Dirbtuvių metu kartu su keramike vaikai džiaugsmingai lipdė molines skulptūrėles pagal menininko Leono Striogos skulptūrą „Didelis širdies gerumas“, kuri įkvėpė Globėjų dienos simbolį.

Globėjų laukiantiems vaikams – nulipdyta skulptūrėlė taps savotišku tikėjimo ženklu, kad globėjai atsiras. Vaikams, kurie turi tėvus ar globėjus, nulipdyta skulptūrėlė – beglobių vaikų palaikymo ženklas, simbolizuojantis meilę, tikėjimą, šilumą ir globą.

Bernardinų sode globėjus pasveikino Vilma Augienė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, taip pat Jurga Balžekienė, Vilniaus miesto globos centro globos koordinatorė.

Nors budinčių globotojų ir globėjų skaičius pastaraisiais metais pamažu auga, tačiau jų nuolat trūksta visose šalies savivaldybėse. Šiuo metu vaikų globos institucijose vis dar auga 1777 vaikai. Jie laukia globėjų, kurie išgirstų ir priimtų į savo šeimą.

Pasak specialistų, sunkiausia globėjus surasti vyresniems nei 12-13 m. vaikams – kai prasideda paauglystė ir vaiko negali globoti giminaičiai, surasti kitą šeimą vilčių labai mažai. Devyni iš dešimties vaikų globos namuose gyvenančių vaikų yra vyresni nei 7 metų amžiaus.

Šią savaitę vykstanti vaikų globos ir globėjų savaitė ir liepos pirmąjį savaitgalį (5 d.) minima Globėjų diena suteikia galimybę kalbėti apie itin mūsų visuomenėje svarbų globėjo vaidmenį, kuris neretai pamirštamas ar vertinamas ne taip pozityviai kaip turėtų ir norėtųsi.

Violeta prisipažįsta, kad apie galimybę tapti budinčia globotoja sužinojo pamačiusi skelbimą socialiniame tinkle „Facebook“. Jai tarsi širdis suvirpėjo ir galvoje trumpam šmėkštelėjo mintis, kad norėtų pasirūpinti vaiku, kuriam to reikia. Tačiau tąsyk nieko nesiėmė.

Kai skelbimą pamatė dar porą kartų, labiau pasigilino į jo turinį. Perskaitė, kad budintys globotojai rūpinasi ne daugiau kaip 3 vaikais neilgą laiką, nuo kelių dienų iki vienerių metų, kad prireikus jiems teikiama globos centrų pagalba, kad jie įsipareigoja stengtis užtikrinti vaiko ryšį su biologiniais tėvais, kad už vaikų priežiūrą yra mokamas atlygis ir tai gali būti papildomas darbas.

Violetos noras tapti budinčia globotoja sustiprėjo. Paskambino skelbimo autoriams organizacijai SOTAS ir plačiau paklausinėjo apie reikalavimus. Vėliau sulaukė kvietimo į renginį, kuriame turėjo būti pristatoma budinčių globotojų veikla ir pareigos.

Štai tada apie norą globoti vaikus Violeta pasisakė savo vyrui ir jis, laimei, jos sumanymui pritarė.

Šeima turi dvi dukras, kurios jau suaugusios ir išvykusios studijuoti į užsienį, tad, kaip prisipažino Violeta, galbūt noras vėl bendrauti su vaikais kilo iš ilgesio.

Globoti vaiko nuolatos ji vis dėlto nesiryžtų – tai atrodo labai didelė atsakomybė, o budinčiosios globotojos pareigos jos negąsdina, nes vaikais reikia rūpintis laikinai.

„Tokia globa yra darbas, o iš darbo, kaip žinia, panorėjęs gali išeiti. Tačiau šis darbas atrodo labai prasmingas. Tiesa, pradžioje galvojome, kad padėsime vien vaikams, o paaiškėjo, kad padedame visai šeimai“, – pasakojo Violeta.

Pradžioje galvojome, kad padėsime vien vaikams, o paaiškėjo, kad padedame visai šeimai.

Apsisprendę jie su vyru lankė mokymus ir po jų buvo pripažinti tinkamais šiam darbui. Globos centro atstovai buvo atvykę ir į jų namus, kad įsitikintų, ar esama tinkamų sąlygų priimti vaiką.

Beje, dauguma žmonių išreiškia norą globoti mažus vaikus iki trejų metų amžiaus, o Violeta su vyru pasirinko globoti 4-10 metų vaikus. Tai padarė racionaliais sumetimais: norėjo išsaugoti savo turimas darbo vietas, tad galėjo rūpintis vaikais, kurie jau lanko ugdymo įstaigą.

Po to, kai praėjusių metų pavasarį pasirašė paslaugų teikimo sutartį, Violeta su vyru globotinio sulaukė ne iš karto, o tik po poros mėnesių. Tuos mėnesius gyveno „lyg budėtų“: kai kelis kartus sulaukė skambučio iš SOTAS darbuotojų, moteriai net širdis sudrebėjo, bet jai skambino kitais klausimais.

