– Kalbinti vilniečiai sakė, kad negalima smurtauti prieš vaiką ir kad griežtesnis žodis ar pakelta ranka jau yra smurtas. Bet jie sakė, jog nežino, kaip kitaip būtų galima vaiką sudrausminti, pabarti, pavyzdžiui, nes ir griežtesnis žodis gali būti traktuojamas kaip psichologinis smurtas. Taigi, tokių manančių yra nemažai. 

– Džiaugiuosi, kad kalbinti žmonės jau atpažįsta smurtą. Barimas nelygus barimui, kiekvienoje situacijoje skirtingai, bet purtyti vaiką, rėkti, tąsyti, fiziškai mušti, ausį tempti yra smurtas. 2021 metais apklausėme gyventojus, ar ausies tempimas yra smurtas. 47 proc. pasakė, kad priklauso nuo situacijos, tai pernai tokių liko tik 35 proc. Reiškia, nuolatinis kalbėjimas, aiškinimas, atpažinimas tikrai padeda mažinti smurtą.

Kalbant apie tai, ką daryti tėvams, tai aš visą laiką sakau, kad vaikai tikrai žino teises ir tą didžioji dalis Lietuvos gyventojų vardina kaip problemą, bet mes turime vaikams diegti taisykles, atsakomybes, ugdyti jų laikymąsi, jeigu nesilaiko – tam tikras pasekmes. O pasekmių gali būti įvairių: filmukų nežiūrėjimas, telefonas, į lauką nėjimas, mėgstamų veiklų uždraudimas, tam tikri apribojimai. Taisykles reikia užrašyti aiškiai ir, svarbiausia, jų laikytis. Aišku, kai yra pažeidžiamos taisyklės, pasekmes reikia įgyvendinti. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Pavyzdžiui, reikia vaiką nuvesti pas odontologą apžiūrai, vaikas bijo, nenori, žviegia, rėkia, kabinasi ir nesileidžia vedamas, o turi jį nuvesti. Vaiko tempimas pas gydytoją vaiko naudai yra smurtas, ar ne? 

– Tai labai subtili situacija. Aišku, turbūt kažkaip tįsti vaiką per gatvę nepavyktų, bet ieškoti galimybių susitarti, kas bus už tai, jeigu pavyks nueiti.

– Kažkur vis tiek dar laikomasi tradicijos auklėti vaiką ranka. Įsivaizduoju, kad labai sunku tai keisti.

– 2023 metais fizines bausmes kaip auklėjamąją priemonę taikė daugiau nei pusė apklaustųjų, 53 proc. Ankstesniais metais jų buvo beveik 60 proc., nes žmonės yra įpratę auklėti vaikus. Tai turbūt suprantama, jeigu pats buvai auklėjamas rykštele, labai sunku išeiti. Vyresnė karta, galbūt mažiau išsilavinę žmonės yra linkę laikytis tų nuostatų, taisyklių, kokios buvo jų tėvų. Tuo tarpu jaunimas, jaunesni tėvai daugiau ieško, klausia, ieško kitų būdų. Tai, ką girdžiu, sako, kad nori auklėti savo vaikus ir kurti tam tikras taisykles kitaip nei jiems. Galime nebūtinai imti pavyzdžius, kaip mus auklėjo tėvai, bet galime pasižiūrėti reflektyviai ir tų dalykų nekartoti savo vaikams. 

Tiesa, LNK laidoje „Kitu kampu” antradienį  20.30 val. jis prisipažins, kad daug kas jau praeityje, o gyvenime yra daug pasikeitimų, kuriuos lėmė vaikai.

Virtuvės šefas L. Čeprackas ne kartą viešai negailėjo kritikos savo tėvui, praeityje garsiam popmuzikos atlikėjui Liutaurui Čeprackui vyresniajam. Anot kulinaro, apie šeimą palikusį tėvą jis negalėjo pasakyti jokio gražaus žodžio. „Sovietmečiu augti išsiskyrusioje šeimoje buvo sunku. Visuomenė man buvo uždėjusi tarsi štampą, kad iš manęs nieko gero nebus, kai mano tėvai išsiskyrę”, – prisimins pašnekovas.

Ilgą laiką L. Čepracko bendravimas su tėvu buvo nutrūkęs, bet dabar situacija pasikeitė. „Nebendravau 12 metų. Ir visai neseniai aš tėvui paskambinau... Manau, kad gyvenimas eina ratu ir anksčiau ar vėliau tu grįžti ir staiga suvoki, kas tau svarbu”, – laidoje prisipažins garsus kulinaras.

Manau, kad gyvenimas eina ratu ir anksčiau ar vėliau tu grįžti ir staiga suvoki, kas tau svarbu.

