Rusų dvaro pėdsakas

Pravėrus ponios Birutės buto duris, pasitiko draugiškai nusiteikęs šeimininkės mišrūnas šuo Rikis. Apuostęs nepažįstamus jam žmones ir įsitikinęs, kad jie nepavojingi nei jam, nei buto šeimininkei, abejingai pasuko svetainės link. Ten atsigulė po nedideliu staliuku, kur nesiekė kaitrios saulės spinduliai ir kur jis jautėsi saugiai – tarsi būdoje.

Palikę kuriam laikui Rikį ramybėje, pasižvalgėme po Birutės būstą, kuris tiesiog augte apaugęs šių laikų įvairaus stiliaus dailininkų tapytais paveikslais ar garsių praeities dailininkų darbų reprodukcijomis. Tai bylojo apie nemenką buto šeimininkės išsilavinimą ar auklėjimą, tai patvirtino ir įspūdingos jos senelių ir tėvų nuotraukos. "Ne, ne – aš neturiu nė lašelio savo mamos aristokratiškumo, kurio pagrindus ji gavo Rusijoje, Samaroje, dar prieš "šventąją" 1917 m. revoliuciją. Mat mano seneliai su dukra, t.y. mano mama, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvažiavo Samarą, kur senelis dirbo ūkvedžiu kunigaikščio Oblonskio dvare. Vaikų neturėjusiems Oblonskiams labai patiko gražaus balso mano būsima mama, kurią jie išsiuntė studijuoti į Peterburgo konservatoriją. Deja, jos studijas nutraukė mano minėta "šventoji" rusų revoliucija", – aiškino ponia Birutė.

Kaip butas tapo prieglauda

Pasak pašnekovės, kai jos tėvai sovietmečiu gyveno Kauno senamiestyje, jokių gyvūnų namuose nebuvo. Na, išskyrus vieną šunelį, kuriuo anuomet mergaitė Birutė nelabai domėjosi. Viskas apsivertė aukštyn kojomis prieš pusę amžiaus, kai jauna moteris ištekėjo, o paskui, išsiskyrusi su vyru, grįžo gyventi pas tėvus, persikrausčiusius į Taikos prospektą.

"Visi mano beglobiai keturkojai buvo parsinešti iš gatvės į butą, kuriame ir dabar gyvenu. Štai, žiūrėkite – čia visų jų nuotraukos. Žinoma, ne visi liko gyventi šiame bute – dalis jų iškeliavo pas mano surastus jiems naujus šeimininkus. Buvusių benamių keturkojų gretas mano bute papildydavo surastais gatvėje šuniukais mano buvę mokiniai – aš dirbau mokytoja buvusioje 27-ojoje vidurinėje mokykloje. Sovietmečiu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę miesto gatvėse būdavo daug beglobių gyvūnų, nes labai trūko benamių gyvūnų prieglaudų. Mano butas tapo viena iš tokių prieglaudų. Greičiausiai tam turėjo įtakos priglaustos kalytės Milkos likimas. Mat ją, iškankintą maro, veterinarijos gydytojas primygtinai patarė užmigdyti. Iki šiol negaliu pamiršti jos paskutinio žvilgsnio, mano rankos lyžtelėjimo… Nuo tada negalėjau praeiti nė pro vieną be namų likusį, kitaip likimo nuskriaustą šunelį – visus juos nešiausi namo. Vienu metu jų čia buvo net keturi", – teigė pašnekovė.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Apie trikoję Diką

Kaip atsirado Birutės namuose trikojė Dika, taip patikliai albumo nuotraukoje prigludusi prie ponios Birutės krūtinės? "Prieš daugybę metų pro savo buto langą pastebėjau suvargusią, smarkiai šlubuojančią užpakaline kojyte kalytę. Parsinešusi ją išmaudžiau, pamaitinau ir pastebėjau, kad ta jos užpakalinė galūnė sužalota. Matyt, buvo patekusi po mašinos ratais. Nors ta kojelė ilgainiui sugijo, bet kalytė liko šlubuoti.

Į viešbutį atiduoti tris šunis trims savaitėms – prabanga ne mano kišenei… Ir teko visus užmigdyti… Ką išgyvenau prieš tokį sprendimą ir po to, negaliu žodžiais apsakyti...

