Karantinas – į naudą

Nors karantinas baigėsi, dauguma mūsų jį prisimins dar ilgai. Kažkam jis asocijuosis su atrasta knyga, kuriai iki tol nelikdavo laisvos minutės, kažkam – su stalo žaidimais, subūrusiais šeimą, ar jogos pratimais, kol namiškiai dar miega. Karantiną ilgai prisimins ir A.Silkinis, tiesa, ne kaip laiką, skirtą save pažinti. Kauno filmų biuro vadovo apribojimai neuždarė namuose. Apsiginklavęs apsaugine kauke kiekvieną dieną į darbą jis ėjo įprastu maršrutu, tik priešingai nei anksčiau, gatvę kirsdavo ne pėsčiųjų perėjoje, nebijojo būti partrenktas mašinos – žmonėms užsidarius namuose, ištuštėjęs miestas parodė savo veidą.

"Mūsų darbe labai svarbios yra lokacijos. Nufotografuoti jas darbo dienomis centre ar prie valstybinių įstaigų, ypač jei tai pirmas aukštas, labai sunku, todėl dažniausiai fotografuojame mašinų stogus, – miestui išsivalius nuo transporto priemonių, A.Silkinis išsitraukė fotoaparatą. – Pasinaudojome situacija ir fotografavome eksterjerus, kurie anksčiau buvo užgožti mašinų. Jų nebuvo net privačiuose kiemuose, tai padariau išvadą, kad žmonės į sodybas ar į kaimus pas tėvukus išvažiavo."

Kino pramonė, anot A.Silkinio, ir vėl atsigauna.

Karantino metu netilo A.Silkinio telefonas. Į pašto dėžutę nesiliovė kristi laiškai – sėdėdami namuose režisieriai skaitė scenarijus ir siuntė užklausas apie ieškomas vietas. Nė vienam jų Kauno filmų biuro vadovas neatsakė "ne". To esą neleido daryti reputacija, kurią užtarnauti sunku, o prarasti labai lengva.

"Taip, galėjau sakyti, kad karantinas, nieko nedarysiu, bet kodėl turėčiau taip elgtis? Jei einu į dešinę, galiu nueiti ir į kairę", – kalbėjo A.Silkinis.

Perkelti filmavimai

Dar metų pradžioje kalbėdamas su "Kauno dienos" žurnalistais, A.Silkinis džiaugėsi, kad šie metai bus neeiliniai – segtuvas, kurį tąkart su savimi nešėsi Kauno filmų biuro vadovas, saugojo mažiausiai septynis projektus ir pasauliui gerai žinomus vardus, kuriuos vylėmės išgirsti po poros mėnesių.

Visgi, karantinas turėjo parengęs savo planą. Kovo–balandžio mėnesiais numatyti filmavimai buvo perkelti į metų pabaigą arba 2021-uosius. Teko keisti ir kelių lietuviškų projektų datas. Tarkim, vos prieš kelias dienas baigti Edmundo Jakilaičio prodiusuojamo atkuriamosios dokumentikos filmo "1920. Didžioji Diena", skirto Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečiui paminėti, filmavimo darbai. Nors jie turėjo vykti kur kas anksčiau. Kovo 30-ąją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo numatyta masinė scena, kurios dalyviais galėjo tapti visi norintys kauniečiai, o pats filmas turėjo pasirodyti gegužės 15-ąją.

"Lygiai tą pačią dieną prieš 100 metų, Kaune, Miesto teatre įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis", – istorijos puslapius vertė A.Silkinis.

Deja, numatytu laiku kino juostai nebuvo lemta pasiekti žiūrovų. Planuojama, kad tai įvyks spalį, vykstant Seimo rinkimams.

Pasinaudojome situacija ir fotografavome eksterjerus, kurie anksčiau buvo užgožti mašinų.

