Iš pradžių trumpai: neseniai pasirodė Akutagavos premija apdovanota Tomokos Shibasaki knyga „Pavasario kiemas“ – romanas apie atmintį, žlugusias viltis ir besikeičiantį miesto peizažą. Gegužės pradžioje suomių rašytojos Sofi Oksanen kūrybos gerbėjai turės progą atsiversti naująjį, meistriškai parašytą psichologinį romaną „Šunų aikštelė“, kuriame greitai besikeičiančios realybės faktai persipina su neįprasta meilės ir išdavystės istorija. Ir, gera žinia jautrių romanų, tikrų istorijų mėgėjams – prekyboje pasirodė jau trečiasis rašytojos Mary Lynn Bracht romano „Baltoji chrizantema“ tiražas. O dabar – apie viską plačiau.

Tomoka Shibasaki „Pavasario kiemas“ – romanas apie miesto kaitą, jo pastatus ir juose slypinčius gyvenimus

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres

Išsiskyręs ir artimų ryšių su šeima nepalaikantis Taro gyvena vienas apleistame daugiabutyje – apgyvendintų būstų čia visai nedaug. Namą ketinama nugriauti, kai tik paskutiniųjų gyventojų jame nebeliks. Po tėvo mirties Taro laiką leidžia užsisklendęs savyje, bet netrukus užmezga neįprastą pažintį su kaimyne Niši. Ji papasakoja keistą istoriją apie dangaus žydrynės spalvos namą priešais.

Šis paslaptingasis namas, kurio nuotraukų Niši aptiko mažai kam žinomame albume „Pavasario kiemas“, nejučia sėste apsėda juos abu. Tai paslaptinga ramybės oazė greitai besikeičiančiame Tokijuje. Ji verčia susimąstyti apie tai, kas prarasta, ir apie tai, ar ateityje jiedviem dar yra bent kruopelė vilties – jei tik pavyktų jos nusitverti. „Pavasario kiemas“ – tai jautrus pasakojimas apie atmintį ir žlugusias viltis. Tai knyga apie laikinumą, miesto kaitą, jo pastatus ir juose slypinčius gyvenimus.

Tomoka Shibasaki gimė 1973 m. Osakoje, rašyti pradėjo dar mokydamasi mokykloje. Baigusi universitetą ėmė dirbti biure, tačiau kūrybos neapleido. Pirmoji autorės knyga „Diena planetoje“ buvo ekranizuota, filmas sulaukė didelės sėkmės, o „Pavasario kiemas“ 2014 m. pelnė jai prestižinę Akutagavos premiją.

Sofi Oksanen „Šunų aikštelė“ – sunkiausia suvokti tikrovę

Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė

Pagrindinė veikėja Olenka, nesėkmingai susiklosčius modelio karjerai, grįžta namo į Ukrainą, kur jos laukia nepriteklių spaudžiama šeima. Likimas Olenką suveda su šių dienų verslu: pagalbinio apvaisinimo klinikai pardavusi kiaušialąstes, per savo sumanumą netrukus gauna darbą agentūroje, telkiančioje donores bei surogatines motinas ir sparčiai kyla aukštyn. Tačiau ilgainiui ne viskas susiklosto sėkmingai: merginą pasiveja tolimos praeities klaidos, išvyniojančios ilgą paklydimų ir nusikaltimų grandinę, kurios ji nepajėgia nutraukti ir turi bėgti iš šalies.

Per Olenkos prisiminimus pamažu atsiveria nemalonios praeities paslaptys: šeimos praturtėjimas postsovietiniais metais, aklo paklusnumo tėvui sukurstyti nusikaltimai, sąsajos su oligarchais.

Meistriškai parašytame psichologiniame trileryje greitai besikeičiančios realybės faktai persipina su neįprasta meilės ir išdavystės istorija. Pasakojimo įtampą autorė išlaiko iki paskutinės scenos, kurios pabaiga sunkiai nuspėjama. Romane „Šunų aikštelė“ Sofi Oksanen pagrindinių veikėjų istorijas pasakoja per du laiko lygmenis – Helsinkio dabartį ir netolimą Ukrainos praeitį.

Sofi Oksanen – viena garsiausių šiuolaikinių Suomijos rašytojų, pelniusi daugiau kaip dvidešimt garbingų literatūros apdovanojimų tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje. Šiandien rašytojos kūryba išversta jau į 40 kalbų.

