Dalis gerbėjų džiaugiasi, kad jų mylimas pasaulis atgims ir bus pasakojamas pasitelkiant šiuolaikinės kino pramonės pasiekimus. Kiti nerimauja, jog galimai atmestinai sukurtas tęsinis sugadins jų garbinamą klasiką amžiams. Dar kiti numoja ranka į tokius kino studijų sprendimus ir skundžiasi, jog Holivudo galvos bandys išspausti pinigą iš bet ko, kas pritrauks žiūrovus į sales. Pastaraisiais metais didžiuosius ekranus pasiekė ne vienas prieš daugybę dešimtmečių sukurto ir garbinamo filmo tęsinys. Iš pavyzdžių galima matyti, jog aiškios tendencijos nėra, rašoma buvaukine.lt. 

2015 m. pasirodęs „Terminatorius: Genesys“ (angl. „Terminators Genisys“) tapo visišku nusivylimu. Absurdiška istorija bandė prikelti devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gerbėjų širdis užkariavusios juostos atmosfera, tačiau kūrėjams tai nepavyko nei abejotinais siužeto vingiais, nei pasenusio Arnold’o Schwarzenegger’io sugrąžinimu. Filmas, kuris, tikriausiai, patiko tik Jamesui Cameronui (kaip nebūtų keista), sugebėjo sunešti reikiamus milijonus, jog „Terminatoriaus“ fabrikėlis toliau dirbtų ir sulauktume naujų filmų, kurie, deja, veikiausiai tik dar labiau didins gerbėjų nusivylimą.

Po daugelio metų sugrįžę „Žvaigždžių karai“ (angl. „Star Wars“) pradžiugino daugelį kosminio epo fanatikų, tačiau kritikos strėlių nusipelnė ir šis režisieriaus J.J. Abramso kūrinys. Varoma nostalgijos juosta nors ir nebuvo spjūvis į veidą, tačiau daliai žmonių per didelio džiaugsmo nesuteikė. Kino studija „Disney“ įterpė keletą naujų veikėjų ir „Žvaigždžių karų: Naujos vilties“ (angl. „Star Wars: New Hope“) istoriją nuspalvino naujais ir pažangiais techniniais sprendimais. Dėl to kai kuriems nepatiko stebėti jau realiai matytą filmą. Žinoma, galbūt toks sprendimas buvo pasirinktas norint patenkinti didesnę dalį gerbėjų, apeliuoti į jų meilę senajai trilogijai ir įvesti juos į naują istoriją pamažu. Apie tai, kaip jiems tai pavyko, galėsime kalbėti jau gruodžio mėnesį, kai pasirodys antroji naujosios trilogijos dalis.

Nors ir yra labiau perdirbinis nei tęsinys, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (angl. „Mad Max: Fury Road“) yra geriausias pavyzdys, tinkantis įžangai apie tai, apie ką netrukus kalbėsime. George‘as Milleris nežaidė su nostalgija, nepasikvietė Holivudo paribyje atsidūrusio Melo Gibsono ir nepermalė savo senų filmų su naujais efektais. Jis mums pristatė kūrinį, kuris dabar laikomas vienu geriausių pastarojo amžiaus veiksmo filmų. Ta pati nuotaika, tas pats pasaulis, tačiau nauja ir įdomi istorija įrašo šį filmą į kino vadovėlius skyriuje „Kaip turi elgtis su kultiniais filmais šiais laikais“.

Pasirodžius naujienoms apie 1982 metais pasirodžiusios mokslinės fantastikos klasikos „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ (angl. „Blade Runner“) tęsinį apėmė tie patys jausmai. Didelis laukimas, einantis kartu su nerimu ir baime. Tačiau, kaip, galbūt, jau supratote, „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“) yra pasmerktas „Pašėlusio Makso: įtūžio kelio“ sėkmės scenarijui.

Trumpai apie siužetą

2049 metai, Kalifornija. Nianderis Volasas (akt. Jaredas Leto) sukūrė naują  paklusnių ir lojalių androidų replikantų rūšį. Policija vis dar ieško senosios gamybos replikantų, kurie gali kelti grėsmę žmonėms. Los Andželo policijos pareigūnas K (akt. Ryanas Goslingas) priklauso naujajai robotų kartai ir dirba „bėgančiu skustuvo ašmenimis“ – pareigūnu, ieškančiu ir likviduojančiu senosios kartos androidus. Vienos savo misijos metu jis atranda kapą, kuris gali pakeisti robotų ir žmonių likimą amžiams.

