BEISSOUL & EINIUS

ELECTROFASHION

Self-released

Laikais, kai mintys mažiausiai sukasi aplink muziką, keista ir net šiek tiek makabriška rašyti apie grupę, kuri taip stipriai būtų susijusi su šalimi, kuri yra visų mūsų širdyse. Ir net aptardamas jos naująjį albumą, kuris pasirodė prieš pat Rusijai pradėjus Ukrainos okupaciją, jautiesi nejaukiai ir nepatogiai. Nenuostabu, kad dueto feisbuko profilyje paskutinis įrašas atsirado vasario 24-ąją, pirmąją karo dieną, kuriame Beissoul ir Einius išreiškė savo palaikymą Ukrainai. Po šios dienos kalbėti apie muziką pasidarė šiek tiek sunkiau. Pats naujasis leidinys „Electrofashion“ pastarųjų įvykių fone skamba nostalgiškai ir melancholiškai, lyg laiškas jau iš praėjusio laiko, lyg prisiminimas, kaip buvo prieš tai, ir paliudijimas, kaip jau nebebus, bent jau Ukrainoje. Bandydamas atsiriboti nuo nūdienos, galiu sakyti, kad „Beissoul & Einius“ gerbėjai šia elektromada bus patenkinti, nes grupė išlaikė savo tradicijas, neieškojo itin inovatyvių sprendimų, šiek tiek pagardino savo popelektroniką keliais prieskoniais, bet iš esmės tęsė kelionę jau pažintu keliu. Taigi, jei jums patiko prieš tai, patiks ir čia, o jei nebuvote gerbėjas, „Electrofashion“, rodos, neturi pakankamai argumentų apsigalvoti. Aišku, profesionalumo iš dueto neatimsi, ne be reikalo juos laikyčiau vienu iš lietuviškos popelektronikos triumvirato šalių (kitos dvi – tai „Golden Parazyth“ ir „Daddy Was A Milkman“), tačiau, kaip ir esu sakęs ne kartą, mane keri „Beissoul & Einius“ teatrališkumas, scenografija, kostiumai, todėl su tokia provokuojančia vizualika norėtųsi ir ekstremalesnės akustikos. Bet nepamirškime, kad ne vien dėl vizualinių sprendimų grupė tiek pasiekė, kad ir toje pačioje Ukrainoje. Užtarnautas populiarumas akivaizdžiai parodo, kad jų muzika randa kelią į ausis ir į širdis, ir jeigu ji padeda tiek mums, tiek, svarbiausia, ukrainiečiams, klausykimės jos kuo daugiau. Kai šis blogis pasibaigs, visi kartu eisime į šį elektromados šou.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

VARIOUS ARTISTS

WHYPEOPLEWAR

whypeopledance, Ledotmat Musique

Neatsakomu klausimu pavadintas įspūdingas dviejų dalių elektroninės šokių muzikos rinkinys, kuriame yra per 160 kūrinių, tai ne tik įspūdingas pavyzdys, kaip muzikos kūrėjai iš viso pasaulio vos per keletą dienų gali susivienyti bendram tikslui, bet ir galima jūsų pagalba Ukrainos žmonėms, jeigu sutiksite šį rinkinį įsigyti, nes visos surinktos lėšos bus skiriamos Raudonajam Kryžiui. Iš esmės tiek tereikia pasakyti apie šį didžiulį įrašą, kuriam perklausyti bent kartą jums prireiks bene septynių valandų. Ir nesijaudinkite, kad kas nors įraše nekabina. Perjunkite kitą kūrinį, tikrai rasite ką nors, kas patiks. Nežinote vardų? Nesijaudinkite, rasite tuos pažįstamus, pvz. „Solo Ansamblį“, Shkemą ar „Red Axes“. Nemėgstate, kad ir technomuzikos? Bus ir kitų ritminių sprendimų. Galų gale tai darote ne dėl savęs, o dėl mūsų broliškos Ukrainos, todėl kitaip nei superpozityviai iniciatyvos „WhyPeopleWar“ aš negaliu vertinti. Juk ji padės susipažinti ne tik su plačia technomuzikos, hauso, ebm muzikos geografija, bet ir pasiūlys kūrinių, kurių dar negirdėjote viešojoje erdvėje, kurie galbūt laukė savo laiko, o šiuo momentu nėra geresnio laiko ne tik plėsti savo akiratį, bet ir imtis gerų darbų. Todėl ir kažkokie beprasmiai vertinimai, kažkokios menkavertės kritikos prieš tokias idėjas tiesiog nuščiūva, nutyla ir negadinkime be reikalo ja viešosios erdvės. Šis rinkinys nebuvo sukurtas sau, atlikėjai nebuvo surinkti pasireklamuoti ar pareklamuoti leidybos kompaniją, galų gale rinkinyje esantys įrašai nėra toli gražu tobuli, iščiustyti ar atidirbti. Šios iniciatyvos tikslai yra kiti ir tai yra daug svarbiau nei tiesiog muzika. Muzika – čia tik priemonė. Tikslas – laisva Ukraina.

