Sekti paskui fikcinį ateities scenarijų Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje „Codex. Prototype“ siūlo tarpdisciplininio meno duetas „Bionics“ (menininkės Lina Pranaitytė, Urtė Pakers; architektė V. Pranaitytė–Bareckė (O–D–A architecture studio); techniniai sprendimai – Miko Jarašiūno, Dariaus Vozbuto (Kaunas Makerspace), Andriaus Pukio, Gedimino Pašvensko).

Viskas pasikeis

Prieš žengdamas į parodą žiūrovas turi praeiti pro ant galerijos sienos užrašytą George’o Byrono eilėraštį „Tamsa“ (iš anglų k. vertė Lionginas Pažūsis): „Regėjau sapną... gal visai ne sapną. Užgeso saulė amžinoj erdvėj (...). Atėjus rytmečiui, diena neaušo. Du buvę priešai; jiedu susitiko. Prie gęstančių nuodėgulių altoriaus (...). Niekingam tikslui; vienas šalia kito (...). Jie žarstė plėnis ir silpnu kvapu įpūst mėgino ugnį.“

Rašto, rašymo motyvas šioje ekspozicijoje atkreipia žiūrovo dėmesį į parodos pavadinimą – „Codex. Prototype“, kurį pažodžiui būtų galima versti taip: „Pirmasis rankraštinės knygos egzempliorius“.

„Knygos egzempliorius“ – tai galeriją užpildžiusios architektūriškos konstrukcijos, fiziniai objektai, instaliacijos, vaizdo projekcijos, įvairūs garsai.

Kadangi parodoje žiūrovas patenka į ateitį, kurioje įprastas jį supantis pasaulis yra labai pasikeitęs, prasideda naujas šios „knygos“ skyrius. G. Byrono kūrinio elegancija ir ritmiškumas disonuoja su garsiniu ekspozicijos naratyvu, taip žiūrovo viduje sukuriant nuojautą, kad dabar, šioje vietoje susidūrus dviem skirtingiems pasauliams (dabarties realybei ir įsivaizduojamai ateičiai), įvyks sprogimas ir viskas pasikeis.

Tema: tarpdisciplininio meno dueto „Bionics“ (L. Pranaitytė ir U. Pakers) kūrybos pagrindas – meno ir mokslo sintezė. Organizatorių nuotr.

Laboratorija

Įsivaizduoti sprogimą galima, bet to, kas lieka po jo, žiūrovui savojoje fantazijoje piešti nereikia. Eidamas tiesiai vedančiu šviesiu mediniu taku jis patenka į uždarą erdvę, nuklotą storu pelenų sluoksniu (Tamboros ugnikalnio įsiveržimo 1815 m., sukėlusio klimato anomalijų, nederlių Šiaurės pusiasalyje, badmetį Europoje, simbolis).

Stovint šioje erdvėje persmelkia slegiantis vienišumo jausmas. Instaliacija nesunkiai įtikina, kad įprastas pasaulis virto pelenais.

Iš fizinio sąstingio pažadina pro erdvę dengiantį storą pelenų sluoksnį prasiveržę daugybės prietaisų ir įrenginių veikimo garsai, kuriuos protarpiais nustelbia monotoniškas, nenatūralus, moteriškas balsas. Tai žadina smalsumą ir žiūrovas, sekdamas paskui šiuos garsus, iš pelenų (erdvės) pakyla į milžinišką laboratoriją.

L. Pranaitytės nuotr.

Užkariauti nepavyko

Tamsioje laboratorijos erdvėje – žmogaus kūno dalys, ant žemės besimėtančios kaukolės ir kaulai. Sąmoningumas ir savirefleksija žmogų išskiria iš kitų gyvosios gamtos rūšių, tad jis laiko save pranašesniu už jas, nors su jomis drauge vystėsi šimtus milijonų metų. Žmogui svarbus vienintelis tikslas – užkariauti pasaulį.

Nedidelėje, nuo bendros ekspozicijos atskirtoje, raudonai apšviestoje erdvėje, kuri gali pasirodyti panaši į atvirame, tuščiame lauke stovintį jūrinį konteinerį, ant ilgo stalo yra išdėlioti įvairūs piešiniai, planai, prototipai. Jie leidžia žiūrovui pažvelgti į idėjų apie ateitį generavimo ir realizavimo paieškų procesą. Tačiau tai, kad būtent žmogaus kūno dalys yra pristatomos laboratorijoje, gali reikšti: nepaisant pastangų, užkariauti nepavyko.

