Susidomėjimas auga
Tik sovietmečiu Lietuvoje išpopuliarėjusi meninė gimnastika šiais laikais nepalyginti profesionalesnė ir sudėtingesnė. 45 metus meninės gimnastikos trenere dirbanti Aurelija Talačkienė neturi nei laisvų vakarų, nei savaitgalių, nes mergaites treniruoja ir sporto mokykloje Kaune, ir savo pačios įsteigtame klube.
"Anksčiau nebuvo klubų, tik sporto mokykla, į kurią galima priimti tam tikrą skaičių vaikų. Su pradedančiomis sportininkėmis dirba pora trenerių, kurie turi po dvi grupes. Ir viskas. Dabar Kaune veikia trys klubai, juose sportuoja apie 200 mergaičių. Atsirado mėgėjų lyga, kur mergaitės pasirodo atlikdamos lengvus pratimukus. Joms labai smagu, laimingos, kaip kokį Europos čempionatą laimėjusios", – šypsosi trenerė.
Pati tik aštuntoje klasėje pradėjusi lankyti meninę gimnastiką, dabar A.Talačkienė treniruoja keturmetes, jaunes ir vyresnes. Kaip dirbti su tokio amžiaus vaikais, kuriems svarbiausia – tik žaisti? Anot trenerės, užsiimdamos šiuo sportu mergaitės suauga greičiau. Meninė gimnastika reikalauja daug darbo, o vaikai dažniausiai sunkiai dirbti nenori.
"Surenki penkiolika vaikų, tai šešios iš jų supranta ir gali dirbti, o kitos nori tik žaisti. Pabūna ilgiau ir jau mamos ieško ar pilvuką skauda. Kažkiek tokių atkrenta, bet labai daug išsilaiko", – A.Talačkienė nemažai mergaičių iš savo klubo persivedė į sporto mokyklą.
Karjerą baigia anksti
Kaunietė trenerė atvirauja – krūvis, kurį gauna mažametės, neprilygsta jokioms kitoms sporto šakoms. Juolab kad kai paprastai sportininkai savo profesionalumo piką pasiekia sulaukę pilnametystės, gimnastės jau būna baigusios karjerą.
Tai nėra komercinis sportas, tad gimnastės stengiasi gerai baigti mokyklą ir įgyti išsilavinimą.
"Lietuvoje paprastai karjerą gimnastės baigia dvyliktoje klasėje. Pasaulyje yra vienetai sportininkių, kurios turi puikią išvaizdą ir sportuoja iki 26–30 metų. Tai nėra komercinis sportas, kur galima užsidirbti, todėl gimnastės stengiasi gerai baigti mokyklą ir įgyti išsilavinimą. Dabar mokyklose sportininkėms nenuolaidžiaujama", – anot A.Talačkienės, meninėje gimnastikoje vargina tiek fizinė, tiek psichologinė įtampa, nes pirmaklasės jau dalyvauja įvairiose varžybose.
"Tai labai sunkus sportas, žinoma, ir pats moteriškiausias, pats gražiausias. Gimnastės, be lankstumo, jėgos, greičio, šoklumo, koordinacijos, reakcijos, įgyja choreografijos pagrindų, išlavina muzikalumą, išraišką, kūrybiškumą. Susipažįsta su taisyklinga mityba. Šios savybės išmoko planuoti laiką, būti motyvuotoms", – pasak trenerės, dabar meninėje gimnastikoje labai svarbus specialus ir bendras fizinis pasirengimas.
Mergaitės turi tokius išlavintus kūnus, kokių neturi kiti sportininkai. Anot A.Talačkienės, jei tokį fizinį pasirengimą turėtų krepšininkai, tikrai patirtų daug mažiau traumų.
Įvaldo sudėtingą techniką
Atrankos į sporto mokyklą vyksta kelis kartus per metus. Pirmiausia įvertinama išvaizda – turinčios antsvorio mergaitės į gimnastiką negali patekti, nes tuomet visą laiką tektų kovoti su savo svoriu.