100/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)

LOCAL BLOOD

DYSTOPIAN DISCO

Self-released

Šiais laikais muzikinių puristų nėra jau tiek ir daug, viskas susimaišė, persimaišė ir žanrai įgavo tendenciją virsti daugiavagoniu žanrų traukiniu, kuris galiausiai reiškia viską, nors dažniausiai nereiškia nieko. „Local Blood“ šioms tendencijoms nepaklūsta, nes jų muzika – tai grynų gryniausias postpankas: repetatyvus, niūrus, nepretenzingai muzikalus, papuoštas dar ir klasikiniu tai dainuojančiu, tai rėkiančiu, tai kalbančiu bosu. Taip sakant, visi stereotipai viename, jų nebijant ir jų nesigėdijant. Puristai tikrai gali džiaugtis, tačiau toks muzikos pateikimas, deja, neskamba labai įtraukiančiai, lyg tiems, kuriems postpanko skambesiai yra neįdomūs ar nebeįdomūs, nebelieka ko ieškoti, nebelieka už ko kabintis, nes, paprastai kalbant, distopinė diskoteka, kurioje dalyvauja „Local Blood“ ir taip yra pilna dalyvių – tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų. Net susidaro įspūdis, kad tų dalyvių yra daugiau nei klausytojų, todėl minėtasis purizmas, mano nuomone, grupei neleidžia iki galo išskleisti sparnų. Paprastai tariant, jie yra per daug panašūs į visus kitus, o kai esi per daug panašus, darosi sunkiau grumtis dėl vietos po saule. Suprantu, kad koją kiša ir paties žanro labai aiškios taisyklės, ir ypatybės, kurios dažnai nepalieka itin daug vietos manevruoti, tačiau net toks griežtas žanras tikrai leidžia plėstis, o ne tik iš esmės pateikti tai, ką jau iš anksto esi pasirengęs išgirsti. Todėl dabar labiausiai norėčiau trijulei palinkėti išradingumo ir drąsos šokti į nežinią, nes tik nežinioje atsiranda postūmis rizikuoti. Kol kas viskas jų kūryboje labai saugu ir klausimas, ar tas saugumas suteikia tiek naudos, kiek ši grupė verta. Tikiu, kad „Local Blood“ yra karšto kraujo, ir išbandę klasiką jie šoks ir į avangardą.

73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“, „Youtube“)

