Ši tradicija gimė praėjusiojo amžiaus viduryje šalies San Fernando mieste, kai grupė savanorių aktorių suvaidino Jėzaus kančių kupiną pasirodymą.
Bet realus savanoriškas nukryžiavimas pirmąkart įvyko 1962-aisiais, kai vienas vietos gyventojų pareikalavo, kad jį prikaltų prie kryžiaus kaip Jėzų.
Nuo tada kasmet atsiranda žmonių, kurie nori patys patirti Kristaus kančias.
Toks ritualas dabar jau paplitęs daugelyje Filipinų provincijų, nors oficiali Katalikų Bažnyčia tokiems dalykams nepritaria.
Savanoriams kankiniams padeda vietos gyventojai, persirengę Romos legionierių drabužiais, jie suvaidina budelius.
Iš pradžių būsimi nukryžiuotieji nuplakami vytinėmis, tuomet ant jų kraujuojančių nugarų užverčiami sunkūs kryžiai ir juos liepiama vilkti į kalną.
Pasiekus aukštumą, budeliai paguldo savo aukas ant kryžiaus ir imasi darbo.
Žmonės iš tikrųjų prikalami prie kryžiaus, į delnus ir pėdas sukalamos penkiolikos centimetrų ilgio vinys.
Po to rankos prie kryžiaus pririšamos virvėmis ir pats kryžius pastatomas vertikaliai.
Keletą valandų aukos lieka kaboti, svilinant saulei, kęsdamos alinantį karštį ir sunkiai pakeliamą skausmą.
Kad toks bausmės inscenizavimas nesukeltų pasekmių sveikatai, dalyviai privalo būti pasiskiepiję nuo stabligės.
Vinys ir vytinės dezinfekuojamos. Ir, žinoma, žmonės nepaliekami numirti ant kryžiaus, po kelių valandų jie nuimami.
Atlikdami tokias apeigas, filipiniečiai tikisi gauti nuodėmių atleidimą ir Velykas pasitikti nenusidėję.