Senas-naujas pasaulis

Kanadiečių režisieriaus Deniso Villeneuve‘o paskyrimas kurti šį filmą sukėlė jau minėtą emocijų rinkinį. Vienu geriausiu ir kokybiškiausiu laikomas šių dienų kino kūrėjas pastaraisiais metais dirbo konvejerio režimu ir gamindavo filmus vieną po kito. Nors jo darbai ir buvo aukščiausios prabos, buvo nerimaujama, kad „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ bus forsuotas. Vis tik galima pripažinti, kad skeptikai buvo nutildyti.

Filmas seka savo pirmtako keliu ir nėra standartinė detektyvinė-nuotykinė istorija. Pirmasis filmas pasižymėjo lėtu siužeto vystymu. Tęsinio istorija taip pat pasakojama lėtai, tačiau tai suteikia daug privalumų. Lėtas, kartais net vangus pasakojimas labiau koncentruojasi į detales, filosofinį gylį, distopinio ateities pasaulio atspindėjimą. Ilga filmo trukmė leidžia visiškai pasinerti į 2049 metų aplinką. Detalumas ir kruopštumas puikiai pasitarnauja ir veikėjų atžvilgiu.

„Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ galima žiūrėti ir nagrinėti visiškai nesiejant jo su pirmtaku, mat pagrindinis filmo variklis nėra nostalgija ar senojo filmo veikėjams suteikiamas lemiamas vaidmuo. Nauja istorija ir nauji personažai paverčia filmą visiškai atskiru kūriniu. Kiekvienas pagrindinis veikėjas detaliai charakterizuojamas, lėtas pasakojimo tempas mums padeda gerai susipažinti su herojais ir susidaryti didelį bei išsamų jų paveikslą.

Naujas ir savitas požiūris į šį distopinį pasaulį buvo tiesiog būtinas, žinant, jog nuo pirmojo filmo įvykių praėjo 30 metų. Filmo kūrėjai neįkyriai mus supažindina su pokyčiais visuomenėje, juos perteikdami per svarbius siužetui įvykius. Visas istorijos pasakojimas yra vientisas. Žiūrovas nėra pastatomas kaip stebėtojas, kol jam aiškinama kas įvyko, kas pasikeitė, kas naujo. Viskas įpinama į vientisą istorijos tėkmę, tad mes susipažįstame su nauju pasauliu ir tai vyksta organiškai bei natūraliai.

Tačiau negalima sakyti, jog Denisas Villeneuve‘as spjauna į senąjį filmą. Pirmojo „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ istorija yra esminė antrojo siužetui, tačiau filmo kūrybinė grupė sugeba išlaviruoti sudėtingoje situacijoje. Jie neperdirba senojo filmo dabarties ir žiūrovui nepristatė naftalinu ar smarkiu nostalgijos aromatu nosį riečiančio kūrinio. Jie sukūrė naują istoriją, kuria galima mėgautis atsiribojant nuo senosios.

Tačiau, kaip jau minėjau, „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ nėra įprastas nuotykių filmas. Tai kūrinys, sutelktas į istorijos, idėjų, filosofijos gylį. Tad susipažinimas su pirmuoju filmu leis pasinerti kaip galima giliau ir pamatyti didesnį istorijos ir pasaulio paveikslą, kurį prieš 35 metus pristatė Ridley‘is Scottas, o dabar toliau meistriškai piešė režisierius Denisas Villeneuve‘as kartu su istorijos autoriais Hamptonu Fancheriu bei Michaelu Greenu.

Žvilgsnis gilyn

Filmas po peržiūros palieka žiūrovą su milijonu minčių, svarstymų ir idėjų. Kiekvienos nenagrinėsime, nes, tikriausiai, to padaryti ir neįmanoma. Kiekvienas po seanso išsineš kažką savito, kas privers galvoti ne tik apie juostoje matytus įvykius, tačiau ir apie dabartinį mūsų pasaulį ar pačią žmogaus prigimtį.

Tačiau apie pagrindinius dalykus pakalbėti galime. Būtent minėtoji žmogiškoji prigimtis ir yra vienas esminių nagrinėjimo objektų. Mes pamatome pasaulį, kuriame linija tarp žmogaus ir jo sukurto kūrinio yra plona ir po truputį išsitrina. Kas padaro žmogų žmogumi? Kas yra pagrindinis žmogiškumo kriterijus? Emocijos, empatija. Visu tuo pradeda pasižymėti ir sukurti replikantai, kurie savo emociniu pagrindu ne tik supanašėja su savo kūrėjais, bet juos ir pralenkia. Klausimai ar Rikas Dekartas, ar koks kitas veikėjas yra robotas ar žmogus nueina į antrą planą. Jie būtų reikšmingi, jei filmas būtų paprasta pramoginė istorija, džiuginanti nuostaba, įtemptu siužetu ar veikėjų nuotykiais. Vėl gi, turime žvelgti giliau. Filmas kelia klausimą, ką mes laikome žmogiškumu ir ar žmogiškumo sąvoka peržengia mąstančios ir jaučiančios būtybės apibrėžimą.

