Prognozuoja populiarumą

Oficialiai Kačerginės kraštovaizdžio pažintinis takas atvertas ir pašventintas rugsėjo 12-ąją, tačiau jį jau išbandė ne vienas kačerginietis ir atokesnių vietovių gyventojai. Tai, kas nauja, visuomet vilioja labiau, todėl neabejojama, kad naujas aktyvaus poilsio objektas bus viena labiausiai lankomų vietų pakaunėje.

„Nemune įrengtos prieplaukos, nutiesti dviračių ir pėsčiųjų takai, atnaujintos pagrindinės Kulautuvos ir Kačerginės gatvės, sutvarkyti paveldo objektai, tarp kurių – daugiausia turistų dėmesio sulaukianti Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Pyplių piliakalnis, medinės Kačerginės vilos, – sveikindamas susirinkusius į Kačerginės kraštovaizdžio pažintinio tako atidarymą, atliktus darbus vardijo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir pažadėjo kurorto teritorijoje ir toliau siekti atverti daugiau vietų, kur būtų galima pailsėti, pasigrožėti gamta, kultūros paveldu.

Patogūs pėsčiųjų takai, suoleliai pailsėti ar ramiai pasižvalgyti, dešimt stotelių su informacinėmis lentelėmis, pristatančiomis šiai vietai būdingą gyvūniją ir augmeniją, vabzdžių viešbutis – visa tai laukia naujame objekte, kurį įrengė bendrovė „Žaliasis servisas“.

Vaizdas: šiuo metu galima pamatyti tik žiemojančius paukščius. / E. Mališausko nuotr.

Ne mažiau viliojantis ir šalia dviračių trasos Kačerginė–Zapyškis įrengtas pažintinis takas su žiedo formos regykla. Projektą rengusios studijos „Archispektras“ (vadovas Aidas Kalinauskas) architektės Ilona Deveikytė ir Dominyka Svarauskaitė apžvalgos ratą tarsi pakabino virš Nemuno šlaito, apačioje atverdamos beveik nepaliestą gamtą.

Projektą kuravusi Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduota Irena Bertašiūtė pabrėžė, kad takas pritaikytas ir neįgaliesiems, silpnaregiai ir aklieji čia suras informacijos Brailio raštu.

Kačerginės kraštovaizdžio pažintinis takas šiuo metu dar neatskleidžia visų pranašumų: lakštingalų, strazdų, didžiųjų krakšlių giesmių galima išgirsti pavasarį, o pamatyti besibūriuojančias gerves, baltuosius ir pilkuosius garnius, kirus, kormoranus – vasaros pabaigoje.

Gamtos oazė keliautojams

„Gamtos pažinimas ir vaikščiojimas pėsčiomis vis dar išlieka populiari turizmo tendencija. Žmonės, kurie keliauja savarankiškai, dažnai renkasi pasivaikščiojimus pažintiniais takais. Kauno rajonas lyg žaliasis smaragdas žavi tyros gamtos grožiu, o trys didžiosios upės, Kauno marių regioninis ir gamtos draustiniai atskleidžia kraštovaizdžio išskirtinumą“, – tvirtino Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro (KRTVIC) direktorė Emilė Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Pasak direktorės, pakaunė turi ką pasiūlyti ir ilgų žygių mėgėjams, ir mažiau užsigrūdinusiems. Per Kauno rajoną vingiuoja Camino Lituano piligrimų kelias ir projekto „Miško takas“ atkarpa, bet ne mažiau smagių akimirkų žada palyginti trumputis Arlaviškių botaninio draustinio takas.

Dėmesys: takas pritaikytas ir neįgaliesiems, silpnaregiai ir aklieji čia suras informacijos Brailio raštu. / E. Mališausko nuotr. 

„Pingvinai“ neaplenkia pakaunės

Camino Lituano piligrimų tako atkarpa Panevėžiukas–Biliūnai siekia 20 km, o Biliūnai–Kaunas – daugiau nei 22 km. Žygeiviai gali aplankyti Babtyno dvarą ir apžiūrėti senovinių automobilių kolekciją, Tradicinių amatų centrą su unikalia ekspozicija, išpuoselėtą Raudondvario dvarą. Dalis maršruto vingiuoja per Nevėžio kraštovaizdžio draustinį, gamtos mėgėjai taip pat gali pasigrožėti Bernatonių piliakalniu.

„Keliautojų patogumui Kauno rajono maršruto dalis sužymėta ilgalaikiais ir išskirtiniais piligrimų kelio ženklais, – pabrėžė E. Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Kaimo turizmo sodybų „Onupis“ ir „Gaižuvėlės sodyba“, esančių piligrimų kelio atkarpoje, šeimininkai patvirtino, kad piligrimai dažnai naudojasi jų paslaugomis. Juozapas Liekis pasidžiaugė kaimynišku bendradarbiavimu: kaimo turizmo sodybų šeimininkai rekomenduoja užsukti į Tradicinių amatų centrą, o jį aplankę neslepia sužavėjimo.

Ne vienas puslapis Kauno rajono maršruto daliai skirtas žurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knygoje „Kelias, pingvinai ir aš. Camino Lituano dienoraštis“. Jos pavadinime klausimų kelia tik vienas žodis „pingvinai“. Pasak autorės, taip kartais pavadinami pavargusiomis kojomis krypuojantys piligrimai.

„Miško tako atkarpos Lampėdžiai–Kulautuva, Kulautuva–Vilkija vingiuoja prie Nemuno, o Pakuonis–Vaišvydava – Kauno marių regioniniu parku. Keliaujantys pėsčiomis gali aplankyti Kauno marių lankytojų centrą, Dubravos arboretumą ir Dubravos rezervato apyrubę. Nepaklysti padeda tako žymėjimas specialiais ženklais“, – pasakojo KRTVIC direktorė.

Populiarumas: take jau būriuojasi ėjikai. / E. Mališausko nuotr.

Prie Kauno marių

Arlaviškių botaninio draustinio takas, vadinamas Kadagių slėnio taku, yra vienas gražiausių ir labiausiai lankomų takų Lietuvoje. Kurį laiką jis buvo uždarytas dėl susidėvėjusios dangos rekonstrukcijos. Žmonės spėjo pasiilgti nuostabių vaizdų, todėl, metų pradžioje jį atvėrus, lankytojų srautai neslūgsta.

Prieš žingsniuojančių akis atsiveria įspūdinga Kauno marių panorama, Dabintos sala ir natūralus kadagynas, o tarp kadagių auga rečiausi augalai. Vienas tokių – gauruotasis gvazdikas. Dėl savo botaninės vertės ir retumo gauruotasis gvazdikas botanikams gali atstoti brangiausio deimanto paieškas. Kadagių slėnyje galima išgirsti, kaip baubia paslaptingas nendrynų gyventojas baublys, išvysti ore sklandantį galingąjį jūrinį erelį, pamatyti salą, kurioje gyvena itin retos plovinės vištelės ar tiesiog pasimėgauti dažniau sutinkamų sparnuočių keliamu triukšmu – kad ir genių.

„Maršrutai aplink Kauno marias (pavyzdžiui, Girionys–Laumėnai–Žiegždriai) puikiai tinka mėgstantiems pasivaikščioti gamtoje. Galima pasirinkti pagal savo poreikius, skirtingo ilgio ir sudėtingumo trasą. Keliaudami Pakalniškių pažintiniu taku įkopkite į Pakalniškių piliakalnį – atsiverianti panorama nustebins ir sužavės! Rudenį, kai medžiai numeta lapus, puikus metas apžiūrėti Kauno marių įlankas ir atodangas. Viena iš jų – Žiegždrių atodanga – laikoma geologine vertybe, turinčia didelę mokslinę ir pažintinę reikšmę, jos ilgis – beveik 400 m, aukštis – 22 m“, – vardijo E. Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Akimirka: atidarymo renginyje netrūko kerinčių momentų. / E. Mališausko nuotr.

