Šv. Mišios už a.a. Birutę Raubaitę laikomos šiandien, lapkričio 21 d., 18 val., Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje, Sėliu g. 17, Vilnius.

Atsisveikinimas su aktore vyks Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje lapkričio 26 d. nuo 12 val. iki 20 val. ir lapkričio 27 d. nuo 9.30 iki 11.30 val.

Laidotuvės vyks antradienį, lapkričio 27 d., 13 val. Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Likimas aktorei lėmė itin įdomų ir ryškų gyvenimą

Gimusi 1926 m. lapkričio 26 dieną Kaune, Lietuvos kariuomenės savanorio dukra su šeima persikėlė į Šiaulius, buvo priimta į teatrą, vėliau į Vilniaus dramos teatro studiją. Jau įgijusi teatro praktikos, išvyko studijuoti į N.Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS). Mokėsi kartu su Lietuvos teatro branduoliu: Aurelija Ragauskaite, Maryte Rasteikaite, Regina Varnaite, Antanina Mackevičiūte, Genovaite Tolkute, Laimonu Noreika, Leonardu Zelčiumi, Kęstučiu Geniu, Romualdu Tumpa, Vytautu Eidukaičiu, Antanu Gabrėnu ir kitais. 1952 m. sugrįžusi į gimtąjį miestą ir tuometinį Kauno dramos teatrą, čia kūrė iki 2003 m.

Per ilgą kūrybinę biografiją Birutė Raubaitė įkūnijo apie šimtą personažų teatro scenoje bei kine ir televizijoje. Jos kolegišką petį Kauno teatro scenoje jautė ne vienas talentingų aktorių kursas, vėliau išsiskirstęs po kitus Lietuvos teatrus. Aktorė taip pat rado kūrybinį ryšį su garsiausiais Lietuvos scenos režisieriais – Henriku Vansevičiumi, Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu ir kitais.

Su Henriku Vancevičiumi susijusi visa spektaklių plejada – „Tai buvo Irkutske“ (1960), „Trys seserys“, „Žemaitė“ (1964), kuriame ji atliko pagrindinį rašytojos vaidmenį. Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Maksimo Gorkio „Paskutinieji“ (1978) sukūrė vieną mylimiausių vaidmenų – Fedosija. Reikšmingi, brangūs buvo vaidmenys spektakliuose „Mūsų jaunystės paukščiai“ (1972, rež. R.Tumpa), „Senelių namai“ (1986, rež. J.Vaitkus), Marina Car „Portija Koglen“ (2002, rež. G.Varnas), Motina „Tolima šalis" (2001, rež. G.Varnas). Spektaklyje „Tolima šalis“ aktorė vaidino dešimtmetį, Jono Jurašo režisuotame „Šventežeryje“ – tris dešimtis. Itin dažnai aktorei tekdavę motinų vaidmenys.

Lietuvos kinematografijai aktorė paliko šiuos darbus: „Kunigo naudą velniai gaudo“ (klebono gaspadinė), „Raudonmedžio rojus“ (Agota), „Velnio nuotaka“ (davatka), „Tadas Blinda“ (Kulišienė), „Ignotas grįžo namo“ (Ignoto žmona) ir kitus.

Aktorės Birutės Raubaitės sukurti vaidmenys – sudėtingi, dramatiški, reikalaujantys daug ištvermės ir didžiulės dvasinės jėgos. Jos įkūnyta Žemaitė Kazio Inčiūros pjesėje „Žemaitė“ slogiais sovietiniais laikais tapo tautiškumo ir lietuviškumo simboliu. Savitu lietuvės motinos prototipu buvo tapusi ir jos sukurta Daugvilienė (Kazio Sajos „Šventežeris“, rež. Jonas Jurašas, 1970 m.).

Kauno teatro šeimoje aktorė buvo vadinama Lialia. Taip ją nuo mažumės vadino jaunesnis brolis. Po to mokykloje, gimnazijoje, institute, teatre kartojosi tas pats. Vardas prigijo. Netgi vienoje recenzijoje ir spektaklio programėlėje buvo išspausdinta: „Lialia Raubaitė“.

