Giminės keliu

Pasak P.Vaisietos, istorikai pastebėjo, kad žmonės dažniausiai pradeda domėtis savo kilme, giminės istorija, sulaukę maždaug 40 metų. Iki tol jie mokosi, kuria šeimą, siekia įsitvirtinti profesiniame pasaulyje, o nuo 40 metų pradedi savęs klausti, kas aš esu, kokios mano šaknys.

"Dabar greičiau sukasi gyvenimo ratas, žmonės anksčiau subręsta, tad nelaukime to 40-mečio – skirkime laiko sau, savo giminės keliui tyrinėti. Gal jis bus įdomesnis, gal prasmingesnis, jeigu keliaudami į savo gyvenimo ateitį pasidomėsime – o kas buvo mano giminės probočiai?" – sako jis.

Apie savo bajorišką kilmę labai netikėtai sužinojęs šiek tiek daugiau nei prieš 20 metų, P.Vaisieta jau keletą metų yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas.

Pasak jo, šiandien oficialiai patvirtintų – legitimuotų – bajorų Lietuvoje yra per 4 tūkst. iš maždaug 600 skirtingų giminių. Iš tiesų tai labai nedidelis procentas, palyginti, pavyzdžiui, su Lenkija. Taip pat ir lyginant su ankstesne – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų – Lietuva. Istorikai mano, kad LDK laikais apie 3–5 proc. Lietuvos gyventojų priklausė bajorų luomui. Šiandien, jeigu pasitelktume paprasčiausią aritmetiką, legitimuoti bajorai nesudaro nė vienos dešimtosios procento Lietuvos gyventojų.

Moralinė pareiga

Kodėl bajorų palikuonių mūsų šalyje tiek mažai? P.Vaisieta svarsto, kad kai kurie gal nesidomėjo savo giminės istorija ir nežino, jog jų protėviai buvo bajorai. Kitiems reikia papildomos motyvacijos ir pastangų, kad įteisintų savo bajorystę. Dar kiti tiesiog nemato formalizavimo prasmės, nesuvokia legitimumo reikšmės.

Kai kurie žmonės, anot pašnekovo, žino turintys bajoriško kraujo, yra girdėję, kad jų proseneliai ar proproseneliai buvo kilmingi, bet jų bajoriška kilmė nėra įrodyta dokumentais – jie ar pradingę, ar sudeginti, ar karo metais kažkur paslėpti ir neberasti. Deja, tie žmonės, kurie dokumentais negali patvirtinti savo bajorystės, į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą, vadovaujantis jos įstatais, negali būti priimti.

"Kažkada dalyvavę LDK valstybės politiniame valdyme, dabar bajorų palikuonys yra truputį nuošaly, – sako P.Vaisieta. – Žinoma, yra ir sąjungoje žymių žmonių, politikų, turime ir buvusių LR Seimo, LR Vyriausybės narių, kultūros, meno, mokslo, verslo žmonių. Vieni mūsų organizacijos nariai yra gana aktyvūs visuomeninėje – bajoriškoje veikloje, kiti dėl įvairių priežasčių lieka šiek tiek nuošalyje. Kad ir kaip būtų – jeigu jau esame bajorai, turime jausti moralinę pareigą ne tik vykdyti savo kasdieninę veiklą, bet būti pilietiškai atsakingi ir užsiimti visuomenine-edukacine, kultūrine veikla, būti atsakingi už Lietuvą, kurioje gyvename ir kurią kuriame vaikų vaikams."

Liudijimas: P.Vaisietos bajorišką kilmę patvirtina du herbai – Syrokomla ir Drogomir.

Pirmiausia buvo kariai

Ar žinia apie bajoriškąjį kraują paskatino daugiau domėtis istorija? P.Vaisietos teigimu, visi atradimai motyvuoja pažinti dar daugiau. Apskritai, jeigu esi smalsus, tai ir kapstai giliau – ką reiškia šitas giminės herbas, kokia yra jo kilmės istorija? Kyla daugybė klausimų, kurie priverčia tave labiau domėtis ne tik giminės, bet visos LDK istorija. Ir vien tai jau yra, jo manymu, didelis dalykas, kad neužaugtume vartotojais, gyvenančiais tik šia diena.

