– Kaip turėti gražų santykį su savo paaugliais, kurie, be abejo, nori naudotis socialiniais tinklais? Kokias ribas turėtų susidėlioti tėvai?

– Gražus santykis su paaugliais reiškia, kad tas santykis buvo kuriamas nuolat. Jeigu santykio nebuvo, kai vaikui buvo 10 metų, tai maža tikimybė – įmanoma, bet tam reikės įdėti daug darbo – kad jis būtų toks abipusiai tenkinantis, kai jam yra 15 metų. Tai tėvai, kurių vaikai dabar yra žymiai mažesni ir nori turėti gerą santykį, kai bus paaugliai, santykį turi kurti kasdien. Santykiai yra kasdien prižiūrimas dalykas. Reikia kasdien juos atnaujinti, peržiūrėti, įvertinti, pasidžiaugti, taisyti, jeigu jie sugenda ir t. t.

Dabar socialiniai tinklai tai, turbūt, yra kažkokios draudimo ribos. Kai vaikai yra maži, sakyčiau, pradinukams tikrai nėra reikalo gyvent socialiniuose tinkluose. Oficialiai koks nors feisbukas leidžia gyventi ten nuo 12 ar 13 metų, bet daug tėvų kolaboruoja, žinodami, kad vaikui nėra tos amžiaus ribos ir jis jau turi savo feisbuką ar kokią kitą paskyrą. Tai, sakyčiau, čia irgi vienas iš tokių atsakymų sau. Tėvai turėtų pasakyt, ką čia vaikas iš to išmoko – ar galima apeiti taisykles, kodėl tik šitas, o ne visas likusias, kurios yra tam pačiam socialinių tinklų gyvenime? Tai yra daug dalykų, kurie yra svarbūs, bet svarbiausia – domėtis, žiūrėti, su kuo tavo vaikas draugauja, ką veikia, kokią medžiagą deda ir t. t.

– Kokie būdai yra tinkami žiūrėti ir domėtis, o kokie jau nebe?

– Žiūrėjimo būdu. Tikrai nėra tinkamas būdas slapta ką nors daryti, bet kai vaikas susikuria savo paskyrą, tėvai turi turėti labai aiškią žinią, kad jie nori ir bus tos paskyros dalis tol, kol jis yra nepilnametis, kol tėvai yra atsakingi už jo saugumą ir gerovę, ir tikrai turi būtinybę ir galimybę domėtis, ką vaikas daro tame tinkle.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dabar yra programėlės, kurias tėvai gali įsidiegti į savo telefoną ir per tą programėlę valdyti vaiko telefono turinį, valdyti programas, kuriomis gali vaikas naudotis ir tam tikru laiku išjungti internetą. Dalykas geras ar visgi yra tokia slidi riba tarp gero kontroliavimo ir privatumo pažeidimo?

– Na, aš manau, jog vaikas turi žinoti, kad tėvai tą daro. Jeigu tėvai įdėjo kažkokią programą į jo telefoną, jis turi žinoti, kad ta programa yra. Turi būti aptarta, kokiu tikslu tėvai ją įdėjo, ką jie darys su ta programa, kaip dažnai jie tą darys, ką jie ten žiūrės. Tai yra labai svarbu, kad tiesiog žinotum. Nes jeigu gali kas nors slapta į jo telefoną įdėti programų, tai reiškia, kad bet kas slapta gali ten įdėti kažkokių dalykų.

– Susitarus?

– Informavus. Aš nežinau, apie kokius mes čia susitarimus kalbam, bet kalbėjimasis yra vienintelis vaistas ir priešnuodis. Kalbėjimas apie tai, kas neramina, kas ten gali būt pavojinga, ką jis ten veikia, ką tėvai norėtų, kad jis neveiktų.

– Dabar pliusai ir privalumai. Nes mes žiūrime tų suaugusių akimis, kurie, iš esmės, augo be tų socialinių tinklų ir turime sugebėt suprasti tuos, kurie jau turi socialinius tinklus. Tai kokie gi gali būti pliusai paauglių naudojimosi socialiniais tinklais ir kokie minusai bei grėsmės?