Rūpinasi gerove

"Kartais manęs klausia – negaila projektų, kurie pasistūmėjo? Aš atsakau, – kad man gaila ne projektų, bet gaila žmonių. Reikia suprasti vieną dalyką, kad kino komandos yra internacionalinės, todėl, jei filmą stato švedai, tai nereiškia, kad dirba vien tik jie. Išvien su jais gali eiti ir italai, ir britai. Taip jie keliauja iš vieno projekto į kitą. Kas atsitiko pandemijos metu? Vienas projektas nebaigtas, o reikia pradėti naują, bet to daryti negali, nes kabo pirmasis. Viskas sugriuvo kaip domino kaladėlės", – A.Silkinis patikino, kad situacija tikrai nėra beviltiška.

Suvaržymų su kiekviena diena mažėja, todėl filmavimai ir vėl grįžta į miestą. Tiesa, tam tikrų Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijų vis dar tenka laikytis.

"Žinoma, su kiekviena diena jų vis mažiau. Dar prieš dvi savaites reikėjo dezinfekuoti visas patalpas ir matuoti kiekvieno ateinančiojo temperatūrą. Įsivaizduokite, filmuojama masinė scena teatre, o žmonių kokie 200!" – Kauno filmų biuro vadovas patikino, kad nesusipratimų dėl to nė karto nekilo. Filmavimo grupės sąmoningos, laikosi visų reikalavimų ir rūpinasi žmonių sveikata.

"Komandos apsauga – maksimali. Nesvarbu, kad suvaržymų nuolat mažėja. Šiuo klausimu didžiosios kompanijos itin dėmesingos. Smagu, kad jos taip rūpinasi žmonėmis. Tarkim, jei tą dieną bus galima mažinti žmonių kiekį aikštelėje, jos tą ir padarys", – pasakojo A.Silkinis.

Laukia dideli darbai

Rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais numatytų projektų datos nesikeis, o kai kurios komandos jau krauna lagaminus. Todėl dabar Kauno filmų biuro komanda sukasi kaip voverės rate ir laukia žinių iš atvykstančiųjų. Šiems pranešus apie planuojamų filmavimų pradžią, Kauno filmų biurui teks ne tik derinti eismo apribojimus tam tikrose miesto atkarpose, bet ir spręsti begalę kitų klausimų.

Pastaraisiais metais Kaune filmuotas ne vienas kino filmas.

Pastaraisiais metais Kaune filmuotas ne vienas kino filmas.

"Negaliu kalbėti nei apie skaičius, nei apie režisierius ar aktorius. Toks sutarimas galioja, kol neprasidėjo darbai. Jei viskas bus gerai, o aš tikiu, kad taip ir bus, į Kauną atvažiuos du dideli projektai, o mes ir vėl kažkada sudrumsime miesto ramybę gerąja prasme", – A.Silkinis tikino, kad tuomet prireiks ne tik Kauno filmų biuro, bet ir viso miesto pastangų.

Savivaldybės, kuri patikėjo entuziastais, kai šių vardas buvo niekam nežinomas ir, žinoma, žmonių, kurie kiną, pirminėje jo stadijoje, labai noriai įsileidžia ir į savo namus, ir į savo kiemus.

"Aš visuomet žavėjausi Kauno gyventojais, įstaigų vadovais. Ateini pas juos, prašai nejungti šviesų, nežiūrėti televizoriaus, kuris kameroms tamsoje yra peilis, ir jie klauso – sėdi savo namuose visiškoje tamsoje. Kaip aš sakau, pakliūti į kino draugiją sunku, sunku joje ir būti, bet pats geriausias atpildas – sėdėti premjeroje ir suprasti, kad visame tame yra ir tavo indelis, – baigdamas pokalbį Kauno filmų biuro direktorius prisiminė tą neapsakomai gerą jausmą, kai "Emmy" apdovanojimų ceremonijoje miniserialo "Černobylis" scenaristas paminėjo Lietuvos vardą. – O tai reiškia, kad ir Kauno."

Intensyvūs metai

"Tikiuosi, bent šiek tiek žmonėms parodėme, kokia yra tiesos kaina ir koks pavojingas yra melas", – praėjusį rugsėjį atsiimdamas "Emmy" apdovanojimą už geriausią mini serialą, režisierius Johanas Renckas kreipėsi į susirinkusiuosius.

