Leidėjų teigimu, perskaičius šią nuotaikingą knygą, mažųjų skaitytojų greičiausiai nebereikės raginti plauti rankas.
Daugiau nei dešimtmetį laboratorijoje dirbanti biologė drauge su knygoje veikiančiu mokslininku Sauliumi kviečia leistis į laboratoriją, kur mažųjų skaitytojų laukia bandymai, eksperimentai ir net detektyvas. Knygoje „Mikropolis“ veikiančios bakterijos ir virusai atrodo nepaprastai gyvi, judrūs ir įdomūs – šmaikščius, nuotaikingus jų charakterius ir ištisą mikropasaulį sukūrė dailininkas Simonas Kvintas. Plačiau apie „Mikropolio“ pasaulį kalbamės su knygos autore Urte Starkevič.
Dirbdama laboratorijoje mintyse dėliodavau linksmas istorijas apie kalbančias bakterijas, šokančius virusus ar gražiausius kostiumus vilkinčius mikroskopinius grybus. Grįžusi namo šias istorijas pasakodavau vaikams.
– „Mikropolis“ kupinas įvairiausių bakterijų, kiekviena jų turi savo vietą pasaulyje. Knygoje pasitelkdama nuotykius ir net detektyvą atskleidžiate, kaip bakterijų pasaulis mus veikia, koks naudingas ir pavojingas gali būti. Sudėtinga užduotis. Kaip atradote istorijos raktą?
– Nuo vaikystės rašiau įvairiausius tekstus – kūriau poeziją, ėmiausi net romano, bet, kai pradėjau studijuoti molekulinę biologiją, vėliau genetiką, tęsiau studijas chemijos inžinerijos doktorantūroje, vietos grožinei literatūrai neliko. Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjau dirbti savo svajonių darbą – visa galva nėriau į tikrą mokslinę laboratoriją. Čia buvo visko – nuo DNR klonavimo iki baltymų gryninimo, nuo bakterijų iki laboratorinių augalų. Taip dirbau, kol staiga gimė du mano vaikai. Tada ir sugrįžo kūryba. Pasaulis nusipiešė vaikų akimis, o aš pradėjau gręžiotis aplink save ir pamačiau tai, ko prieš tai nepastebėdavau. Dirbdama laboratorijoje mintyse dėliodavau linksmas istorijas apie kalbančias bakterijas, šokančius virusus ar gražiausius kostiumus vilkinčius mikroskopinius grybus. Grįžusi namo šias istorijas pasakodavau vaikams, kuriems mano pasakojimai labai patiko. Kilo mintis, kad šias istorijas gali išgirsti ne tik mano vaikai. Taip ir atsirado „Mikropolis“.
– „Mikropolyje“ veikia daugybė veikėjų, įvairiausių bakterijų: nuo draugiškų mums iki pačių didžiausių priešų, atvyksta net turistas – koronavirusas. Koks tas mikropolio pasaulis veriasi knygoje?
– „Mikropolis“ – žaisminga knyga vaikams ir jų nuostabiems tėvams, supažindinanti su bakterijomis, kurios plinta per maistą ir taip sukelia įvairiausių infekcijų. Pasitelkdama nuotykius, pasakoju vaikams, kaip nederėtų elgtis su maistu, kodėl negalima valgyti sugedusių produktų. Noriu, kad smagus pasakojimas padėtų suformuoti tinkamus vaikų įpročius ir tėvams nebereikėtų nuolat kartoti: laikas plauti rankutes.
– „Mikropolio“ pagrindinis veikėjas mokslininkas Saulius šiek tiek panašus į jus?