Trasos viduryje galima užsukti prie Žaisos upelio ir šaltinio, atsigaivinti šaltu ir, kaip teigiama, stebuklingu Žaisos šaltinio vandeniu. Keliaujant galima sutikti ir mitologinių būtybių, nes esą Laumėnų pavadinimą nulėmė čia gyvenusios laumės.

Žvelgiant į Kauno marias nuo Girionių pusės ar nuo Žaisos įlankos, galima pasitelkti vaizduotę ir pabandyti nusikelti į tuos laikus, kai marių dar nebuvo, kai sodybose ir laukuose virė gyvenimas.

„Kauno marių regioninis parkas glaudžiai susijęs su Kauno marių užlietų kaimų istorija. Šiais metais pristatytas naujas objektas – užlieto Nemuno slėnio lauko ekspozicija, leisianti geriau suvokti Kauno marių kraštovaizdžio komplekso išskirtinumą ir susipažinti su unikaliu nematerialiuoju Kauno marių regioninio parko paveldu“, – sakė KRTVIC direktorė.

Ekspozicijoje galima simboliškai pasivaikščioti senąja Nemuno vaga, aplankyti stilizuotus namelius, įprasminančius devyniolika kaimų, kurių neberasime ne tik žemės paviršiuje, bet ir žemėlapiuose, mat neliko net pavadinimų. Prie kaimų galima pamatyti ir Kauno marių dugne pradingusius ir esamus piliakalnius, legendomis apipintas grėsmingas Nemuno rėvas. Ekspoziciją gali apžiūrėti ir neįgalieji. Mediniu takeliu galima važiuoti vežimėliais, o įgarsintų tekstų gali klausytis ne tik silpnaregiai, bet ir visi norintys, naudodamiesi QR kodais.

Įspūdžiais iš „Camino Lituano“ piligriminio kelio ji dalijosi socialiniuose tinkluose, kol sulaukė BALTO leidybos namų pasiūlymo plačiau aprašyti savo patirtis, o pirmomis rudens dienomis į knygynus atkeliavo jos knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis. Pokalbyje su Jurgita Liepone – apie tai, kas verčia vis daugiau žmonių išsiruošti piligriminiais keliais ir atradimus šalia mūsų – „Camino Lituano“.

– Neabejoju, kad dažnas, paėmęs į rankas knygą „Kelias, pingvinai ir aš“, klausia, o kodėl pavadinime atsirado žodis „pingvinai“?

– Vieno kaimo gyventojai niekaip neįsiminė žodžio „piligrimai“. „Pilnas kaimas pingvinų“, – sakydavo jie. Tą istoriją papasakojusi Meilė, Jakiškių dvaro šeimininkė, pastebėjo: „Bet juk tikrai jūs krypuojat kaip pingvinai pavargusiomis kojomis.“ Todėl pingvinai – tikri piligrimų giminaičiai.

J. Lieponės asmeninio archyvo nuotr.

– „Kiekvienas turi priežastį eiti“, – tvirtini knygoje. Kaip pati atradai ėjimą?

– Pirmąsyk į pėsčiųjų žygį išėjau prieš daugiau nei dvidešimt metų – tai buvo keturių dienų maršrutas „Radvilų keliais“. Su drauge nuėjau apie 120 kilometrų Jonavos apylinkėse, bet ėjimas labai nesužavėjo. Tik po dešimtmečio vėl pradėjau eiti į asociacijos „Pėsčiųjų žygiai“ rengiamus pasivaikščiojimus. Tuomet, kai išsiruošiau po ilgos pertraukos, turėjau priežastį eiti: pirmą dieną įveikiau 37 kilometrus (pirmam kartui man tikrai tokio atstumo buvo per daug) ir bandžiau suprasti, ką man labiau skauda – kojas ar vis dėlto griūvantį gyvenimą?..

Taip, po truputį, mano aplinkoje atsirado einančių žmonių. Per juos ir sužinojau, kad Lietuvoje kuriamas „Camino Lituano“ kelias. Į jį pirmąsyk susiruošiau per karantiną, kai išvažiuoti kitur nelabai buvo galima. Su drauge sėdome į autobusus – aš iš Jonavos, ji iš Panevėžio – ir važiavome į Pakruojį, kur ir buvo mūsų „Camino Lituano“ startas.

Atsimenu jaudulį – ar pakaks jėgų, ar rasime kelią, ar nepasiklysime. Pirmą dieną iki Rozalimo mano draugė Aida vis žvilgčiojo į žemėlapyje esantį telefoną, o aš – į kelio ženklus. Paskui telefoną į kuprinę įsidėjo ir Aidai – jo tikrai nereikėjo, nes kelias puikiai sužymėtas.

Buvo nejauku pirmąsyk ateiti į žmogaus, priimančio piligrimus, namus. Ne į viešbutį, ne į svečių namus, bet pas žmogų. Tačiau ir šis nejaukumas pasirodė esantis be reikalo. Virginija, kuri iki šiol suteikia nakvynę sustojantiems Rozalime, yra nuostabi – ne tik priima piligrimus, bet ir pasakoja miestelio istoriją. Be to, Rozalime yra ypatinga aludė, kur sutikti vietiniai žmonės irgi myli piligrimus. Tiesa, su drauge nusipirkusios po bokalą alaus (nes būti Rozalime ir neišgerti vietinio alaus nei šis, nei tas) susižvalgėme negalėdamos patikėti, kad jis tąsyk nekainavo nė euro. Pagalvojau: gal čia tik aptarnavimo mokestis, o už alų dar paskaičiuos atskirai?

Ketinome eiti iki Kėdainių. Ir nuėjome! Taip ir pradėjau. Savo įspūdžiais dalijausi feisbuke, o netrukus mane prisijungti pakvietė kelio kūrėjų bendruomenė. Visiškai natūraliai mano gyvenime atsirado dar daugiau „kelio“ – bendros veiklos, žvalgybiniai žygiai, nauji žmonės...

Iki šiol man apsilankyti pas Virginiją Rozalime labai smagu. Esu ten nakvojusi jau ne vieną sykį ir nors šis etapas nuo Pakruojo iki Rozalimo pats trumpiausias, tik apie 13 kilometrų, man jis vienas jaukiausių. Be to, visada patinka pasikalbėti su Virginija, kurią vietiniai žmonės vadina daktaryte. Knygoje pasakoju, kaip Virginija lopė mano kojų nuospaudas.

Įspūdis: Jurgita niekada nepamirš Kazimiero iš Rokonių namų ir skrydžio jo lėktuvu, kai Kazimieras pasakojo apie savo meilę lėktuvams ir aviacijai. / J. Lieponės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką svarbiausia knygoje buvo papasakoti?

– Kelyje gyvenančias istorijas. Ir pasikartosiu – taip pat tai, kad kiekvienas turime priežastį eiti. Eiti tada, kai negali, kai bijai, kai nežinai. Žinau, kad yra žmonių, kurie norėtų eiti, bet bijo ar nedrįsta. Galbūt knyga juos padrąsins?

– Skaitydamas knygą nustembi, kiek Lietuvoje gyvena įdomių žmonių.

– Kelyje tiesiog gyvena istorijos. Bet aš manau, kad eidamas bet kur atrasi ir žmonių, ir istorijų – jei tik nori jas girdėti, pažinti. Įdomių žmonių yra daug, ne tik kelyje ar prie kelio. Manau, jei pasisvečiuočiau pas visus savo daugiabučio kaimynus, irgi galėčiau parašyti knygą, nes kiekvienas žmogus turi savo istoriją.

Kai esi pats su savimi, gali apgalvoti daugybę dalykų, išnarstyti save ir savo praeities poelgius, ieškoti atsakymų į klausimus, kurių įprastoje rutinoje net ir neturi laiko sau užduoti.

