Tai nėra pirma šios autorės, studijavusios dailę, knyga. Pirmoji, pradėta kurti 2017-aisiais, buvo „Kauno Atlantida nuo „Inkaro" kamino pusės“, pasakojanti apie Vilijampolės, kurioje R. Zander kažkada gyveno, žmones.

„Buvau kitų gyvenimų stebėtoja ir klausytoja. Pamaniau, kad verta visa tai fiksuoti: mūsų laikmečio akimirkas ir personažus, situacijas, kurios buvo būdingos aniems laikams, intelektualus ir valkatas menininkus, kurie beveik išmirė. Šiandien jų nebeliko, žmonės nebesiliečia oda vienas su kitu, nesusisiekia jutiminiais receptoriais bei impulsais, nebejunta pavojaus ir negelbėja to, kurį reikia gelbėt, nebetiesia jam virvės, kad ištrauktų, bet dažniau įteikia ją, kad pasikartų“, – apgailestaudama sako R. Zander.

Raima Zander. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pasak knygą „Bohema neis į dangų“ pristatančio Rimo Pavilnio, joje atpasakotos istorijos gali pasirodyti labai tirštos, kupinos nelengvų patirčių, įvairiopų emocijų, kartu įtraukiančios, atveriančios žmogaus gyvenimo ribas ir užribius.

„Žinoma, autorė vienur gali teigti, kad šie pasakojimai su realybe nieko bendra neturi (ir viskas, kas juose telpa bei netelpa, tėra išgalvota dėlionė), o kitur jau paminėti, kad tai – įvykiai iš tuometės aplinkos. Ir išvis – autorė gali sakyti, ką nori. Ačiūdie, taip ji ir daro. Tačiau skaitytojas taip pat turi teisę rinktis, kaip viską suprasti. Ir kas bent sykį ragavo bohemiškosios būties, tas ir suvoks, ir atsirinks. O kas neragavo, turės galimybę tai patirti skaitydamas... Apibendrinant... Taip, galbūt bohema į dangų ir neis, bet didelė tikimybė, kad skaitant atkeliaus iki jūsų. Ir tai yra, ko gero, viena iš svarbesnių šios knygos misijų“, – pripažįsta R. Pavilnis.