– Na, turbūt tas pats, kaip ir mums visiems. Yra labai daug informacijos, prieinamumas susisiekti su žmonėmis, yra galimybė pamatyti kažkokių įdomių, juokingų ar naudingų vaizdų. Grėsmės tokios, kad toje erdvėje veikia taip pat ir nusikalstami žmonės, kaip ir geriečiai. Tai gali būt ir seksualinio išnaudojimo, ir įtraukimo į kažkokią netinkamą veiklą. Vaikas pats gali nesuprasti ir nežinoti, padaryti kažkokias nusikalstamas veikas, persiųsti savo draugų nuotraukas, įdėti savo netinkamą informaciją. Jis gali būt įpainiotas į kažkokias reklamas, kur jis nesupranta, ką veikia, gali per daug laiko ten įsitraukti ir supainioti prioritetus. Tai yra daug tokių pavojų, kurių vaikas pats nežino, jis negimė su pavojaus žinojimais.

– Ir nepaisant to, kad sakote, jog reikia kalbėtis, mes matome tokių atvejų, kur nepilnamečiai, mažamečiai yra įtraukiami į tam tikras veiklas, kur yra verčiami siųsti savo nuotraukas, savo įrašus, šantažuojami. Į kokius signalus reiktų atkreipti tėvams dėmesį, kokie galbūt vaiko elgesio pokyčiai galimi, kad galėtumėm įtarti, jog vyksta kažkas negero?

– Tai bet koks elgesio pasikeitimas – vaikas darosi uždaras, neprileidžia, yra prisikūręs kažkokių papildomų paskyrų. Ta prasme, bet kokia slapta veikla, kuri atsiranda, jau yra labai rimtas pavojaus ženklas. Kažkokie rimti pasikeitimai, jeigu, pavyzdžiui, vaikas nemiega, sutrikęs, nustojo valgyti, nustojo draugauti gali reikšti, kad jis gal yra įtrauktas į kažkokią trikdančią jį veiklą arba žiūri kažkokius trikdančius jį vaizdus. Ir tada labai svarbus yra tas santykis, nuo kurio mes pradėjom. Kokiam santyky su savo vaiku aš esu, ar jis pasipasakos, ar ne. Ir ką aš jam sakau – ar kad jis ateitų ir viską papasakotų, ar kad jis raportuotų tik apie pasiekimus ir gerą nuotaiką. Tai čia yra labai svarbu.

Nėra vieno tinkamo amžiaus

Meno parodos, priešingai nei filmai ar dalis spektaklių, amžiaus cenzo dažniausiai neturi, todėl sprendimas, nuo kokio amžiaus atžalas vestis į meno muziejų, priklauso nuo pačių suaugusiųjų. Tėvams sąmoningai įsitraukiant, siekiant ne tik su vaiku apžiūrėti meno kūrinius, bet ir aptarti jų sukeliamus jausmus, mažiesiems lankytojams draugiška gali tapti kone bet kuri meno paroda.

Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadovė A. Kurienė pabrėžia, kad pažindinant atžalas su meno pasauliu svarbu į šią patirtį visapusiškai nerti kartu.

„Menas gali paveikti labai stipriai, sukelti intensyvių jausmų ir pojūčių – tiek pozityvių, tiek negatyvių. Meno suteikiamos emocijos ir mintys, sužadinama fantazija visuomet veikia, todėl vaikui yra labai svarbu šalia turėti suaugusį žmogų, kuris gali paaiškinti ir padėti priimti tai, kas patiriama“, – teigia psichologė.

Meno kūrinio sukeltas emocijas vaikai gali komunikuoti gerokai išraiškingiau – pavyzdžiui, pradėti garsiai juoktis išvydę vaizduojamą nuogą kūną. Dažnam suaugusiajam tokia reakcija atrodo netinkama muziejuje, todėl kyla noras vaiką sudrausminti, pamokyti tinkamo elgesio.

A. Kurienė akcentuoja – tam, kad toks susidūrimas su menu taptų pozityvia patirtimi, svarbu negniaužti vaiko reakcijos, o drauge reflektuoti, įprasminti, padėti suprasti, kodėl meno kūrinys sukelia vienokius ar kitokius jausmus.

„Net ir vaikams skirtoje parodoje, kurios turinys yra išimtinai pritaikytas vaikams, būtina, kad šalia būtų suaugusysis, su kuriuo būtų galima aptarti visus kylančius jausmus, fantazijas ir mintis. Priešingu atveju tokia kultūrinė patirtis gali paprasčiausiai išbyrėti kaip smėlis pro pirštus“, – svarsto specialistė.