Birutė Raubaitė ne kartą buvo įvertinta ir apdovanota už kūrybinę veiklą. 1964 m. jai buvo suteiktas Liaudies artistės vardas. 2003 m. aktorei buvo įteiktas „Fortūnos“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus ir už Bleizės Skali vaidmenį (Marina Carr „Portija Koglen“, rež. Gintaras Varnas). 2017 m. 90-mečio proga aktorė pagerbta 3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklu (Kauno miesto savivaldybė), LR Vyriausybės atstovų padėkos raštais.

Aktorei visada rūpėjo teatras ir jo likimas, spektaklių kokybė ir kolegų vaidmenys. Birutė Raubaitė buvo savotiška jungtis tarp senojo stanislavskiškojo ir šiuolaikinio teatro. Aktorės darbštumas, preciziškumas ir pasišventimas vaidmeniui, spektakliui ir teatrui liks pavyzdžiu visiems ją pažinojusiems teatralams.

Ištraukos iš aktorės 90-mečiui skirto rašinio (2016 11 25 „Menų faktūra"). Režisierių mintys apie aktorę B.Raubaitę.

Režisierė Neris Karpuškaitė: „Kai 1983 metais grįžau po instituto į Lietuvą, patekau į pačiame kūrybos zenite esantį Kauno teatrą ir buvo labai nedrąsu. Visi ir visa man rodėsi tokie dideli, svarbūs ir aš bijojau visų, bet labiausiai – Birutės Raubaitės! Niekaip negalėjau suprasti, kodėl šitą griežtą, išdidžią, orią moterį visi vadino Lialia.

Pradėjau repetuoti „Didįjį geismą“. Medžiaga – labai kontraversiška, aktorių sudėtis – visas žvaigždynas. Begaliniai ilgas analizės procesas, asmeninių patirčių išklotinės, ugningi debatai iki vėlumos ir tas vienintelės tylinčios Lialios žvilgsnis...

„Didžiajame geisme“ ji kūrė vieną iš svarbiausių vaidmenų – šio pasaulio vertybėse pasiklydusio jaunuolio motiną. Jos personažas buvo tasai vienintelis, kuris spektaklio eigoje numiršta. Jautri tema vėžio ligos rykštės plakamoje visuomenėje, begalės diskusijų su gausybe gydytojų-onkologų: „Nereikia spektaklyje mirties fakto! Nereikia – jūs su savo teatrais atimsit žmonėms viltį pasveikti!“, – šitokie perspėjimai kone kasdien taranavo mano sąmonę. Visi nepaliaujamai ginčijosi, o artistė, visų vadinama Lialia, tik griežtai žiūrėjo į mane ir tylėjo.

Pridėjusi ranką prie širdies galiu pasakyti, – aš  n i e k u o  neprisidėjau prie jos vaidmens sukūrimo. Jos įkūnyta, žiūrovams įsiminusi, Motina Morta gimė savaime – iš jos pačios, iš to tylėjimo, iš girdėjimo, iš tam tikros išmintingos sudėties-atimties.

Peržiūros dieną, rytinėje šviesų repeticijoje, kai stovėjau avanscenoje ant pakylos, į nustatytą šviesų tašką pakilo Raubaitė-Motina – ilgais lininiais marškiniais, aukšta, ori ir tokia skaidri, tarsi permatoma... Iš garsiakalbių pasigirdo jos monologo įrašas: „Palieku tau Liepų gatvę, neilga ji, bet nėra joje namo, kuriame mano rankos...“ –  ir viskas. Ties tuo man viskas nutrūko. Atsibudau greitosios medikų apsuptyje. Nežinau, kodėl ir kaip taip atsitiko, bet, matyt, reikėjo man prarasti sąmonę, kad visai kitaip suvokčiau greta esantį gilų Žmogų. Nuo tos dienos ji man tapo LIALIA. Paskui buvo ilgas ilgas kūrybinis ir asmeninis bendravimas.