Vis dėlto galiausiai pora sulaukė skambučio, kuris pranešė, kad yra septynmetė mergaitė, kuriai reikia laikinosios globos.

Pirmoji pažintis

„Iki tol įsivaizdavau, kad vaiką reiks paimti tuojau pat, sulaukus skambučio, bet pirmąjį kartą reikėjo porą dienų palaukti, kol bus sutvarkyti formalumai. Tuomet su SOTAS ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojais nuvykome į globos įstaigą, kur mergaitė buvo trumpam apgyvendinta. Pradžioje man ji pasirodė tyli, nedrąsi, stovėjo prie auklėtojos, bet jau važiuojant namo paaiškėjo, kad ji ir daug šnekanti, ir labai energinga“, – pastebėjo Violeta.

Vos atvykusi į naujus namus mergaitė viską apibėgiojo, apžiūrėjo ir liko patenkinta. Ji visą laiką, apie 2,5 mėnesio, džiaugėsi gyvenimu su globotojais. Visą laiką mergaitė žinojo, kad vėliau grįš pas mamą, nes ji buvo laikinai paimta iš šeimos, kol mama apmąstys savo elgesį ir atras savyje jėgų rūpintis vaiku be smurto.

Su energinga judria septynmete Violetai ir jos vyrui buvo ką veikti. Kad ji išsilakstytų, jie vis traukė pasivaikščioti, važiavo prie ežerų, pas senelius į kaimą ar dar kur nors. Mergaitė kaimynystėje susirado draugų, su kuriais mielai leisdavo laiką, o iš budinčios globotojos net sugebėjo išprašyti, kad nupirktų jai riedučius.

Kas savaitę mergaitė vykdavo susitikti su mama, bet su ja išsiskirdama į ašaras nepuldavo. Tik kartais, kai budinti globotoja ar jos vyras atsisakydavo pirkti naują žaislą ar ko nors neleisdavo, mergaitė pagąsdindavo juos, kad jai su jais nepatinka ir kad ji greitai išeis pas mamą.

Džiaugėsi pasiekimais

Kartu su budinčios globotojos šeima mergaitė ne tik pramogavo. Nuo rugsėjo mėnesio ji kibo į mokslus. „Pradžioje vis sakė, kad namų darbų neužduota, bet tada susipratau pati pažiūrėti, kas rašoma elektroniniame dienyne, ir ėmėme namų darbus ruošti kartu. Matydama, kad aš domiuosi, kaip jai sekasi, ji tikrai stengėsi“, – pasakojo Violeta.

Energinga judria mergaite rūpintis kartais būdavo nelengva, bet šeimai tai patiko. „Įdomu buvo stebėti įvairias jos reakcijas, galbūt ir jas pakeisti – kai augini savo vaikus, viską darai tarsi automatiškai ir daug ko nepastebi. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad kai važiuodavome susitikti su jos mama, ji vis sakydavo, kad automobilyje karšta ir ją pykina, nors temperatūra tikrai būdavo normali. Susigriebiau paklausti, gal jai taip atrodo todėl, kad nervinasi prieš susitikimą, ir ji pripažino, kad tikriausiai taip ir buvo. Įvardijus tą jausmą pykinimas nepasikartojo“, – pasakojo Violeta.

Ją džiugino ir įvairūs globotinės pasiekimai. Jos kolegės, globojančios kūdikius, džiaugiasi, kai tie išmoksta sėdėti ar išauga pirmasis dantukus, bet tikrai yra kuo pasidžiaugti ir auginant septynmetę.

Patarčiau tiems, kurie ryžtasi globoti, neturėti išankstinių nuostatų. Vaikai patys savaime nėra blogi, tik kartais aplinkybės nulemia netinkamą jų elgesį.

Beje, iš mergaitės mamos ji susitikusi girdėdavo, kokia dukra išdykusi ir sunkiai valdoma. Pati globotoja visuomet rasdavo už ką mergaitę pagirti, atkreipdavo dėmesį į gerąsias jos savybes. Viliasi, kad galbūt tai mamą paskatino į atžalą pažvelgti kitaip.

Kai atėjo laikas grįžti pas mamą, atrodė, kad mažoji susitikimo nė nelaukia. Bet kai galiausiai pas ją nuvažiavo, puolė prie jos, užmiršusi net atsisveikinti su budinčia globotoja ir jos vyru.

Antrasis išsiskyrimas – labai skaudus

Atsisveikinę su pirmąja globotine sutuoktiniai kurį laiką gyveno vieni, o po poros mėnesių sulaukė skambučio ir žinios, kad reikia prižiūrėti dešimtmetį berniuką. „Jis buvo visiška mergaitės priešingybė: ramus, mandagus, kultūringas“, – sakė Violeta.

Beje, toks apibūdinimas paneigia kai kurių žmonių įsitikinimą, kad šeimose, turinčiose problemų, auga blogi vaikai. Berniuko tėvai buvo išsiskyrę ir turėjo problemų dėl alkoholio, sūnus iš jų buvo paimtas jau ne kartą, tačiau elgėsi labai gražiai.