"Mano proseneliai bajorai nebuvo turtuoliai, nors daug kam bajorystė asocijuojasi būtent su turtais. Tai neteisingas supratimas, – sako P.Vaisieta. – Reikėtų padaryti takoskyrą tarp dvarininko ir bajoro. Nuo Vytauto Didžiojo laikų bajorai buvo pirmiausia kariai, tie, kurie ėjo tėvynės ginti. Jeigu reikėdavo – atiduodavo savo geriausią žirgą, apginkluodavo raitelį, jį paruošdavo kovai. Pagal istorikų vertinimus, tam, kad apginkluotų raitelį ir žirgą mūšiui, šių dienų standartais, reikėtų visai neblogą namą parduoti. Tad už bajorų pagrindinę misiją – ginti tėvynę – buvo skirtos ir atitinkamos karališkosios privilegijos."

Tiesa, bajoriška privilegija, anot istorikų, suteikdavo daugiau pareigų, nei teisių. Viena pagrindinių privilegijų – atleisti bajorus nuo mokesčių ir suteikti jiems teisę dalyvauti valstybės valdyme. Iš kitos pusės, tai buvo ir didžiulė atsakomybė. Pagrindinė užduotis – ginti savo kraštą, savo tėvynę, skirti besąlygiškai savo resursus tada, kai tėvynė pašaukia.

Įamžino: už aukotojų pinigus Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos iniciatyva sukurtas paminklinis akmuo Lietuvos kariams, kovojusiems Žalgirio mūšyje, bus pastatytas Griunvalde. Idėjos autoriai ir partneriai: (sėdi iš kairės) kpt. Bronius Žaronskis – LK Rezervo karių asociacijos prezidentas, Alfredas Aidukas – akmenį projektui dovanojęs ūkininkas, Valentinas Šimonėlis – liaudies menininkas, skulptorius, plk. Romas Žibas – LK Vilniaus įgulos karininkų ramovės vedėjas; (stovi iš kairės) Lietuvos kariuomenės logistikos ir inžinerijos batalionų kariai, Perlis Vaisieta – LBKS vadas.

"Jeigu mes pasižiūrėtume vien į 1831–1863 m. sukilimus, visiems jiems vadovavo bajorai: Emilija Pliaterytė, Tadas Kosciuška, Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas ir daugybė kitų, – pasakoja Bajorų sąjungos vadovas. – Būtent bajorai buvo ta įkvepianti, revoliucinė jėga, nenuilstantis variklis kovoje už nepriklausomybę, prieš carinę Rusiją."

Susiformavo prieš 600 metų

Neabejotinas faktas, kad bajorai buvo tam tikras ir intelektualinis elitas – juk per bajorystę į Lietuvą atėjo visa kultūra iš Europos: nuo bajoriškos virtuvės iki Vilniaus katedros. Garsiųjų Chodkevičių ir Radvilų, Oginskių ir Tiškevičių giminių palikuonys, daugelis kitų mažiau žymių bajorų giminių, prisidėjo prie švietimo, literatūros, muzikos, architektūros renesanso ir istorinio, politinio bei kultūrinio paveldo auginimo ir puoselėjimo Lietuvoje.

Bajorai, be privalomo karybos ugdymo, išleisdavo savo vaikus į mokslus, stengdavosi, kad jų vaikai muzikuotų, pieštų, šoktų, dainuotų. Buvo skiriamas dėmesys įvairiapusei ir išprususiai asmenybei formuoti.

P.Vaisieta pasakoja, kad Lietuvos bajorija, valdžiusi ir gynusi Lietuvos valstybę, susiformavo daugiau nei prieš 600 metų. Pati bajorijos pradžia, kilmingųjų luomo atsiradimas Lenkijoje, šiek tiek vėliau – LDK, siekia XIV a. – įstatymu patvirtinta bajorijos pradžia galima būtų įvardyti 1387 m. Jogailos pasirašytą privilegiją. Karalius Vytautas Didysis suformavo LDK profesionalių karių – bajorų – kariuomenę, kuri kartu su savo sąjungininkais – lenkų kariais – šventė didžiąją Žalgirio mūšio pergalę. Tada jungtinės sąjungininkų pajėgos nukovė rekordiškai daug tais laikais – apie 200 kryžiuočių riterių.

