugniagesių gelbėtojų, visada labai sunku, kai paskęsta jauni žmonės, vaikai, ypač kai tėvai laukia krante.

„Įdomus darbas, bet ne kiekvienam, nes dažnai tenka iš vandens traukti lavonus. Po kurio laiko pripranti, kaip ir dirbant bet kurį kitą darbą. Atvažiuoji, ištrauki, padedi. Medikai atvažiuoja, pasiima, ir viskas“, – pridūrė Donatas.

Vyrai pasakojo, kad vandens temperatūra, panėrus į 15 m gylį, būna panaši tiek vasarą, tiek žiemą – apie 4 °C.

„Vanduo yra gamtos stichija, su ja geriau nejuokauti. Geriausi plaukikai paskęsta, mūsų darbe taip pat reikia įvertinti riziką. Skęstantysis kabinsis į viską, į ką pajėgia, – gali ir gelbėtoją nuskandinti, todėl reikia būti pasiruošus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Skęstančiajam – tai gyvybės ar mirties klausimas, jis gali draskyti, lipti ant gelbėtojo. Labai blogai, jei kažkas atsitinka gelbėtojui – vadinasi, kažką ne taip darė. Neįvertino saugumo ar per daug rizikavo. Pas mus negali įvykti nelaimių, o jeigu atsitinka, vadinasi, kažką reikėjo daryti kitaip. Gal neužteko jėgų, žinių. Naras neturi rizikuoti savo gyvybe, kitaip reikės traukti ir paskendusį narą, o ieškomą žmogų kas nors vis vien turės surasti“, – dalijosi ugniagesys Tomas.

Anot jo, paruošti narą valstybei nemažai kainuoja, brangi ir įranga, kurią reikia nuolat atnaujinti, atlikti patikras. „Žinoma, nieko nėra brangesnio už žmogaus gyvybę“, – įsitikinęs ugniagesys.

„Būna, atvažiuojame gelbėti – žmogus palikęs šortus ir paprasčiausiai nuplaukė, išlipo į krantą kitoje vietoje. Mes atvažiavę ieškome, o jis ateina ir klausia: „Ko jūs čia ieškote?“ Sakome, va, žmogaus drabužiai likę, o jis: „Tai čia mano.“ Pasitaiko ir tokių atvejų“, – juokėsi ugniagesys gelbėtojas Donatas.

Džiaugiasi galėdami padėti

Paklausti, kodėl pasirinko ugniagesio gelbėtojo darbą, narai atsakė paprastai.

„Buvau gerai fiziškai pasiruošęs, tarnavau kariuomenėje, paskui sugalvojau, kad noriu tapti ugniagesiu. Buvau geros sveikatos, todėl pasakė, kad būsiu naru“, – savo istoriją pasakojo Donatas.

Žmonių gelbėtojai žino, kad ne vien savo jėgomis viską padaro, ir tiki, kad kažkas iš aukščiau padeda. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

„Visą gyvenimą gyvenau prie gaisrinės. Draugas tapo ugniagesiu, vėliau nusprendžiau ir aš. Naro specialybę pasirinkau, nes, mano manymu, toks darbas įdomesnis“, – savo motyvus išdėstė ugniagesys Deivydas Bumblauskas.

„Smagu padėti. Smagu suteikti viltį surasti artimą žmogų. Išgelbėti gyvą, žinomą, daug smagiau. Tikslas – padėti tiek ugnį užgesinti, tiek ištraukti iš vandens ar po avarijos“, – mintimis dalijosi Tomas.

Prie vandens poilsiaujantiems lietuviams ugniagesiai palinkėjo nepalikti vaikų be priežiūros, nevartoti alkoholinių gėrimų ir būti atsakingiems.