Šeimos namas
I. Eljaševas, žinomas literatūriniu vardu Bal-Machšoves (lietuviškai „Minčių vyras“, arba tiesiog „Mąstytojas“), gimė 1871 m. Kaune, tikėtina, šiame name, kuriame šeima gyveno dar iki jį nusipirkdama 1874 m. iš buvusio Magistrato tarėjo, konditerio Fridricho Denkso. Čia 1909 m. gimė I. Eljaševo sūnus Solomonas. Čia 1924 m. pradžioje, ligos iškankintas, mirė pats Izraelis. Netrukus mirė šeimos motina, o brolis, seserys, jų vaikai ir toliau gyveno šiame name, kol juos išskyrė apsisprendimas – išvažiuoti į Palestiną ar pasilikti, o tuos, kurie pasiliko, galutinai išskyrė okupantai: vieni Eljaševai 1941 m. nudardėjo gyvuliniais vagonais į Sibirą, kiti žuvo Kauno fortuose. Liko tik atsiminimų nuotrupos ir vos 53-ejų sulaukusio literato kapas Žaliakalnio žydų kapinėse.
Dabartinė M. Daukšos gatvė (cariniais laikais – Petrovskaja) nuo XIX a. vidurio buvo svarbiausia Kauno žydų gyvenimo arterija. Vienu metu gatvėje buvo net keturios sinagogos, taigi ją galima būtų vadinti pamaldžiausia Kauno gatvė. Čia marmelado ir kitų saldumynų kvapas, sklidęs iš dviejų konditerijos fabrikėlių, nustelbdavo dešrelių aromatą. Čia gausios šeimos, vos sudurdavusios galą su galu, leido savo vaikus į mokslus.
Prekyba: 1929 m. namo nuotraukoje matome firmos „Cemacas Vinikas ir sūnus“ (vėliau žinoma kaip brolių Vinikų firma „Vilkas“) kailinių krautuvės iškabą. / Nuotrauka iš žurnalo „Naujas žodis“, 1929 m., Nr. 17.
Kai 1915 m. Kauno žydai caro valdžios buvo deportuoti į pietines imperijos žemes, daug apleistų namų šioje gatvėje sudegė, sinagogos buvo apgriautos. Vienoje savo esė I. Eljaševas aprašo „Mėsininkų“ sinagogą, pagal kurią žydai šią gatvę vadino „Jatkever gas“ – „Mėsinių gatvė“, ir jos atstatymą.
Šeimos tėvas, antrosios gildijos pirklys Zalkindas-Kalmanas Eljaševas mirė 1907 m. 1915 m. tremtys ištiko tik dalį šeimos – seną motiną ir tuos vaikus, kurie tuo metu gyveno Kaune. 1919 m. namą prižiūrėjusi giminaitė Raisa Eljaševa prašė Kauno valdžios sumažinti mokesčius „ryšium su smarkiais visų statinių, daugumos butų sugriovimais“. Rusų kalba rašytame prašyme skundžiamasi, kad butus užėmę vokiečių kareiviai išgrobstė net duris ir langus. 1921 m. iš tremties grįžę šeimininkai, kaip ir visi jų kaimynai, turėjo savo nusiaubtus namus remontuoti. Remontas buvo toks „kapitalinis“, kad 1924 m. mirusios Eljaševienės įpėdiniai vadino savo Vilniaus gatvės namą „nauju“.
Organizatorių nuotr.
XIX a. antroje pusėje pastatytas istoristinis namas nusklembtu kampu, kuriame kadaise buvo balkonas; su rustais padailintais tarpulangiais ir įmantriais sandrikais, buvo dviejų aukštų su mezoninu. Jo ilgasis korpusas užėmė visą valdos perimetrą palei Vilniaus gatvę; M. Daukšos gatvėje, po šios namo trumpesnės dalies, tai pačiai valdai priklausė dar du (sujungti) mūriniai namai.
Didelis kiemas buvo neįprastos formos: iš beveik kvadratinės pagrindinės dalies į šiaurę „augo“ siauras koridorius, atsiveriantis į bendrą su kaimynu įvažiavimą. Pagrindinių įvažiavimų į kiemą buvo du – iš vienos ir iš kitos gatvės. Kieme stovėjo dar daugiau mūrinių namų, dauguma dviejų aukštų, mūriniai ir mediniai sandėliai.