Istoriškai tikslus, elegantiškas ir jaudinantis Mary Lynn Bracht romanas „Baltoji chrizantema“

Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė

Korėja, 1943-ieji. Šešiolikmetė Hana visą gyvenimą praleido Japonijos okupuotoje šalyje. Kaip henajo – nardytoja, nerianti į ledinį jūros vandenį ir ieškanti kriauklių arba austrių – ji džiaugiasi kitoms korėjietėms neprieinama laisve. Kol vieną dieną, nuo japonų kareivio išgelbėjusi jaunesniąją seserį, patenka į Mandžiūriją ir tampa viena iš „paguodos moterų“.

Pietų Korėja, 2011-ieji. Emi jau šešiasdešimt metų kankina mintys apie sesers auką. Kad atrastų ramybę ji priversta pažvelgti praeičiai tiesiai į akis. Ar Emi, regėdama besikeičiančius savo vaikus, sugebės susitaikyti su išlikusiosios kaltės jausmu ir atleisti už šimtams tūkstančių nekaltų moterų padarytą skriaudą?

M. L. Bracht debiutinis romanas pasakoja iki šiol Vakarų pasaulyje mažai girdėtą istoriją apie šimtus tūkstančių Korėjos moterų bei mergaičių, kurios Antrojo pasaulinio karo metais Japonijai kolonizavus Korėją pateko į Japonijos armijos seksualinę vergiją. Autorės pastabose, kurios apima ir karo niokojamos šalies istorinių įvykių chronologiją, M. L. Bracht nusako savo knygos atsiradimo paskatas: aprašyti šiuos siaubingus dalykus ir atkreipti į juos dėmesį, kad praeities nuodėmės nebepasikartotų.

„Mane jaudina moterų istorijos. Stiprių moterų istorijos. Iš mamos ir jos draugių pasakojimų suprantu, kad kiekviena jų išgyveno savo asmeninę istoriją“, – sako autorė, aiškindama, iš kur sėmėsi įkvėpimo savo jaudinančiam debiutui „Baltoji chrizantema“. Šiai užmirštai istorijos dalelei išvydus dienos šviesą, ji pradėta lyginti su tokiomis knygomis kaip „Geišos išpažintis“ bei „Bėgantis paskui aitvarą“.

„Jos negalėjo palūžti, neturėjo kito pasirinkimo. Man sunku net įsivaizduoti...“ – sako M. L. Bracht, kalbėdama apie romane aprašomų seserų istoriją. – Susimąsčiau, kas tos moterys, kurios tai ištvėrė? Iš 200 tūkst. užregistruotų paguodos moterų iki 1990 m. išgyveno tik 250. Tai didžiulis mirčių skaičius. Kaip iškęsti vergiją ir gyventi toliau? Kokia moterimi turi būti? Žinau. Henajo.“

Valeria Luiselli „Prarastųjų vaikų archyvas“ – romanas, paliesiantis giliausią visų mūsų troškimų, baimių ir vilčių nervą

Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė

Šis romanas – tai ir talentingai literatūriškai perteikiama pabėgėlių krizės, ir jos priežasčių analizė. Autorė kerinčia, žaisminga proza vykusiai manevruoja tarp grožinės išmonės ir dokumentikos. Įvykiai nušviečiami ne vienu, bet keliais dėmesį prikaustančiais pasakotojų balsais, laviruojant tarp vienas kitą keičiančių skirtingų teksto skambesio ir temų registrų, pasitelkiant paveikius, nestandartinius įvaizdžius. Kūrinys alsuote alsuoja kvapą gniaužiančia vaizduote, empatija ir giliu žmogiškumu.

Tvoskiant vasaros karščiui menininkų pora su dviem savo vaikais leidžiasi į kelionę per Jungtines Valstijas iš Niujorko į Arizoną. Šeimai traukiant į pietvakarius, jos santykiai pakrinka: tarp tėvų kyla vis didesnė įtampa, kurią netrunka pajusti ir vaikai. Griebdamiesi įvairių kelionę praskaidrinančių dalykų – įnikdami tai į dainas, tai į žemėlapius, tai į momentinių nuotraukų fotoaparatą, – vaikai mėgina dorotis ir su krize, ištikusia jų šeimą, ir su kur kas didesne, vis labiau dominuojančia žiniose – šią liudija pasakojimai apie tūkstančius vaikų, kurie mėgina iš Meksikos per sieną prasmukti į JAV.