Aušra Kurienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kapitalas ateičiai

Ankstyvųjų kultūrinių patirčių nauda neabejojama – tyrimai rodo, kad jos lemia tai, kaip ateityje priimsime sprendimus, suvoksime savo tapatybę, reikšime jausmus. Visgi svarbu nepamiršti, kad čia ir dabar patiriamos emocijos, kuriami prisiminimai yra ne mažiau vertingi, nei ilgalaikėje perspektyvoje išryškėjanti nauda emocinio intelekto ar kognityvinių įgūdžių vystymuisi.

„Mąstymas, kad kiekviena patirtis turi būtinai duoti naudos ateityje, turi vartotojiškumo atspalvį. Viena moteris man pasakojo, kad ketverių metų jau galėjo išvardyti visus menininkus impresionistus. Jos tėvai neabejotinai dėjo daug pastangų, parodė daugybę paveikslų, jos pačios nuo meno neatgrasė, tačiau ar tai vaikui iš tiesų yra vertinga?“ – svarsto A. Kurienė.

Psichologės teigimu, šiuolaikiniai tėvai dažnai taip smarkiai susitelkia į vaikų ateitį, kad pamiršta užfiksuoti ir visavertiškai išgyventi dabarties momentus.

„Kultūriniai ir meniniai išgyvenimai dažnai yra momentiniai. Štai mes atsimename – esu su tėčiu „Poezijos pavasaryje“, einu su močiute į teatrą... Tai akimirkos, paliekančios mumyse žymių pėdsakų, tačiau jų vertės neįmanoma pamatuoti per apčiuopiamą, suskaičiuojamą grąžą. Bendros kultūrinės patirtys yra momentai, svarbūs ir vaikui, ir tėvams, – svarbu juos užfiksuoti ir išgyventi kartu“, – pabrėžia psichologė.

Postūmis – nuo suaugusiųjų

Ko gero, dažnai tenka pastebėti ar net patiems atsidurti situacijoje, kai vaikui žaidžiant ar užsiimant kita veikla suaugusieji imasi savo reikalų – pavyzdžiui, įninka į telefono ekraną. Nors tėvams toks laikas gali pasirodyti kaip puiki akimirka skirti minutę atokvėpiui, svarbu nepamiršti, kad vaikus sudominti galime tik patys įsitraukdami ir rodydami pavyzdį.

„Kaip vaiką sudominti meno pasauliu? Per tai, kas mums patiems patinka, kuo nuoširdžiai domimės ir matome prasmę. Jei su vaiku einate į baleto spektaklį ir šalia atsisėdę naršote telefone, taip nesudominsite baleto kultūra. Jei atvedate vaiką į parodą ir išeinate į kavinę apačioje, siunčiate žinią apie tai, kad iš tiesų įdomu yra ne būti parodoje, o gurkšnoti kavą“, – svarsto A. Kurienė.

Ne menas gydo, ne kompiuteris susargdina – tai daro santykis su vaiku. Santykis gali susargdinti ir išgydyti. Nėra didelio skirtumo, kokiomis priemonėmis tą santykį susikursi, tačiau per parodą tai daryti įdomiau.

Nors ryšį ir bendrystę su vaiku galima patirti įvairiose situacijose – nuo žaidimų iki pasivaikščiojimo – A. Kurienė akcentuoja tai, kad būtent menas sukuria palankią erdvę kalbėtis apie pačius įvairiausius, net ir labai sudėtingus ar negatyvius jausmus. Šia prasme menas legalizuoja visas įmanomas emocijas, pavyzdžiui, pyktį, baimę, gėdą, kuriuos įprastai gali būti nepatogu ar sunku įvardyti.

„Nustebtume, kiek vaikų bijo nupiešti medį ir verkia tai padarę, nes rezultatas išeina negražus. Atėjus į parodą nesurasi dviejų vienodų medžių – čia jie gali būti ir šleivi, ir kreivi, ir net visai nepanašūs į medžius. Tai legalizuoja fantaziją, vaiko individualumą, leidžia jam suprasti, kad nėra vieno būdo vaizduoti ar suprasti reiškinius, jausti“, – akcentuoja psichologė.