Pirmus namų aukštus, kaip įprasta, užėmė krautuvės, tarp kurių buvo ir savininko manufaktūros krautuvė Vilniaus gatvėje, antrus – butai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Eljaševų šeimos penkių kambarių butas buvo antrame aukšte. Po motinos mirties namo bendraturčiais tapę trys seserys ir vienas brolis su šeimomis iki 1941 m. gyveno atskiruose butuose.
Įamžintas: tokį I. Eljaševą matė jo geras draugas M. Šagalas. / Organizatorių nuotr.
Kiemo pastatai (kurių šiandien nebeliko) buvo nuomojami sandėliams ir įmonėms. Iš įdomesnių įmonių galima prisiminti saldainių dirbtuvę ir krautuvėlę. Nepaisant M. Daukšos gatvės žydiško pavadinimo (Mėsinių gatvė), populiariausia šios gatvės gyventojų veikla buvo saldainių gamyba: tarpukariu čia veikė du saldainių fabrikai ir trys dirbtuvės. Dirbtuvė, išdidžiai vadinama: „saldainių fabrikas „Vilnius“, – priklausė Chaimui Granatui – Eljaševų kieme ji veikė nuo 1922 m. Tačiau 1932 m. valdžia nenorėjo pratęsti dirbtuvės veiklos leidimo, motyvuodama tuo, kad „menkai dirbtuvei duodamas per daug žymus pavadinimas“. Vis dėlto leidimą davė, tad „Vilnius“ ir toliau gamino saldainius. Patalpas savo manufaktūros urmo sandėliui Eljaševų kieme nuomojosi ir du garsių tarpukario Kauno namų savininkai Mozė Chaimsonas ir Borisas Šlapaberskis.
Gyvenimo istorija
Didžiulio namo šeimininkė, šeimos galva, kaip įprasta žydų šeimose, buvo Chaja-Sora Eljaševienė, mergautine pavarde Aronzon, Izraelio ir dar devynių vaikų motina, gimusi 1839 m. Abu tėvai buvo gimę Kaune. Pasakojama, kad penktadieniais šiame name susirinkdavo didelė šeima, giminės ir draugai.
Šeima buvo religinga; namuose kalbėjo jidiš, vaikai, be hebrajų, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, mokėjo lietuviškai ir rusiškai.
Izraelis buvo penktas vaikas šeimoje. Sulaukusį 10-ies jį religingi tėvai atidavė į Gruobinios ješivą Latvijoje, iš kurios jis buvo pašalintas po dvejų metų už „eretiškas“ nuotaikas, o tada išsiųstas mokytis į Šveicariją. Aukštuosius mokslus Izraelis krimto Vokietijoje: studijavo mediciną Heidelbergo ir Berlyno universitetuose, tapo gydytoju neurologu.
Gyvendamas Vokietijoje jis įsitraukė į sionistinį judėjimą ir pradėjo savo žurnalistinę bei literatūrinę veiklą. 1901–1905 m. Izraelis gyveno Varšuvoje, tapo žymiu jidiš literatūros kritiku. Bal Machšoves iškėlė į aukštumas tokius jidiš rašytojus klasikus kaip Mendelė Moicher-Sforimas (1835–1917) ir Šolom-Aleichemas (1859–1916). Eljaševo darbai, publikuoti 1910–1915 metais, sudaro penkis „Geklibe shriftn" („Rinktinių raštų“) tomus, kurių du skirti jidiš literatūros kritikai.
Paties autoriaus prašymu jis išvertė iš vokiečių į jidiš sionizmo pradininko Teodoro Herzlo 1902 m. pasirodžiusį programinį romaną „Altneuland“ („Senoji naujoji žemė“). Žinomi ir jo rusų klasikų, (tokių, kaip Ivanas Turgenevas ir Levas Tolstojus) kūrinių vertimai į jidiš kalbą.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinę armiją kaip karo gydytojas, vėliau nuo karinės tarnybos buvo atleistas dėl ligos ir kartu su sūnumi apsigyveno Sankt Peterburge, tuo metu jau Petrograde. Šis sunkus jo gyveno etapas nušviestas per jo draugystę su Marku Šagalu. Liko M. Šagalo piešti jo ir jo sūnaus portretai. Liko ir M. Šagalo atsiminimai apie jų bendravimą, pokalbius, gyvenimą skirtinguose ir bendruose butuose, sunkią „razruchos“ buitį ir nykstančią jauno Eljaševo sveikatą.