Tačiau tai dar ne viskas – kartą ištrūkusi iš mano priežiūros, vėl pateko po mašinos ratais. Kai nuvežiau Diką pas veterinarijos gydytoja, jos priekinė letenėlė buvo amputuota. Aš ją parsivežiau namo, kur jos laukė rūpestingas kalytės sūnus Topas ir naujamečių fejerverkų labai bijanti Tiška. Noriu pasakyti, kad Topas nuoširdžiai, kaip įmanydamas, slaugė savo motiną Diką, vis laižydamas jos akis. Šis Topo įprotis išliko ir po to, kai Dika pasveiko.

Skaudžiausias išgyvenimas

"Kur palikdavau savo keturkojus globotinius, kai tekdavo kelioms dienoms išvažiuoti? Pas gerus žmones, kurių buvo ne vienas. Deja, dabar laikai pasikeitė. Kai teko trims savaitėms atsigulti į ligoninę, taip ir neradau nė vieno žmogaus, kuris paimtų laikinai globai bent vieną iš trijų mano šunelių. Į viešbutį atiduoti tris šunis trims savaitėms – prabanga ne mano kišenei… Ir teko visus užmigdyti… Ką išgyvenau prieš tokį sprendimą ir po to, negaliu žodžiais apsakyti...

Kai pagaliau pakilau iš ligos patalo ir atsigavau nuo psichologinio bei moralinio smūgio, nusipirkau už 20 eurų iš gyvūnų prieglaudos Užliedžiuose Rikį. Jis jau tada, prieš trejus metus, buvo 7–8 metų amžiaus. Vadinasi, jam dabar 11–12 metų. Beje, Rikis prieglaudoje gyveno trejus metus, laukdamas manęs..." – žiūrėdama į prie jos kojų atsigulusį buvusį benamį kalbėjo ponia Birutė. Ji, kaip ir jos mylimos "Knygos apie San Mikelę" autorius Axelis Munthe tiki, kad po mirties tuos žmones, kurie bent kiek mylėjo gyvūnus, pastarieji užtars prieš Dievą Paskutiniojo teismo dieną.

Sparnuoti ir kitokie kaimynai

Viso pašnekesio metu pro praviras balkono duris girdėjosi gamtos garsai: žvirblių čiauškėjimas, varnos kranksėjimas. Ant balkone stovėjusios spintelės vis nutūpdavo ar pakildavo laukinis balandis. Ką čia veikia tie laukiniai paukščiai?

"Tai ne balkonas, o mano sodas, o dar tiksliau – bardakas, – savikritiškai įvertino tvarką balkone jo šeimininkė. – Tačiau čia puikiai jaučiasi atskrendantys kuo nors pasivaišinti paukščiai – negaliu jų kaimynystės atsisakyti. Turėjome po namo langais varnų porelę. Dabar varna atsiveda savo vaikus mums parodyti. O štai apačioje, pievelėje, stovi dubenėliai su vandeniu – jie skirti paukščiams, kad turėtų ką atsigerti. Turime – turiu galvoje mūsų daugiabutį namą – ir du katinus. Vienas jų yra ateinantis ir prižiūrimas vieno mūsų geraširdžio gyventojo. Įdomu tai, kad antrasis katinas gyvena pas minėtą gero būdo vyrą. Tas jo katinas aktyviai naudojasi savo šeimininko minkštu būdu – moka išsireikalauti išvesti laukan. Jei po trečio griežto katino miauktelėjimo šeimininkas nepakyla nuo sofos, nepadeda laikraščio į šalį, katinas prišokęs kepšteli jam letenėle. Žodžiu, pradeda mušti. Tada šeimininkas, nelaukdamas kitų katino atakų, paima jo petnešėles ir abudu eina laukan", – su šypsena pasakojo ponia Birutė, išlydėdama svečius pro savo buto duris, kurios buvo apklijuotos spalvotais šunų atvaizdais. Beje, ir jos kaimynystėje prie durų puikavosi katino atvaizdas.

Pagalvojau, kad likimas suvedė į vieną laiptinę ne vieną gyvūnų mylėtoją.