„Patarčiau tiems, kurie ryžtasi globoti, neturėti išankstinių nuostatų. Vaikai patys savaime nėra blogi, tik kartais aplinkybės nulemia netinkamą jų elgesį“, – įsitikinusi teigia Violeta.

Berniukui nereikėjo tiek dėmesio, kiek mergaitei, bet vis dėlto po kelių dienų moteris pastebėjo, kad jis labiau linkęs leisti laiką šalia jos arba vyro, o ne savo kambaryje. Violeta pasiūlė jam pažaisti stalo žaidimą, ir tai tapo jų tradicija – nuo tol žaisdavo kas vakarą.

Vaiko mokytoja bei socialinė pedagogė pastebėjo, kad berniuko elgesys pasikeitė į teigiamą pusę – iki tol jis pamokų metu būdavo vangus, turbūt neišsimiegojęs, o atvykęs į mokyklą iš budinčios globotojos šeimos namų būdavo daug žvalesnis ir guvesnis.

Beje, su globotiniais apie jų tėvus Violeta visuomet kalbėdavosi tik gražiai. Sakydavo, kad dabar jų situacija sudėtinga, bet jie susitvarkys ir vaikus pasiims – būtent tam ir sukurtas budinčio globotojo institutas.

Tik atsisveikinimas su šauniuoju berniuku buvo skaudus. Po kelių kartu su vaiku praleistų savaičių būdama darbe Violeta sulaukė žinios, kad reikia jį tą patį vakarą grąžinti tėčiui. Pasiėmusi vaiką iš mokyklos jam pranešė, kad jie važiuos namo ne pas juos, o pas tėvą, ir vaikui tai buvo didelis smūgis.

Viskas taip skubotai susiklostė todėl, kad paaiškėjo, jog vaiko tėvas išleidžiamas iš gydymo įstaigos, kurioje tuo metu gydėsi.

„Būtų labai gerai, jei apie vaikų grąžinimą būtų galima sužinoti bent prieš porą dienų, kad užtektų laiko juos tam nuteikti ir patiems nusiteikti“, – pastebėjo Violeta.

Veiklą sustabdė dėl koronaviruso

Dabar moteris savo paslaugų teikimo sutartį yra nutraukusi dėl koronaviruso. Ji dirba slaugytoja vienoje Vilniaus gydymo įstaigoje, tad pavasarį prasidėjus pandemijai suprato, kad šiuo metu jai rūpintis vaikais nebūtų saugu.

Tiems žmonėms, kurie taip pat susimąstė apie galimybę tapti budinčiais globotojais, Violeta pasakytų, kad toks darbas jiems tiks, jeigu jie tikrai myli vaikus ir yra nusiteikę kantriai ir gražiai jais rūpintis. Taip pat reikėtų nusiteikti, kad pasiėmus į namus net ir vyresnio amžiaus vaiką sėdėti ant sofos vakarais nebus kada, nes bus daug aktyvesnės veiklos.

Kai situacija dėl koronaviruso taps aiškesnė, Violeta tikisi sutartį atnaujinti. Dabar ji kartkartėmis pagalvoja, kad vaikų jau pasiilgo.

Vilniaus miesto savivaldybė rūpinasi globėjais ir įtėviais – VšĮ SOTAS globos centras Vilniuje teikia nemokamą socialinę ir psichologinę pagalbą bei paramą globėjų ir įtėvių šeimoms, budintiems globotojams, vykdo budinčių globotojų, globėjų ir įtėvių paiešką, organizuoja mokymus, savitarpio pagalbos grupes ir kitas veiklas. Globos centro paslaugas gali gauti visos Vilniaus miesto globėjų ir įtėvių šeimos, taip pat asmenys, svarstantys apie globą ir įvaikinimą.

Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.

Šeima šiuo metu apie mėnesį globoja pusės metų vaiką ir darys tai, kol jis bus grąžintas tėvams arba atsidurs nuolatinių globėjų ar įtėvių šeimoje.

„Ryžtis paimti vaiką, svetimą vaiką yra sudėtingas žingsnis, – sakė 45-ių paslaugų teikimo srityje dirbantis N. Svitojus. – Tai reikalauja laiko iš visos šeimos, o mūsų dukra irgi turi susitaikyti su tuo, kad atsiranda dar vienas šeimos narys“.

Svitojų namuose Vilniaus rajone penktadienį apsilankė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pastaraisiais metais politikų dėmesys vaikų globai gerokai išaugęs, siekiama Lietuvoje likviduoti visus vaikų namus.

Šalies vadovė kritikavo kai kurias šalies savivaldybes dėl globos pertvarkos stabdymo. Prezidentė apkaltino jas dar sovietmečiu sukurtos sistemos saugojimu ir noru išsaugoti valdininkų darbo vietas.