"Jei ateina maža mergaitė ir matai, kad ji putli, tai tokia ir bus. Tačiau mergaitėms tikrai nereikia badauti. Reikia tik turėti supratimą apie sveiką mitybą, nepersivalgyti, atsisakyti saldumynų. Apie tai mes kalbamės su mergaitėmis", – trenerė, daug laiko praleidžianti su savo treniruojamomis sportininkėmis, tampa ir mokytoja, ir psichologe, ypač reikalinga paauglystėje.
Pagrindinė fizinė savybė, be kurios mergaitė negali būti gimnaste, – lankstumas. Anot A.Talačkienės, šoklumas, greitis, jėga yra išlavinami, o be lankstumo nieko nepadarysi – tai įgimta savybė. Taigi, jei mergaitė per atranką nepadaro vadinamojo tiltelio, į mokyklą nebus priimta. Sovietmečiu atrankos nebuvo tokios griežtos, dabar meninė gimnastika yra labai sudėtingas sportas ir techniškai, ir fiziškai.
Gimnastė turi išmokti valdyti penkis skirtingus įrankius įvairiausiomis technikomis. "Meninėje gimnastikoje yra penki įrankiai: šokdynė, lankas, kamuolys, kuokelės ir kaspinas. Kaspinas yra pats sunkiausias įrankis. Visiems labai gražu, bet jis pinasi, rišasi, juo reikia sukti be sustojimo – tai labai sudėtinga. Jeigu jis sustos ar susipins, bus klaida. Tarkime, disko metikas turi vieną įrankį – diską. Atidirba vieną metimą, ir viskas. Žinoma, reikia išvystyti jėgą, greitį, kitas savybes, tačiau yra tik viena technika", – apie gimnastikos užkulisius pasakojo A.Talačkienė.
Aurelija Talačkienė.
Pasak jos, meninę gimnastiką galima vadinti ne tik sportu, teatru, bet jau ir cirku, nes dabar tiesiog žongliruojama įrankiais.
Gimnastai – ir dukra, ir anūkas
Pačios lankytus gimnastikos užsiėmimus A.Talačkienė vadina labiau sportinės gimnastikos būreliu. Su menine gimnastika ji susipažino tik atvykusi į Kauną studijuoti tuomečiame Kūno kultūros institute. Karjerą pradėjusi Pionierių rūmuose, po poros metų moteris gavo paskyrimą į gimnastikos sporto mokyklą (dabar "Startas") ir trenere čia dirba iki šiol.
"Visuomet buvau labai sportiška. Visą laiką ant dviračio, žingsnio nežengdavau net iki parduotuvės. Mokykloje visur dalyvaudavau: ir tinklinis, ir lengvoji atletika. Toks mano tipas ir toks organizmas. Nors mano mama labai norėjo, kad būčiau muzikantė, – baigiau muzikos mokyklos fortepijono klasę, tačiau norėjau sportuoti. Ir labai gerai pasirinkau. Esu patenkinta savo darbu", – anot moters, gyvenime ji patyrė daug nemalonumų, susijusių su konkurencija sporte, bet viską atlaikė, nes yra psichologiškai stipri.
Paskui save į meninę gimnastiką A.Talačkienė įtraukė ir savo dukrą, kuri aktyviai sportavo iki pat pirmo kurso. Mama su dukra apkeliavo įvairius Europos ir pasaulio čempionatus.
Nors sakoma, kad negerai treniruoti savo vaikus, tačiau dėl sporto tarp manęs ir dukros užsimezgė stiprus ryšys.
"Nors sakoma, kad negerai treniruoti savo vaikus, tačiau dėl sporto tarp manęs ir dukros užsimezgė stiprus ryšys. Atsimenu, teisėjauju varžybose, o ji aikštelėje ruošiasi ir vis žiūri, ar aš matau. Čia teisėjauju ir dar turiu linktelėti, ar gerai ji padarė", – juokėsi moteris.