Daug neatsakytų klausimų

Galima drąsiai sakyti, kad savotiškas Lietuvos bajorijos luomo atsiradimo krikštas ir šiuolaikinių bajorų palikuonių didysis postūmis įvyko 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje (Lenkija), kur buvo pasirašyta LDK ir Lenkijos Karalystės unija.

Už ypatingą LDK indėlį į pergalę per Žalgirio mūšį ir siekiant kurti lygiateise partneryste paremtus dviejų valstybių santykius, LDK bajorams šios unijos metu buvo suteikti net 47 bajorų herbai. Tai buvo didžioji dalis bajorų herbų, kurie atkeliavo į mūsų istoriją.

P.Vaisietos bajorišką kilmę liudijančiuose dokumentuose – du herbai: Syrokomla ir Drogomir.

Vienas žymiausių Syrokomla giminės herbo bajorų buvo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Valstiečių vaikas, kuris negimė jokiu bajoru. Bet už nuopelnus tėvynei (kaip architektas, pastatęs Vilniaus katedrą ir rotušę, kaip karvedys, vadovavęs Vilniaus gynybai 1794 m. sukilime) – jis iš vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio gavo bajoro titulą.

"Drogomir herbas įdomus tuo, kad jame yra besisukantis šarvuotas trikojis (triskelionas) – manau, daug kam yra tekę jį matyti keliaujant Vakarų Europoje, Italijoje – Sicilijos saloje. Šis triskelionas yra ir oficialus Meno salos herbas Anglijoje. Kol kas neišsiaiškinau, kaip tas simbolis, plačiai Europoje pasklidęs, atkeliavo iki mano protėvių, kurie kilę nuo Skuodo Žemaitijoje. Galbūt tai susiję su emigracija religiniu pagrindu, kai reformatai dėl religinio persekiojimo keliavo į Rytų Europą? – pasakoja bajorų palikuonis. – Yra ir daugiau įdomių klausimų, į kuriuos dar ieškome atsakymų."

Titulai įpareigoja

P.Vaisieta teigia, kad, sužinojus apie savo bajorišką kilmę, niekas jo gyvenime per daug nepasikeitė. Galbūt tik prisidėjo papildomų darbų – anksčiau didesnę savo laiko dalį jis skirdavo tiesioginiam darbui, o dabar tenka laiko skirti ir naujoms idėjoms generuoti Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos veikloje. Juo labiau kad žmonės juo pasitikėjo ir išrinko šios sąjungos vadovu.

Posūkis: po ­mamos ­Birutės ­Vaisietienės ­mirties ­nusprendęs ­sužinoti­ savo šaknis, ­P. Vaisieta ­išsiaiškino ­esąs ­žemaičių ­bajorų ­palikuonis. Nuo ­2009-­ųjų­–legimituotas ­LBKS ­bajoras. Per­lio ­Vai­sie­tos ­as­me­ni­nio ­ar­chy­vo ­nuo­tr.

"Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vienas pagrindinių veiklos tikslų – istorinio protėvių atminimo įamžinimas, – sako pašnekovas. – Todėl kai 2010 m. buvo minimos 600-osios Žalgirio mūšio metinės, LBKS iniciatyva Griunvaldo muziejuje šalia Jogailos biusto buvo pastatytas Vytauto Didžiojo biustas, kurį sukūrė ir pagamino šviesaus atminimo skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas, mūsų garbės bajoras. Prieš kelerius metus sugalvojome idėją, kad reikia Žalgirio mūšio lauke pastatyti paminklinį akmenį su lietuvišku Vyčiu ir užrašu lietuvių – lenkų kalbomis "Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę".

Dvejus metus iniciatyvos autoriai derino, mynė kelius dėl šio paminklo leidimo. Pagaliau praėjusiais metais Olštyne, Lenkijoje, buvo pasirašyta sutartis dėl statybos leidimo tarp projekto organizatorių ir Lenkijos valstybinių institucijų. Reikiamo dydžio ir gabaritų akmenį iniciatoriai surado Adomynės kaime Kupiškio rajone – jie dėkoja akmenį dovanojusiam ūkininkui Alfredui Aidukui. Akmuo yra maždaug 2,5 m aukščio, sveria apie 14 tonų.