Žmogus grėsmę iš robotų jaučia, nes jie pranoksta savo kūrėjus. Jie pranoksta juos intelektu, išmone, jėga, sugebėjimais. Iš dalies jie ir buvo kurti tam, jog šiose srityse būtų tobulesni. Tačiau didžiausia grėsmė žmogui, kai jo kūrinys jį pralenkia pačiame žmogiškume. Tuomet iškyla baimė dėl visos žmonių civilizacijos prasmės ir išlikimo.

Kitas šios grėsmės aspektas yra kiek paprastesnis. Kiek sukurtos technologijos veikia mūsų gyvenimą, kiek jos yra įsiliejusios į kasdienybę? Apie technologijų teikiamą pirminę naudą, vėliau pranašumą, o dar vėliau ir grėsmę svarstė ir jau minėtas „Terminatorius“. Nors technologijų ir žmonijos karas kol kas yra tik fantastinių filmų scenarijuose, tačiau tai ateina ir į realų gyvenimą. Kai kuriuose darbuose žmones keičia mašinos, mat taip darbas atliekamas našiau ir kokybiškiau. Galbūt po kelių dešimčių metų jūs skaitysite jau nebe Vilmanto Venckūno, o roboto, serijos numeriu Nr. 12345 parašytas filmų apžvalgas. Žinoma, apie ginkluotą mašinų pasipriešinimą kalbėti dabar yra absurdiška, tai, tikriausiai, niekada ir neįvyks. Tačiau verta kalbėti apie žmogaus vaidmenį šiuolaikinėje informacinių technologijų visuomenėje. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ gali būti puikus įkvėpimo šaltinis tokiai diskusijai tiek su savimi, tiek platesniu mastu.

Tai taip pat žvilgsnis į pasaulio ateitį. Žinoma, fantastinis, bent jau laiko atžvilgiu, nes pirmojo filmo siužetas vyksta 2019 metais, o nepanašu, jog androidai ir jų medžiotojai atsirastų greitu laiku ar, tuo labiau, per artimiausius dvejus metus. Tačiau tai žvilgsnis į galimą distopinę-apokaliptinę ateitį. Tai scenarijus, kuriame žmonija, pasitelkdama naujausias technologijas bei norėdama gerinti savo gyvenimą ir pasaulį, atsiduria visiškai priešingame rezultate. Žmonių noras vaidinti Dievą juos priveda prie bedugnės, kai Žemė yra nualinta jos šeimininkų sukeltų kataklizmų, o patys žmonės nėra užtikrinti dėl savo rūšies ateities. Ar mums, realiai egzistuojančiai žmonijos civilizacijai, jau dabar vertėtų susirūpinti dėl pragaištingos ateities? Taip. Nors po dvejų metų realus Riko Dekarto atitikmuo nemedžios sukilusių robotų, rūpintis savo ateitimi privalome jau šiandien. Galbūt tai nebus tokie apokaliptiniai scenarijai, kuriuos kuria fantastai, tačiau niūri atomazga yra niūri atomazga. Ir nesvarbu, ar tai karas tarp technologijų ir žmonių, ar visiškas Žemės planetos išbalansavimas. Svarstymų šia tema fantastiniuose kūriniuose teikiama jau net ne vieną šimtmetį, tad pragaištingos ateities grėsmės nevertėtų primiršti.

Kitas svarbus kūrinio nagrinėjamas aspektas yra tikėjimas. Tai atsiremia ir į jau šiek tiek aptartą tikėjimą kas yra žmogiška, o kas ne. Tačiau iš to išplaukia kita tema – kas yra tikra? Replikantai buvo sukurti kuo panašesni į žmones, tam pasitelkiant ir prisiminimų kūrimo meną. Nors naujosios kartos robotai ir suvokia savo prisiminimų dirbtinumą, svarstymai apie tikrumą eina kitur. Kiek tikri yra replikantų jausmai? Jei jų prisiminimai yra tik sukurtos vizualizacijos, tad ar jų jaučiame meilė ar pyktis nėra tik šių jausmų imitacijos.