Persmelkia slegiantis vienišumo jausmas. Instaliacija nesunkiai įtikina, kad įprastas pasaulis virto pelenais.

Būti ar nebūti?

Kaip rašoma anotacijoje, pasaulį užkariavo naujos sintetinės rūšys, kurios atsisakė biologinio kūno, tapo mechaninės ir savarankiškos aplinkos dalimi. Tokioje situacijoje žmogui tikriausiai kiltų hamletiškasis „būti ar nebūti?“.

Gal blaškantis ir ieškant atsakymo į šį klausimą, žmogaus rūšis ir pradėtų nykti. Tikriausiai rūšies nykimą nulemtų ir tai, kad siekdamas savojo tikslo – užkariauti pasaulį – žmogus neišvengia klaidų. Tikslas didelis, tad didelės ir klaidos. Žmogų užvaldžiusi manija gausinti savą populiaciją, naikinti gyvąją gamtą, be saiko naudoti gamtos išteklius ir vartoti, vartoti, vartoti.

Dėl jo veiksmų kyla gaisrai, siaučia uraganai, vandenynuose daugėja negyvųjų zonų, tad mažėja deguonies kiekis, keičiasi ekologinė sistema, vyksta atmosferos pokyčiai.

Be to, parodos anotacijoje pažymima, kad žmogus gali imti manipuliuoti gyvybe ir jos kūrimu. Biotechnologijos ir genetinė modifikacija gali tapti priemonėmis, padedančiomis paspartinti prisitaikymo procesą, ar kurti visai naujas formas ir sintetinę aplinką. Žmogus gali sunaikinti viską. Taip pat ir save.

L. Pranaitytės nuotr.

Nauja pradžia

Parodoje išryškėja tai, kad naujame pasaulyje, dėl biologinių ir technologinių komponentų sintezės prasiplėtus egzistavimo riboms, atsiras nauja rūšis – bioninis organizmas, galintis imituoti gyvybei būdingus požymius: kvėpavimą, vystymąsi, prisitaikymą. Žmogui išlikti žmogumi taps neįmanoma.

Todėl būtent dabar, kol ne per vėlu, yra pats geriausias laikas sąmoningumą ir savirefleksiją žmogui panaudoti siekiant naujo tikslo – saugoti ir atkurti.

Kas: Tarpdisciplininio meno dueto „BIONICS“ paroda „codex.prototype“.

Kur: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.

Kada: veikia iki rugsėjo 3 d., valanda su gidu – rugpjūčio 10, 24 d. 19 val.

– Kaip susikirto jūsų keliai?

Lina: Susipažinome Vytauto Didžiojo universitete, abi studijavome audiovizualinį meną. Aš buvau antrame kurse, Urtė – pirmame. Abi dirbome prie garso ir įvairių medijų.

Urtė: Mūsų kursus suvedė per vieną filmavimą universitete. Pradėjome šnekėtis, išsiaiškinome, kuri ką daro.

Lina: Po to įvyko universiteto festivalis "Medijų meno dienos", buvome pakviestos jo atidarymui sukurti bendrą projektą. Tai buvo pirmasis mūsų audiovizualinis performansas.

– Kodėl nusprendėte savo duetą pavadinti tokiu netradiciniu vardu?

Urtė: Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad mūsų kūrybinė kryptis yra menas kartu su mokslu. Pavadinimas "Bionics" reiškia meno ryšį su žmogumi ir technologijomis. Technologijos šiuo atveju nebūtinai reiškia kompiuterį, veikiau – fizikinį reiškinį. Iš tikrųjų Lina pirmame kurse rengė fotografijų ciklą tokiu pačiu pavadinimu, ir man jis pasirodė labai tinkamas tam, ką mes darome.

Kai kurie dėstytojai labai palaikė, tačiau buvo ir tokių, kurie žiūrėjo skeptiškiau.

Lina: Taip, šis pavadinimas nurodo kryptį ir sintezę ne tik skirtingų disciplinų, bet ir skirtingų menų. Iš mokslo dažniausiai nagrinėjame fizikos reiškinius ir biologiją su fizikos elementais.

– Ar savo kūrybos pradžioje sulaukėte palaikymo iš tėvų ir artimųjų? Jiems nekilo abejonių dėl jūsų pasirinkto kelio?

Lina: Tėvai nieko nedraudė ir per galvą nedavė dėl to, kad bandome kurti. Gal tik ne visada suprasdavo, ką mes čia darome.

Urtė: Ir dabar dar turbūt nelabai supranta (juokiasi).