Be to, greitai panaikinti vaikų namus sudėtinga ne tik dėl iššūkio rasti vaikų globėjus, bet ir sumažinti iš biologinių tėvų paimamų vaikų skaičių.

Nors vaikų namuose šiuo metu gyvena beveik 3 tūkst. vaikų ir šis skaičius kasmet mažėja, pernai dėl įvairių problemų šeimose iš jų buvo paimti apie tūkstantis vaikų.

Reikėjo gal kokį mėnesį kalbėtis. Vienas dalykas yra priimti vaiką trims, keturioms, penkioms dienoms, o turėdamas jį ilgesnį laiką jau pripranti ir jis jau tampa savu vaiku.

N. Svitojus teigė, jog priimti vaiką globai apsispręsti buvo sunku.

„Reikėjo gal kokį mėnesį kalbėtis. Vienas dalykas yra priimti vaiką trims, keturioms, penkioms dienoms, o turėdamas jį ilgesnį laiką jau pripranti ir jis jau tampa savu vaiku“, – pasakojo jis.

Pertvarko globos namus

Budinčiuosius globėjus reglamentuojantys įstatymai įsigaliojo šiemet. Politikai tikisi, kad jie suvienys valstybės pastangas užtikrinti ir iki šiol egzistavusią laikinąją vaikų globą šeimose.

„Pats svarbiausias dalykas yra apeiti vaikų namus, nes vaiką paėmus iš biologinės šeimos, kad ir kokia ji bebūtų, jis patiria didžiulį stresą ir traumą“, – sakė socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė.

Laikinieji globėjai kol kas užsiregistravę mažiau nei pusėje Lietuvos savivaldybių. Prieš priimdami vaikus jie turi praeiti tris mėnesius trunkančius mokymus. Laikinai globoti vaiką galima iki metų.

Du savo vaikus auginanti darželio auklėtoja Rosita Kvieskienė nerimauja, į kokią aplinką sugrįš jos neįgalus dvejų metų globotinis.

„Kaip jis sugyvens, kokios bus jo emocijos, kai jis gyveno šiltai ir rūpestingai, o paskui grįš į prieš tai buvusias sąlygas? Dėl to yra labai didelė baimė, bet visada galvoju, kad mamos ir tėčio niekas nepakeis“, – sakė 33-ių moteris.

Nuo 2013 metų vaikų globos namuose augančių vaikų skaičius sumažėjo maždaug tūkstančiu. Šiuo metu pertvarkomos 23 vaikų globos įstaigos, beveik 400 vaikų iš didelių įstaigų perkelti į bendruomeninius globos namus.

Nevyriausybininkai teigia, jog kol kas žmonių norą globoti vaikus savo šeimose gali slopinti per menkas institucijų indėlis suteikiant jiems pagalbą.

„Dalis tėvų tikisi, kad savivaldybės irgi prisiims tam tikrus įsipareigojimus, mainais į jų pasiryžimą paimti globon ne savo vaiką. Darželis šia prasme tikrai yra numeris vienas, bet Vilniuje eilėje mums netenka laukti daugiau nei savaitės. Kitose savivaldybėse būna visaip“, – sakė laikinųjų globėjų koordinatorė Vilniuje Rugilė Ladauskienė.

Ji tvirtino, jog dalis šeimų taip pat baiminasi imti vaikus į globą dėl įvairių nepagrįstų baimių.

„Turiu ką užauginti“

Kol kas savivaldybės yra tik pakeliui įgyvendinant įstatymus dėl laikinosios globos – tik 27-iose jų veikia globos centrai, turintys pagelbėti globėjams.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė ragina kitas savivaldybes juos steigti greičiau.

Labai svarbu, kad savivaldybės suprastų, kad tai yra jų vaikai. (...) Reikia juos saugoti, juos mylėti ir parodyti, kad jie mums svarbūs.

„Globėjai turi būti tarsi mažoje bendruomenėje, kur jie irgi būtų globojami“, – teigė V. Augienė.

Svitojų namuose apsilankiusi D. Grybauskaitė sako, kad šiuo metu budinčių globėjų reikėtų bent penkis kartus daugiau.

Ji taip pat kaltino kai kurias savivaldybes piktybiškai bandant palaikyti „sovietinę globos institucijų sistemą“ ir taip išsaugoti tarnautojų darbo vietas.

Savivaldybių parama laikiniesiems globėjams šiuo metu ženkliai skiriasi. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybė prie bazinės 300 eurų globėjams skiriamos išmokos jiems papildomai sumoka 600 eurų per mėnesį, tuo tarpu kai kurios savivaldybės papildomų pinigų nemoka visiškai.

„Labai svarbu, kad savivaldybės suprastų, kad tai yra jų vaikai. (...) Reikia juos saugoti, juos mylėti ir parodyti, kad jie mums svarbūs“, – sakė trijų vaikų apsupta prezidentė.

Vilniuje vaiką laikinai globojanti R. Kvieskienė teigia tai suvokianti kaip pagalbą valstybei, tačiau pasiimti jo į nuolatinę globą ji neketina.