Technologijų įtaka

Šiuolaikinių vaikų laisvalaikis neatsiejamas nuo interneto, todėl neretai manoma, kad juos sudominti mažiau interaktyvia, ne ekranuose vykstančia veikla – itin sudėtinga misija. A. Kurienė nesutinka su tokiu požiūriu – anot jos, vaikus jaudinantys dalykai yra universalūs, todėl ne tik įmanoma, bet ir ypač svarbu padėti juos atrasti realiame, o ne virtualiajame pasaulyje.

„Gausybė mums svarbių ir jaudinančių dalykų yra bendražmogiški, nepriklausomai nuo to, ar esame trejų, ar aštuoniolikos. Visiems svarbu patikti savo mamai ir tėčiui, susirasti draugą ar draugę, įdomiai ir linksmai leisti atostogas, patirti meilę, pripažinimą, sėkmę. Deja, labai daug vaikų šiandien išgyvena sėkmę, susiranda draugų, sulaukia pagyrimų tik internete. Vaikai internete užsibūna ilgai, nes būtent ten suranda tai, kas juos jaudina“, – teigia psichologė.

Anot jos, kiekvienai kultūrai ir kartai būdinga sukurti naują turinį, kurio pagrindas – tie patys universaliai jaudinantys dalykai. Jei vaikams padėsime tuos dalykus atliepti ir patirti ne ekrane, nereikės imtis kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, draudimų. Nereikėtų bijoti netgi drauge pažaisti kompiuterinį žaidimą ar pasižiūrėti „TikTok“ – pamėginti drauge suprasti, kodėl jaudina būtent tai, o ne kas kita.

„Ne menas gydo, ne kompiuteris susargdina – tai daro santykis su vaiku. Santykis gali susargdinti ir išgydyti. Nėra didelio skirtumo, kokiomis priemonėmis tą santykį susikursi, tačiau per parodą tai daryti įdomiau“, – apibendrina A. Kurienė.

Saugaus elgesio atmintinė

„Kiekvienas vaikas turi teisę į kokybišką ir jo poreikius atliepiantį poilsį, tad tėvai, galvodami apie savo vaikų vasaros planus – tiek poilsį vasaros stovyklose, tiek atostogas pas giminaičius, prioritetą turėtų teikti ne tik pramogoms ir linksmybėms, bet ir vaikų saugumui.

Labai svarbu suaugusiesiems, prieš išlydint vaikus poilsiauti, užduoti ir gauti atsakymus į kelis klausimus: ką vaikas veiks, kur apsistos, su kuo jis leis laiką, kas juo pasirūpins, o svarbiausia – ar jis bus saugus?“ – primena Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Tarnybos vadovė pataria tėvams, kad jie, mokydami vaikus pagarbaus ir deramo elgesio su aplinkiniais, kartu turėtų ugdyti ir vaiko suvokimą apie save, savo kūną ir priminti tam tikras saugumo taisykles. Pavyzdžiui, vaikas turėtų žinoti, kad kitų žmonių nemandagus bendravimas, žeidžiantys žodžiai, pokštai ir juokeliai, tampantys patyčiomis, prisilietimai ir veiksmai, kurie vaiką priverčia pasijausti nemaloniai ar jį žaloja, – nepriimtinas elgesys, kuriam jis turi teisę pasakyti „stop“ ir parodyti, kad taip su juo elgtis negalima.

Vaikui saugumo gali suteikti ir žinojimas, kad įvairiose situacijose padėti yra pasiruošę artimieji arba kiti patikimi suaugusieji – stovyklų vadovai, įvairių organizacijų savanoriai, pagalbą teikiančių tarnybų darbuotojai.

Atsižvelgti į vaiko poreikius

Paramos vaikams centro vadovė psichologė-psichoterapeutė Aušra Kurienė atkreipia dėmesį, kad organizuodami vasaros poilsį vaikams tėvai neturėtų remtis savo ar draugų patirtimi. Pavyzdžiui, jeigu patys tėvai kiekvieną vasarą vykdavo į tą pačią stovyklą, nebūtinai ji tiks ir jų vaikui, o kaimynų, draugų ar pažįstamų rekomendacijos taip pat gali nepasiteisinti.