Pareigūno K ir jo holograminės merginos Džoi meilės istorija yra viena gražiausių, bet tuo metu ir tragiškiausių meilės istorijų, kurią pastaruoju metu teko matyti Holivudo projektuose. Žiūrovas emociškai daug investuoja į šią siužetinę liniją. Tačiau kiek joje yra tikrumo? Jei jau kalbame apie tai, kad replikantai (šiuo atveju ir hologramos) peržengia savo technologinę prigimtį ir yra jaučiančios būtybės, galima žavėtis šia roboto ir vaizdinio meilės istorija. Bet kiek yra tikrumo šiame pasaulyje ir šioje istorijoje, kur mes nuolatos svarstome kas yra tikra, o kas yra imitacija. Hologramos Džoi reklama skelbia, kad mergina sakys ir darys tai, ką tik panorėsi. Vis tik, aš norėčiau būti romantiku ir numesti į šoną skepticizmą. Galima apie šią siužetinę liniją diskutuoti, tačiau šių žodžių autorius nori tikėti meilės tikrumu bei galia peržengti technologinius suvaržymus.

Prie tikėjimo temos dažnai žengia ir religijos motyvai. Tačiau filmo komanda su jais neperspaudžia ar neužsižaidžia krikščionybės, judaizmo, islamo ar kitos konfesijos mitologizavimu ir įvilkimu į fantastikos rūbą. Jie neužgožia platesnio filmo filosofinio užmojo, tačiau smulkumas jų nesumenkina. Toks saikingas simbolių naudojimas tik praturtina „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ turinio gylį.

Džiaugsmai akims ir ausims

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ būtų vertinamas kitaip, jei filmą „vežtų“ tik turinys ir filosofija. Tačiau filmas džiugina ne tik smegenis, bet ir juntamuosius organus, kas paverčia šią juostą puikiu reginiu kine.

1982 metais pasirodžiusioje pirmojoje dalyje ateties pasaulis atrodė stulbinančiai, ypač žinant kokios tuo metu buvo techninės galimybės. Žinoma, dėl šios priežasties tęsinio pasaulis atrodo daug įspūdingiau. Tačiau susižavėjimą kelia dar vienoje vietoje pasireiškęs kūrėjų kruopštumas. 2049 metų Kalifornija yra detaliai sukurtas futuristinis pasaulis, kuris atima amą savo didingumu. Dekoracijos ir specialieji efektai atrodo iš tiesų laba tikroviški. Dėl šios priežasties viduje verda keletas emocijų. Nuostaba ir susižavėjimas įspūdingu vizualiniu ir atmosferiniu pasiekimu, tačiau viso to tikroviškumas šiek tiek baugina.

Prie šio neišdildomo įspūdžio labai daug prisidėjo ir operatoriaus Rogerio Deakinso akis. Visu šūsniu filmo kadrų galima mėgautis kaip aukščiausios klasės meno kūriniais. Juostos kinematografija perteikia pasaulio didingumo užmojį, veikėjų, istorijos dramatiškumą. Režisierius Denisas Villeneuve‘as ne pirmą kartą dirba su šiuo kameros meistru, tad jų geras tarpusavio ryšys virsta puikiu reginiu. Rogeris Deakinsas „Oskaro“ statulėlei už geriausią kinematografiją buvo nominuotas jau trylika kartų, tačiau statulės namo taip niekada ir neišsivežė. Jo vardas artėjančios ceremonijos nominantų sąraše man klausimo nekelia ir, reikia tikėtis, jog pagaliau šis profesionalas rankose laikys auksinį riterį, stovintį ant kino juostos.

Prie muzikinio filmo takelio padirbėjo ne ką mažesni sunkiasvoriai. Kompozitorių Hanso Zimmerio bei Benjamino Wallfischo darbas praturtino ir vizualinę juostos pusę, ir siužetinę-filosofinę. Jų laukė išties nemažas iššūkis bandant prilygti pirmojo filmo muzikos autoriui Vangeliui. „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ muzikinių opusų kūrėjai pristatė naujus ir didingus kūrinius, kurie nebandė atkartoti ar perdirbti Vangelio kūrinių, tačiau panaudojo jo muzikoje alsuojamą ir visos „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ esybės diktuojamą nuotaiką. Nors kartais ir atrodė, jog kiek yra persistengiama su noru muzikos pagalba užaštrinti emociją, tačiau puikią vaizdo-garso-istorijos sinergiją paneigti yra neįmanoma.