„Aš pagimdžiau du vaikus ir noriu juos auginti. Tuo tarpu kitiems vaikams aš galiu tik padėti, pamaitinti juos ar aprengti. Bet auginti... Aš juk turiu ką užauginti“, – sakė moteris.

Antradienį Kauno miesto mero Visvaldas Matijošaičio kabinete Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams buvo pristatyta, kaip miestas tvarkosi socialines problemas. Siekiant šalyje panaikinti visus vaikų globos namus, pristatytas Kaune veikiantis budinčių globėjų tinklas.

„Galutinis tikslas – kad visi vaikai gyventų šeimose. O Kaunas yra labai pažangus. Yra toks įspūdis, kad „Pastogė“ ir kitos panašios struktūros Lietuvoje tampa modeliais, kuriuos norisi dauginti. Turim visose savivaldybėse sukurti tokius modelius. Todėl čia ir atvažiavome kalbėtis, žiūrėti kas jau šiuo metu yra vykdoma“, – po susitikimo kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis.

Budintys globėjai yra pasiruošę bet kuriuo metu priimti iš šeimos paimtą vaiką. Taip sudaromos sąlygos vaikams laikinai gyventi ne globos namuose, o šeimoje. Už vaiko priežiūrą budintys globėjai iš Kauno miesto savivaldybės gauna minimalų užmokestį bei vaikų išlaikymui reikalingas išmokas. Tėvai, iš kurių buvo atimti vaikai, gali per tą laiką pasitaisyti ir savo mažamečius susigrąžinti.

„Mes klausėmės gerosios patirties, gilinomės, kas yra daroma, kad bendruomenė būtų dar labiau įgalinama. Mums svarbu, kad socialiniai globėjai būtų alternatyva vaikų globos namams. Dėl to Kaunui reikia palinkėti sėkmės, nes tada, tikėtina, bus sėkminga visa Lietuva“, – sakė ministras.

Kaunui reikia palinkėti sėkmės, nes tada, tikėtina, bus sėkminga visa Lietuva.

Susitikimo metu buvo sudėlioti akcentai, ką pati Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi padaryti, kad tokie projektai galėtų vykti ir kituose Lietuvos miestuose. Anot L.Kukuraičio, būtina parengti suprantamą reglamentą, kuriame būtų nusakyti tėvų ir globėjų įsipareigojimai, kitos reikalingos nuostatos.

Vis dėlto, nors Kauną galima laikyti pavyzdiniu miestu šioje srityje, dar yra kur pasitempti. Socialinės apsaugos ir darbo ministras patikino, kad ir šiame mieste institucijos tarpusavyje bendrauja ilgu biurokratiniu keliu arba iš viso nesikalba, todėl kai kurie sektoriai veikia ne taip efektyviai, kaip galėtų.

„Manau, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra iššūkis ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Kaunas deda pastangas, bet to negana. Mes paskaičiavome, kiek šiame mieste veikiančių organizacijų, institucijų gauna finansavimą. Jų tikrai yra labai daug. Kyla klausimas, kaip jas apjungti, kad jos nesidubliuotų, o viena kitai padėtų“, – sakė L.Kukuraitis.

Susitikimo su Kauno meru metu ministras taip pat sakė, kad reikalingas glaudesnis bendradarbiavimas tarp socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos įstaigų. Be to, trūksta ryšių tarp Darbo biržos ir savivaldybės.

„Mūsų nebendradarbiavimas Lietuvoje sukuria tam tikras prielaidas skurdo mastui, galėtume to išvengti, apjungdami jau veikiančias institucijas“, – tvirtino ministras.

Svajonėse – trys vaikai

Iš Kazlų Rūdos kilusių Jurgitos ir Tomo meilės istorija gan tradicinio scenarijaus, tačiau patikrinta laiko. Vienas kitą pamilę dar mokyklos suole, kartu jie jau septyniolika metų. Dešimt iš jų pora gyvena santuokoje ir tiek pat laiko nesiskiria su Kaunu. Tiesa, į buvusį karininkų namą Fredoje, kur ir susitikome, sutuoktiniai kartu su vos dvejų metukų dukrele Urte įsikėlė prieš aštuonerius metus. Dabar tėtį ūgiu sparčiai besivejančiai mergaitei dešimt, o jos broliui Pijui – ketveri.

"Tiek pat, kiek ir Donatui", – delną su užlenktu nykščiu prieš akis kyštelėjo simpatiškas šviesiaplaukis. Jau po akimirkos tapo aišku, kad Donatas – ne trečioji Makarevičių atžala, apie kurią jie  prasitarė svajojantys, o svetimas berniukas, šiltuose ir jaukiuose šeimos namuose laikinai radęs užuovėją nuo gyvenimo išbandymų.

"Aš valgiau iš močiutės lėkštutės, o man trenkė", – tiesmukai ir vaikiškai atvirai į klausimą Jurgitai suskubo atsakyti pats Donatas. Meiliai prie savęs priglaudusi mažąjį pleputį, moteris pritariamai linktelėjo – vasaros pradžioje berniukas buvo paimtas iš girtaujančios mamos ir laikinai, kol ši susitvarkys savo bėdas, perduotas jiems – budintiems globėjams.