„Renkant stovyklą vaikui ar paaugliui, svarbu atsižvelgti į jo pomėgius, įgūdžius, raidos ypatumus, kitus individualius dalykus. Stovykla neturėtų tapti varginanti – svarbiausia nepamiršti, kad tai yra poilsio vieta ir joje turi būti smagu. Vaikas ar paauglys gali ir turėtų dalyvauti planuojant vasaros atostogas, svarbu girdėti jo norus ir lūkesčius. Jeigu nedrąsų vaiką išsiųsime į išgyvenimo stovyklą, kad ten jis įgytų drąsos, galime jį dar labiau išgąsdinti. Jei vasaros atostogas paversime ištisiniu papildomu mokymusi, vaikas nepailsės ir, greičiausiai, jam bus sunku patirti pažinimo džiaugsmą“, – pastebi A. Kurienė.

A. Kurienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak A. Kurienės, kad vaikas gerai praleistų laiką, stovykloje turi būti saugu, tad tėvams būtina pasidomėti, kaip organizatoriai užtikrina tiek fizinį, tiek psichologinį stovyklautojų saugumą, kokios yra elgesio stovykloje taisyklės, kaip suprantamas smurtas ir patyčios, kokios priemonės taikomos netinkamai elgiantis. Be to, organizatoriai turėtų suteikti informacijos, kokios darbo su vaikais patirties turi stovyklų darbuotojai ir savanoriai, kaip jie rengiami dirbti stovykloje.

Vaikas ar paauglys gali ir turėtų dalyvauti planuojant vasaros atostogas, svarbu girdėti jo norus ir lūkesčius.

 

Atsakingai pasiruošti

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Ingrida Skridailienė primena, kad visapusiškai pasirūpinti saugiu vaikų poilsiu iš anksto atsakingai pasiruošti turėtų tiek tėvai, tiek organizatoriai.

„Tėvus gali sužavėti stovyklų siūlomos veiklos ir edukacijos vaikams, o tokie elementarūs, bet labai svarbūs klausimai – higieniškos ir vaiko poreikius atitinkančios miegojimo ir prausimosi vietos, stovyklos aplinka, riziką vaiko saugumui keliantys veiksniai, pavyzdžiui, netoliese esantys vandens telkiniai, kuriuose numatytos vaikų pramogos – kartais lieka antrame plane“, – sako I. Skridailienė.

Ji akcentuoja, kad, siekant pasirūpinti saugiu ir kokybišku vaikų poilsiu, stovyklų organizatoriams keliami formalūs reikalavimai. Visų pirma, stovyklose gali dirbti tik tie darbuotojai, kurie yra pasitikrinę sveikatą ir įgiję žinių higienos klausimais, moka teikti pirmąją pagalbą. Poilsiautojams turi būti užtikrintos asmens higienai reikalingos sąlygos ir priemonės, atsižvelgiama į gyvenamojo ploto dydį, kuris leistų kiekvienam vaikui jaustis laisvai ir išlaikyti privatumą.

Pasak I. Skridailienės, kad tėvai galėtų jaustis ramesni, jog pasirinkta stovykla pasižymės saugumu ir tvarka, veiklų organizatoriams rekomenduojama stovyklautojus iš anksto supažindinti su stovyklos vidaus ir lauko aplinka, informaciją skelbiant internete.

Kaip išvengti traumų

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Ingrida Sapagovaitė sako, kad šiltuoju metų laiku pastebimas vaikų traumų pikas. Gydytoja mini dažniausius nelaimingus nutikimus, įvykstančius vaikams važiuojant paspirtukais, dviračiais, riedučiais, riedlentėmis, ir primena, kad jų būtų galima išvengti ar bent jau sumažinti traumų riziką, pasirinkus mažesnį greitį, laikantis eismo taisyklių, dėvint šalmus ir kitas apsaugos priemones.

„Kalbant apie traumas, kurios įvyksta vaikams poilsiaujant stovyklose ir gamtoje, galima išskirti kelias situacijas. Pirmiausia – neatsargus vaikų elgesys laužavietėse, kai nutariama palakstyti basomis po laužavietės pelenus, kurie vizualiai gali atrodyti užgesę, bet žarijų viduje dar išlikusi kaitra, kuri gali nudeginti ploną ir jautrią vaikų odą. Dar viena dažna traumų priežastis – plaštakų nudegimai, liečiant karštas kepsnines ir įkaitusius iešmus. Prie dažniausių vasaros sezono traumų galima priskirti ir maudynes nežinomose vietose, šokinėjimą į vandenį – kartais tokios neatsargios pramogos gali palikti skaudžių padarinių visam gyvenimui“, – sako I. Sapagovaitė.