Antra vertus, kelio kūrėjai ne tik sužymi kelią – jie taip pat akcentuoja, kad kelias bus gyvas tuomet, jei einančius priims vietiniai žmonės, jei kelias tarsi natūraliai įsilies į bendruomenes. Todėl žvalgybiniuose žygiuose svarbu ne tik rasti kelio krypti, bet ir ryšį su vietiniais žmonėmis, bendruomenėmis. Galima visą Lietuvą sužymėti kriauklėmis ir rodyklėmis (taip žymimas „Camino Lituano“), bet tai ir bus tik kriauklės ir rodyklės. Kelias turi jungti žmones. Toks ir yra mūsų šūkis: „kelio sujungti“.

– Koks susitikimas, aprašytas knygoje, labiausiai tave nustebino?

– Labai sunku išskirti vieną, bet pirmoji kylanti mintis – pokalbis su Janina iš Kėdainių rajono, Šventybrasčio. Sėdėjome jos namelyje, kuris yra prie pat kelio, ir aš klausiausi visos žmogaus gyvenimo istorijos negalėdama patikėti, kad viename žmoguje telpa tiek daug. Janina sovietmečiu buvo istorijos mokytoja ir vaikus mokė pagal Adolfo Šapokos knygą. Jai teko ištverti saugumiečių tardymus, į ją stebuklingai nepataikė kulka, vėliau buvo iš viso išmesta iš švietimo sistemos ir išėjo vairuoti troleibuso. Užvėrusi Janinos duris jaučiausi, kaip išėjusi iš kino filmo.

Turbūt niekada nepamiršiu Kazimiero iš Rokonių namų ir skrydžio jo lėktuvu. Mudu ilgai kalbėjomės, o Kazimieras pasakojo apie savo meilę lėktuvams ir aviacijai. „Skrendam?“ – paklausė. Ir pamatęs dideles mano akis daugiau nieko per daug neaiškino. Prisimenu kaip sapną: aš ruošiuosi sėstis ant keturratį primenančios transporto priemonės ir mes važiuojame į aerodromą. Tada Kazimieras atidaro angaro duris, į lauką išvairuoja lėktuvą, parodo, kur sėstis, ir įduoda ausines. Skridom virš vakarėjančios Lietuvos, geometriškai taisyklingų laukų.

Dar viena vieta, kur tikrai grįšiu, – tai Radviliškio rajone esanti „Molinės saulėgrąžos“ sodyba su nuostabiais šeimininkais.

J. Lieponės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl jie tokie nuostabūs?

– Nes jie nuostabūs. Sunku pasakyti, kodėl žmonės yra tokie. Matyt, gerumas nuo Dievo. Elžbieta iš „Molinės saulėgrąžos“ pasakojo istoriją apie piligrimą Mantvydą, kuris vieną vasarą ėjo „Camino Lituano“ keliu. Mantvydas įspūdžiais dalijosi socialiniame tinkle, o vieną dieną jis ėmė svajoti apie rabarbarus. Kaip vaikystėje – apie rabarbarus, pamirkytus į cukrų. Mantvydo kelio istorijas feisbuke skaitė Elžbieta. Tąsyk Elžbieta buvo darbe gretimame kaime ir pagal įrašus socialiniame tinkle suprato, kad Mantvydas tą dieną pasieks jų sodybą.

„Skambinu mamai, klausiu, ar mes turime rabarbarų, nes jau buvome viską nurinkę uogienei. Yra, sako mama. Greitai parlėkiau. Lauke padėjau rabarbarų, cukraus ir parašiau raštelį – čia tau, imk, skanauk. Tada grįžau į darbą. Mūsų sodyboje yra vaizdo stebėjimo kameros. Matau, kaip laksto Mantvydas po kiemą, rankomis mosikuoja, kažkam skambina telefonu. Vėliau feisbuke perskaičiau jo įrašą, kaip jam surezonavo tie rabarbarai. Mamai skambino verkdamas – taip suveikė emocijos“, – pasakojo ji.

O aš tik galiu pakartoti Elžbietos mamos Jūratės žodžius: „Juk iš tokių akimirkų gyvenimas susideda“.

– „Camino Lituano“ dovanoja daugybę atradimų. Bet ėjimas – ne tik susitikimai ir pokalbiai. Kuo tave jis pakerėjo?

– Ėjimas man turbūt tiesiog tiko – taip, kaip kitam tinka bėgimas, krepšinis ar lauko tenisas. Nėra mitas, kad einant išsivalo mintys. Eidama aš ilsiuosi, nors, tiesą sakant, kartais nuovargis būna toks didelis, kad pati sau galvoji: kad dar gyvenime kur nors eičiau! Bet fizinis, išorinis nuovargis irgi yra tam tikra poilsio forma.

– Knygoje rašai, kad kelias gali tapti psichologu, kunigu ir gydytoju. Kaip tai nutinka?

– Turbūt dažniausiai tai nutinka, kai eini vienas. Aplinkui tave – tik kelias ir tyla. Kai esi pats su savimi, gali apgalvoti daugybę dalykų, išnarstyti save ir savo praeities poelgius, ieškoti atsakymų į klausimus, kurių įprastoje rutinoje net ir neturi laiko sau užduoti. Pagaliau – sugrįžta daugybė prisiminimų.

Tačiau visa tai įmanoma ir tada, kai eini ne vienas. Kai einame su draugais, juk irgi kalbamės – nuo pačių paprasčiausių iki giliausių dalykų. Tiek laiko pokalbiams kasdienybėje irgi paprastai neturime. Kelyje viskam yra laiko – ir pokalbiams, ir mintims.

Ne sykį esu žygiavusi, kai pajusdavau, kad atėjo laikas eiti vienai. Tai nebuvo kokie nors kertiniai gyvenimo sprendimai, gal labiau toks laikas – turėjau apmąstyti, ką gyvenime veikiu ir ar tikrai noriu tai veikti. Pamenu, kai vieną kartą susiruošiau išeiti viena. „Eisiu kelias dienas pėsčiomis. Man reikia pasikalbėti su savimi“, – tąsyk pasakiau savo treneriui sporto klube. Jis nelabai suprato, koks malonumas apkritai kur nors eiti pėsčiomis, juk tam – pasiekti tikslą – sukurtos mašinos. „Kalbėsi su savimi? Tai tau greitąją iškvies!“ – pasakė. O kita bičiulė patarė: „Nebūk sau per daug griežta.“

Žinau istorijų, kai į kelią žmonės išties atsineša dideles problemas. Tarkime, išeina sužinoję, kad susirgo onkologine liga. Bet išeiti į kelią galima ir su mažesnėmis problemomis ar lengvesnėmis mintimis. Kartais gal tik pravėdinti galvą, persikrauti.

J. Lieponės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tavo knygą geriausia skaityti jau kelyje?

– Kartą į kelią buvau pasiėmusi knygą. Perskaičiau lygiai nulį puslapių, todėl daugiau neimu. Tačiau kelyje vakarais skaityti, žinoma, galima.

Tik dar vienas dalykas – jei eini į ilgesnį žygį, reikia įvertinti kiekvieną nešamą daiktą, ar jis tau tikrai reikalingas. Tarkime, neseniai grįžau po kelionės, kai savaitę žingsniavome kalnais, tad teko labai apgalvoti, ką dėtis į kuprinę, o ko nereikia. Net ir muilo ėmiau trečdalį vien dėl to, kad nereikėtų nešti jo viso.

Kiek kitaip buvo mano draugei Daivai, kuri į kelią pasiėmė tiek visko, kad pradėjusi eiti per kelias dienas man į paštomatą atsiuntė dvi dėžės daiktų iš kuprinės. O aš bandžiau suprasti, kokio dydžio buvo jos kuprinė. „Eisiu be nieko, nieko man nereikia“, – telefonu subumbėjo. Taip ir yra: eidamas supranti, kad tikrai nieko daug nereikia, kad tavo poreikiai minimalūs. Ypač kai supranti, kiek tie poreikiai sveria ir kad juos reikia neštis ant pečių.

– Taigi, knygą patartina skaityti rengiantis į kelią arba jį nuėjus, o ką joje gali atrasti tas, kuris ją atsiverstų patogiai įsitaisęs ant sofos, nė neketindamas apsiauti žygio batų?