Lemtingas penktadienis

"Kaip apsisprendėme tokiam žingsniui? Internete užkliuvo reklama, skatinanti žmones įprasminti gyvenimą ir laikinai į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus. Atėjau ir sakau Jurgitai: "Gal pabandome?" – prisiminė T.Makarevičius. Jau netrukus sutuoktiniai mynė vaikų gerovės centro "Pastogė" slenkstį ir pareiškė norą tapti budinčiais globėjais.

"Klausimų iš aplinkinių ir artimųjų, dėl ko tą darome, sulaukėme labai daug, tačiau ataskaitų niekam nepateikėme. Toks buvo mūsų sprendimas", – nedaugžodžiavo dviejų vaikų tėvas.

Po kelių pokalbių su centro darbuotojais, specialisto apsilankymo namuose ir mėnesio kursų pora sulaukė atsakymo, esą atitinka budintiems globėjams keliamus reikalavimus, todėl gali eiti šias pareigas. Nuo tos akimirkos prasidėjo laukimas "kada?"

"Birželio 28-osios vakarą mums visiems besėdint kino teatre suskambo telefonas", – lemtingą penktadienį prisiminė J.Makarevičienė. Kitame laido gale centro darbuotojas pranešė, kad yra berniukas, kuriam skubiai reikia pagalbos. Budintiems globėjams buvo skirta viena valanda, per kurią jie turėjo nuspręsti – priglausti Donatą ar trauktis iš programos. Paklausti, ar tą vakarą baigė žiūrėti filmą, sutuoktiniai šyptelėjo – ekranu slenkant baltoms raidėms jie jau sėdėjo savo automobilyje.

"Vos tik pamatęs mus Donatas, atsiplėšė nuo "Pastogės" darbuotojų ir rankomis apsivijęs man kaklą pasakė, kad važiuos kartu. Buvo labai keista", – iš jaudulio stringančiu balsu kalbėjo J.Makarevičienė.

Mokėsi iš naujo

Sutuoktiniai neslėpė, kad draugystės su Donatu pradžia nebuvo lengva nei jiems, nei vaikams. Svajojusi apie mergaitę, o vietoje jo išvydusi berniuką labiausiai nusiminė dukra Urtė. Pirmosiomis dienomis ji net atsisakė sėdėti prie vieno stalo kartu su Donatu, mat jis nemokėjo elementarių elgesio taisyklių.

"Negaliojo jam ir žodiniai draudimai. Turbūt dėl to, kad namuose su juo buvo kalbama diržu. Dabar viskas pasikeitė", – lenkdamas pirštus, laiką, kurį Donatas praleido jų namuose, skaičiavo T.Makarevičius. Praėjus kone trims bičiulystės mėnesiams, berniukas nors ir ne iš pirmo karto, tačiau jau girdi, kai Jurgita ar Tomas sako "negalima". Mažasis išdykėlis pamažu pelnė ir Urtės simpatiją. Bene didžiausias jo asmeninis laimėjimas – iš dešimtmetės išpeštas žodis "myliu".

"Su mumis Donatas turėjo begalę pirmų kartų: pirmas kartas baseine, pirmas kartas kino teatre ir sodyboje. Pirmą kartą jis skrido ir lėktuvu – dar pavasarį buvome suplanavę atostogas į Kretą, todėl šeimoje netikėtai atsiradus Donatui, pirkome bilietą ir jam", – apie naujus berniuko potyrius pasakojo T.Makarevičius. Tiesa, grįžęs po kelionės keturmetis pasikeitė – ėmė kalbėti, kad pasiilgo mamos, nors dar iki skrydžio tikino nenorintis kartu su ja gyventi.

"Už tiek dienų susitiksime su mamyte?" – prieš nosį švystelėjęs tris pirštus, pokalbį skardžiu balsu nutraukė Donatas. Į jo klausimą Jurgita ir vėl atsakė linktelėjimu. Pasirodo, tikrajai mažamečio mamai su savo sūnumi leista susitikti kiekvieną sekmadienį ir tik nuo jos priklausys, kada Donatas paliks Makarevičių namus.

Iškels didelę šventę

"Jei kartu sulauksime gruodžio 12 d., iškelsime jam nepamirštamą penktojo gimtadienio šventę. Donatas prasitarė, kad iki šiol jo gimtadieniai nebuvo švenčiami", – prikandusi lūpą apmaudo dėl nuskriaustos berniuko vaikystės neslėpė J.Makarevičienė. Akies kampučiu dirstelėjusi į sieninį kalendorių, trapios išvaizdos moteris dar labiau susikrimto – besibaigiant gruodžiui sueis šešių mėnesių terminas ir laikinasis šeimos narys turės palikti jų namus.