Vytis ant jo jau iškaltas (autorius – liaudies menininkas Valentinas Šimonėlis). Gegužės 30-ąją akmenį buvo numatyta vežti į Lenkiją, Žalgirio mūšio lauką Griunvalde. Žalgirio 610-osioms mūšio metinėms skirti renginiai turėjo vykti ir Punske, Olštyne, ir Lietuvoje – Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje, prie Laisvės kario Kaune.

"Deja, pandemija perbraukė mūsų pastangas dėl platesnio visuomenės įtraukimo į šį projektą, – apgailestauja P.Vaisieta. – Tačiau, nepaisant išorinių veiksnių, mes vis tiek šį paminklinį akmenį planuojame pastatyti Griunvalde, o oficialios iškilmės, tikėtina, įvyks vėliau – planuojama, liepos 15 d. Aš matau gilią tokio simbolio prasmę – privalome įamžinti tuos didvyrius, karžygius, bajorus ir nebajorus, kurie drauge su savo sąjungininkais prieš 610 metų iškovojo didžiausią LDK laikų istorijoje pergalę."

Tačiau ne titulai lemia žmogaus atliktų darbų prasmę, įsitikinęs pašnekovas. Dėl to jis teigia gerbiantis tuos žmones, kurie lieka bajorais savo veiksmais, nors ir oficialiai neįteisinę bajorystės legitimumo, kurie dirba savo kasdienius darbus. O tie žmonės, kurie nusprendžia įsilieti de jure į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą, gali būti puikus pavyzdys, ypač jaunajai kartai, koks svarbus yra Lietuvos valstybės istorijos tęstinumas, bajoriškų tradicijų, LDK istorinės heraldikos simbolikos išsaugojimas.

– Vis dėlto pradėkime pokalbį nuo jūsų tapybos darbų ir vasaros juose – daugelyje drobių žydi gėlių laukai, liejasi saulės šviesa. Filosofas ir menotyrininkas Antanas Andrijauskas išskyrė jūsų tapybą kaip ypatingą ganėtinai niūrių atspalvių lietuvių dailės kontekste. Pabandykime iššifruoti tą šviesos ir gėlių kodą.

– Profesorius įvertino tik koloristiką, nemanau, kad reikėtų tai absoliutinti. Taip, mano tapyboje daug šviesos ir sutirštintos, it patalai įtraukiančios organinės erdvės. Pieva man svarbi kaip vietų vieta, siekianti šaknimis vaikystę. Ir kaip puikus pretekstas spalvinei įvairovei pasitelkti. Jie, deja, gan pozityvūs (juokiasi). Pirmiausia tai kvietimas susipažinti su keliomis mano vaizduotės vietomis, pamiškėmis ir pamiškių pievomis, iš kur esu kilęs. Tai gyvoji aplinka, nusėdusi atmintyje, pojūčiuose, patyrime.

Aš buvau ir esu truputį miškinukas – iki vienuolikos metų augau girininko sodyboje tarp miškų. Tas kaimiškąsias šaknis mes kartais slepiame – būti kaimiečiu tarsi nėra gerai. Vis dar ne ta karta nuo žagrės. Tokia buvo pastarojo pusšimčio metų mada, tiksliau, būtinybė – bėgti į miestą. Laikas, per kurį kaimo Lietuva virto miesto Lietuva. Ačiū Dievui, kad ji praeina, dabar jau madinga bėgti į kaimą ir būti gamtos žmogumi.

O aš neturėjau pasirinkimo, tiesiog toks buvau ir tebesu. Tarp miesto ir miško. Kai mažas vaikas atsiguldavau į aukštą žolę ir stebėdavau debesis, man tas panirimas į pievą reiškė saugumą, ramybę. Ir dar kai ką. Tarsi peržengčiau ribą, skiriančią tik nuo man skirtos stebuklinės visatos. Atsistoju ir matau, kaip tolumoje per aukštą žolę išdidžiai brenda briedžiai. Vienas, antras, dar jauniklis. Pirmoji mintis – užburti drambliai. Turiu omenyje, jie atrodė kaip drambliai, keliaujantys per savaną. Tokius vaizdus tebuvau matęs per televiziją, gal todėl ryškiai pamenu stiprų stebuklo pojūtį. Man tai buvo ne šiaip įsismarkavusi vaizduotė, bet stebuklinė patirtis, prabylanti šiandien ir iš ataidinčių vaikystės miškų bei bandymų juos prakalbinti tapyba.