Tai labai savita talentinga artistė. Menininkė su neapsakomai didele pretenzija savo pačios kūriniui. Labai šviesi – skaidri siela. Jeigu kas paklaustų, ar teko savo gyvenime sutikti kūrėją be puikybės nuodėmės, tai net nesusimąstydama įvardinčiau Birutę Raubaitę – mūsų visų LIALIĄ.“

Režisierius Gintaras Varnas: „Nepamenu, kada pirmą kartą susitikom, gal Jono Vaitkaus „Golgotos“ repeticijose? Užtai labai gerai pamenu, jog nuo tada, kai repetavau „Hedą Gabler“, ją visada matydavau elegantišką, švytinčią per visas premjeras. Kai reikėjo aktorės Motinos vaidmeniui „Tolimoje šalyje“, tikrai žinojau, kad turi vaidinti ji. Nesvarbu, kad jau kurį laiką teatre nebevaidino. Ir Lialia mielai sutiko. Ir puikiai suvaidino nepamirštamą Motiną, o jos sakinį „Aš tau atleidžiu...“ girdžiu ir dabar, nors daugelis spektaklio tekstų ir scenų pasimiršo. Tas spektaklis buvo kažkoks ypatingas ne tik jai, bet ir visiems jame vaidinusiems aktoriams. Jie tapo ta savotiška „susikurtąja šeima“, o pati Lialia – tos šeimos motina. Jos buvimas spektaklyje neleido jauniesiems aktoriams atsainiau pažiūrėti į savo vaidmenį ar spektaklį. Po „Tolimos šalies“ Lialia suvaidino dar „Portijoje Koglen“, visiškai priešingą savo gerumui piktos Bleizės vaidmenį ir epizodą „Donjoj Rositoj“.

Lialia – labai darbšti, be galo atsakinga, itin kruopščiai besiruošianti vaidmeniui ir kiekvienam spektakliui. Teatras jai – ne darbas, o pašaukimas, misija, kažkas daug daug svarbiau už gyvenimo tėkmę. Aišku, ji baigusi pokarinę rusų teatro mokyklą GITIS´ą, o tuo metu tai reiškė, kad į lietuvių teatrą atėjo visų pirma senosios rusų teatro tradicijos dvasia – požiūris į teatrą kaip meną, kuriam aktorius tarnauja. Tie dalykai šiandien Lietuvos teatre retėja, nyksta lyg Raudonosios knygos gyvūnai.“

Skaičiuodamas paskutines 2015-ųjų dienas Nacionalinis Kauno dramos teatras atšventė 95-erių metų sukaktį. Turtingą teatro istoriją geriausiai atspindi čia kūrę žmonės, todėl ir "Kauno dienos" viešnagė pas legendinio 1952–ųjų kurso absolventę, scenos legendą aktorę Birutę Raubaitę nėra atsitiktinė.

Praeities relikvijos

Pasikalbėti susitinkame aktorės namuose Kauno centre. Vartome jaunystės dienas menančias nuotraukas, spektaklių programėles. Aktorė atidaro nedidelį rudą lagaminėlį. Jame – kruopščiai saugomos brangios spektaklių relikvijos.

Štai marga kartūno prijuostė, su kuria 30 metų vaidino spektaklyje "Šventežeris" – jos išvirkščiojoje pusėje kruopščiai teatro siuvėjų sulopytos nuo ilgų tarnystės scenoje metų atsiradusios skylutės, balta pilkomis bei gelsvomis juostelėmis marginta jos herojės Žemaitės skarelė. Čia pat slepiasi juodų nėrinių vėduoklė, su kuria vaidinta spektakliuose "Senelių namai" ir "Svajonių piligrimai". Dar rodo kasas, kurias grimuotoja pripindavo, kai scenoje reikėdavo ilgų plaukų: jos supintos iš artimų žmonių – dukters ir dukterėčios nukirptų plaukų.

Klausantis ramaus ir išraiškingo pašnekovės balso, kartu keliaujame į teatro praeitį. Atrodo, kad studijos Maskvos N.Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) buvo visai neseniai, o aktorės atmintyje įsirėžę personažų tekstai ją vėl sugrąžina į Didžiąją sceną.

Į teatrą atėjo šešiolikos

B.Raubaitės kelionė į teatrą prasidėjo Šiauliuose. Iš pradžių mokėsi teatro vaidybos studijoje. Į ją pateko atsitiktinai – lydėjo draugę, kuri turėjo padeklamuoti eilėraštį teatro aktorei Teodorai Liaugaudaitei.

"Pamačiusi ir mane, aktorė paklausė, ar aš nenorėčiau stoti į studiją. Paskaičius "Jūratę ir Kastytį", ji pasakė, kad būtinai turiu stoti į studiją," – jaudulio kupiną akimirką prisimena B.Raubaitė.

Netrukus mergina buvo priimta į Šiaulių dramos teatrą ir pateko į režisieriaus Ipolito Tvirbuto rankas. Pirmasis vaidmuo – Mergina A.Kitesbergo pjesėje "Vilkatė".