Gydytoja pataria tėvams ir vaikų vasaros poilsiu besirūpinantiems žmonėms prisiminti kelias esmines pirmosios pagalbos taisykles, kuriomis galima vadovautis nelaimės atveju, kol bus sulaukta medikų pagalbos.

„Kad ir kokia trauma būtų – vaikas parkrito, susižeidė, nudegė ar įsipjovė, yra keli pagrindiniai principai teikiant pirmąją pagalbą: malšinti skausmą, visada tinka šaltis ir imobilizacija, išskyrus nudegimą“, – primena gydytoja.

Poilsiaujantiems su vaikais ji pataria visuomet turėti vaistų nuo skausmo ir kitų pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlės priemonių.

Kovo mėnesį vykdoma globos centrų „Vaikai yra vaikai“ iniciatyva „Suteik namus užaugti laisvei“, kviečianti pamąstyti apie vyresnių nei 10 metų vaikų globą bei susipažinti su paauglystės laikotarpiu ir surasti atsakymus į minėtus klausimus.

Vasario antroje pusėje „Spinter tyrimai“ atlikta naujausia Lietuvos gyventojų apklausa, rodo, kad net 43 proc. apklaustųjų yra pagalvoję apie galimą vaiko globą. Tiesa, vyresnį nei 10 metų vaiką sutiktų globoti tik 4 proc. Viena iš priežasčių – paauglystės iššūkiai, kurie kelia nerimą tėvams ir globėjams ir dėl kurių nesiryžtama globoti paauglio.

Psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė papasakojo, kaip apibūdinama paauglystė, kuo ypatingas šis gyvenimo laikotarpis ir kodėl svarbus yra prieraišumas.

– Kuo išsiskiria paauglystė ir kokius vaikus galima priskirti šiam gyvenimo tarpsniui?

– Paauglystė savaime skirstoma į tokias amžiaus grupes: nuo 11 iki 13 m. – jaunesnioji paauglystė, nuo 13 iki 16 m. – vidurinioji paauglystė, o nuo 16 m. – ta tikroji paauglystė, kurios pabaiga kiekvienam yra individuali. Paauglystė apibūdinama kaip perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą. Jos esmė – savęs paieškos, supratimas, kas aš esu, savarankiško savęs suvokimas ir galimybė atsiskirti nuo suaugusių žmonių, šeimos. Paauglystė baigiasi, kai pasiekiamas savosios tapatybės įtvirtinimas.

– Kodėl suaugusiems sunku susikalbėti su paaugliais?

– Čia nėra dėsnis ar taisyklė, bet kartais būna sunku. Tėvams gali būti sunku persiorientuoti ir suprasti ūgtelėjusio vaiko poreikius, suprasti, kad jis jau nebėra vaikas. Paauglys jau nebėra nurodymų vykdytojas, kaip mažas vaikas, kur didžiąją daugumą sprendimų priima tėvai, žinantys, ko vaikui reikia. Paauglys siekia lygiavertiškumo, galėjimo kartu spręsti problemas, kartu kalbėtis. Galbūt paauglio sprendimai ne visada būna saugūs ir patinkantys tėvams, o tai sukelia įtampą ir reikalauja kantrybės ir naujo supratimo.

Tėvams gali būti sunku persiorientuoti ir suprasti ūgtelėjusio vaiko poreikius, suprasti, kad jis jau nebėra vaikas.

Antra vertus, paaugliams vis dar reikia globos ir vyresnio žmogaus patirties, palaikymo ir padrąsinimo.

– Kaip bendrauti ir surasti kalbą su paaugliais? Gal verta kartais juos palikti ramybėje?

– Suaugę žmonės labai mėgsta kalbėti, o bendraujant su paaugliu yra svarbu jo klausyti. Neskubėti patarti, kritikuoti, taisyti. Tuomet paaugliai pamažu atsiskleidžia ir papasakoja, ko jie nori, kas jiems kelia nerimą. Rodyti susidomėjimą paaugliu, išklausyti, net jeigu tos mintys yra stebinančios ar net gąsdinančios. Turėtų būti atviras dialogas, be jokių išankstinių nuostatų pakeisti jo mąstymą ar priversti jį ką nors daryti. Svarbu gebėti stengtis ir norėti, kad bendravimas įvyktų ir pavyktų.