– Miškas ne tik įkvėpė, bet ir maitino jūsų giminę, joje – ypač daug miškininkų.

– Kadangi genealogija yra dar viena mano aistra, pavyko išsiaiškinti, kad pirmasis dokumentuose fiksuotas miškininkas mūsų giminėje buvo jau XIX a. pradžioje, Šiaurės Lietuvoje dirbo vieno dvarininko miškų prižiūrėtoju. Šeimos archyve turiu carinės administracijos išduotą dokumentą, leidžiantį jam pirkti paraką ir laikyti medžioklei skirtus ginklus. Miškininkų linija eina ne tik iš tėvo Mečislovo Mostauskio, bet ir iš mamos, žemaitės Stasės Meškauskaitės pusės. Jos senelis Kazimieras ir tėvas Ričardas yra dirbę girininkijose, taip pat jos broliai Algirdas, Antanas ir Stasys, ji pati yra baigusi aukštuosius miškininkystės mokslus.

Miškininkų net artimiausiose kartose galime priskaičiuoti daug: mano krikštatėvis ir bendravardis, amžinatilsį Stanislovas Mastauskis, dirbęs, tiesa, daugiau kitose biologijos srityse, abu tėvai, mano brolis Henrikas – visi baigė miškotvarką Žemės ūkio akademijoje, taip pat brolio sūnus Lukas dabar ten kremta mokslus. Net brolienė Indrė buvo apkrėsta tuo miškininko virusu ir dabar, kaip diplomuota specialistė, konkuruoja su savo vyru kaimyninėse girininkijose.

– O giminės šaknys kuriuos laikus siekia?

– 1528 m., pirmojo LDK kariuomenės surašymo metu, paminėti karališkieji Medingėnų bajorai Stanis Mostaitis ir jo brolis. Vėliau ši pavardė kito, šakojosi į skirtingas linijas, Mostis, Mostovičius, Monstovičius, Mostovskis, tačiau jų sąsajas Žemaičių teismų knygose atsekti įmanoma. Konkrečiai Mostovskio pavardė tuometėje Žemaitijoje, Liaudos trakto bajorų bylose, pirmąkąrt minima žemės nuosavybės dokumente, nurodant, kad ta žemė priklausė ir savininko Mostovskio tėvui, ir seneliui. Turint omenyje dokumento datą, 1631-uosius, galime kalbėti apie Palonuose, Pakuteniuose ir Ritikiuose gyvenusią giminę maždaug nuo 1580 m. Šie dokumentai buvo surinkti ir aprašyti XVIII a. pabaigoje, siekiant iš carinės valdžios gauti bajoriškos kilmės patvirtinimą. Būtent keli tokie aprašai guli mūsų šeimos archyve.

Tiesa, yra kita, nežemaitiška, giminės kilties versija, savo šaknis siejanti su Mazovija, Plocko vaivadijos Mostowskiais, iš kurios kilo ir grafų Mostowskių atšaka, palikusi gan ryškų pėdsaką vėlyvojoje LDK istorijoje. Lietuvoje jai priklausė ne vienas didelis dvaras, pakaks paminėti Cirkliškes. Šią versiją patvirtinančių įrodymų neradau, nors pačių mano protėvių rašytose giminės istorijose ši versija akivaizdžiai dominuoja.

Kad ir kaip ten būtų, gyveno jie dvareliuose, bajorkaimiuose, viensėdijose ir miesteliuose, tačiau visiems jiems virš galvos buvo tas pats barokinių debesų dangus, o po kojomis – ta pati žemė. Taip sakau sau, tapydamas savo dangaus ciklą, – kad stoviu po tuo pačiu dangumi ir ant tos pačios žemės. Skaitau jų laiškus ir matau sau nepažįstamus žmones, kuriuos turiu pažinti, kurie nori, kad juos pažinčiau.

Taip, jie buvo lenkakalbiai, kaip dauguma bajorų, bet kai kurie mokėjo ir lietuviškai. Gimstant moderniai Lietuvai, vieni kovojo už nepriklausomą Lietuvą, kiti, spėju, už Lenkiją, nors tiksliais duomenimis pastarosios tezės pagrįsti negaliu. Žinau mažiausiai keturis giminės atstovus, dalyvavusius nepriklausomybės kovose.