Panaši kalba nuskambėjo ir šių metų sausio pradžioje "Auksinių gaublių" ceremonijoje, kur "Černobylis" buvo įvertintas geriausiu mini serialo ar televizijos filmo kategorijoje, o jame vaidinęs aktorius Stellanas Skarsgardas – geriausiu mini serialo, serialo ar televizijos filmo antraplaniu aktoriumi.

Atsiimdami apdovanojimą ir spaudos kambaryje serialo kūrėjai tąkart dėkojo Lietuvai už šiltą priėmimą, o prie "Černobylio" dirbusiems žmonėms – už profesionalumą.

"Su Lietuvos prodiuseriais juokaujame, kad dalelė apdovanojimų priklauso ir mums", – praėjusių metų sėkme džiaugėsi Kauno filmų biuro vadovas Aurelijus Silkinis.

Kelias iki pripažinimo ir vietos pasauliniame kino žemėlapyje nebuvo lengvas. Jei nuo 1928 m., kai Kaunas ėmė rašyti savo kino istoriją, čia buvo nufilmuota apie 40 kino juostų, tai nuo 2013-ųjų, kai savo veiklą pradėjo Kauno filmų biuras, mieste vyko bemaž pusšimčio kino juostų filmavimas – "Anna Karenina", "Tarp pilkų debesų", "Džentelmenai", "Karas ir taika", "Tokijo teismas", "Vogti arklius", "Tulpės, meilė, garbė ir dviratis", "Emilija iš Laisvės alėjos" ir kiti. Visgi kokybės ženklą, anot A.Silkinio, suteikė darbas su mini serialais "Jekaterina Didžioji" ir "Černobylis".

"Mes turime geras rekomendacijas, kurios eina iš lūpų į lūpas. Visi žino, kad Kauno filmų biuras gali įvykdyti aukščiausius reikalavimus", – kalbėjo A.Silkinis.

Sunkiausia – logistika

Kauno filmų biuro vadovą, besisukantį filmavimo aikštelėse, teko matyti ne vieną kartą. Visgi tai nėra pagrindinis jo darbas.

"Čia tik uogytės, aišku, žilų plaukų tai prideda", – sunkiausia, pasak A.Silkinio, logistika.

A.Silkinis viliasi, kad šie metai Kauno filmų biurui bus nemažiau darbingi nei praėję.

Eismo stabdymas atitinkamose gatvių atkarpose, kelių užtvėrimas, žinučių platinimas žiniasklaidai ir kiti panašūs darbai užima ne vieną savaitę, kartais net ir ne vieną mėnesį, tada komandos galvoje visuomet privalo būti ir planas A, ir planas Ž. Ypač tais atvejais, kai filmuoti tenka gyvenamųjų namų kiemuose ar šalia jų esančiose gatvelėse.

"Svarbi kiekviena detalė. Tarkim, filmuojame K.Donelaičio gatvėje "Tarp pilkų debesų" naktinę sceną. Daugiabutyje privalo būti tamsu. Šviesa gali degti tik trijuose languose. Ką tai reiškia? Kad kiti gyventojai tada negali įjungti net televizoriaus. Todėl, kai kalbu apie Kauno filmų biurą, vartoju žodį "mes", o galvoje turiu ne tik pagrindinį mūsų trejetą, bet ir miesto savivaldybę, įvairias įstaigas ir, žinoma, kauniečius", – pastariesiems A.Silkinis negailėjo pagyrų.

Miestiečiai ne tik yra geranoriški ir lengvai sukalbami, bet ir labai svetingi. Neretai kino kūrėjus ir juos lydinčius asmenis pakviečia į savo namus kavos ar arbatos puodeliui.

"Nors filmavimo aikštelė yra miestas mieste, su savo virtuve, maistu ir gėrimais, stengiuosi niekada neatsakyti. Juk niekada nežinai ar neteks dar kartą grįžti į tą patį kiemą", – apie Kauno filmo biuro ir kauniečių bendradarbiavimą kalbėjo vadovas.

Visi žino, kad Kauno filmų biuras gali įvykdyti aukščiausius reikalavimus.