– Nežinomą Lietuvą. Šiame kelyje yra daug įdomių žmonių, jų istorijų, vietų – tokių, kurių paprastai nėra įprastuose turistiniuose maršrutuose. O jie tikrai įdomūs. Yra dalykų, kurių, jei ne kelias, niekada nebūčiau pamačiusi, pažinusi, atradusi.

– Ar einant svarbu architektūriniai, istoriniai paminklai, ar visai kiti dalykai?

– Svarbu viskas, o galbūt priklauso nuo dienos, nuo nuotaikos, nuo vidinio nusiteikimo. Vieną dieną gali sužavėti nedidelė kaimo bažnyčia, o kitą nueisi dienos kelią matydamas tik gamtą. Man kelyje svarbiausia gamta ir sutinkami žmonės. Tačiau įdomių objektų, žinoma, jame yra. Tarkime, mane sužavėjo Jakiškių dvaras. Nors ir vėl – nežinau, kiek jis būtų sužavėjęs, jei ne istorijas pasakojanti jo šeimininkė Meilė. Kelias, sakyčiau, yra visuma.

Apie knygą

* „Kai išėjau į kelią, nė neįsivaizdavau, kur jis mane nuves, – tvirtina J. Lieponė. – Nuvedė iki knygos. Kai sulaukiau pasiūlymo ją parašyti, kilo abejonių, ar turėsiu apie ką papasakoti, tačiau kiek pasvarsčiusi pamaniau, kad taip – juk kelio žmonių istorijos yra įdomios, netikėtos, skaudžios, linksmos. Kelyje yra visko. Tada nė nenumaniau, kad žiūrėsiu į Lietuvą plačiai atmerktomis akimis, negalėdama patikėti. „Camino Lituano“ sudėjo tinkamus kirčius ten, kur jų trūko. Supratau – Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis.“

* Puslapiuose atgyja autorės 300 km kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: Jurgita, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu.

Apie „Camino Lituano“

* Lietuviškasis piligrimų kelias keleto bendraminčių iniciatyva pradėtas kurti 2016 metais. Oficialiai „Camino Lituano“ atidarytas 2017 metų vasarą Punioje. Kelias suskirstytas į etapus – maždaug 25 kilometrų dienos atkarpas. „Camino Lituano“ kamienas – 500 kilometrų nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje (21 etapas). Kiti 500 kilometrų – Aukštaitijos (11 etapų) ir Žemaitijos (18 etapų) atšakos, dėl jų „Camino Lituano“ galima pasiekti iš kitų Lietuvos kampelių. Taip, žingsnis po žingsnio, nueini Lietuvą.

* Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje pagrindu sukurtas lietuviškasis pažymėtas lygiai taip pat, kaip ir ispaniškasis, – mėlyname fone geltonos rodyklės ir kriauklės. Kelio ženklinimas atstoja žemėlapį ir net didžiausiems žiopliams neleidžia paklysti. Nereikia nieko – tik einant žiūrėti į mėlyną ir geltoną spalvas. Beveik kaip Ukrainos vėliava.

* „Camino Lituano“ veda ir per Kauną: vienas iš etapų baigiasi ties Kauno katedra, o nuo jos siūloma per miestą nueiti iki Pažaislio vienuolyno.

Žygeiviai pakaunėje keliavo nuo Žemaitkiemio iki Raudondvario, turėjo galimybę apsilankyti Žemaitkiemio dvare, pasigrožėti vaizdais nuo Piepalių piliakalnio, apžiūrėti Tradicinių amatų centro ekspoziciją. 17 km kelio pabaigoje Raudondvario dvare žygio dalyvių laukė gardžios vaišės ir E. Karaliaus fotografijų paroda „Shikoku 88 temples“.

„Camino Lituano“ – per visą Lietuvą besidriekiantis, daugiau nei 500 km ilgio šiuolaikinis piligrimų kelias, priklausantis tarptautiniam Šv. Jokūbo kelių tinklui. Ėjimas šiuo keliu – puiki proga ne tik atitrūkti nuo kasdienės rutinos, geriau pažinti savo kraštą, sutikti įkvepiančių pažinčių, bet ir atrasti save.

Šv. Jokūbo kelio ženklu – geltonomis kriauklėmis ir rodyklėmis mėlyname fone – pažymėtas „Camino Lituano“ kelias – gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis reiškinys, prie kurio plėtojimo aktyviai prisideda ir vietos bendruomenės.

„Šis sezono atidarymo žygis yra puiki proga pažinti „Camino Lituano“ kelio bendruomenes, unikalią jų kultūrą ir istoriją – Mažuosius Pasaulio Centrus, surasti pakeleivių ateičiai“, – renginio kvietime feisbuke pažymi organizatoriai.

Žygiai vyks Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kėdainių, Kauno, Prienų, Alytaus, Lazdijų, Mažeikių, Plungės, Telšių, Šiaulių, Tauragės, Biržų, Kelmės bei Rokiškio rajonuose, Alytaus ir Šiaulių miestuose, Varnių regioniniame parke.

„Camino Lituano“ kelias – savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.

Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų taku.

Nepailstanti žygeivė

Iš Biržų kilusi Ramunė į Kauną atvažiavo studijuoti išsvajotosios medicinos. Net vienuolika metų mokėsi, kol galiausiai prieš dvejus metus tapo diplomuota vidaus ligų gydytoja.

„Tačiau mažai aš tame Kaune būnu – daugiau laiko praleidžiu keliaudama po pasaulį“, – prisipažįsta nuo mažumės vaikščioti mėgstanti mergina, dar mokykloje lankiusi ornitologų būrelį. „Nors ornitologai tyrinėja paukščius, bet mes taip pat daug vaikščiodavome po miškus“, – juokiasi pašnekovė.

Vos atvykusi studijuoti į Kauną, ji susirado Pėsčiųjų žygių asociaciją ir pradėjo su jos nariais vaikščioti pėsčiomis po Lietuvos miškus. Neatsisakydavo ir žygių dviračiais. Ėmė bėgioti ir dalyvauti įvairiose bėgimo varžybose.

Kai Lietuvos miškuose nebeliko vietų, kur dar nebūtų įžengusi Ramunės koja, ji ėmė kurti planus apie vaikščiojimą užsienyje. Netikėtai išgirdo, kad yra toks Šv.Jokūbo kelias (Camino de Santiago).

Nuo lietuviškojo iki ispaniškojo

„Camino de Santiago“ – katalikų piligriminis kelias į Santjago de Kompostelos katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas. Kelias neapibrėžtas kaip vienas vienintelis. Į Santjago de Kompostelos katedrą veda daugybė piligriminių kelių iš Portugalijos, Prancūzijos, Ispanijos ir kitų šalių.

Tradiciškiausias iš jų – vadinamasis prancūzų kelias (Camino Francés), kurį Ramunė pasirinko pernai. Ji pradėjo nuo Saint-Jean-Pied-de-Port miestelio Prancūzijoje ir keliavo per Santjago de Kompostelą iki pat pasaulio krašto – Finistero. „Šį kelią rinkausi dėl jo populiarumo“, – aiškina ji.

Prieš vykdama į Prancūziją Ramunė dar nusprendė išbandyti ir lietuviškąjį piligrimų kelią – „Camino Lituano“, besidriekiantį per visą Lietuvą, nuo 2016 m. įsijungusį į Europos Šv.Jokūbo kelių tinklą. Deja, pakeliavusi juo penkias dienas R.Maldutytė suprato, kad akys trokšte trokšta naujų vaizdų ir veidų.

„Norėjosi naujų potyrių, kitokių gamtovaizdžių, kitokių žmonių veidų. O jų tame kelyje iš viso nebuvo. Per penkias ėjimo dienas pavyko sutikti tik du piligrimus“, – prisipažįsta nusivylusi.