Lina: Bet jeigu kalbėtume apie audiovizualinės srities profesionalus – būdavo visko. Kai kurie dėstytojai labai palaikė, tačiau buvo ir tokių, kurie žiūrėjo skeptiškiau. Tai mūsų niekada nestabdė.

– Muzika ir menas jus lydėjo nuo vaikystės?

Lina: Aš nuo aštuonerių lankiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu. Vėliau, jau baigusi mokyklą, susidomėjau elektronika, ėmiau kurti įvairias kompozicijas. Akordeonu vis dar groju, turime įvairiausių planų jo muziką sujungti su elektronika.

Urtė: Mano situacija yra kiek kitokia nei Linos, nes neturiu tokio didelio akademinio pagrindo. Mokykloje nuolat užsiimdavau sportu, o menas būdavo kažkur šalia. Nuo penktos klasės iki universiteto profesionaliai žaidžiau krepšinį. Elektronika mano gyvenime atsirado sėdint prie kompiuterio, kai pradėjo atsibosti įvairūs kompiuteriniai žaidimai. Bandžiau programuoti, tačiau labai greitai nuo to pavargau. Tuomet pradėjau groti perkusija, pažįstami parodė, kad yra programos, kuriomis gali kurti elektroninę muziką kompiuteriu. Tada man buvo penkiolika ar šešiolika metų.

Tikrai būna tokių laikotarpių, kai artėja darbų terminai, kaupiasi nuovargis, tada reikia tiesiog atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šono.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ši vasara jums buvo labai veikli. Kaip pailsite nuo darbų?

Lina: Retkarčiais einu pabėgioti. Taip pat patinka daryti įvairius remontus, ką nors pagręžti (juokiasi). Taip labai atsipalaiduoju.

Urtė: Turiu įdomų užsiėmimą – renku lego figūrėles. Taip pat sportuoju. Tačiau iš tikrųjų viskas, ką darome laisvu laiku, yra susiję ir su mūsų darbu.

– Esate ne tik partnerės kūryboje, bet ir draugės kasdieniame gyvenime. Ar sunku atskirti darbą ir laisvalaikį bei išvengti trinties?

Lina: Manau, kad mums pavyksta suderinti šiuos dalykus. Jeigu tikrai sunku ir nebelieka laiko asmeniniam gyvenimui, būna, kad atidedame kai kuriuos darbus, tačiau tuomet dėl to dažniausiai apgailestaujame. Tarp mūsų su Urte nebūna nei ginčų, nei trinties. Galime ilgą laiką būti kartu ir po to savaitę nesimatyti, taip ir išvengiame nesutarimų.

– Pakalbėkime ir apie kūrybos procesą. Esate sukūrusios nuo realaus pasaulio, regis, visiškai atitrūkusių instaliacijų, nesidrovite žaisti su spalvomis, medžiagomis, garsais ir net optinėmis iliuzijomis. Kaip gimsta tokios siurrealistinės idėjos?

Urtė: Labai įvairiai. Pats kūrybos procesas dažniausiai primena eksperimentą. Jeigu yra reikalingas tam tikras šviesos kampas ar lūžis, mes eksperimentuojame, žiūrime, kas veikia, o kas ne. Tai lyg mini laboratorija. Dažnai įsitraukia ir papildomi žmonės, kurie turi gilesnę kompetenciją fizikos ar biologijos srityse. Išeina kolaboratyvus procesas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Lina: Būna, kad mes pasidalijame savo sumanymu, o mums pasako: "Ne, taip nepavyks." Tada bandome ieškoti kitų būdų, taip atsiranda naujos plotmės. Iš to, kad kažkas nepavyksta, gimsta kūrybiškumas.

– Galbūt turite kokių nors įdomių ritualų, kurie padeda atskleisti naujas idėjas?

Lina: Jeigu užstringame, tai būna maisto ritualai (juokiasi). Dažniausiai tiesiog užtenka pavalgyti bei pasijuokti – ir viskas vėl gerai. Tikrai būna tokių laikotarpių, kai artėja darbų terminai, kaupiasi nuovargis, tada reikia tiesiog atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šono.

– Dažnai užklumpa tokie kūrybiniai blokai?

Urtė: Dažniau turbūt užklumpa finansiniai blokai. Būna, kad turi idėją, tačiau galbūt laikas ne tas. O jeigu laikas tas, tai gal finansai ne tie. Tada pradedi galvoti, ką galima padaryti su priemonėmis, kurias jau turi.