– Kada susidomėjote giminės genealogija?

– Susidomėjau? Ne, susirgau. Sunkią formą ši liga įgijo maždaug prieš penkiolika metų. O šiaip visada kažkur kažkas kirbėjo. Šeimai maža džiaugsmo (juokiasi), atima galybę laiko ir kišenę šiek tiek lengvina tas mano pomėgis. Jau beveik neliko man reikalingų metrikų knygų bažnyčiose, virtualioje e.paveldo svetainėje reikalingi failai taip pat peržiūrėti, todėl turiu važinėti į Vilniaus archyvus – ten dar ne viskas peržiūrėta.

O kaip viskas prasidėjo? Prisimenu: viskas skendi papirosų dūmuose, aš ir brolis – visai dar pipirai, o tėvas su savo broliu Tadu įnikę į kažkokius ranką rašytus dokumentus... Rodo mums seniausius įrašus, kažką aiškina, čia mes, mes... Nelabai ką supratau, ir įdomūs man buvo ne įrašai, o pats procesas: štai suaugę vyrai kažkuo labai svarbiu užsiima! Ir mus įtraukia! Tiesa, mama pasišaipydavo iš tų jų veiklų: "Eikit jūs, plikbajoriai!"

Tik vėliau supratau, kaip tai buvo svarbu tėvui. Jei gaisras, sakydavo, pasikišu po pažasčia savo portfeliuką su popieriais ir bėgu lauk. Tėvas buvo gan trapus žmogus ir visomis išgalėmis tai slėpė. Gal "pagerinta" kilmė jam buvo papildoma atrama tam silpnumui pridengti? Tačiau ši atrama galėjo būti puoselėjama tik privačioje erdvėje.

Štai jauną tėvą globojęs giminaitis, akademijos profesorius Stanislovas Mastauskis oficialiai pabrėždavo esąs iš ūkininkų, šeimos archyve turiu jo ranka rašytą pareiškimą siekiant katedros vedėjo posto, kad joks jis ne iš bajorų, kad tai tik piktavalių skleidžiami gandai, o pats slapta sudarinėjo savo genealoginį medį, patyliukais rinko iš archyvų dokumentus, liudijančius bajorišką kilmę. Jie taip pat dabar guli mūsų archyve.

Tokia ta sovietinių laikų dviveidystė, natūrali išgyvenimo praktika, būtina bent kiek aukštesnes pareigas užimančiam žmogui. Ne man teisti. Man svarbu, kad tie žmonės, nepaisant visko, tikėjo savo šaknų svarba, nors aplink, rodos, niekas jų nepalaikė. Nežinau, ar šis tikėjimas paveldimas, tačiau jis tikrai įpareigoja neiššvaistyti to, kas man palikta. Bajoriškos šaknys nėra mėlynas kraujas, kažkokiu mistiniu būdu teikiantis pranašumą prieš kitus, tai prievolė pažinti, saugoti, tęsti. Praeitis neprabils į tave, jei neatsisuksi į ją veidu.

– Ar jaučiate išskirtinumą dėl savo bajoriškos kilmės?

– Taip, šis klausimas visada nuskamba. Jei oficiali ideologija skelbia, kad moderni tauta kilo išimtinai iš valstiečių (su kuo sutikti negalima, nebent statistiniu požiūriu), tai bajoriškų šaknų puoselėjimą daug kas tapatina su pretekstu užriesti nosį, priskirti save elitui, kuris nūdienos turtinės atskirties kontekste savaime tapęs kone keiksmažodžiu. Matyt, šiek tiek priklausau nuo kitų nuomonės, nes sąmoningai nepateikiau dokumentų Bajorų sąjungai, norėjosi išlaikyti atstumą.

Žinoma, aš jaučiu savo išskirtinumą, bet ne tiek dėl bajoriškos kilmės, kiek paprasčiausio savo šaknų žinojimo. Šeima, artimi žmonės tave paverčia tavimi, nori to ar nenori. Žinodamas, kas esi ir iš kur atėjai, tu gali, privalai kurti savo asmeninį mitą, individualų istorinį pasakojimą, kuris gyvenime tampa galinga paspirtimi, sakyčiau, netgi suteikia sparnus.