– Koks tėvų ir globėjų vaidmuo turėtų būti paauglio gyvenime? Paauglys dažniausiai siekia atsiskirti nuo suaugusiojo, tai ar iš tiesų paaugliui reikia globėjo?

– Analogiją galima surasti su vadovais darbe. Yra vadovas, kuris nusprendžia, kaip viską reikia atlikti, bara, jeigu neteisingai padarei, apdovanoja, jeigu įvykdei užduotį. Jis palieka mažai erdvės pačiam kurti ir atrasti, kaip išspręsti iškilusias problemas. Kiti vadovai suteikia daug galimybių darbuotojams patiems ieškoti, atrasti. Jie eina kartu kaip mentoriai, partneriai, patariantys, kai būna sunku.

Paaugliui vis dar reikia tėvų ar globėjų patarimų, kartais nukreipimų, tačiau ne primestų nurodymų, o suteiktų galimybių pačiam atrasti. Paauglys turi žinoti, kad suklydus, jis saugiai gali grįžti ir gauti nuraminimą, padrąsinimą. Paaugliai dar nežino, kaip reikia saugiai bendrauti, rinktis draugus, jų gyvenime daug eksperimentavimo. Suaugęs žmogus turėtų būti tas saugus uostas, į kurį paauglys gali visada sugrįžti gauti šilumos, palaikymo ir galimybę ištaisyti klaidas.

– Kaip svarbu parinkti tinkamą kalbėjimo žodyną ir toną, kad paauglys neįsižeistų, ir neužsisklęstų?

Paauglys jau nebėra nurodymų vykdytojas, kaip mažas vaikas, kur didžiąją daugumą sprendimų priima tėvai, žinantys, ko vaikui reikia.

– Svarbu visada žinoti, kad už ryšį su vaiku ar paaugliu esame atsakingi mes, suaugę žmonės. Jeigu paauglys supyko, įsižeidė, labai svarbu, kad suaugęs žmogus parodytų iniciatyvą atkurti tą ryšį ir nelaukti, kol paauglys baigs „kvailioti“ ir tada pasikalbėti. Suaugęs žmogus turi parodyti iniciatyvą atkurti santykį, pvz., mes čia pasikarščiavome, įsijausminome, gal mes galime pradėti pokalbį iš naujo. Nebijočiau pasakyti vieną netinkamą žodį paaugliui – daug svarbiau drąsiai priimti klaidą ir norėti ją ištaisyti. Nereikia ieškoti kaltų, kas pasakė neteisingą žodį, bet stengtis susikalbėti.

– Kalbant apie globą baiminamasi, kad paauglys nebeprisiriš prie naujų namų. Ar prieraišumas – kintantis dalykas?

– Visi mes turime pamatinį prieraišumą, kuris gali būti įvairus. Jeigu vaikas anksti yra praradęs namus, tėvus, artimuosius, jis nesijaučia saugiai. Jo pasitikėjimą per kelias minutes sunku įgyti. Vaikai, kurie turi nesaugaus prieraišumo patirtis, yra atsargesni. Užtrunka laiko, kol jie patiki, leidžia sau norėti to ryšio. Bet tai nereiškia, kad jie negali ryšio sukurti. Jeigu praeityje buvo nesėkminga patirtis, apsigyvenus pas globėją, patirtis tampa pozityvi, paauglys pajėgus įvertinti ir priimti tokį santykį. Šis ryšio kūrimas iš suaugusiojo pareikalaus gebėjimo susikalbėti ir kantrybės.

– Ar patirtys ir neišmokti dalykai vaikystėje yra nekintantys?

– Visos patirtys, kurių mes turime, ir yra patirtys. Daug svarbiau, kaip tos patirtys veikia. Nes jeigu yra labai neigiama patirtis, supratus ir įprasminus ją, pergalvojus, galima ją pakeisti kitomis. Reikia ieškoti priežasčių, ką ta patirtis duoda. Gal ji gali įgalinti vaiką gyventi kitokį gyvenimą negu gyveno jo tėvai, siekti naujų tikslų. Gal pagyvenęs su priklausomybių turinčiu žmogumi vaikas niekada gyvenime neims į burną alkoholio. Neigiama patirtis gali veikti ir tokiu būdu.