Penkiametis jos anūkėlis jau yra užėmęs trečią vietą sportinės gimnastikos varžybose, o dvimetė jo sesutė daro špagatus paskui brolį.
Lieka sporto srityje
Ar verta tiek vargti dėl trumpos vaikystės šlovės? Anot A.Talačkienės, augantis gimnasčių skaičius rodo, kad mergaičių tėvai supranta meninės gimnastikos privalumus. Treniruotėse lavinamas kūnas, varžybose išmokstama valdyti savo emocijas ir stresą. Mergaitės kartu su trenere renkasi muziką, kuria kompozicijas, pagal savo sumanymą siuvasi kostiumėlius.
"Kiek sutinku buvusių gimnasčių, visos labai patenkintos, kad lankė treniruotes. Didelė dalis mano mokinių taip ir liko sporto srityje. Dešimt dirba trenerėmis Kaune, JAV ir Vokietijoje, keturios dėsto Sporto universitete. Kitos dirba šokių mokytojomis, aktyvių treniruočių ir pilateso trenerėmis. Dalis buvusių gimnasčių dabar yra "Žalgirio" šokėjos", – vardijo A.Talačkienė.
O ji pati kol kas nepailsta dirbti su vaikais. Kadangi mergaitės lanko darželius ir mokyklas, treniruotės vyksta po pamokų. Trenerė jau 45 metus retai nueina į teatrą ar koncertą, nes visi vakarai būna užimti. Nėra kada ir pailsėti, nes visą laiką tenka judėti.
"Jei turi mažesnius vaikus, tai treniruotėje visą laiką judi: ir pratimus reikia parodyti, ir kojas patampyti. Savaitgaliais varžybos. Niekam nebelieka laiko", – pasakojo trenerė, laisvu laiku padedanti prižiūrėti anūkus.
"Dabar penkias dienas sirguliavau, sėdėjau namie, tai galvojau, kad išprotėsiu. Jei dabar reiktų sėdėti namie ir nieko neveikti? Nueičiau į kokį renginį, o ką toliau? Ne, ne man. Ateis laikas, aišku, kai nieko nebenorėsiu. Tačiau kai ateis, tai ateis", – šypsosi trenerė.
Kostiumėlių mados keičiasi
Įvairiaspalviais kostiumėliais pasipuošusios gimnastės savo aprangą modeliuoja pačios. Specializuotų parduotuvių Lietuvoje nėra, todėl pagal užsakymą juos siuva siuvėjos. Konkurencijos tarp siuvėjų taip pat nėra – meninės gimnastikos kostiumėlius siuva vos kelios siuvėjos Kaune ir Vilniuje.
Anot trenerės A.Talačkienės, kaip ir meninės gimnastikos technikos, taip pat keičiasi ir kostiumėlių mados. Sovietmečiu jie buvo siuvami ar mezgami iš plonos vilnos, vėliau atsirado elastinės medžiagos. Atsiradus kostiumėlių puošybai, blizgučius keitė žvyneliai, o dabar populiaru juos siuvinėti Swarovski kristalais. Keitėsi ir pats modelis: iš glaustinukių atsirado kombinezonai, vėliau – glaustinukės su sijonėliais.
Keičiantis madoms didėja ir išlaidos. Vidutiniškai vienas kostiumėlis kainuoja apie 200 eurų. Tačiau vieno jo neužtenka: skirtingai muzikai ar kompozicijoms reikia atskiros aprangos. Papildomai kainuoja ir meninėje gimnastikoje naudojami įrankiai: šokdynė, lankas, kamuolys, kuokelės, kaspinas. Laikui bėgant jie susidėvi, kaspinai suplyšta, kamuoliai išsileidžia, todėl sportuojant ne vienus metus reikia keisti ir juos.
A.Talačkienė pasakojo, kad šiais laikais mergaitės gimnastikos aprangos ieško ir internetu. Štai išaugtus grupinio pasirodymo kostiumėlius kaunietės išsiuntė į kitą pasaulio kraštą – japonėms.