"Neslėpsiu, buvo sunkių akimirkų, bet jas jau seniai atpirko akivaizdūs Donato pokyčiai. Tai neapsakomas jausmas. Duok Dieve, kad jis išlaikytų bent mažą dalį to, ką padarėme", – akimis besisunkiančios ašaros neleido J.Makarevičienei baigti sakinio. Paklausti, ar namus palikus pirmajam globotiniui, sutuoktiniai ryšis į juos priimti dar vieną be tėvų priežiūros likusį vaiką, Jurgita ir Tomas tuo net neabejojo, o visus tuos, kurie svarsto, ar verta tapti budinčiais globėjais, ragino mažiau galvoti ir daugiau veikti.

"Nereikia ypatingų sąlygų, tereikia jūsų noro. Priimdami vaiką į namus, jūs ne tik duosite, bet ir labai daug gausite", – būti drąsesniems dėl savo apsisprendimų ragino T.Makarevičius.

Norėjo ir nesiryžo

Praėjusių metų pabaigoje prieš pat didžiąsias šventes miesto viešajame transporte ir internete pasirodė pirmosios budinčių globėjų reklamos. Susidomėjimas šia naujove buvo stebėtinai didelis – pirmosiomis gruodžio dienomis vaikų gerovės centro darbuotojai sulaukė daugiau nei 50 interesantų. Deja, dalis jų atkrito vos tik sužinoję pagrindines globos sąlygas.

"Vienas iš šeimos narių turi būti nedirbantis arba dirbti namuose. Sulaukęs skambučio, vaiką privalo paimti bet kuriuo paros metu, nepriklausomai nuo jo lyties ir amžiaus. Tiesa, turiu pastebėti, kad vaikų, patenkančių pas budinčius globėjus amžius yra apibrėžtas – iki dešimties metų", – labiausiai bauginusius punktus vardijo "Pastogės" direktorius Ričardas Kukauskas. Dalis interesantų, pasak jo, atsisijojo ir po pirmųjų pokalbių. Bent penkių moterų planus tapti budinčiomis globėjomis užprotestavo jų vyrai. Pagaliau iš aštuonių atrinktų šeimų liko penkios. Jurgita ir Tomas – vieni iš jų.

"Neseniai iš sąrašo teko išbraukti dar vieną šeimą. Sutuoktiniai nutarė būti nuolatiniais globėjais ir patys rinktis vaiką", – rankose gniauždama popieriaus lapą kalbėjo įvaikinimo centro vadovė Dalia Bloznelienė. Tiesa, vieta ilgai tuščia nebuvo – ją užpildė kiti šiam atsakingam žingsniui pasirengę kauniečiai.

Mitai apie globą

D.Bloznelienė neslėpė dar metų pradžioje tikėjusi, kad galutinis skaičius budinčių globėjų sąraše bus kur kas didesnis, deja, prabėgus daugiau nei pusmečiui, kai įsibėgėjo projektas, minėtas sąrašas pasipildė vos keturiomis naujomis šeimomis – į programą jos įsilies rugsėjo antroje pusėje.

"Sunku pasakyti, kokie faktoriai lėmė tokį mažą susidomėjimą. Tyrimų nedarėme, todėl galime tik spėlioti", – svarstė "Pastogės" vadovas. Viena iš galimų priežasčių, atbaidžiusių miestiečius – nepagrįstos baimės ir pakitęs požiūris į šeimos vertybes. Antra – sumenkintas globėjo įvaizdis, prie kurio formavimo plačiai aprašytomis neigiamomis patirtimis esą prisidėjo ir žiniasklaida.

"Dar vienas mitas – biurokratiniai labirintai, kuriuos neva tai turi įveikti žmonės: krūva painių dokumentų, sunkiausių psichologinių testų, pokalbių ir kitų varginančių procedūrų. Taip tikrai nėra. Jei lygintume su kitomis pasaulio šalimis, Lietuvoje globos procesas yra gerokai paprastesnis", – prisiklausiusius iš piršto laužtų istorijų ramino D.Bloznelienė.

Atgalinis ryšys

Visi programos dalyviai informuoti, kad priklausomai nuo situacijos vaikas jų namuose gali praleisti nuo dviejų mėnesių iki pusės metų. Be to, savanoriai turi būti pasiruošę ir kur kas didesniems iššūkiams – vietoje vieno vaiko priimti iki trijų. Atsižvelgus į šeimos galimybes, norus ir buitį, šios sąlygos aptariamos vertinimo metu.

Taip esą jau nutiko vienai savanorių šeimai – kauniečių sutuoktinių pora vasaros pradžioje į savo namus priėmė net tris nuskriaustuosius – dvi sesutes pametinukes ir vieną berniuką. Tiesa, vos prieš kelias dienas jis paliko budinčių globėjų glėbį ir iškeliavo į nuolatinius globos namus.

"Be abejo, labai svarbi ir finansinė pusė", – dėmesį į budintiems globėjams teikiamą paramą atkreipė R.Kukauskas. Už laikiną globą, pasak jo, šeimoms mokamas minimalus darbo užmokestis, vaiko globos išmoka ir pagalbos pinigai. Pastarosios sumos dydį nustato kiekviena savivaldybė. Kaune pagalbos pinigų suma siekia 152 eurus.