Anot pašnekovo, gyvenime atsiradę vaikai privertė pajusti šeimos svarbą: „Šeima ir vaikai yra gyvenimo inkaras, be kurio tu toks mėtomas ir vėtomas. Būti tėčiu man yra visiškai naujas potyris. Fantastiškai geras. Šeima ir gyvenimas rutinoje man yra viskas. Tai yra tikra pilnatvė”.

Tiesa, ne visos garsaus vyro auklėjimo taisyklės ir pasisakymai visuomenėje buvo priimti teigiamai. Itin daug prieštaringų nuomonių pakurstė Liutauro pasisakymas apie „beržinę košę”.

„Tas pasisakymas buvo skirtas berniukų auklėjimui. Aš pats taip augau, kalbėjau apie save. Apskritai, auklėjant vaikus, manau, disciplina yra labai svarbi ne tik atžalai, bet ir tėvams. Tu turi pats save kontroliuoti, bandyti vaiką visko išmokyti ir nesinervinti. Auklėjam mes savo vaikus griežtai, bet mes labai daug skiriame jiems dėmesio. Mūsų vaikai nežaidžia telefonais vien tam, kad nuo mūsų atsiknistų”, – pasakos jis laidoje.

Dar būdami studentai jie nepabūgo susilaukti net keturių vaikų. Gabrielius pripažįsta, jog tam daug įtakos turėjo anksti subyrėjusi jo tėvų santuoka.

„Skyrybos yra sunkus procesas, todėl lengvo proceso nebūna. Vaikui tai - pasaulio griuvimas“, – laidoje prisimins Gabrielius. Jis prisipažįsta, kad jam buvo taip pat labai sunku. Tačiau protingi ir išsilavinę tėvai sugebėjo mažam vaikui paaiškinti situaciją ir padėti susitaikyti net su tėvų skyrybomis. Tada pirmą kartą suprato, kiek daug įtakos vaikams turi tėvų auklėjimas. O krizių ir stiprių jo gyvenimą palietusių įvykių buvo daug. Ir labai daug jų susiję su žinoma pavarde. Pasirodo, būtent dėl Landsbergio pavardės vaikystėje jam teko net slėptis.

Atėjus sausio 13-ajai, žinojau, kad senelis užsirakinęs parlamente, mama – prie laužų. Baisiausia buvo suprasti, jog vieną dieną gali nebeateiti tie, kurių labiausiai laukiu.

„Didžiausia konspiracija mano gyvenime buvo sausio 13-osios istorija. Mano senelis atvažiavo pasveikinti manęs su gimtadieniu, kuris yra prieš pat šią dieną ir pasakė: „Kurį laiką turėsi pabūti ne namuose“. Nesupratau, ką tai reiškia, tačiau kitą rytą mane mama pažadino ir pasakė, jog šiandien važiuosime ne į mokyklą, bet į ligoninę. Atėjus sausio 13-ajai, žinojau, kad senelis užsirakinęs parlamente, mama – prie laužų. Baisiausia buvo suprasti, jog vieną dieną gali nebeateiti tie, kurių labiausiai laukiu. Ligoninėje praleidau net kelis mėnesius. Po kelerių metų sužinojau, kad gulėjau su išgalvotu plaučių uždegimu ir visiškai kita pavarde.“

Ir nors šiandien Gabrielius turi didelį būrį jį palaikančių žmonių, ne visada taip buvo. Dėl pavardės ir nusistovėjusios nuomonės jam teko pakeisti mokyklą, nes persikrausčius gyventi į kitą rajoną, vaikinas nepritapo. Mat buvo priimtas ne pagal savo charakterį, o pagal visuomenės jam suteiktą statusą – Landsbergio anūkas. Tačiau Gabrielius sako – nesvarbu, kokios buvo kalbos ir kaip jam dėl to reikėjo kentėti – būti reketuotam ar šmeižiamam, savo šeimos jis niekada neišsižadėjo.

Sulaukęs 19-os jis nepabūgo prisiimti dar didesnės atsakomybės ir sukurti savo šeimą, savarankiškai tvarkytis su visais iškilusiais iššūkiais. Gabrielius ir Austėja prisimins, kaip savo pirmagimį Augustą nešdavosi į paskaitas, ir nors dažnai ir sulaukdavo replikų „mokykis arba vaikus augink“. Tačiau jaunos poros planas buvo susilaukti keturių vaikų, o atėjus keturiasdešimtmečiui – susikrauti lagaminus ir važiuoti į gyvenimo kelionę.

Gabrieliaus žmona Austėja žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jos mokymo programa gavo daug tarptautinių apdovanojimų. Pasak Austėjos, vienas pagrindinių dalykų, kuriuos turi prisiminti tėvai, – laikytis duoto žodžio ir nepasiduoti emocijoms bei su savo vaiku elgtis taip, kaip norėtumėte, jog elgtųsi su jumis. Tačiau ir šiuose namuose visko būna, tik, priešingai nei kitur, čia nėra žodžio bausmė.