Parašys atsiminimų knygą

Žinoma, yra buvę nesusikalbėjimo atvejų, tačiau jie labai reti. Antai, paprašytas perstatyti automobilį į kitą vietą, už kurią sumokėjo filmavimo komanda, vienas gyventojas atsisakė tai daryti. O buto šeimininkė, kurios amsintis keturkojis trikdė "Černobylio" filmavimo darbus viename Vytauto gatvės namų, reagavo žaibiškai.

"Butas, kuriame gyveno Kurčiatovo atominės energetikos instituto direktorius Valerijus Legasovas, buvo įrengtas trečiame aukšte. Vos tik pradarydavome laiptinės duris pirmajame aukšte, už durų imdavo loti šuo. Šeimininkei žadėjome ir geriausią gyvūnų viešbutį, ir maistą", – kuriozinę situaciją prisiminė A.Silkinis.

Paprašytas papasakoti daugiau nuotykių iš filmavimo aikštelių, Kauno biuro vadovas apgailestavo negalįs to daryti. Visa, kas įvyksta filmavimo aikštelėse, jose esą ir lieka, o už gebėjimą laikytis tylos įžadų, kauniečius kino kūrėjai ypač gerbia ir vertina.

"Esame Kauno filmų biuras, todėl jei kas nors ne taip, negarbė bus užtraukta ne Kaziui ar kokiam Petrui, o visam Kaunui... Sakiau kažkada, kai sueis senatis, parašysiu savo atsiminimų knygą. Neabejoju, ji taps bestseleriu", – Kauno biuro vadovas leido suprasti, kad filmavimo metu nutinka įvairių netikėtumų, kurie verčia ne tik juoktis, bet ir verkti.

Pataikė į dešimtuką

Praėjusiais metais Kaune įgyvendinti net devyni projektai – mini serialas "Nacių iškilimas", serialas "Jaunasis Valanderis", vaidybiniai filmai "Pats sau milijonierius", "Bulvė", "Vinskis ir nematomumo dulkės", filmai "Nenubausti už žudynes", "Apleisti inžineriniai statiniai", ir "Apgavę Hitlerį: išgyvenę Holokaustą", "Šviesos jūroje".

Tuo metu filmavimo komandos savo aikšteles įrengė pačiose įvairiausiose Kauno vietose, pradedant siauromis Senamiesčio gatvelėmis, Pažaislio vienuolynu, baigiant privačių namų kiemais ir gyventojų butais.

2019-aisiais Kaune buvo nufilmuoti ne tik vaidybiniai filmai ar serialai, bet ir dokumentinės kino juostos.

"Internete turime mažai dislokacijų. Rodome tai, kuo galime pasigirti. Gavę scenarijų su pavyzdžiais siūlome iš savo paketo. Eksterjero ir interjero", – su pastarojo paieškomis, A.Silkinio teigimu, yra sunkiausia. Norėdama užčiuopti aukso gyslą, Kauno filmų biuro komanda pasitelkia ir draugų rekomendacijas, ir interneto galią, ir nekilnojamojo turto agentų pagalbą.

Tarkim, vienai "Černobylio" serijai reikėjo sovietinio buto. 99,9 proc. tokių esančių Kaune renovuoti ir paversti šiuolaikiškais. Kauno filmų biuro komandai jau buvo benusvyrančios rankos, kol netyčia neišlindo tobulas variantas Vytauto gatvėje.

Panašiai esą nutiko ir su dar vienu objektu to paties "Černobylio" filmavimui. Statinio, panašaus į Mirties tiltą, kurį žiūrovai išvydo pirmoje serijoje, paieškos esą buvo labai ilgai nesėkmingos. Išmaišius Kauną visi variantai atkrito, kol galiausiai A.Silkinis prisiminė vieną statinį Petrašiūnuose. Nusiuntus nuotraukas, jau po pusvalandžio atkeliavo atsakas – "Tinka"!

"Visos lokacijos vertinamos balais. 9 ir 10 – rojus. 7 ir 8 – gerai, gali būti erelis. Tiltas, kurį pasiūlėme, buvo įvertintas maksimaliu balu", – A.Silkinis tąkart trynė rankomis.