ROKAS KAŠĖTA

DZŪKODELIKA

Self-released

Kad ir kaip galbūt netinkamai skambėtų, Roko Kašėtos debiutinis darbas negalėjo išeiti labiau tinkamu metu. Akivaizdu, kad palaikymas Ukrainai yra svarbu, bet svarbu yra ir galimybė bent trumpam atsijungti ir pasimėgauti eskapistiniais malonumais. Tokią pramogą siūlo naivi, neįpareigojanti ir net tyčia primityvi „Dzūkodelika“, kurios skambesys, net sunku įsivaizduoti, ar galėtų būti tolimesnis nuo dabartinės geopolitinės, socialinės ir karinės tragedijos, paliečiančios kiekvieną gyventoją. Juk tai albumas, kuriame apdainuojami grybai, katinai ir sraigės. Vis dėlto absoliutus albumo lokalumas ir jo naratyvo kasdienis paprastumas puikiai tarnauja tam, kad pabėgtum nuo didelio ir realaus siaubo, nuo neramumo ir panikos, kuri persmelkia tavo gyvastį, nepaisant to, kaip įnirtingai bandysi vengti aktualijų. Iš esmės „Dzūkodelika“ dabar skamba kaip iš kitos planetos, jei ta planeta yra kokia nors miško proskyna Dzūkijoje. Roko pabliuzavimai ir papsichodelizavimai labai banalius bet kuriuo kitu laiku, bet labai svarbius šiuo metu džiaugsmus ir rūpesčius pristato tiesiog kaip priežastį pasidžiaugti, o pasidžiaugti bent kažkuo mums tikrai labai reikia. Ar tai darbas, kuris jus paveiks ir, neduok Dieve, privers nušvisti? Ne, tiesiog vaikinas su gitara ir be patoso apdainuoja Dzūkijos grožį, ir to užtenka. Jokių pamokų, jokio auklėjimo, jokių aiškinimų ir dvasinių brėdų. Tiesiog paprastas malonumas džiaugtis rutina, kurią tau suteikia aplinka. Kai viskas atrodo ir skamba taip baisiai ir tikėti pasauliu darosi neįmanoma, tas pats Dzūkijos grožis cykų rudens rytą yra viskas, ko reikia, kad nesustotum prieš blogį ir gyventum toliau.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

ONEGIN

MA PETITE AMIE

FSS Recordings

Reikia pripažinti, kad blogesnio laiko atlikėjui pseudonimu Onegin išleisti albumą buvo sunkoka rasti. Bet jei pseudonimas Karoliui Lasiui tarnaus ir neilgai, jo muzika turi potencialo išskleisti savo aštrius metalinius lapelius, savo plieninius žiedelius ir parodyti, koks gražus gali būti technologizuotas jo muzikinis sodas. Be kvailų palyginimų, galiu sakyti, kad „Ma Petite Amie“ yra tikrai turiningas darbas, kuriame įdomių garsinių konstrukcijų, ir ištikimas savo industriškai reiveriškai atmosferai. Įspūdingas sąrašas netrumpų kūrinių kuria šaltą, tikslią ir šiek tiek bejausmę aplinką, kuri hipnotizuodama tave paleidžia be kontrolės klajoti tarp kūrinių. Iš vienos pusės, visai smagu ir gniaužia kvapą, tačiau „Ma Petite Amie“ keliai vis dėlto sunkiai atlaiko savo paties svorį. Nuo nuolatinio rimtumo, kietumo ir aštrumo pradedi šiek tiek bukti, nes pirmas kūrinys yra šaltas ir industriškas, antras kūrinys – vėl šaltas ir industriškas, trečias – vėl šaltas ir industriškas, ketvirtas... Pala, ką aš veikiau? Todėl paprasčiausiai mažiau kūrinių būtų padėję albumui skambėti lengviau ir giliau. Aš suprantu norą sudėti viską, kas sukurta, išnaudoti maksimaliai galimybes ir treptelėti koja iš liemens ir stuomens, bet kartais svarbu neperlenkti lazdos. Šiame darbe Onegin sugeba išlaikyti lazdą sveiką, nors ji ir pabraška. Tačiau viską sudėjus į vieną krūvą, „Ma Petite Amie“ įdomiai ir išraiškingai atspindi šiek tiek intelektualesnę, rizikingesnę ir drąsesnę šokių muziką, balansuodama tarp populiarios technomuzikos ir IDM apraiškų, leidžiančių teigti, kad Onegin turi ne tik daug talento, bet ir dar neišmestų kozirių savo kišenėje.

79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes‘, „Youtube“)

Unikalaus Lietuvoje „Beissoul & Einius“ dueto kūryba trečiame Kauno „Akropolio“ aukšte, prie „Forum Cinemas“ kino teatro bus galima grožėtis dvi savaites

Dueto gerbėjai jau žino, kad šie kūrėjai patys savo rankomis kuria scenos kostiumus, o jų pasirodymai tampa tikra sielos švente tiek muzikos, tiek meno, tiek mados gerbėjams.