Veidai ir vardai

Pastaruoju metu jau tampa įprasta matyti Ryano Goslingo vaidinamus veikėjus, klajojančius Los Andželo gatvėmis. Vien praeitais metais R. Goslingas spėjo šiame mieste gaudyti nusikaltėlius 1977-aisiais ir dainuoti bei šokti su Emma Stone šiais laikais. Šįkart aktorius keliauja į ateitį medžioti robotų. Juokas juokais, bet panašu, kad kino ekranuose matomas Los Andželas ir Ryanas Goslingas tuoj taps neatskiriami.

O jei rimtai, tai R. Goslingas šiame filme yra žvaigždė. Jo paskutiniai pasirodymai kine pradėjo kelti nerimą, jog aktorius po truputį taps šių dienų Bradu Pittu – visuose filmuose vaidina save, tik veikėjų vardai skiriasi. Tačiau šis pasirodymas išsklaidė visas baimes. Jo vaidinamame pareigūne K susipina beveik visos filme nagrinėjamos filosofinės dilemos ir idėjos. Aktorius turėjo progos pademonstruoti savo sugebėjimus dramatiškose, veiksmo ir, netgi, komiškose scenose.

Tokiu pat ryškumu spindėjo ir moteriškasis aktorių ansamblis. Apie Robin Wright sugebėjimus galime ir nedetalizuoti. Mes juos žinome, mėgstame, aktorė savo talentą puikiai išnaudoja ir šiame filme. Daug labiau verta kalbėti apie mažiau žinomas pavardes, kurios, ir aš nejuokauju, išties pradžiugino. Kubos aktorė Ana de Armas ir olandė Sylvia Hoeks iki šiol buvo mažai kam girdėtos, tačiau po šio filmo apie jas kalbėsime daug. A. De Armas buvo nuostabi ekrano partnerė R. Goslingui, o jos įkūnyta Džoi suteikė purvinai ir bauginančiai atmosferai reikiamo švelnumo ir elegancijos. Visiškai kitoks buvo S. Hoeks vaidinamas personažas. Jos įkūnyta replikantė Lav buvo negailestinga, žiauri, šaltakraujiška. Tiesiog, tobula blogietė.

Jaredo Leto įėjimo į vaidmenį metodai yra diskutuoti ir tikrai nevisada suveikia (prisiminkime Džokerį). Tačiau šįkart aktorius nesuklupo ir puikiai perteikė Nianderio Volaso paslaptingą asmenybę. J. Leto pasirodė palyginti trumpai, tačiau šie jo pasirodymai buvo įsimintini. Nianderis Volasas buvo bauginantis ir mistiškas veikėjas, vien jo judesiai ar nežymios veido mimikos skleidė grėsmę.

Taip pat trumpai, bet efektingai pasirodė ir pirmosios dalies herojus Harrisonas Fordas. Galima diskutuoti kiek jame buvo Riko Dekarto, o kiek Harrisono Fordo. Tačiau aktorius neiškrito iš konteksto, jo veikėjas reikiamu metu papildė  istorijos dėlionę, o H. Fordas prisidėjo prie talentu ir puikiu darbu pasižymėjusio aktorių ansamblio.

Net ir ganėtinai epizodiškai pasirodę Dave‘as Bautista, Carla Juri ar Mackenzie Davis įsimins ilgam. Nors ekrane jie šmėžavo trumpai, jų veikėjų svarba buvo juntama viso filmo metu. Žinoma, tai ir istorijos kūrėjų nuopelnas, tačiau be gero aktorinio pasirodymo, šiuos personažus pamirštume jei ne kelioms minutėms praėjus po jų scenų, tai po filmo peržiūros tikrai.

Aktorinė pusė dar kartą įtvirtina aukštos filmo kokybės statusą ir puikų skirtingų komponentų derėjimą tarpusavyje. Nors juostoje ir vaidina pirmo ryškumo žvaigždės, ilgam įsimins ir mažai žinomi vardai. Tad puiki vaidmenų atlikėjų atranka, aktorių pastangos įsigilinti į realizuojamą medžiagą bei puikus komandinis darbas parodo, kokioje aukštumoje yra šis kūrinys.

… ir pabaigai

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tikrai yra geriausias šių metų Holivudo filmas. Tai yra reikšmingiausias mokslinės fantastikos kūrinys kine pastaraisiais metais. Galbūt ir šiame dešimtmetyje ar net amžiuje, tačiau tam reikia, jog praeitų ilgesnis laiko tarpas, susigulėtų emocijos ir būtų įvykę daugiau diskusijų bei analizių. Tai – giliai filosofiškas kūrinys, kuris privers mąstyti peržiūros metu, po jos, galbūt, net praėjus keletui savaičių. Tai pribloškiantis vizualinis kūrinys. Tikriausiai jau supratote, jog tai filmas, kurį būtina pamatyti.