Šiuo metu ispaniškame kelyje piligrimų sutinka kur kas daugiau. „Ką tik vakarieniavome su kitais piligrimais. Kadangi daugelyje albergių yra virtuvės, tai ispanas, su kuriuo susipažinau kelyje, gamino ispanų nacionalinį patiekalą – paeliją – su ryžiais ir jūros gėrybėmis. Prie vakarienės prisijungė visi, kas tik nakvojo toje albergėje: lenkas, anglas, paragvajietis ir kt. Buvo be galo skanu vaišintis ir smagu kalbėtis“, – džiaugiasi keliautoja.

Žavi žmonės ir kalnai

Ramunė prisipažįsta, kad kelyje sutikti žmonės – jos silpnybė. Labai mėgsta su jais kalbėtis apie šį bei tą. Taip ir kelias visai neprailgsta. Ne mažiau mėgsta ir kalnus. Jos pasiekimų kraityje – net du sunkūs kopimai į aukštas viršukalnes. Sykį šturmavo legendinio Ararato viršūnę (5 137 m), o kitąkart su tuo pačiu kelionių organizatoriumi kabarojosi į aukščiausią pasaulio neaktyvų Ochos del Salado (6 893 m) ugnikalnį Čilėje.

„Eidama keliu „Camino de San Salvador“, vedančiu nuo Leono iki Ovjedo miesto, ir dabar, pėdindama „Camino Primitivo“ keliu, galiu grožėtis Kantabrijos kalnais. Tiesa, jie nėra labai aukšti (2 648 m), bet Lietuvoje ir tokių neturime“, – išreiškia simpatijas kalnuotam kraštovaizdžiui mergina.

Kelionių puslapį feisbuke ji susikūrė gegužės pabaigoje – prieš pradėdama ispaniškąjį Šv.Jokūbo kelią. Pavadino jį „Pink Girl Travels“ („Rožinės mergaitės kelionės“), nes labai mėgsta rožinę spalvą.

Euforija: pasiekęs aukščiausią kelio „Camino Primitivo“ vietą gali įsivaizduoti, kad pašokęs kilsi dar aukščiau / R. Maldutytės asmeninio archyvo nuotr.

Pernai prancūziškąjį kelią Ramunė ėjo su rožiniais marškinėliais, juos įsimetė į kuprinę ir šįkart. Dar įsigijo rožinę kepurę nuo saulės ir nusipirko rožinės ir violetinės spalvos kuprinę, su kuria žygiuoti laukais ir miškais kur kas smagiau nei neštis ant pečių nuobodžiai juodą ar pilką.

„Keliautojos puslapį feisbuke susikūriau informacinių paskatų vedama. Kad visi, kam aš rūpiu (tėvai, draugai), kasdien rastų iš mano kelionės visokios įdomios informacijos, apie kurią man nereikėtų pasakoti daugybę kartų“, – juokiasi keliautoja.

Ypatinga relikvija

Pernai, net 33 dienas ėjusi prancūziškąjį „Camino Frances“ kelią, piligrimė patyrė visko: ir nuotaikos svyravimų, ir namų ilgesio, ir nutrintų kojų skausmo. Ji neturėjo religinės intencijos, nesimeldė kelyje, bet norėjo tiesiog išbandyti savo jėgas. Pavyko!

Štai kodėl šią vasarą Ramunė ir vėl pasitiko su turistine kuprine ant pečių. Tik šįkart ji pasirinko Šiaurinėje Ispanijoje esantį kelią „Camino de San Salvador“, prasidedantį Leono mieste. Ėjo 120 km, toliau kelionę tęsė kitu – „Camino Primitivo“ – keliu.

Šis prasidėjo Ovjedo miestelyje, turinčiame labai garsią katedrą. Joje saugoma vadinamoji Ovjedo drobulė. Tai 83 cm ilgio ir 53 cm pločio lino skara, anot istorinių liudijimų, kartu su vadinamąja Turino drobule, dengusi palaidoto Kristaus kūną. Dvi Kristaus įkapių relikvijas mini evangelistas Jonas, pasakodamas apie prisikėlimo rytą prie Kristaus kapo atbėgusį apaštalą Petrą, kuris rado rūsyje numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos. Ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai.

Kad Ovjedo katedroje saugoma ši ypatinga skara, dengusi Jėzaus veidą, Ramunė sako sužinojusi tik prieš išvykdama į kelią.

Atminimui: prie garsiosios Ovjedo katedros, kur saugoma viena iš Kristaus įkapių relikvijų / R. Maldutytės asmeninio archyvo nuotr.

Finišas – katedra

Kiekvienas, einantis Šv.Jokūbo keliu, turi specialų piligrimo pasą, kuriame iš įvairių kelio vietų renka antspaudukus. Juos uždeda įgalioti žmonės bažnyčiose, albergėse, turistų informacijos centruose. Kartais juos gali užsidėti ir patys piligrimai: antspaudukai būna palikti nurodytose vietose.

Ramunė sako, kad labai svarbus yra paskutinis 100 kilometrų iki Santjago de Kompostelos katedros. Jų nenuėjęs negausi pažymos, kad nuėjai visą Šv.Jokūbo kelią.

Dar būdama Kaune, ji apytiksliai susidėliojo visus būsimo kelio etapus – po kiek kilometrų kasdien nueis, kokiame miestelyje liks nakvoti ir pan. Taip elgėsi dėl to, kad jau iš anksto buvo nusipirkusi atgalinius skrydžio bilietus.

„Jei matysiu, kad nespėju – teks keisti planą ir atsisakyti papildomos kelių dienų kelionės pėsčiomis į A Korunjos miestelį, – aiškina ji ir priduria, kad keliu reikia eiti nieko neplanuojant, netgi nerezervavus jokių albergių vakaro nakvynei. „Tai turi būti absoliutus nuotykis. Netikėtumas. Pamatai gerą vietą ir stoji nakvoti“, – sako Ramunė, kasdien nupėdinanti po 20–35 km.

Ar tai sunku? Tikrai ne. Keliautoja nesiskundžia nei sunkiu nešuliu ant pečių, nei blogu oru, kuris kalnuotoje Šiaurės Ispanijoje labai permainingas. „Ko čia skųstis? Kuprinė nesunki. Be maisto ir vandens, ji sveria 6,5 kg. Šv.Jokūbo kelio senbuviai teigia, kad piligrimo kuprinė neturi viršyti 10 procentų žmogaus svorio. Mano atveju panašiai ir yra“, – džiaugiasi ji.

Paklausta, ar maistą, užkandžius nešiojasi su savimi, turistė pasakoja, kad miesteliuose, pro kuriuos praeina, yra daug barų, bet mažai parduotuvių. „Kadangi man patinka valgyti ne triukšminguose baruose, kavinėse, bet kur nors gražioje gamtos vietelėje, tai maistu apsirūpinu kasdien, prieš išeidama į kelią“, – sako Ramunė.

Mieliau keliauja viena

Keliautoja įsitikinusi, kad į piligriminę kelionę geriausia eiti vienam. Visų pirma, su draugais sunku suderinti visiems tinkamą atostogų laiką. Antra, ėjimo tempas gali skirtis. Kažkas turės laukti – jausis įpareigotas.

„Trečia – kai eisi su draugu, ar beieškosi naujų pažįstamų? – retoriškai klausia mergina, kuriai nauji draugai iš viso pasaulio, pokalbiai su jais kelyje sudaro pagrindinį kelionės žavesį.

R.Maldutytė prisipažįsta, kad nemėgsta kelyje skubėti. Ji fotogafuoja, filmuoja patikusius vaizdus. „Kai einu viena, jaučiuosi kur kas laisviau. Galiu pėdinti savo tempu. Vienus piligrimus pasiveju – pasišneku, kiti pasiveja ir aplenkia mane, kai sustoju kur nors pievelėje papietauti“, – aiškina keliautoja.

Noriu mėgautis kiekviena kelyje praleista akimirka. Jei sykį išėjau į kelią – turiu patirti jį iki galo.