Žinoma, patirtis niekur nedingsta, o žinant senas vaiko patirtis, svarbu jų nekartoti. Jeigu vaiką apleido jo tėvai, nuolat keitėsi globėjai ar globos įstaigos, keitėsi mokyklos ir pan., labai svarbu tokios patirties nebekartoti, užtikrinti kaip įmanoma daugiau stabilumo ir nuoseklumo, kad baimės ir nepasitikėjimo jausmas sumažėtų. Bendravimas, naujų, pozityvių tradicijų kūrimas, išsikalbėjimas ir daugelis kitų teigiamų dalykų kuria tokias patirtis, kurios leis su vaiku greičiau užmegzti santykį ir suteiks jam naujų patirčių.

Valdžios bandymai nustatyti, kada ir kokio amžiaus vaikai gali likti namuose vieni, sukėlė tėvų pasipiktinimo bangą. Naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekte siūloma, kad atžalos iki 7 metų neliktų be suaugusiųjų ar vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros, o nuo 22 iki 6 val. 7–14 metų vaikai negalėtų būti palikti be pilnamečių priežiūros. Ar reikėtų nepilnamečiams uždrausti namuose likti vieniems?

Už

Aušra Kurienė, Paramos vaikams centro vadovė:

– Norimos priimti pataisos yra sugalvotos ne šiaip sau. Matome, kad nemažai Lietuvos vaikų namuose vieni būna ilgą laiką. Tokie ribojimai sugalvoti tam, kad būtų užtikrintas vaiko saugumas ir reikiama priežiūra. Kai atžala be suaugusiųjų būna viena, jam gali kilti daug pavojų: vaikas gali patirti įvairių traumų, namuose yra daug technikos, kuri gali būti pavojinga. Vaikas, esantis vienas ar su kiek vyresnio amžiaus broliu ar seserimi, daugelyje situacijų tiesiog gali nežinoti, kaip elgtis. Neretai patys tėvai pervertina savo mažylio galimybes bei brandą ir per daug jais pasitiki. Dėl šios priežasties mažamečiams būtina nuolatinė suaugusiųjų globa. Į svarstomą pataisą tėvai reaguoja jautriai, tačiau ji neliečia pareigingų tėvų, kurie penkioms ar dešimčiai minučių palieka sūnų ar dukrą, kad nubėgtų pas kaimynę. Kalba čia apie tas šeimas, kuriose vaikai ilgą laiką lieka be jiems būtinos suaugusiųjų priežiūros. Pataisos turėtų pagelbėti tėvams jausti didesnę atsakomybę.

Prieš

Liudmila Tautkevičienė, Klaipėdos gausių šeimų bendrijos "Šeimyna" pirmininkė:

– Manau, jog tokios pataisos dar kartą įrodo, kad politikai, vykdydami šeimos politiką, problemas spręsti pradeda ne nuo to galo. Žmonės, siūlantys tokias išeitis, pirmiausia turėtų užtikrinti šeimų gerovę, o tik tada kištis į jų gyvenimą. Politikai šeimas, o ypač tas, kurios gyvena sunkiau, turėtų paremti ir joms padėti. Žinau, kad Anglijoje į vaikų priežiūros klausimą taip pat žiūrima griežtai, tačiau tėvai sulaukia ir daug didesnės finansinės valstybės paramos. Lietuvoje tėvai ne visada gali nusamdyti aukles, kad jos galėtų prižiūrėti atžalas. Gal ši pataisa neatrodytų graudžiai juokinga, jei valstybė kitaip žiūrėtų į šeimos instituciją. Dabar viskas atrodo taip, kad nieko neduodami valdžios pareigūnai nori dar labiau apsunkinti ir taip dažnai nelengvą padėtį. Galų gale vaikas vaikui nelygu: neretai šešiamečiai gali drąsiai namuose būti vieni. Esu įsitikinusi, kad kiekviena šeima, atsižvelgdama į tradicijas, auklėjimą, savo vaikų brandą, pati turi nustatyti taisykles, kuriomis vadovaujasi. Jei valdžia nori, kad šeimos vykdytų joms primestą valią, turi ir pati materialiai prisidėti prie jų gerovės.