Valeria Luiselli (g. 1983) – ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą pelniusi ispaniškai ir angliškai rašanti JAV prozininkė, septynių knygų autorė, kurios kūryba versta daugiau kaip į 20 kalbų. „Prarastųjų vaikų archyvas“ – naujausias ir pirmasis jos angliškai parašytas romanas, sulaukęs didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo – be kita ko, rašytojai pelnęs Andrew Carnegie medalį už grožinės kūrybos meistriškumą, Folio premiją, patekęs tarp JAV knygų kritikų draugijos premijos ir „Kirkus“ premijos (grožinės literatūros srityje) finalininkų, įtrauktas į Bookerio premijos ilgąjį sąrašą bei leidinio „The New York Times“ geriausių metų knygų dešimtuką.

Leïlos Slimani „Kitų šalis“ – ryškiaspalvis ir svetimas Marokas

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

1944-aisiais elzasietė pamilsta marokietį, prancūzų dalinio karį, ir jaunoji pora išvyksta į Maroko naujakurių miestą Meknesą. Kol Aminas bando įdirbti akmeningą ir bevaisį žemės sklypą, prislėgta Matilda per dienų dienas su dviem vaikais tvarkosi atkampiame ūkyje. Jauną moterį trikdo vietinių nepasitikėjimas, ją kamuoja pinigų stygius ir blėstantis vyro dėmesys. Iš tėvų namų patekusi į sutuoktinio namus Matilda netapo nei labiau nepriklausoma, nei įtakingesnė. O jis, deja, neturi nei laiko, nei gebėjimų ją paguosti.

Ar iš esmės svetimas pasaulis gali tapti savas? Ar atsipirks poros triūsas? Ar pavyks susvetimėjusiems žmonėms atgaivinti meilę? Visi šio romano veikėjai gyvena „kitų šalyje“ – kolonistai ir vietiniai, kariai ir žemdirbiai. O ypač moterys, vyrų šalyje be paliovos ieškančios sau vietos.  Talentingoji romanistė šioje margoje freskoje atkuria epochos įtampas su didžiule empatija, tiksliai ir subtiliai pasakodama veikėjų istorijas.

„Nuostabiai sukurtas šio romano pasaulis – Marokas po Antrojo pasaulinio karo, bręstant sukilimui prieš prancūzų kolonistus. Knygos puslapiuose gyvai skleidžiasi asmeninis gyvenimas, visuomenės gyvenimas, kasdienis gyvenimas – mes alsuojam kartu su šeima, atsidūrusia istorinio konflikto sūkury. Išskirtinis, puikus pelnytai išgirtos rašytojos kūrinys“, – rašytojas Salman Rushdie.

Sayaka Murata „Kombinio moteris“ – romanas, apdovanotas Akutagavos premija

Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė-Žukauskienė

Keiko Furukura, 36-erių netekėjusi moteris, jau daugelį metų dirba „kombinyje“ – taip Japonijoje vadinama maisto ir būtiniausių buities prekių parduotuvė – ir nė nemano paisyti šeimos ir draugų spaudimo susirasti „normalų“ darbą ir vyrą. Keiko jaučia, kad jai dar toli iki tobulo visuomenės nario, bet ji sparčiai žengia link tobulos parduotuvės darbuotojos idealo. Keiko – neatskiriama parduotuvės dalis ir kartu... meilužė. Susisaisčiusi su kombiniu nepertraukiamais saitais, ji pajunta anksčiau nepatirtą pilnatvės ir prasmės jausmą.

Tai pribloškianti moters ir parduotuvės meilės istorija, pasakojanti apie kitokius, dažnai už visuomenės borto išmestus žmones. Knygos autorė klausia, ar įmanoma nuo materialistiškos visuomenės pasislėpti, išpildžius tos visuomenės diktuojamas taisykles iki maksimumo? „Kombinio moteris“ – tarptautinis bestseleris, daugelio garsių literatūros leidinių išrinktas geriausia metų knyga ir apdovanotas Akutagavos premija.

Sayaka Murata (gim. 1979) – viena žymiausių Japonijos rašytojų, pelniusi daugelį literatūros premijų. Ji baigė literatūros studijas Saitamos prefektūros universitete, tačiau dirba valandine darbuotoja „kombinyje“. Net ir laimėjusi prestižinę Akutagavos premiją, šio darbo neatsisakė. Taigi pagrindinės romano veikėjos prototipu galime laikyti pačią rašytoją.