Pašnekovė prisipažįsta, kad mėgsta iš ryto ilgiau pamiegoti. Tiek namuose, tiek eidama „Camino“. Kai atsibunda, piligrimų ir pėdos jau būna ataušusios. „Dauguma jų keliasi labai anksti, nes dienomis Ispanijoje labai karšta. Tad kuo anksčiau išeisi, tuo mažiau kentėsi nuo popiečio kaitros“, – aiškina Ramunė, pati šitokio keliavimo principo nesilaikanti. 30 km lietuvė neskubėdama nueina per 6–7 valandas. Jei kelyje pasitaiko daugiau įkalnių – valandėlę, kitą dar tenka pridėti. Pašnekovė sako, kad vis tiek nėra linkusi skubėti: „Noriu mėgautis kiekviena kelyje praleista akimirka. Jei sykį išėjau į kelią – turiu patirti jį iki galo.“

Be baimės pasiklysti

Anot R.Maldutytės, keliauti Šv.Jokūbo keliais nėra sunku. Visus juos galima rasti internete. Yra net specialus „Camino de Santiago All Routes“ feisbuko puslapis, kuriame žmonės, įvairiais keliais keliaujantys į Santjago de Kompostelos miestą, dalijasi nuotraukomis, naudinga informacija, savo įspūdžiais. Pasiklysti neleidžia ir kas keliolika metrų sužymėtos geltonos kriauklės mėlyname fone – piligrimų globėjo šv. Jokūbo ženklai.

Tiems, kas nedrįsta šitaip keliauti, ji linki pasisemti drąsos ir bent kartą gyvenime išbandyti tokį keliavimo būdą.

„Kelyje niekada nebūsite vieniši. Čia tiek daug einančių žmonių. Paties įvairiausio amžiaus ir pomėgių. Ypač artėjant prie Santjago de Kompostelos miesto. Aš pati „Camino San Salvadoro“ kelią baigiau eiti su vienu 68-erių metų ispanu, kuris apie lietuvišką krepšinį turbūt žinojo daugiau negu aš“, – juokiasi Ramunė.

Ženklai: geltonos kriauklytės mėlyname fone padeda neišklystant eiti piligrimų keliu / R. Maldutytės asmeninio archyvo nuotr.

Ar jaučiasi saugi? Ar nebijojo pasiklysti? Anot keliautojos, pasiklysti tiesiog neįmanoma: maršrutą žymi kriauklės, o telefone kiekvienas turi ir specialią „Camino“ programėlę. Joje yra sužymėti visi keliai, visos galimos nakvynės vietos.

„Vis dėlto, jei netyčia nuklydai nuo pagrindinio tako, vietiniai greitai grąžins tave į vietą, – juokiasi medikė. – Pamatę, kad užsikalbėję nupėdinome ne ten, ekspresyvūs ispanai šaukia ir mojuoja iš tolo.“

Atostogos skirtos kelionėms

Laikas kelyje bėga labai greitai. Jei paklaustume, kokia šiandien savaitės diena, Ramunė nepasakytų: laimingi nei valandų, nei dienų neskaito. „Kai keliauji Ispanijoje, tereikia žinoti, kada sekmadienis, nes tada nedirba parduotuvės. O pirmadieniais neveikia muziejai“, – aiškina ji. Ar dar lieka jiems jėgų ir laiko? „Kai yra noro – atsiranda ir galimybių“, – tikina.

Paklausta, ar dar turi laiko dirbti, vidaus ligų gydytoja sako, jog keliauti gali tik per atostogas. Stengiasi susidėlioti savo darbo grafikus taip, kad galėtų kuo daugiau pamatyti pasaulio.

Per pastaruosius dvejus metus po mokslų baigimo ji spėjo aplankyti Meksiką, egzotišką Sokotros salą. Su Tadu Jeršovu – keliautojų klubo „Neverest Adventures“ vadovu – kopė į Araratą, šturmavo aukščiausią pasaulio neaktyvų ugnikalnį Čilėje. Paklausta, kaip tokioms fiziškai sunkioms kelionėms ruošiasi iš anksto, Ramunė mini sporto salę, dviratį, bėgimą.

Studijų metais visus Lietuvos gražiausius gamtos kampelius apėjusi mergina sako, kad jai pikta, kai žmonės pirmiau aplanko Tailandą, bet dar nebūna užlipę ant Rambyno kalno: „Nuo jo matyti, kaip gražiai Nemunas vingiuoja…“.

Gražiausia aplankyta šalis? „Visos savaip įdomios ir gražios. Sokotros saloje žavėjo paplūdimiai, karštas vanduo, o Meksikoje – majų piramidės“, – nardo po prisiminimus ir sako, kad visos kelionių kryptys jai dėliojasi tarsi atsitiktinai.

„Svarbiausia, kad datos su atostogomis sutaptų“, – juokiasi R.Maldutytė, tiek įsimylėjusi Čilę, kad net nusprendė išmokti ispanų kalbą. Einant ispaniškuoju „Camino“ keliu ji labai praverčia.

Trauka: pagrindinis piligriminių kelionių motyvas – kelias. Kai jis įtraukia, visam gyvenimui tampi keleiviu, smalsiai besidairančiu, o kas gi ten, už posūkio / R. Maldutytės asmeninio archyvo nuotr.

Talismanas – masažinis kamuoliukas

Ar tiesa, kad kelionės suvalgo visus medikės uždirbtus pinigus? Taip, tik dėl to jai galvos neskauda.

„Sykį atlikau praktiką slaugos ligoninėje. Labiausiai sujaudino jauni žmonės, sergantys nepagydomomis ligomis, turintys baisių traumų. Tada pirmą sykį pagalvojau apie mūsų gyvenimo trapumą. Todėl noriu, kol galiu, išnaudoti kiekvieną gyvenimo akimirką kelionėms“, – kalba mergina, iš tėvų ar kai kurių draugų ne visada sulaukianti pritarimo.

Daugeliui atrodo, kad Ramunė turėtų ne blaškytis po pasaulį, bet greičiau kurti šeimą ir gyventi visiems įprastą gyvenimą. „Aš nesakau, kad ateityje nebus šeimos, bet dabar tenoriu vieno – keliauti“, – tvirtai nukerta mergina.

Paklausta, ką vežasi prisiminimui iš aplankytų šalių, Ramunė juokiasi, kad jos šaldytuvas visas mirga nuo magnetukų, kelionų nuotraukyčių ir kitų mielų niekučių. Kelionių talismano ji kaip ir neturi, tačiau...

„Talismanu galėčiau vadinti savo kojos masažinį kamuoliuką. Kažkada ją kryptelėjau, įplyšo sausgyslė ir nuo to laiko po didesnio krūvio skauda pėdą – turiu nešioti specialius vidpadžius, retkarčiais lankytis pas kineziterapeutę ir nuolat ją masažuoti“, – aiškina keliautoja, su minėtu kamuoliuku labai prajuokinusi vieną kelyje sutiktą piligrimę. Pasak jos, Ramunės kamuoliukas yra patyręs kur kas daugiau kelionių nei ji pati.

Tinkamai pasiruošti

Ispaniškuoju "Camino de Santiago" žygiu susižavėjusi buvusi Kauno "Saulės" gimnazijos auklėtinė Meda šią vasarą nusprendė išmėginti jėgas "Camino Lituano" žygyje.

"Kad tėvams nebūtų šoko, kas mėnesį kartojau, jog keliausiu, pamažu pirkau reikalingus daiktus, nes pasiruošimo tikrai reikia. Žinoma, tėvai manęs neišgirdo ir, likus kelioms dienoms iki išvykimo bei kiekvieną žygio dieną, mėgino perkalbėti. Ateityje tikrai keliausiu Ispanijos keliais, tad tėvus reikės įspėti dar anksčiau", – juokiasi Meda.

Kalbėdama apie išmoktas pamokas, Meda sako supratusi, kad tinkamai pasiruošti kelionei yra išties svarbu. "Padariau daug klaidų, iš kurių skaudžiai pasimokiau. Ruošiantis keliauti būtina turėti patogią kuprinę su užsegamais diržais ant klubų juostos, nes nukentės nugara, ir patogius batus. Čia aš suklydau labiausiai – išėjau su beveik naujais ir dar nepranešiotais batais, kurie pritrynė milžiniškų pūslių", – pasakoja ji. Anot pašnekovės, taip pat verta pradėti iš anksto vaikščioti, treniruoti kojų raumenis, nes kojų skausmas pirmomis dienomis yra ypač didelis.