„Kostiumas yra neatsiejama bendravimo su publika dalis. Tai net ne rūbas – tai oda, nuotaika, išpažintis, paslaptis, istorija, ironija, fantazijos pagimdytos būtybės, kartu ir koncerto atmosfera bei prisiminimas, – sako dueto siela Artūras Žabas-Beissoul. – Esame už tai, kad užuot tuščiai malus liežuviu, geriau patiems įgyvendinti idėjas, nesvarbu, kad kitąsyk tai kainuoja daug fizinių jėgų“. 

„Beissoul ir Einius“ kūryba nesistengia pateisinti niekieno lūkesčių, ji skirta tam, kad galėtume prisiliesti prie pasaulio, kurio patys pajusti dažniausiai negalime dėl pašėlusio tempo. Savo veiklą jie įvardija kaip electrofashion – tai muzikos ir mados sintezė, šis terminas taikliai įvardija revoliucinį judėjimą bei gyvąjį avangardą, būtent tai, kuo gyvena šie kūrėjai.

„Dažniausiai mados šou apsiriboja būrelio entuziastų ir kviestinių svečių dėmesiu. O electrofashion misija yra avangardinei ir teatrališkumo nestokojančiai madai atverti didžiausias erdves bei arenas. Mada intensyviai ieško naujų vietų, būdų bei erdvių būti pamatyta ir išgirsta. Mūsų gyvus koncertus lydi mados kolekcijos – tai tapo neatsiejama pasirodymų dalis. Ateis laikas, kai žymiausi pasaulio mados namai ims bendradarbiauti su žinomais atlikėjais, ir pirmos VIP svečių eilės virs arenų bei stadionų lygmens gyvos muzikos bei mados pasirodymu sinteze!“ – tiki Beissoul. 

Milžiniškos šešių metrų skersmens skrybėlės, tarsi lokatoriai atveriantys portalą tarp čia ir kažko daugiau; stulbinančios kostiumų formos, faktūros bei tekstūros atskleidžia naujas kūno galimybes bei judesio amplitudes kartu sukurdamos mistinių būtybių efektą. Idėjos atsklinda iš vaikystės pojūčių ir virsta intriguojančiomis herojėmis scenoje. Žinoma, kostiumus bei jų detales savo rankomis kuria pats Beissoul.

Mados kolekcijos, muzikos albumai, meniniai vaizdo klipai ir net kvepalai – „Beissoul & Einius“ tuo neapsiriboja: 2020 metais jie pristatys vizualinę autobiografinę knygą „Electrofashion“ (jau dabar savo veiklą jie „išklojo“ 300-yje puslapių).

Netikėtomis idėjomis trykštantį duetą pamilo ne tik Lietuva – „Beissoul & Einius“ muzika skamba užsienio šalių radijo stotyse bei garsiausiuose festivaliuose. Dueto kurtus kostiumus ir pasakojimus apie kūrybą publikuoja tarptautiniai žurnalai „Vogue“, „Design Scene’“, „OOBMAG“, „FGUK Magazine“, „Forbes“, „MMscene“, „Nvrmind“, „Playboy“, „ELLE“, „Marie Caire“.

„Beissoul & Einius“ elektroninės muzikos ir avangardinės mados šou bus galima išvysti 2020 m. sausio 5 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Ekstravagantiški drabužiai, kuriais duetas stebins žiūrovus Europoje, dar kuriami, tačiau Vilniaus knygų mugėje galima išvysti pirmąjį kolekcijos modelį – džiovintais gvazdikėliais puoštą įspūdingą juodą sceninį drabužį, o šalia jo modelius, kuriais duetas puošėsi per „Vogue“ žurnalo fotosesiją ir „Sziget“ festivalyje, Vengrijoje.

„Niekada nepiešiu eskizų ir dažniausiai net neįsivaizduoju, koks bus galutinis rezultatas. Todėl kurdamas stengiuosi nesitikėti nieko, bet galutinis rezultatas yra tai, kas pavyko geriausiai. Bent jau šiai akimirkai“, – sako Artūras Žabas-Beissoul, Knygų mugės Muzikos salėje žvelgdamas į naujausią savo kūrinį.