– Saulius nori išgelbėti pasaulį nuo baisių ligų. Jis – laboratorijos centras, apie kurį sukasi eksperimentai, o laboratorijoje gyvenantys mikroorganizmai jam tarsi draugai, su kuriais mokslininkas net pasikalba. Dirbu tokį pat mokslinį darbą kaip ir Saulius, tad knygoje pasakoju apie tai, kas iš tiesų vyksta mokslinėje laboratorijoje, kokius eksperimentus atliekame. Aišku, laboratorijoje, kaip ir visur, vyksta stebuklai: bakterijos kalba, šoka, išdykauja, mielės linksminasi, virusai vaikštinėja. Tad ir knygoje mikroorganizmai susiduria su pašėlusiais nuotykiais. Atskleisiu mažą istorijos fragmentą: laboratorijoje saugomos bakterijos pasprunka ir atsiduria didžiuliame prekybos centre – „Svajopolis“. Tada prasideda netikėtumai.
Iliustravo: vizualinį knygos mikropasaulį sukūrė dailininkas Simonas Kvintas.
– Šiek tiek atskleidėte, koks iššūkis laukia „Mikropolio“ gyventojų ir mokslininko Sauliaus. Ar jums pačiai laboratorijoje tenka susidurti su netikėtumais ir nuotykiais?
– Laboratorijoje, kaip ir visame pasaulyje, nutinka visokiausių dalykų. Dirbdami su pavojingomis bakterijomis ar medžiagomis mokslininkai visada elgiasi labai kruopščiai ir naudoja apsaugos priemones: specialias pirštines, akinius, kad baisi nelaimė nenutiktų. Man, kaip ir Sauliui, kartais būna sunku atidaryti liofilizuotų bakterijų stiklines ampules. Bakterijos sau tūno po stiklu, o tą stiklinę ampulę reikia pakaitinti ir nulaužti jos viršuje esantį galiuką. Tada jau vidun įpilama terpė ir susiurbiamos naujos rūšies bakterijos. Ne visada pavyksta tą stiklą gerai nulaužti, tenka ir šukes rankioti. O tada, aišku, kruopščiai rankas nusiplauti. Tačiau visada viskas gerai baigiasi – kaip pasakose.
– „Mikropolyje“ veikia ir gerosios bakterijos, kurioms tenka labai svarbus vaidmuo. Kodėl dažniausiai bakterijos mums turi neigiamą reikšmę? Kodėl dažniausiai laikome jas blogomis? Gal ši knyga padės ir tėvams keisti požiūrį, geriau suprasti, kaip bakterijos veikia mūsų kasdienybę?
– Apie mikroorganizmus vaikams pasakojama nedaug, tačiau, kai pasaulį užklupo koronavirusas, informacijos padaugėjo. Natūralu, kad ir ne itin biologija besidomintys tėvai primiršo vaikams perteikti reikšmingų žinių apie plika akimi nematomą, bet nepaprastai didelį mikropasaulį. Tarkim, viename grame ar viename mililitre vandens yra milijonai bakterijų, o už jas mažesnių virusų – dar daugiau. Be abejonės, kaip ir žmonių yra ir blogų, ir gerų, taip ir bakterijų pasaulyje knibždėte knibžda visokio plauko padarų.
– Svarbi ir smagi knygos „Mikropolis“ dalis – S.Kvinto iliustracijos. Dailininkas sukūrė ištisą mikroorganizmų pasaulį su daugybe linksmų detalių, vertų atskiro tyrinėjimo. Kaip vertinate, ar dailininkui pavyko atspindėti sudėtingą bakterijų, virusų pasaulį ir net sukurti jiems charakterius?
– Simonas sukūrė itin linksmą pasaulį skaitytojui. Labai džiaugiuosi, kad mano personažams jis suteikė kūnus ir leido vaikščioti, juoktis. Gražūs piešiniai, manau, prikaustys smalsias vaikų akis, bus smagu tyrinėti Sauliaus laboratoriją ir sekti bakterijų nuotykius.
– Kokio amžiaus skaitytojams skiriate „Mikropolį“?
– „Mikropolį“ pirmiausia rašiau 5–9 metų vaikams ir jų puikiems tėvams. Be abejo, knygą gali skaityti ir jaunesni, ir vyresni skaitytojai, norintys įsitraukti į pašėlusius bakterijų nuotykius ir daugiau sužinoti apie plika akimi nematomą, bet didžiulį mus supantį pasaulį.