Tiesiog eini, ir pasidaro ramu, gali nebegalvoti, ką apie tave mano kiti, pradedi vertinti paprastumą – juk žmogui reikia tiek nedaug.

Mergina perspėja, kad keliaujant ir norint nepaklysti verta atidžiai stebėti ženklus, kurių kai kuriose vietose nematyti. "Pradėjau nuo Žagarės ir ėjau iki Lazdijų. Nepasiekiau Seinų, nes pamiršau pasą, kurį būtina turėti, norint kirsti Lenkijos sieną. Su maršrutu buvo ir daugiau bėdų. Nors internete yra puslapis, kuriame parodytas etapais suskirstytas kelias ir jis sužymėtas rodyklėmis, tačiau nutrintas rodykles pradėjo keisti mediniais stulpeliais. Nesupratau, kodėl, bet Kauno rajone pastatė metalinių stulpelių, kurie labai sunkiai pastebimi, todėl galima lengvai praleisti. Pats kelias Lietuvoje dar naujas, tam tikros rodyklės rodo tiesiai į aukšta žole apaugusį lauką – nėra kur eiti", – patirtimi dalijasi M.Stankevičiūtė

Egzistencinių klausimų neturėjo

Studijas užsienyje tęsianti mergina pasakoja, esą Nyderlanduose daug žmonių painioja Lietuvą su kaimyninėmis šalimis, todėl kelionė jai pasirodė puiki galimybė supažindinti draugus su gimtine socialiniuose tinkluose ir įrodyti sau, kad viskas įmanoma.

"Dažnai sulaukiu klausimo, ar kelionės tikslas buvo susijęs su religija? Ne, tik 30 proc. keliaujančiųjų eina vedini tikėjimo, man tai buvo iššūkis sau – parodyti, kad galiu", – atvirauja keliautoja.

Žinoma, Meda neslepia, kad vidiniai atradimai atėjo savaime, tačiau žodžiais perteikti išgyventą patirtį jai yra gana sunku.

"Pirmą dieną sutikau nepažįstamą jauną moterį, keliaujančią tuo pačiu keliu. Išėjusi iškart po skyrybų su vyru ji, tikriausiai, ieškojo atsakymų. Sako: "Paskaitau piligrimų rašomas istorijas feisbuko grupėje, kaip jie ėjo ir suprato. Tai kada aš suprasiu?" Keista, bet nenupasakojamas jausmas ateina savaime. Tiesiog eini, ir pasidaro ramu, gali nebegalvoti, ką apie tave mano kiti, pradedi vertinti paprastumą – juk žmogui reikia tiek nedaug. Tačiau, kol pats nepabandysi, nieko ir nesuprasi", – įsitikinusi pašnekovė.

Istorijos atėjo pačios

Iššūkių nebijanti mergina sako, kad istorijų, kurias išgirdo ar patyrė kelionės metu, pakaktų knygai parašyti, tačiau labiausiai nustebino žmonių geranoriškumas.

"Nesitikėjau, kad yra tiek daug gerų žmonių. Kas gi priimtų nepažįstamą žmogų į savo namus, duotų valgyti, pasikalbėtų su tavimi? Dažniausiai skambindavau dėl nakvynės iš vakaro, suradusi kontaktus internetu, – dalijasi ji. – Įdomi istorija nutiko Meteliuose. Skambinu į sodybą nurodytu numeriu, bet niekas neatsiliepia, kitų vietų nakvynei nėra. Sėdžiu viduryje miško ir matau, kad ateina audra, jaučiu nuovargį, skauda visą kūną. Prasidėjus audrai einu toliau, nes neturiu kur nakvoti. Palendu po kažkokiu krūmu, lyg ir karvė šalia buvo, mašinos pakelėje nestoja. Stoja tik tada, kai nereikia, būčiau bet ką atidavusi, kad galėčiau pasislėpti nuo audros! Permirkau tiek, kad net pinigai sušlapo, ir staiga matau, jog parašė nepažįstama moteris ir pakvietė atvykti pas ją. Atrodytų, pavojinga eiti į nepažįstamų namus, bet man tai buvo pats laimingiausias momentas."

Anot Medos, ši moteris pakvietė atvykti pas ją į biblioteką, kurioje pati dirbo, pasiūlė namie pasidėti daiktus ir pasakojo, kaip anksčiau priimdavo piligrimų apsistoti, bet jau keletą metų to nedarė. "Buvo nejauku, pavojinga, bet pamačiusi žinutę moteris sakė tarsi nušvitimo sulaukusi – jautė, kad turi mane pasikviesti. Net vakarienę pagamino, jaučiausi kaip pas močiutę. Kai ryte išvykau, parašė ir pasiteiravo, ar viskas gerai, padėkojo už susitikimą", – neslepia nuostabos Meda.

Tinka kiekvienam

Atsisėdau bažnyčioje, lyg ir ašaros kaupiasi, nuėjau uždegti žvakutės, bet nežinau kodėl. Galvoje – milijonas minčių, bet kartu ramu.

Pasaulyje gerai žinomas "Camino de Santiago" maršrutas, vedantis kone per visą Europą, pasak Medos, dar ne toks populiarus Lietuvoje, tačiau keliauti ji rekomenduotų visiems, kurie bent trumpam apie tai susimąsto.

"Nepažįstami žmonės papildo. Išgirsti, kaip tulpes jaunystėje vežė parduoti į Maskvą, sutinki senolį šalikelėje, kuris sulėtina automobilio greitį ir atidaręs langą kalbasi su tavimi, nekreipdamas dėmesio į jį lenkiančias mašinas, pasakoja apie savo paties nueitą kelią", – šviesiomis akimirkomis iš kelionės dalijasi M.Stankevičiūtė.

Ji prisipažįsta – pasiekusi galutinį tašką nesuprato, kad jau nuėjo visą kelią. "Atsisėdau bažnyčioje, lyg ir ašaros kaupiasi, nuėjau uždegti žvakutės, bet nežinau kodėl. Galvoje – milijonas minčių, bet kartu ramu. Viskas? Eičiau dar kartą. Manau, kad vienam eiti yra geriau, didesnis iššūkis, ne visi gali su savimi taip ilgai būti. Nežinau, kodėl jauni žmonės neina. Eikite!" – ragina mergina.

Visas M.Stankevičiūtės kelionės akimirkas galima rasti jos asmeninėje socialinio tinklo "Instagram" paskyroje.

– Tai, sakote, jums meno genas atėjo per kelintą kartą?

– Sakau... Tėvelis buvo menininkas, kūrėjas, poetas. Kalė, drožė, tapė – viską darė puikiai. Kai labai įsismarkaudavo, kūryba tapdavo jo pragyvenimo šaltiniu, nors visuomet turėjo pagrindinį darbą. Ir aš tokia pati. Dirbu samdine su skaičiukais, o paraleliai užsiimu menais. Jų kryptį keičiu kas porą metų. Laikui bėgant atsiranda naujų dalykų, kurie mane sudomina. Tuomet keičiasi medžiagos, būdai, sritys, bet noras kurti išlieka nuolat. Būna, kad taip įsijautusią arba dirbančią pašaukia kelias. Tuomet nieko nelaukus tenka viską mesti ir krautis kuprinę.

– Koks buvo tas pirmas kartas, kai menas jus užkabino ir jau nebepaleido?