Štai Mikalojus Mostauskis, nelietuvinant Mostowskis, pijorių vienuolis, stojant įrašytas žemaičiu, buvo pirmas man žinomas giminės atstovas, tapęs profesoriumi LDK laikais ir LDK žemėse, įvertintas, beje, vizituojančių komisijų pareigūnų. Turi būti toks kaip jis, sakė man tėvas. Todėl ir krikštatėviu pasirinko kitą giminaitį, taip pat profesorių. Išsaugojo ir jau paaugusiam įteikė krikštynų dieną pasirašytą raštų tomą su man skirta dedikacija. Pastaroji, žinoma, man taip pat linkėjo tapti profesoriumi. Davė tą patį vardą. Juokinga, pretenzinga? Galbūt. Bet tik ne man, nedideliam berniukui, tarp daugybės tėvo knygų, kurios slėpė gal net daugiau stebuklų nei miškas. Profesorius buvo kiek egzotiškesnė pirato veislė, kuriuo būti neabejotinai smagu. Tapti profesoriumi atrodė savaime suprantamas ir geras dalykas – juk visi protėviai sėdi ten, viršuje, žvelgia žemyn ir sako, tai kiek mes dar lauksim?

Šiandieną, žinoma, su šypsena reikia vertinti tokius išankstinio kelio braižymus, tačiau sakyti, kad jie manęs nepastūmėjo tam tikra kryptimi, būtų melas. Mitas, kuriame užaugi, – galingas dalykas, veikiantis kone išimtinai pasąmonės lygiu.

Bajoriškos šaknys nėra mėlynas kraujas, kažkokiu mistiniu būdu teikiantis pranašumą prieš kitus, tai prievolė pažinti, saugoti, tęsti.

– Pavyksta ir vaikams perteikti tą mitą?

– Tiesą sakant, dar nežinau. Aš pats atsiverčiau gan vėlai. Gal ir mano vaikams taip bus? Bent vienam, kuriam galėsiu patikėti giminės archyvą. Sūnui Matui daviau jauniausio senelio brolio, Mato Mostauskio, Lietuvos partizanų sąjungos vado, vardą. Jis buvo suimtas, kankinamas. Nežinau, palūžo jis ar ne, išdavė ką ar neišdavė, bet man jis – didvyris. Nes tais pačiais 1945 m., greitai po suėmimo, jis mirė Tuskulėnuose, tardymo metu, oficialiai – nuo džiovos. Įsimetusios, matyt, į nuo daužymo nebefunkcionuojančius plaučius. Kiek kartų mažas girdėjau tėvą kartojant senelio žodžius: "Brolio jiems nedovanosiu." Senelio kalbos baigėsi, kai buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą.

Sūnui Matui dabar dvidešimt, aiškiai matau, kad jam imponuoja jo vardo rinkimo istorija, tačiau ar jam tikrai svarbu žinoti kitas giminės šaknis? Vargu. Bent jau ne šiandieną. Aš ne taip seniai pradėjau suprasti tikrąjį tėvo aistros mastą, todėl, tikiuosi, ir Matas ateityje supras manąjį.

Vyresnėlis, 25-erių Dominykas, Lietuvoje gyvena ne ką daugiau nei Prancūzijoje, jam tikrai svarbu jausti sąsajas su artimaisiais, tačiau dėmesys tolimoms šaknims telpa keliose mandagiose frazėse dėl praeities kvaištelėjusiam tėvui. Kaip bus vėliau, pamatysime.

Jaunėlė trylikametė Smiltė, jauki glaustukė, net nemano apsimetinėti, kad jai tai įdomu ilgiau nei 10 sek. Vaikai tokie, kokie ir turi būti, tvirtai surišti su dabartimi ir bent kol kas nematantys reikalo knistis praeityje.

Niekas nepasikeitė ir į giminę atkakusių moterų santykyje (šypsosi). Kaip anksčiau mama šaipėsi ar priekaištavo tėvui, taip ir mano žmona Asta kartais pabaksnoja, kad gyvename it bibliotekoje ar muziejuje. Supratingai, nepiktai ir nebesitikėdama tai pakeisti. Nes man tos knygos, paveikslai ir visokie sendaikčiai reikalingi. Trečias namų aukštas neįrengtas, ten juos ir kaupiu. Ir naujų ieškau.