Kolekcija, kurią žiūrovai pirmą kartą visą išvys balandžio 27-ąją, kai „Beissoul&Einius“ koncertuos Vilniaus „Siemens“ arenoje, dar kuriama. „Sukūrėme nemažai modelių, bet jiems, ypač avangardiniams, reikia daug laiko ir apmąstymų, nes dažniausiai viskas kinta kūrybos proceso metu. Niekada nebūna taip, kad turi planą ir viskas pagal jį vyksta. Dažniausiai viskas kokį 60 proc. pasisuka į visai kitą pusę“, – apie kūrybą kalba A. Žabas-Beissoul ir pasakoja, kad pirmąjį viešai rodomą naujosios kolekcijos kostiumą kūrė dvi savaites.

Naujieji kostiumai atrodo didingi, dideli, bet jie nesveria 30–40 kilogramų kaip ankstesnieji mūsų drabužiai.

Anksčiau stiklo kostiumais žiūrovus stebinęs kūrėjas sako šį kartą rinkęsis kitas medžiagas ir faktūrą.

„Naujieji kostiumai atrodo didingi, dideli, bet jie nesveria 30–40 kilogramų kaip ankstesnieji mūsų drabužiai. Kūriau juos tokius, kad, nepaisant dydžio, atrodytų ir būtų lengvi, tarsi sklęstum su jais eidamas“, - pasakojo A. Žabas-Beissoul.

Įkvėpimo kūrybai atlikėjas sako sėmęsis iš tylos, ramybės ir gamtos. „Tai mano iš vaikystės atėjusi klasika. Mėgdavau laiką leisti vienas. Susigalvodavau sau užsiėmimų ir niekada nebūdavo nei liūdna, nei nuobodu – visą laiką kažką piešdavau, konstruodavau, lipdydavau. Dar ir dabar sode pilna mano vaikystės darbų – nesąmoningų tokių, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, bet tuomet jie man atrodė labai reikšmingi“, – paklaustas apie tai, kas skatina kurti, pasakojo atlikėjas.

„Siemens“ arenoje naujais kostiumais ir naujų vizijų simboliais turtingą „Beissoul&Einius“ kolekciją pristatys ne tik patys atlikėjai, bet ir modeliai iš Lietuvos ir užsienio. Vėliau ji keliaus į Ukrainą, kur duetas koncertuos Kijevo „Atlas“ koncertų salėje. A. Žabas-Beisoul atskleidė, kad naujosios kolekcijos kostiumais duetas scenoje puošis šiais ir kitais metais.

Savo stende, kuris, kaip sako Vilniaus knygų mugės lankytojai, primena fantastinio filmo filmavimo aikštelę, „Beissoul&Einius“ pristato ne tik kostiumus, bet ir savo vardo kvepalus bei naują albumą ir vinilinę plokštelę „White Crow“.

Pirmasis vardas – „Sub Focus DJ set & ID“ 

Tai – Didžiosios Britanijos muzikos prodiuserio ir didžėjaus Nicko Douwmos projektas. Pradėjęs nuo mažų erdvių Nickas, geriau žinomas kaip Sub Focus, gana greitai pasiekė headliner‘io statusą „Glastonbury“ festivalyje ir tapo vienu įdomiausių, išradingiausių ir svarbiausių veikėjų šiandieninės britų elektroninės muzikos kūrėjų gretose.

Muzikine toliaregyste išsiskiriantis Sub Focus dirbo su „Chase & Status“ (parašė muziką jų dainai „Flashing Lights“) ir „Example“ („Kickstarts“), remiksavo „The Prodigy“ kūrinį „Smack My Bitch Up“, internete milijonus peržiūrų pelnė jo kūriniai įrašyti su Alpines, Alex Clare ar Kele Okerere.

Autoriniai darbai „Airplane“, „X-Ray“, „Rock It“, „Could This Be Real“ į Sub Focus gerbėjų gretas įsuko ir tokius gerai žinomus pulto profesionalus, kaip Naujosios Zelandijos didžėjus Zane Lowe, airė plokštelių diva Annie Mac, britų žvaigždės Grooverider and MistaJam. Sub Focus grojo visuose pagrindiniuose pasaulio klubuose ir festivaliuose, įskaitant elektroninės muzikos karnavalą EDC Las Vege, rašoma organizatorių pranešime.

Man patinka traukti siūlus iš audinių, kurie nėra užtektinai suaugę.