Vienas pagrindinių dalykų, kuriuos turi prisiminti tėvai, – laikytis duoto žodžio ir nepasiduoti emocijoms bei su savo vaiku elgtis taip, kaip norėtumėte, jog elgtųsi su jumis.

„Mėgstu žodį „pasekmė“. Nes pasekmės turi būti susijusios su poelgiu. Pavyzdžiui, susitarėme su vaiku, kad jis grįš penktą valandą, tačiau jis grįžta septintą. Ir tada jam sakai: kadangi tu nesilaikai susitarimo, aš tavęs negalėsiu išleisti, todėl savaitę pagalvok, kas nutiko, o po savaitės vėl galėsi eiti. Tačiau iš vaiko negalima atimti to, dėl ko jau buvo anksčiau susitarta. Pavyzdžiui, vaikas nusižengė sekmadienį, o antradienį yra suplanuotas spektaklis. Spektaklio jam negalima uždrausti, nes spektaklis čia nei prie ko.“

Austėja papasakos, kaip jų namuose susitvarkoma su daugelio šeimų siaubu – kompiuteriais ir telefonais, pasakys, kokį turėjo susitarimą su savo vienuolikos metų dukra, norėjusia nusidažyti plaukus bei paatviraus, kodėl vieną kartą visi jos vaikai buvo ant jos supykę. Kodėl kartais Landsbergių vaikas išlaipinamas iš automobilio ir vienas turi grįžti namo, kokia yra Gabrieliaus silpnybė ir kaip atrodo šios šeimos tradicijos? Visa tai bus atskleista šį šeštadienį 17.30 val. per LNK.

Susiskaldžiusi visuomenė

Kaip įtariama, mamos ir patėvio kumščio nepakėlusio keturmečio Mato istorija ir jos baigtis visuomenėje sukėlė aštrias diskusijas: vieni apraudojo bejėgį vaiką, kiti siūlėsi tapti budeliais ir savomis rankomis įvykdyti teisingumą, treti smerkė abejingas šalies institucijas ir reikalavo pareigūnų galvų.

"Nė vienas mūsų neužaugo be beržinės košės", – virtualioje erdvėje pasirodė dar viena nuomonė. Ją išsakė ne tik internetu besimokančios naudotis ir pirmąsias nuotraukas į socialinį tinklą "Facebook" keliančios garbaus amžiaus gyvenimo trenerės. Beržinę košę kaip veiksmingiausią auklėjimo priemonę ant pjedestalo kėlė išsilavinę, gerbiami ir atsakingas pareigas valstybinėse institucijoje užimantys asmenys.

Juos virtualioje jūroje ėmė žvejoti ir į gėdos krantą tempti žurnalistas, laidų vedėjas ir apžvalgininkas Andrius Tapinas.

"Kartais gal ir beržinės košės reikia. Nesutikčiau su tuo, kad tik glostyti. Va, prie visų mano gerų norų, už savas lėšas pirktų priemonių, kad tik vaikams būtų įdomiau, vakar per pamoką, kažkas ant peties man užmetė snarglį. Beje, didžiulį. Ir sakykit, ar nereikia kai kam beržinės košės. Kiek žinau, liaudies medicinoje ji naudojama galvos smegenims aktyvinti", – pro žurnalisto filtrą neprasprūdo Vilniaus Gedimino technikos universiteto edukologijos magistrės, nusipelniusios Jurbarko vaikų sporto trenerės ir buvusios kandidatės į savivaldybės tarybą Dianos Arlauskaitės žodžiai.

Mušti naudinga?

Pastarosios pėdomis aštriais pasisakymais sekė ir Kauno lopšelio-darželio "Želmenėlis" direktorės pavaduotoja ugdymui, Kauno technologijos universiteto švietimo vadybos magistrė, Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos vadovė Saulė Šerėnienė. Savo paskyroje moteris pasidalijo nuomone apie smurtą prieš vaikus ir sulaukė griežto A.Tapino verdikto: Saulė neturėtų būti prileidžiama prie vaikų per patrankos šūvį!

"Tarp beržinės košės ir užmušimo yra skirtumas. Jūs, be abejo, auklėjate be taisyklių ir kaifuojate, koks vaikas genijus. Užaugome visi gavę į uodegas ir tapom žmonėms. Staiga Gariūnų pedagogika nusprendė, kad duot į uodegą negerai. Nereik taisyklių. Ir vakarais per tuos pedagogikos vaisius nejauku eit. Niekas neteisina Kėdainių atvejo, bet reikia skirti beržinę košę nuo užmušimo", – juodu ant balto savas tiesas gynė S.Šerėnienė.