„Mes klajodavome dieną ir naktį. Keletą kartų jis lydėdavo mane į mano namus, o aš jį – į jojo. Kalbėdavome apie viską. Ypač – apie meną ir literatūrą. Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai“, – rašė M. Šagalas.
Organizatorių nuotr.
Revoliucijos metais jiedu dalijosi vienu butu, kur vienintelėje šiltoje patalpoje – virtuvėje – gerdavo „nesibaigiančią arbatą su kieto cukraus gabalėliu“ ir džiaugdavosi, „kai ant stalo pasirodydavo gabalas arklienos – štai tuomet būdavo šventė“. „Sėdėdavau ir piešdavau jį, gydytoją su retai užeinančiais pacientais, nykstantį kaip Don Kichotas nuo įvairių sielvartų“, – vėliau prisimins M. Šagalas.
Tuo metu Eljaševo sveikata dar pablogėjo: „Pusiau sustingęs, žalsvu, išblukusiu ir kiek per trumpu švarku, jis vaikščiodavo iš kambario į kambarį, tarsi kažko ieškodamas, vilkdamas dešinę koją ir petį“.
Į gimtąjį Kauną Elijaševas su sūnumi grįžo 1921 m. pradžioje. Kaune jis gydytojo praktikos neturėjo, gyveno tik iš literatūrinio darbo: buvo laikraščio „Di Jidiše Štime" („Žydų balsas“) literatūros skyriaus redaktorius, rašė straipsnius lietuvių ir jidiš kalba, prisidėjo prie žydų ir lietuvių kultūrų bei kultūrininkų bendradarbiavimo, įsteigė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungą.
Sveikatai vis blogėjant, išvažiavo gydytis į Vokietiją, į Visbadeno sanatoriją. Su M. Šagalu jis vėl susitiko tik 1923 m. Berlyne, kur buvo švenčiama jo 25 metų literatūrinės veiklos sukaktis.
Mirė vos grįžęs į Kauną. Nekrologe pranešama, kad I. Eljaševas mirė 1924 m. sausio 13 d. po ilgos ir sunkios ligos. „Deja, tenka pažymėti, kad jokia lietuvių kultūros įstaiga ir joks lietuvių literatūros atstovas nelaikė reikalinga esant dalyvauti mirusiojo rašytojo laidotuvėse, tiek pasidarbavusio lietuvių ir žydų kultūriniam susiartinimui ir tiek padariusio savo tėvynės prestižui užsieniuose“, – rašoma nekrologe.
I. Eljaševo vardu buvo pavadinta senamiesčio gatvė – netoli nuo jo gimtojo namo prasidedanti Šaltkalvių gatvės atkarpa. Dabar tai – Vincento Sladkevičiaus gatvė. Tarpukariu Lietuvoje veikė Bal-Machšoveso Žydų kultūros draugija.
Broliai, seserys, giminaičiai
Iš dešimties Chajos-Soros Eljaševienės pagimdytų vaikų išaugo aštuoni. Vyriausias Izraelio brolis buvo 1861 m. gimęs Aaronas. Apie jį nieko nežinome, tik tai, kad jis nugyveno ilgą gyvenimą ir žuvo per Holokaustą Kaune 1941 m.
1866 m. gimė sesuo Chiena. Ištekėjusi už Zacharijos Šteinbergo, ji išvyko gyventi į Latviją. Chienos sūnus, Izraelio sūnėnas Aaronas Šteinbergas (1891–1975), – filosofas, gimęs Daugpilyje. 1913 m. jis daktaru laipsniu baigė filosofijos ir teisės studijas Heidelbergo universitete, 1922–1934 m. gyveno Berlyne, vėliau Londone. Rašė poeziją rusiškai ir hebrajiškai, darbus apie literatūrą ir meną. Bendravo su Levu Karsavinu ir lankė jį Kaune – atvykęs apsistodavo Elijaševų name. 1945–1967 m. A. Šteinbergas – oficialus Pasaulinio Žydų Kongreso atstovas UNESCO.
Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai.
Jo vyresnysis brolis Icchokas Nachmanas Šteinbergas (1888–1957) taip pat buvo rašytojas ir žurnalistas, rašęs rusų ir vokiečių kalbomis, taip pat jidiš. Mokėsi Maskvos ir Heidelbergo universitetuose, kur 1910 m. gavo teisės daktaro laipsnį. Buvo kairysis eseras ir pirmasis RTFSR Teisingumo liaudies komisaras 1917–1918 m. Nuo 1923 m. taip pat gyveno Berlyne, 1933–1939 m. – Londone, nuo 1943 m. – Niujorke.
Po Chienos ėjo sesuo Rachelė, gimusi 1867 m., žuvusi 1943 Kauno gete. Kartu su vyru Moše Ichaku Berlinu vienintelė iš visų jaunųjų Eljaševų turėjo šešis vaikus: Izekielį, Jakobą, kuris mirė vos 20-ies, Mordechajų, Rivką (Rebeka), kuri ištekėjo už fabriko savininko Isako Avrako ir išvyko gyventi į Mažeikius, mirė 1943 m. tremtyje Altajaus krašte; Esterą (po vedybų – Vitenbergienė) ir Jegudą Eidelį. Berlinų šeima gyveno šiame name.
1869 m. balandžio 6 d. gimė brolis Moisiejus, legendinis grosmeisteris, miręs vos 50-ies, 1919 m. 1894 m. jis išvyko iš Kauno į Daugpilį, kur ir prasidėjo jo, kaip šachmatininko, karjera. Studijavo Berno universitete, Šveicarijoje, pelnė tarptautinę reputaciją šachmatų turnyre Davose, o XX a. pradžioje apsigyveno Miunchene. 1909 m. Moisiejus grįžo į Kauną, toliau dalyvavo Rusijos ir užsienio šachmatų turnyruose.
Pirmojo pasaulinio karo pradžia užklupo Moisiejų Manheime, Vokietijoje, kur jis dirbo kaip Rusijos žiniasklaidos korespondentas (ir šis brolis buvo literatas), buvo areštuotas ir apkaltintas šnipinėjimu (nes maudėsi Reine netoli strategiškai svarbaus tilto); paleistas tik įsikišus Amerikos konsului, išvyko į Šveicariją.
1872 m. gimusi sesuo Šeina ištekėjo už Šemero Friedmano, legendinio Pinsko priemiesčio Karlino rabino Davido Friedmano, žinomo kaip Karlino Davidas, sūnaus. 1892 m. jiems gimė sūnus Šmuelis (Samuilas). Š. Friedmanas augo Kaune, šiame name, studijavo teisę Maskvos, Kyjivo ir Charkivo universitetuose. 1927 m. gavęs teisės daktaro laipsnį Tulūzos universitete, grįžo į Kauną, dirbo advokatu, kaip valdytojas tvarkė visus reikalus, susijusius su šiuo po senelės mirties šeimos paveldėtu namu, kuriame, M. Daukšos gatvės pusėje, ir gyveno, kol 1936 m. išvyko į Palestiną. Po karo Š. Friedmanas padarė diplomatinę karjerą: buvo Izraelio ambasadorius Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje, Izraelio JT delegacijos narys. Šis Bal-Machšoveso sūnėnas nuo jaunystės taip pat pasižymėjo kaip rašytojas, pasirašinėjęs motinos pavarde – Eljaševas.
Gromeisteris: garsus šachmatininkas M. Elijaševas. / Organizatorių nuotr.