Lina: Taip, kartais tenka įgyvendinti paprastesnes savo idėjų versijas. Čia ir prasideda kūrybiškumas, kai biudžete nuo 1 000 eurų turi nubraukti vieną nulį ir sugalvoti kažką už 100 eurų.

– Kokių netikėčiausių sprendimų yra tekę priimti, neturint pakankamai lėšų projektui?

Urtė: Dėl didžiosios dalies tokių sprendimų tikriausiai yra buvę situacijų, kai norėjome sutaupyti, bet viskas išėjo tik dar brangiau. Pavyzdžiui, vieną kartą esame sudeginusios lazerius.

Lina: Tuomet ir parodą teko savaitei nukelti, nes pagrindinis jos elementas buvo lazeriai su veidrodžiais. Išbandėme lazerį, kuris sudegino ne tik savo lęšius ir stikliukus, o ilgiau palaikius degino ir grindis. Dabar savo repertuare turime tokį ginklą (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

– Aktyvia veikla užsiimate jau beveik aštuonerius metus, tačiau savo debiutinį albumą "Cycles" išleidote tik pernai. Koks lūžis įvyko jūsų gyvenime, kad nusprendėte, jog atėjo metas pagaliau tai padaryti?

Urtė: Labai daug neplanavome, taip tiesiog išėjo. Norėjome neskubinti tokio projekto, leisti jam vystytis palaipsniui. Visi albume esantys muzikiniai takeliai buvo sukurti per ilgą laiką, sukaupti mūsų muzikinėje bibliotekoje, iš kurios paėmėme tai, ką norėjome parodyti. Tai mūsų prisistatymas, tai, kas mes esame.

Kiekvienas kūrėjas turi savo veidą, gali būti labai įvairių požiūrio kampų.

Lina: Aš visada sakau, kad šis albumas turėtų būti mūsų antrasis ir vis dar reikės išleisti pirmąjį, kad žmonės galėtų pamatyti mūsų muzikos augimą. Vis dėlto savo kūrybą pradėjome nuo ramesnės, ambientinės muzikos, kuri buvo labiau skirta galerinėms erdvėms. Dabar mūsų kuriama muzika įgauna daugiau ritmo, technoelementų.

– Ar ritminis pokytis muzikoje atspindi ir kažkokią jūsų pačių vidinę evoliuciją?

Urtė: Nors mūsų kūryba ir įtraukia technologijas, ji visada turi žmogišką atspalvį. Muziką galima suprasti įvairiai. Į mūsų albumą taip pat galima žiūrėti įvairiai – tiek iš istorinės pusės, tiek iš biologinės ar fizikinės, tiek iš visiškai žmogiškos perspektyvos. Visada galima kelti klausimą, ką šis kūrinys reiškia man ar kitam žmogui. Anksčiau taikėmės ir savo muziką kūrėme meninei erdvei, bet dabar darome tai, ką tikrai norime daryti.

– Ar toks ir yra jūsų kūrybos tikslas – kelti klausimus?

Urtė: Savo kūryba norime žmonėms suteikti patirtį, dėl to žaidžiame optiniais jutimais.

Lina: Kurdamos instaliacijas su optinėmis iliuzijomis norime, kad žmogus paliktų savo kasdienybę ir per tą akimirką, kol jis susivokia, kokia technologija čia yra naudojama, atsisakytų savo tradicinio suvokimo. Garsinėse instaliacijose įdomu, kokius prisiminimus jos sukelia žmogui, kaip jis pats save suvokia. Norisi, kad žmonės užduotų sau klausimus: "Kaip aš jaučiuosi šioje erdvėje?", "Ar man jauku?"

– O kas labiausiai įkvepia kurti?

Lina: Darbams ir instaliacijoms kurti – mokslas. Niekada nebūna, kad tiesiog atsisėdame ir galvojame, kad dabar kažką matome, tai tą ir kuriame. Visada yra kryptis. Jei pasirenkame kažkokį reiškinį, tai jį išnagrinėjame, ar tai būtų pasikartojantis garsas, ar kažkoks atsirandantis objektas.

Urtė: Kiekvienas kūrėjas turi savo veidą, gali būti labai įvairių požiūrio kampų. Lietuvoje labiau įsitvirtinęs socialinis ir filosofinis menas. Vakaruose galima pajusti, kad menas yra labiau susijęs su technologijomis, bet jis dažnai vadinamas šaltu. Bet sakoma, kad menas atspindi tai, kas svarbu žmonėms. Manau, kad dėl to mūsų menas ir yra labiau technologinis, nes šiais laikais viskas paremta mokslu.