Dideli šiųmečiai užmojai

Paklaustas apie šiųmečius planus, Kauno filmų biuro vadovas prasitarė turįs vieną didelę svajonę. Jis labai nori sutvarkyti nuotraukų archyvą, kad šis po kelių dešimčių metų į žmones prabiltų taip, kaip dabar tai daro, regis, atsitiktinai fotoobjektyvo sustabdytos "Mano mažytė žmona", "Adomas nori būti žmogumi" ir kitų legendinių filmų akimirkos.

"Tai, kas vyksta dabar, po kelių dešimtmečių juk taip pat bus istorija", – A.Silkinis džiaugėsi, kad darbas jam suteikė neeilinę galimybę prisidėti prie šios istorijos kūrimo ir jos archyvavimo.

Tai ne vienintelis 2020-ųjų planas. Segtuve, į kurį Kauno filmų biuro vadovas dirstelėjo akies kampeliu, dar bent septyni projektai ir pasauliui gerai žinomi kino kompanijų vardai. Tiesa, nei vieno jų išpešti nepavyko.

Kino kūrėjai neaplenkė ir įspūdingų Kauno fortų.

"Kalbėti bus galima tik tada, kai viskas bus aišku 100 procentų. Tada ir vėl siuntinėsime pranešimus apie laikinus nepatogumus mieste ir stabdomą eismą, – A.Silkinis nesiėmė prognozuoti ar per 2020-uosius Kaune nufilmuoti filmai padės pasiekti išsvajotąjį šimtuką. – Na, jei ne šiemet, tai kitąmet tikrai!"

Visą savaitgalį dalis Laisvės al. atrodo lyg sugrįžusi keletą dešimtmečių atgal – čia filmuojamas režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Emilija".

Filmas nukelia į Kauną aštuntajame dešimtmetyje, kai po Romo Kalantos susideginimo žmonės spontaniškai plūstelėjo į gatves. Masinės scenos buvo filmuojamos sekmadienį, tad sovietmečiu dvelkė ne tik dekoracijos, bet ir alėjos praeiviai, apsirengę taip, kad atitiktų tų dienų madas.

„Visą mėnesį prašėme atsiliepti tuos, kurie norėtų ir galėtų nusifilmuoti atkurtoje istorinėje masinėje eitynių scenoje. Sulaukėme per dviejų tūkstančių savanorių laiškų. Ir tik dar kartą įsitikinome, kad Kaunas nepaprastai patriotiškas ir vieningas miestas. Tą kauniečiai pademonstravo prieš keturias dešimtis metų, nepabijoję represijų ir išėję į gatves reikalauti laisvės. Tą matome ir dabar, kai paprašyti pagalbos jie neįtikėtinai greitai sureagavo ir atsiliepė. Išgirdome be galo vertingų ir įdomių istorijų iš tikrose eitynėse dalyvavusių kauniečių, sulaukėme skambučių iš šiuo metu užsienyje gyvenančių ir dėl filmavimo ketinančių parvykti į savo gimtą miestą žmonių. Drąsiai sakome – tokio reiškinio Lietuvos kine dar nebuvo! Todėl lenkiamės jūsų solidarumui ir sakom – ačiū“, – skelbiama filmo kūrėjų pranešime.

Kauno filmų biurui atstovaujantis Aurelijus Silkinis portalui prieš filmavimą sakė, kad geranoriškai į filmavimo sukeltus laikinus nesklandumus reagavo ne tik alėjos gyventojai, bet ir čia dirbantys verslininkai. „Visos parduotuvės labai geranoriškai sutiko kelioms dienoms pasikeisti pavadinimus. Jokių problemų nekyla nei susitarti dėl įvažiavimo į Laisvės al., nei dėl kitų darbų“, – pasakojo A. Silkinis.

Gerų žodžių kauniečiams negailėjo ir filmo kūrybinė komanda.

„Viskas vyksta labai sklandžiai“, – sekmadienį po pietų tikino jos atstovė Aistė Stonytė.