Apnuoginęs nepatogią tiesą, A.Tapinas visuomenę kvietė nebūti panašiais į S.Šerėnienę ir vylėsi, kad po kopijuotu autorės tekstu, šalia šimtų internautų komentarų, savaitės pradžioje atsiras Kauno savivaldybės atstovų pasisakymas šiuo klausimu.

"Nepaisant to, kad yra šeštadienis ir 22 val., Kauno savivaldybės atstovas mane informavo, kad pirmadienį ponios Saulės pasisakymai turėtų būti svarstomi", – miesto valdžios operatyvumu žavėjosi tiesos ieškotojas.

Apgailestauja dėl teksto

Ar tikrai fizinės bausmė yra geriausia ugdymo priemonė? Antradienio pavakarę laukdama vicemerės Rasos Šnapštienės, rykštės teksto autorė, Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos vadovė S.Šerėnienė tikino, kad savo komentaru nenorėjo kurstyti smurto, o tiesiog bandė atkreipti dėmesį į šių dienų realijas ir pabrėžti kartų skirtumą. Esą šiuolaikinių vaikų auklėjimas yra didelis iššūkis ir didelis darbas, kurio pagrindinis instrumentas – susitarimas ir kalbėjimasis.

"Visi esame tik žmonės ir į kiekvieną situaciją reaguojame labai skirtingai. Praleidusi daugiau nei penkiolika metų dirbdama su vaikais negaliu abejingai skaityti publikacijų, komentarų, kuriuose žiaurumas liejasi per kraštus. Tų nuoskaudų, pykčių kai kuriuose mūsų yra labai daug, – susiklosčiusią padėtį bandė švelninti S.Šerėnienė. – Mano komentarai "Facebook" paskyroje buvo tam tikros emocinės reakcijos rezultatas. Netinkamas. Ne laiku. Ne vietoje. Ir visiškai nereikalingas. Niekada nebuvau ir nebūsiu smurto šalininkė."

S.Šerėnienė atmetė kaltinimus smurto toleravimu ir tikino, kad jie tokie pat nepagrįsti, kaip ir psichologinis smurtas atsakomuosiuose komentaruose, adresuotuose jai.

Žinoma, lengviausia būtų ją atleisti. Tačiau, įvertinę jos turimas kompetencijas ir patirtį, pasirinkome atsakingesnį, bet sudėtingesnį kelią, orientuotą į jos požiūrio ir vertybių keitimą.

"Visų pirma labiausiai noriu nuoširdžiai atsiprašyti savo įstaigos bendruomenės už mano žodžius viešoje erdvėje. Žinau, kad juos tai palietė labiausiai. Patikinu visus, kad niekada nebus pritarta jokioms fizinių bausmių formoms įstaigoje, visomis savo išgalėmis stengsiuosi užtikrinti vaikams kuriamą įdomų, saugų, kūrybišką ugdymo procesą. Taip pat noriu atsiprašyti ir tų Lietuvos žmonių, kuriuos mano žodžiai įskaudino, – S.Šerėnienė tikino gavusi dar vieną gyvenimo pamoką ir priminimą. – Per šias kelias dienas perskaičiau komentaruose vieną išskirtinai šviesią frazę: rytas išaušta tada, kai sutikto žmogaus veide atpažįsti brolį. Esu dėkinga už gautą pamoką ir sutiktus žmones per šias kelias labai sudėtingas dienas."

Įtikino savo atgaila

Regis, atgaila sušvelnino miesto aukščiausiųjų širdis –  nepaisant aršias diskusijas sukėlusio pasisakymo, vėliau peraugusio į diskusiją su A.Tapinu, Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos vadovė ir lopšelio-darželio "Želmenėlis" direktorės pavaduotoja ugdymui išsaugojo savo kėdę.

"Tokį požiūrį ir tokias vertybes turinčiam žmogui ne vieta tokioje įstaigoje kaip vaikų darželis. Su S.Šerėniene ilgai ir rimtai kalbėjomės. Išklausėme ją ir jos paaiškinimus, – už uždarų durų vykusio dialogo detales atskleidė vicemerė R.Šnapštienė. – Žinoma, lengviausia būtų ją atleisti. Tačiau, įvertinę jos turimas kompetencijas ir patirtį, pasirinkome atsakingesnį, bet sudėtingesnį kelią, orientuotą į jos požiūrio ir vertybių keitimą."

S.Šerėnienei, pasak vicemerės, skirtas griežtas įspėjimas ir primygtinai paskirta profesinė reabilitacija: artimiausiu darželio darbuotojai teks išklausyti mokymus ir tobulinti savo kompetenciją pozityvios pedagogikos ir vaiko gerovės srityje.

"Mes stebėsime jos veiklą ir vertinsime mūsų laukiamus pokyčius", – R.Šnapštienė vylėsi, kad tai bus gera pamoka ne tik S.Šerėnienei.