Šiek tiek istorijos
Geriamieji vaistai įsisavinami per virškinamąjį traktą. Taip yra patogu ir saugu, stabilu, jų gamyba garantuoja tikslumą, kokybę ir jos kontrolę. Tačiau ligoniui tai nėra pats paprasčiausias būdas.
Kalbėdami apie vaistus pirmiausiai įsivaizduojame tabletes arba kapsules. Kokia gi tablečių atsiradimo istorija?
Idėja suspausti vaistinę medžiagą į kietą formą buvo įkūnyta piliulėse. Manoma, kad jų istorija siekia maždaug 1500 m. prieš Kristų. Pirmosios nuorodos apie piliules buvo rastos senovės Egipto papirusuose. Sudėtinėmis medžiagomis buvo duonos tešla, medus, riebalai, prieskoniai, augalų milteliai. Tai su vaistais buvo sumaišoma ir rankomis suformuojami maži kamuoliukai.
Ir nors senovės Graikijoje buvo aptinkama vaistų, kuriuos reikia praryti, pirmasis piliulių vardą sugalvojo Romos mokslininkas Plinijus, gyvenęs nuo 23 iki 79 m. Piliulės buvo sunkiai nuryjamos. Bandant šį trūkumą ištaisyti, viduramžiais piliulės būdavo padengiamos augalinėmis medžiagomis, o XIX a. – net auksu ir sidabru. Vėliau buvo pritaikyta ir cukraus, ir želatinos danga, kuri tapo pradžia želatininėms kapsulėms atsirasti.
Pradžia – palyginti neseniai
Tabletės – kieta farmacinė forma. Idėja suformuoti iš vaistinių miltelių tabletę suspaudimo būdu buvo užpatentuota tik 1843 m. ir tapo pramoninės gamybos pradžia.
Kai kurios vaistinės medžiagos yra absorbuojamos skrandžio gleivinėje, o kai kurios turi patekti į plonąjį žarnyną.
O vaistinėse ekstemporaliai dar ilgą laiką buvo gaminamos piliulės kieta farmacinė forma, 4–6 mm sferinio dalelių diametro, vartojama į vidų. Ekstemporalūs vaistai – tai tie, kurie yra pagaminti vaistinėje pagal gydytojo receptą pavieniam pacientui.
Geriamosios tabletės yra skirstomos į kategorijas: nedengtos, dengtos, skrandžio sultims atsparios, disperguojamos, šnypščiosios, tirpiosios, modifikuotos. Kokia tablečių kategorija, nurodoma ant vaisto pakuotės ir informaciniame lapelyje. Visų kategorijų tabletės skiriasi ir gamyba, ir pagalbinėmis medžiagomis, bet svarbiausia, kad skiriasi jų suirimo laikas ir tirpimo greitis. Jų kokybei įvertinti yra atliekami suirimo ir tirpimo testai – vieni iš daugelio nusakančių kokybę.
Visuomet turi ištirpti
Tabletėms kaip farmacinei formai ir jų gamybai bei visoms naudojamoms medžiagoms taikomi griežti kokybės reikalavimai.
Aurimas Galkontas/Asmeninio arch. nuotr.
Kiekvienai tablečių kategorijų yra reglamentuojamas tam tikras suirimo laikas: pavyzdžiui, nedengtos tabletės turi suirti per 15 min., dengtos – per 60 min., o modifikuotų suirimo laiką nurodo gamintojas. Tirpimo testas parodo, kokiu greičiu ištirpsta vaistinė medžiaga, esanti tabletėje.
Tam, kad vaistinė medžiaga būtų įsisavinta ligonio organizme, ji turi ištirpti ir patekti į kraujotaką. Taigi, išgerta tabletė pasiekia skrandį, suyra, vaistinė medžiaga pradeda tirpti ir patenka į kraujotaką. Kai kurios vaistinės medžiagos yra absorbuojamos skrandžio gleivinėje, o kai kurios turi patekti į plonąjį žarnyną. Tai priklauso nuo tabletės sudėties, kategorijos ir/ar padengimo. Iš plonojo žarnyno vaistinės medžiagos įsisavinamos į kraują ir krauju nugabenamos į veikimo vietą.
Pavyzdys
Visiems labai gerai žinomas aspirinas (acetilsalicilo rūgštis) – pirmasis nesteroidinis prieuždegiminis vaistas, vartojamas jau beveik 100 metų.
Yra apskaičiuota, kad pasaulyje per metus suvartojama 35–40 tūkst. t aspirino.
Rinkoje yra kelių kategorijų aspirino tablečių: nedengtos, skrandyje neirios, šnypščiosios.
Taigi, jei pageidaujamas greitas aspirino veikimas, rinktis reikėtų šnypščiąsias tabletes arba nedengtas – tokios greičiau suirs ir ištirps.
Ilgalaikiam vartojimui ir norint apsaugoti skrandžio gleivinę tinkamos dengtos skrandžio sultims atsparia danga aspirino tabletės.