„Iš pradžių, kai pasinėriau į šokių muziką, žmonės buvo susiskirstę į gentis pagal tai, kokios muzikos nori klausytis, ir kokios – ne. Dabar viskas daug gaiviau: scena evoliucionuoja, žmonės daug drąsiau eksperimentuoja su įvairiais muzikos tempais. Nebėra jokių ribų, todėl beprotiškai įdomu, kur ši muzika mus dar nuves“, – sako Sub Focus.

Jo muzikoje puikiai subalansuota viskas: ir dubstepas, D&B, ir 90-ųjų Jungle ar 80-ųjų reivas, Future Garage ar netgi industrinių afrikietiškų būgnų steelpan simfonijos. „Man patinka traukti siūlus iš audinių, kurie nėra užtektinai suaugę“, – sako į „Galapagus“ šią vasarą atvykstanti žvaigždė. Tiesa, jis pats žvaigždės statusą vertina atsargiai: komercinės sėkmės pusės nesmerkia, bet ir populiarumu stengiasi neužsižaisti. „Vienas svarbiausių dalykų – rasti balansą. Geriausia, kai tavo sukurtą undergroundo muziką pasigauna masės“, – šypsosi Sub Focus.

Jam tolygiai įdomu dirbti abiem kryptim – tiek įrašų, tiek gyvų pasirodymų. O šie būna išties neįtikėtini, pačiumpantys visus jutimo sensorius. „Esu visiškai pakvaišęs dėl techninės muzikos išpildymo dalies, – juokiasi Nickas. – Per gyvus šou mėgaujuosi elektroninėmis improvizacijomis, naudoju ir klavišus (per jo pasirodymą galima pamatyti nors ir dešimt skirtingų klavišinių instrumentų, nuo vintažinio „Roland Juno“ iki pačių naujausių sintezatorių),  ir kompiuterius, viską sinchronizuoju su šviesomis. Man rūpi įgyvendinti idėjas ir vizualizuoti elektroninį skambesį, sukurti tokį performansą, kokį savo laiku pradėjo Jean Michel Jarre ir Vangelis, tik stumtelėti tai truputį toliau.“

Antras vardas – „Lilas ir Innomine“

Jų idėjos ir darbai jau ne vienerius metus pelno ir profesionalų pripažinimą. Šiemet iš prestižinių Lietuvos muzikos apdovanojimų M.A.M.A reperiai grįžo su dviem statulėlėmis, – jas pelnė kaip LATGA metų autoriai ir kaip geriausia 2017 metų hip hopo grupė.

Pastarąjį apdovanojimą jiems teikė pats tėtušis LaVaras Ballas – krepšinio pasaulio šoumenas, pramintas NBA Kardashianu. Bet tai ne tiek reikšminga, kiek faktas, kad su „Lilas ir Innomine“ ženklu pažymėtais marškinėliais Knygų mugės Muzikos salėje fotografavosi mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kitas dėmesio vertas festivalio vardas – „Dubioza Kolektiv“

Tai – draugų kompanija, virtusi muzikos grupe. Ir taip, tai yra Balkanų muzikos grupė. Tiesa, jos skonį nemenkai atskiedė ska, punk, regis, elektronika ir hip hopas.

„Pradžioje nebuvo jokios muzikos industrijos, vos keli koncertai, jokios erdvės kultūrinei ar politinei ekspresijai, visiškai jauni pasėliai. Tiesą sakant, visas regionas skendėjo gilioje moralinėje ir ekonominėje stagnacijoje“, – savo pradžią prisimena „Dubioza Kolektiv“. Būtent tokiomis aplinkybėmis jie ir gimė. Ir visai ne tyliai, o spardydamiesi ir šaukdami, narstydami temas iš priekio ir galo, reikalaudami būti išklausyti. Ir taip jie sukūrė reiškinį, ir nuo to laiko jis tęsiasi.

Greituoju prasukant istorinį kaleidoskopą, verta paminėti, kad pirmasis „Dubioza Kolektiv“ albumas pasirodė 2004-aisiais ir buvo sutiktas su tokiu entuziazmu, kokio Bosnijos scena nematė nuo prieškario. Paskui gimė epas „Open Wide“, vėliau – pilnas albumas „Dubnamite“, ir nuo tada populiarumas jau kirto sienas. 2008 metais, išleidę „Firma Ilegal“ jie užsitarnavo Balkanų žvaigždžių vardą, o viena visų laikų populiariausių kompanijos dainų „Blam“ atrado savo vietą didžiajame ekrane, atidarydama Berlyno Auksiniu Lokiu apdovanotą Jasmilos Žbanić filmą „Na Putu“.