Sesuo Esterą Eljaševaitė, pagal antrąjį vyrą Veisbartienė, gimusi 1878 m., taipogi buvo literatė, studijavo Leipcigo ir Heidelbergo universitetuose, 1906 m. Berno universitete Šveicarijoje gavo filosofijos daktarės laipsnį. Ji, beje, laikoma pirmąja moterimi iš Lietuvos, įgijusia filosofijos srities mokslo laipsnį. Esteros Veisbartienės 60-mečio proga laikraštyje „Apžvalga“ publikuotame straipsnyje „Rašytoja ir kultūrininkė“ jo autorius, „Žydų balso“ redaktorius Ruvimas Rubinšteinas rašė: „Ji visų pirma imponuoja savo žiniomis. Ji daug mokėsi jauna būdama ir dar dabar tolydžio mokosi, studijuoja. Ji pasižymi nepaprastu žydų talmudisto stropumu, nepaprastu mokslo ir žinių troškuliu. Ji be paliovos mokosi, ji visuomet susirūpinusi kokia nors problema, kuri kamuoja jos protą. Jos kultūrinių interesų diapazonas yra nepaprastai platus. Pagal savo specialybę ir polinkius ji yra filosofė. Nuolatiniai jos tyrimų objektai yra giliosios visatos problemos, žmogaus mintijimas ir kūryba, intelektas ir etika. Bet ji domisi viskuo, kas kuriama kultūros pasaulyje, ypač žydų kultūros pasaulyje“.
E. Veisbartienė minima pirmiausia kaip literatūros, dailės ir teatro kritikė. Ji taip pat pasižymėjo kaip pedagogė ir švietimo organizatorė. Neramius karo ir revoliucijų metus, kaip ir brolis, praleidusi Petrograde, įsitraukė į „folkistų“ veiklą, skaitė paskaitas 1919 m. įsteigtame Petrogrado Žydų liaudies universitete. 1921 m. grįžo į Kauną, prisijungė prie 1920 m. įsteigtos draugijos „Aukštesniems mokslams žydų tarpe skleisti“, tapo jos valdybos pirmininkė ir tais pačiais metais įsteigė Žydų Aukštuosius kursus Kaune. Pirmąją kursų paskaitą 1921 m. rugsėjo 1 d. rotušėje skaitė Izraelis Eljaševas. 1926 m. Žydų Aukštieji kursai tapo Žydų liaudies universitetu, vėliau jo veikla nutrūko. Žinoma, kad E. Veisbartienė dalyvavo 1925 m. rugpjūtį Berlyne vykusioje konferencijoje, kurioje buvo įsteigtas Žydų mokslo institutas (YIVO), kurio vienas iniciatoriumi buvo jos sūnėnas A. Šteinbergas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos fonde saugoma stebuklingai išlikusi E. Eljaševaitės-Veisbartienės asmeninių dokumentų kolekcija. Moteris visą laiką gyveno minėtame name, kol 1941 m. žuvo Kauno gete.
Jauniausias I. Eljaševo brolis Boruchas (Borisas) Eljaševas buvo gimęs 1883 m. Jis irgi buvo įgijęs daktaro laipsnį, bet vertėsi radijo aparatų prekyba: turėjo prekybos kontorą iš pradžių gimtajame name, kur ir gyveno, vėliau – Laisvės alėjoje (šiandien Laisvės al. 80/ Maironio g.), kaip Belgijos firmos „Radio Siera“ generalinis atstovas Lietuvoje. B. Eljaševas ir jo šeima sovietų ištremti 1941 m. birželio 14 d. Žmona Rachilė žuvo 1942 m. Altajaus krašte, jis pats – 1943 m. Novosibirsko srityje. Vaikų likimas nežinomas.
I. Eljaševo sūnus Solomonas, žinomas rusišku vardu Nikolajus, šeimoje vadintas Alia, po tėvo mirties liko gyventi Berlyne, iš kur 1938 m. nacių buvo deportuotas į Lietuvą, nes buvo Lietuvos pilietis. Poetas ir teatro režisierius S. Elijaševas 1939 m. Vilniuje įkūrė Žydų teatrą ir jam vadovavo. Žuvo Vilniaus gete.
Atminimo renginys
Sausio 15 d. 17 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18) Kauno žydų bendruomenė kviečia į žydų rašytojo, pirmojo jidiš literatūros kritiko Izraelio Eljaševo (Bal-Machšoveso) 100-ųjų mirties metinių minėjimą. Renginio viešnia – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vyresnioji tyrėja Julijana Andriejauskienė supažindins su savo vykdomais dr. I. Eljaševo ir jo sesers dr. E. Veisbartienės kūrybos ir veiklos tyrinėjimais. Renginį ves dr. M. Oniščik.