Neseniai nusipirkau metalo detektorių, kartais vakarais pavaikštau po mūsų giminei priklausiusias apylinkes. Ar pinigėlį senovinį randu, ar kokį ragą, ar pasagą – gal tai daiktai iš anų laikų? Gal juos rankose laikė mano protėviai? Vėliau bandysiu tą atmintį materializuoti – kurti koliažus, savotiškas daiktų istorijas, pritraukti jas prie konkrečios progos. O kodėl ne? Man svarbu suteikti atminčiai konkrečią formą. Pavyzdžiui, su kolege juvelyre nuo vasaros kuriame sidabrinių medalių seriją, skirtą svarbioms giminės datoms įamžinti. Pastebėjau, kad tokie apie praeitį prabylantys daiktai ir jaunimui įdomūs. Gal tokiu būdu prisibelsiu?

– Praėjusiais metais peržengėte jubiliejaus ribą. Ar penkiasdešimtmetis ką nors apvertė aukštyn kojomis?

– Panašu, kad tikrasis ir vidinis kalendoriai manyje nesutampa (juokiasi). Nieko esmingo neįvyko, jokio lūžio nejaučiu. Gal tik aiškiau suskambo skambutis: o kiek laiko liko padaryti tai, ką noriu? Sistemingas domėjimasis praeitimi išgrynina suvokimą, kad laiko mums duota nedaug ir jis negrįžtamai praeina. Ką paliko prieš tave gyvenusieji? Kelis įrašus metrikų knygose? Ką paliksi tu? Gal narciziškas, gal egoistiškas tas noras, bet jis yra – palikti po savęs nors kokį pėdsaką. Vaikai? Taip, žinoma, tai kone vienintelė amžinybės forma, pasiekiama daugumai. Palikti save vaikų pavidalu – tai labai daug. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo kiškiais. Galų gale gal nieko daugiau ir neliks. Visos kolekcijos ir rinkiniai, paveikslai, knygos, straipsniai, materiali ir nemateriali atmintis, viskas bus išdraskyta, perskirstyta, parduota, kai kas pamiršta, kai kas įterpta į naujus kitų žmonių gyvenimus. Ateitis visada niūri, jei tik užtenka ryžto žvelgti pakankamai toli. Ar tikrai svarbu, tris ar penkias eilutes apie mus parašys koks žinynas? Žinoma, ne. Bet vis tiek bandome gyventi taip, tarsi kažkam po mūsų rūpės, ką padarėme.

– Ar saulę savo darbuose dalijantis dailininkas labai kankinasi ištverdamas tamsųjį metų laiką?

– Tai kad jau šviesėja! Ir sniego tiek, kad net miške nesutemsta. Ne, tikrai nesikankinu žiemą, saulės man netrūksta. Tiesą sakant, tamsa man netrukdo, net padeda. Asta juokiasi, kad geriausias mano oras – dargana. Saulė mane socializuoja, paverčia aktoriumi, svetimų žvilgsnių įkaitu, o dargana nulydi į suaktyvintos vaizduotės pasaulį. Vaikščioti tenka abiem keliais, tik nuo žmonių pavargstu kiek greičiau nei nuo savęs. Būtent blogas oras išugdė tam tikrus ritualus, prisijaukino kelias vietas miške. Nesvarbu, lyja ar sninga, jei galiu viską mesti, kartais metu ir išvažiuoju į mišką. Ten įkuriu laužą, būtinai vienu degtuku, ir išsiverdu kavos. Būtinai tame pačiame palankstytame arbatinuke. Sėdžiu, geriu, žiūriu į ugnį ir nieko negalvoju. Sutemsta, iš šešėlių kažkas prisėda greta, pasiūlau kavos. Kartais paima, bet dažniausiai atsisako. Sėdime, tylime, ugnis spragsi, šnypščia. Kam reikia, tas kyla pirmas, dėkoja ir žengia už šviesos rato. Išsigalvoju? Ne, neišsigalvoju, tai mano vaizduotė, šiame pasaulyje viskas įmanoma. Nesvarbu, lyja ar sninga, bet saulės čia – per akis.