"Suprantu, kad investicijos į vaiką yra didelės. Kalbu ne tik apie finansus. Tačiau patikėkite, tas emocinis santykis ir grįžtamasis ryšys daro stebuklus", – patikino R.Kukauskas.

– Kas yra budintis globėjas?

– Budintis globėjas – tai asmuo ar šeima, galinti priimti be tėvų globos likusį vaiką bet kuriuo paros metu laikinai globai, iki 2 mėnesių laikotarpiui. Tokia praktika, kai vaikas bet kuriuo paros metu gali būti pristatytas budinčiam globėjui, atkeliavo iš Vakarų. Palikti be priežiūros, patyrę smurtą ar kitas krizines situacijas vaikai iki dešimties metų yra perleidžiami budinčiam globėjui. Tuomet socialinis darbuotojas surenka informaciją apie vaiko šeimą ir sprendžia dėl tolesnės pagalbos šeimai siekiant sugrąžinti vaiką tėvams.

– Kokios gali būti krizinės situacijos, kurioms ištikus vaikai galėtų būti perduoti budinčių globėjų rankas?

– Dažniausiai tai būna tėvų girtavimas, smurtas, alkoholis, narkotikai – visos šios bėdos. Tai pat bedarbystė, tėvystės įgūdžių stoka. Daugiausiai vaikų perduoda vaiko teisių apsaugos tarnybos, policija, mokyklos bendruomenės inicijuoja matydamos tokią situaciją. Išimtinais atvejais vaikai patys ateina.

– Kokio amžiaus vaikai gali būti perduoti budintiems globėjams?

– Pagal programą vaikai gali būti perduoti nuo gimimo iki dešimties metų.

– Kuo budintys globėjai yra pranašesni už įprastas tokias paslaugas teikiančias įstaigas?

– Apgyvendintas globėjų šeimoje mažametis patirtų mažesnę traumą ir lengviau socializuotųsi, kol vėl būtų grąžintas tikriesiems tėvams ar perleistas į nuolatinių globotojų rankas. Šeima yra nepakeičiama visais atžvilgiais. Pirmiausia dėl to, kad ji gali formuoti prieraišumą ir artimą individualų ryšį su vaiku. Vaikų globos namams tai yra didžiulis iššūkis, konkuruoti su šeima beveik neįmanoma.

– Koks atlygis numatytas budintiems globėjams?

– Mes pagalvojome, kad toms šeimoms, kurios atsiliepia ir padeda valstybei, į bėdą patekusioms šeimoms ir yra pasiryžusios priimti vaiką į savo namus, turi būti parodoma ne tik pagarba, bet suteikiama ir finansinė parama. Skatiname atsiliepti kauniečių šeimas, kurioms už laikiną globą bus mokamas minimalus darbo užmokestis – 260 eurų, taip pat pagalbos pinigai ir vaiko globos išmoka.

– Kokie reikalavimai yra keliami norintiems tapti laikinu globėju?

– Budintis globėjas ar šeima turėtų turėti visas sąlygas, kur priglausti vaiką. Taip pat  norime, kad jei tai yra sutuoktinių pora, kad vienas asmuo nedirbtų arba galėtų dirbti iš namų, kad būtų kam atvežtą vaiką prižiūrėti. Budintis globėjas gali priimti nuo vieno iki trijų vaikų. Visi asmenys gali tapti budinčiais globėjais. Vertiname ne tik vieną asmenį, bet visą šeimą, kuri turėtų baigti aštuonių užsiėmimų mokymus.

– Šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš daugiau nei savaitę paskelbė ilgalaikės nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ pradžią. Vienu iš prioritetu laikomas globos namų uždarymas visoje šalyje. Kokia situacija su nuolatine vaikų globa ir įvaikinimu yra Kauno mieste?

– Tai yra sveikintina prezidentės iniciatyva, tik drįsčiau pasakyti, kad šiek tiek pavėluota. Jau daugiau kaip dvidešimt metų vaikų globos institucijos klesti – kelios kartos užaugo vaikų globos namuose. Tai bent jau dabar yra kažko imtasi mūsų valstybėje. Labai palaikau šią iniciatyvą. Norint įgyvendinti visas šias idėjas, kad neliktų globos namų, pirmiausia reikėtų pradėti ne nuo globos namų uždarymo, bet nuo globėjų tinklo plėtojimo Reikia visais įmanomais būdais populiarinti vaikų globą. Žmonės, kurie pasiryžta globoti vaikus, ne tik duoda, bet ir labai daug gauna.

Dėl detalesnės informacijos apie budinčius globėjus bei kitas globos formas ar įvaikinimą kreipkitės P. Plechavičiaus g. 21, Vaikų gerovės centras „Pastogė“, tel. nr. 8 37 313912 arba internete www.pastoge.lt.