"Mano bendrakursis buvo Laimonas Noreika. Jis manęs paklausė: "Kiek tau metų?" "Šešiolika". "Ir man šešiolika! Pasirodo, abu tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir dieną gimę", – smagų sutapimą prisimena aktorė.

1947 m. įstojo į Vilniaus dramos teatro studiją, į kurią atvyko GITIS-o komisija rinkti studentų. Išlaikiusi egzaminus, B.Raubaitė išvažiavo. į Maskvą. Mokėsi kartu su Aurelija Ragauskaite, Maryte Rasteikaite, Regina Varnaite, Antanina Mackevičiūte, Genovaite Tolkute, Laimonu Noreika, Leonardu Zelčiumi, Kęstučiu Geniu, Romualdu Tumpa, Vytautu Eidukaičiu, Antanu Gabrėnu ir kitais. Aktorė vardija jai svarbių žmonių pavardes. Išvardytos ne visos, nes sąrašas – labai ilgas.

1952 m. būrys jaunų diplomuotų aktorių atvyko tiesiai į Kauno dramos teatrą ir įsiliejo į kolektyvą. Atsivežė keturis diplominius darbus: Maksimo Gorkio "Barbarai", Pierre'o Beaumarchais'o "Figaro vedybos", Augustino Griciaus "Išvakarės", Irinos Irošnikovos "Kažkur Sibire". Čia rado prieškario Lietuvos valstybės teatro patriarchus Antaniną Vainiūnaitę, Juozą Laucių, Petrą Kubertavičių bei kitus nepriklausomos Lietuvos laikų scenos mohikanus.

Pirmasis B.Raubaitės vaidmuo Kauno dramos teatre – Kručinina režisieriaus Romualdo Juknevičiaus, tuomečio teatro vadovo, pastatyme Aleksandro Ostrovskio "Be kaltės kaltieji".

Įveikta 100 vaidmenų žyma

Pašnekesio metu aktorė prisipažįsta nenorinti praleisti nė vieno jai svarbaus režisieriaus, juk jie padovanojo daug puikių vaidmenų ir akimirkų scenoje. Su Henriku Vancevičiumi susijusi visa spektaklių plejada – "Tai buvo Irkutske" (1960), "Trys seserys", "Žemaitė" (1964), kuriame ji atliko pagrindinį rašytojos vaidmenį.

Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Maksimo Gorkio "Paskutinieji" (1978) sukurtas vienas mėgstamiausių vaidmenų – Fedosija. Reikšmingi, brangūs vaidmenys spektakliuose "Mūsų jaunystės paukščiai" (1972, rež. R.Tumpa), "Senelių namai" (1986 rež. J. Vaitkus), kuriame ji įkūnijo buvusią solistę, Marina Carr "Portija Koglen" (2002, rež. Gintaras Varnas).

"Spektaklis "Be kaltės kaltieji" buvo rodomas dešimt metų, "Tolima šalis" – taip pat dešimt, "Šventežeris" – net trisdešimt", – vardija B.Raubaitė. Taip jau susiklostė, kad itin dažnai aktorei tekdavę motinų vaidmenys.

Vyresniosios kartos žiūrovai dar prisimena jos vaidmenis filmuose "Kunigo naudą velniai gaudo" (klebono gaspadinė), "Raudonmedžio rojus" (Agota), "Velnio nuotaka" (davatka), "Tadas Blinda" (Kulišienė), "Ignotas grįžo namo" (Ignoto žmona) ir kituose.

Mūsų literatūros klasikės Žemaitės vaidmuo aktorei labai svarbus. "Su režisieriumi Henriku Vancevičiumi, pjesės autoriumi Kaziu Inčiūra ir kolektyvu kartu kūrėme spektaklį. Autorius rašė, keitė tekstus. Nusprendėme nuvažiuoti apžiūrėti rašytojos sodybos Ušnėnuose. Buvo ruduo. Oras pasitaikė prastas. Važiuodami pagrindiniu keliu, nusprendėme pasitikslinti, ar pasukome ta kryptimi. Žiūrime – važiuoja dvikinkė. Nubėgau prie to žmogaus ir paklausiau, kur Žemaitės sodyba. O tas žmogus išlipo iš ratų ir sako: "Aš – Žemaitės anūkas." Kodėl prie jo pribėgau? Matyt, pajaučiau emocionaliai, kažkas manyje suvirpėjo. Jis nulydėjo mus iki sodybos. Namo nebebuvo, tik žymė, kur jo stovėta. Atsistojau ant tos vietos. O taip nyku! Įsivaizdavau, kaip ji laukdavo Povilo Višinskio, kuris ją skatino rašyti. Paskui tą nykumą prisimindavau per spektaklį. Būdama ten pajutau Žemaitę. Paskui jau nebebijojau, ar sukursiu tą vaidmenį, ar ne, tekstas nebevaržė", – prisimena neeilinę istoriją.