Ketvirtuoju albumu „5 do 12“ visas šis patosas logiškai tęsėsi. Ir – suprasdami ultra kapitalistines muzikos leidybos manieras, o kartu demonstruodami pasišventimą savo gerbėjams, „Dubioza“ vaikinai šį albumą paleido nemokamai.

Penktasis albumas „Wild, Wild East“ atvėrė jiems kelius į pasaulinę rinką. Tai įkvėpė naujam darbui „Apsurdistan“, kuris sulaukė sėkmės – internetu jį parsisiuntė 300 tūkstančių, o dainos „Kažu“ vaizdo klipą pasižiūrėjo 12 milijonų. Grupės Balkanų turas buvo visiškas sold out’as – išpirkti bilietai į bet kurį koncertą, o nė vienas jų nevyko mažoje salėje.

Pastarasis „Dubioza Kolektiv“ albumas „Happy Machine“ – dar vienas žingsnis į priekį. Kaip visuomet, aptariamieji dalykai gali konfrontuoti ir tapti iššūkiu, bet muzika velniškai pagauna, dar daugiau nei bet kada.

Turas per Europą, debiutas Šiaurės Amerikos SXSW, pirmoji vieta olandų „Eurosonic“ festivalyje, – viskas sekasi puikiai. „Dubioza“ nesivaiko nei mačo, nei MTV „blogų berniukų“ ar mados industrijos dievukų įvaizdžio, jų nevaldo pinigai ir ego. Jie užgrūdinti pamatinės muzikos ir karo, kuris pakeitė gyvenimus visiems laikams. Tik visa tai Balkanų pankai transliuoja su įkvepiančiu pozityvu.

Pasirodys „Beissoul & Einius“

Šią vasarą jie gros ir į Europos svarbiausių festivalių penketuką patenkančiame Budapešto „Sziget“ festivalyje. Bet Zarasai ir „Galapagai“ – arčiau.  

„Galapagai“ – tai atskira meilės, laisvės ir muzikos respublika, apsupta vandens, – sako Beissoul. – Esame visiškai festivalinė grupė ir mums šis festivalis asocijuojasi su geriausiais vasaros prisiminimais, ir jau dabar nekantraujame ten pasirodyti. Laukite siurprizų!“

Šios grupės gerbėjai žino, kad užsimindami apie siurprizus „Beissoul & Einius“ jau būna sugalvoję nesveikai gerų dalykų. Todėl dabar dar įdomiau laukti festivalio, o jo belaukiant – klausytis ką tik iškeptos, šiandien pasauliui pristatomos „Beissoul & Einius“ dainos „Innocent Black Coffee“.

Pradžiugins ir Justino Jaručio gerbėjus

Jam šie metai – ypač kūrybingi ir jausmingi. Apsilankiusieji pastaruosiuose J. Jaručio koncertuose žino, kad tai – lyg mylimo draugo gimtadienio vakarėlis, kuriame nestinga gerų istorijų ir gerų dainų, Justino atliekamų gitara ar ukulėle su grupe šaunių bendraminčių.

Į muzikos ir pramogų festivalį „Galapagai“ J. Jarutis taip pat atvyks ne vienas. „Būsime šešių žmonių kompanija, pilnas band’as. Galbūt liksime nakvoti, kas žino, – sako J. Jarutis. – Labai laukiu festivalio. Ši vasara man bus geras darbymetis. Ir labai džiaugiuosi, kad į tą mano darbymetį patenka ir „Galapagai“ – mano galva, vienas iš 3-4 TOP festivalių Lietuvoje.“

Muzikos ir pramogų festivalis „Galapagai“ vyks liepos 27-28 dienomis Zarasuose, ežero saloje. Jau anksčiau skelbta, kad jame taip pat pasirodys lietuvių gyvasis sidabras Beatrich bei svečiai iš Jungtinės Karalystės – Alice Merton ir Tomas Walkeris.