Aktorė parsivežė ir saujelę žemės iš tos vietos, supylė į molinę vazelę ir pasodino kaktusą. "Žinoma, jisai neaugo," – juokiasi aktorė.

Dar dešimt metų kūrybos

"Buvo laikotarpis, kai nedaug vaidinau teatre, o dukra Aušra su anūke Marija išvažiavo gyventi į Ameriką. Tuščia teatre, namuose, – prisimena pašnekovė. – Lankydavau jas. Pamenu, ruošiausi į kelionę, kai man paskambino tuometė literatūros dalies vedėja Neris Karpuškaitė ir pranešė, kad antradienį režisierius Gintaras Varnas kviečia į repeticiją. O aš kaip tik tądien turėjau bilietus. Pasakiau režisieriui, kad išvykstu, repetuoti negaliu. Tada jis paklausė, kada ketinu grįžti. Atsakiau, jog grįšiu po mėnesio. "Gerai. Pasiimkite pjesę. Jeigu bus pakeitimų, susirašysime. Tą mėnesį skaičiau veikalą, mokiausi tekstą. O sugrįžus laukė labai įdomios "Tolimos šalies" repeticijos".

B.Raubaitė parodo programėlę, kurioje režisieriaus G.Varno ranka užrašyta: "Birutei-Lialiai Raubaitei, suvaidinusiai mamą, visas mamas. Linkiu gyvenime taip nelaukti ir nekentėti kaip spektaklyje ir teatre..."

"Gintaras Varnas man padovanojo dešimt kūrybinio gyvenimo metų. Dar vaidinau jo spektakliuose "Portija Koglen", Donja Rosita, arba Gėlių kalba". Labai džiaugiuosi, nes visi jo spektakliai buvo skirtingi", – pasakoja aktorė, scenoje vaidinusi iki 85-erių ir  sukūrusi daugiau nei šimtą vaidmenų.

Artimiesiems – Lialia

Teatre visi pažįstantys aktorę sutartinai vadina Lialia. Paklausta, iš kur šis vardas, aktorė sako, kad jos pase įrašyti du vardai – Elena Birutė. Vyresnis broliukas neištardavęs jos vardo ir vadindavęs Lialia.

"Nuo Lialios niekaip nepabėgau. Mokykloje pažįstami šaukdavo Lialia, gimnazijoje, institute, teatre kartojosi tas pats. Taip ir prigijo. Netgi vienoje recenzijoje ir spektaklio programėlėje buvo išspausdinta: "Lialia Raubaitė"," – pasakoja ir prisimena nutikimą. – "Kartą įlipau į troleibusą pro vienas duris, o pro kitas – aktorė Danutė Juronytė. Ji pašaukė mane: "Lialia!". Pamačiau, kad kartu važiavusieji pradėjo dairytis į apačią, akimis ieškodami vaiko..."

Aktorė 85 metus draugavo su sielos drauge Danute Juronyte. Nebuvo dienos, vakaro, kad nepaskambintų vienai kitai. O kur dar grimo kambario draugės, teatro šeima: Danutė Juronytė, Gražina Balandytė, Aldona Jodkaitė, Danutė Strakšytė. Kolegės ilgai diskutuodavo po spektaklių, dalijosi džiaugsmais ir rūpesčiais.

Lapkričio 26 d. 89-ąjį gimtadienį atšventusi aktorė domisi teatro gyvenimu, retkarčiais apsilanko savajame teatre rodomose premjerose. Paklausta, ko palinkėtų teatre dirbantiems kūrėjams jubiliejaus proga, aktorė sako: "Gerų režisierių, gerų spektaklių, gerų vaidmenų… ir pilnos salės žiūrovų!"