– Internete pamačiau gražų veltą meškiuką ir nuorodą į pamoką, kaip jį pasidaryti. Užsikabinau. Paskui susidomėjau keramika, tapyba. Kuo toliau, tuo labiau kūryba reiškė savo teises. O laisvalaikio pomėgiai kartais išsiverždavo ir į pirmąjį planą, užgoždami samdomo darbo svarbą. Tai būdavo tarsi priepuoliai: padirbi samdine – nusibosta, tuomet atsiduodi kūrybos tėkmei. Paskui vėl eini į samdomą darbą. Ir taip be paliovos. Kažkaip banguojančiai tas mano gyvenimas klostosi iki šiol. Didžiausią malonumą jaučiu, kai susiduriu su mane sudominusiu nepažįstamu dalyku. Tuomet išradinėju dviratį – mėgstu knaisiotis, tyrinėti, kaip ir ką sujungti, o paskui žiūrėti, kas iš viso to išeis.

Beeidamas netikėtai užuodi kažkur laukuose duonos kvapą ir skuodi tarsi šuo pėdsekys jo link. O paskui tęsi kelionę su karštos duonos kepalu rankoje, ir tai skaniausias desertas gyvenime.

– Internetas siūlo galybę gyvų ir nuotolinių mokymų, o jūs mėgstate viską atrasti pati?

– Man patinka kursai, jei matau, kad bus informatyvūs, juos ves geras meistras. Džiaugsmingai iš jo mokausi, nes pačiai atrasti visas technikos subtilybes kur kas sunkiau – reikia daug laiko ir medžiagų. Mokytis iš gerų mokytojų malonu ir dėl bendravimo, naujų pažinčių. Jau įsitikinau, kad paprastai kursus veda charizmatiški žmonės, tad dvigubas džiaugsmas pasisemti iš jų ne tik žinių, bet ir asmenybės šviesos.

– Minėjote, kad kuriate etapais. Kokiame etape šiuo metu esate?

– Interjero lėlių kūrimo etape. Eilinį kartą bandau išrasti dviratį – padaryti, kad jos krutintų kojas, rankas, sukiotų galvas, bet būtų skirtos ne žaisti, o namams puošti. Ne išsyk iki tokių priėjau.

Pirmieji mano bandymai buvo stacionarios lėlės, kurios sustingusios sėdėjo viena poza. Supratau, kad, norint kurti judančias lėles, kiekvieną jų kūno detalę reikia daryti atskirai (iki mažiausio rankos pirštelio), o paskui lipdyti į visumą.

Pagrindinė lėlių kūrimo medžiaga – modelinas. Vienas savaime stingsta ore, kitas – kepamas orkaitėje. Galbūt meistrai, kuriantys tokias lėles jau daug metų, dirba greičiau, bet aš šlifuoju jas ilgai ir nuobodžiai, o veido bruožams išgauti dažnai naudoju net odontologo įrankius (juokiasi). Ypač jie praverčia, kai lėlytės veidas – nykščio nago dydžio. Tuomet tenka susirasti ir lupą kaip kokiai mikrochirurgei.

Etapas: "Mano lėlės visada turi kažką netobulo – kaip tik čia ir yra jų žavesys", – sako šiuo metu į interjero lėlių kūrybą panirusi menininkė.

Sunkiausia – išpiešti akis. Mat jos – ne tik žmogaus, bet ir lėlės sielos veidrodis. Galima būtų parsisiųsti ir stiklinių, tačiau pieštos kur kas išraiškingesnės. Nesistengiu kurti proporcingų lėlių. Nenoriu, kad jos atrodytų tarsi iš parduotuvės. Mano lėlės visada turi kažką netobulo. Manau, kaip tik čia ir yra jų žavesys.

Kvietimas: "Kai išgirsti kelio šauksmą, – sako J.Ruzgytė, – negali neatsiliepti."

– Daugkart ėjote Šv.Jokūbo keliu. Drauge su vyru Jonu Juozapaičiu – režisieriumi, keliautoju, lietuviškojo "Camino Lituano" kelio entuziastu – šią gegužę žingsniavote į Kompostelos Santjago miestą Ispanijoje jau penktą kartą. O kaipgi darbas?

– Kai pirmąsyk sumaniau eiti Šv.Jokūbo keliu Ispanijoje ir išsitariau apie tai savo darbdaviui, prašydama jo ilgesnių atostogų, gavau neigiamą atsakymą. Tada supykau, mečiau darbą ir išėjau. Atrodo, tai įvyko prieš aštuonerius metus. Drauge su Jonu susikrovėme kuprines ir pradėjome pirmąją savo piligriminę kelionę.

– Paprastai į kelią leidžiasi žmonės, turintys įvairių intencijų. Vieni save vadina religiniais turistais, kiti – tiesiog keleiviais, treti – sportininkais. Retas kuris yra tikrasis piligrimas, einantis su malda. O kas buvote jūs?

– Negaliu įvardyti konkretaus motyvo, tąkart išvedusio į kelią. Negaliu pasakyti, kodėl ėjau, bet tikrai reikėjo. Pirmam kartui pasirinkome prancūziškąjį Šv.Jokūbo kelio variantą. Į Kompostelos Santjagą žygiavome iš St.Jean-Pied-de Port miesto beveik 800 km. Šį į vakarus vedantį kelią iki mūsų jau nuėjo milijonai piligrimų iš viso pasaulio.

Ispanijoje sklando legenda, kad po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo apaštalai pasidalijo pasaulį į vienuolika dalių. Tuomet metė burtus, norėdami sužinoti, kuris žemės kampelis kam skirtas. Taip Iberijos pusiasalis atiteko Jokūbui. Šiauriniu Iberijos pusiasalio pakraščiu būtent ir driekiasi Šv.Jokūbo kelias, dar vadinamas prancūziškuoju keliu.

– Ar, susiruošę eiti į savo pirmąjį žygį pėsčiomis, prieš tai treniravote raumenis, ruošėte kojas pūslėms ir aštriems pakelės akmenėliams?

– Prisipažinsiu atvirai, kad nei vienas, nei kitas fiziškai nesirengėme. Buvome sėslūs, biuro žmonės. Aišku, kaip ir visi, šiek tiek turistavome ir po kalnus vaikščiojome, bet tai, patikėkite, visai ne tas pats, kas eiti Šv.Jokūbo kelią.

Kai pirmą sykį į jį leidomės, net atgalinių bilietų nepirkome: juk nežinojome, kaip seksis. Kelią nuėjome maždaug per mėnesį. Išmokome tokių dalykų, kokių kasdieniniame gyvenime net ir nesapnavome. Pavyzdžiui, neprisirišti prie daiktų. Koks buvo didis atradimas suvokti, kad gyvenimui užtenka to, ką paneši ant savo kupros. Grįžusi namo išsyk padariau generalinę tvarką. Išmečiau krūvas nereikalingo šlamšto. O kelyje jau po pirmos dienos gerokai palengvinau savo kuprinę.

– Žygeiviai pasakoja, kad kelias – puikus sutuoktinių santykių tvirtumo, kantrybės, tolerancijos išbandymas. Ar išlaikėte šį egzaminą?

– Na, su Jonu santuokoje esame jau gana seniai, tad didelių pykčio fontanų nebuvo. Puikiai vienas kitą pažįstame, todėl numanėme, ko galime vienas iš kito tikėtis. Vienuma mėgaudavomės iš anksto susitarę. Jei pasigesdavome privatumo, eidavome kiekvienas savo tempu ir susitikdavome artimiausioje kavinėje. O kai pradėdavo stipriai lyti ir nieko, be savų kojų, nebematydavai, eidavai vienas su lietumi, kuris tau smagiai belsdavo į pakaušį (juokiasi). Kartais lydavo ištisas savaites ir nakvynės namuose drabužiai tiesiog nespėdavo išdžiūti. Tuomet tekdavo pratintis prie nuolatinės drėgmės. Sušildavome piligrimų namuose, kur būdavo dušai su karštu vandeniu, maitinimas, o paskui ir vėl į šlapią kelią traukdavome.

Duoklė: pasiekus tikslą – Kompostelos Santjagą, tiesiog būtina pasidaryti asmenukę.

– Penktą kartą Šv.Jokūbo kelią ryžotės eiti šią gegužę, kai Lietuvoje, o ir Portugalijoje, iš kurios startavote, dar galiojo suvaržymai ir karantinai. Kas paskatino ryžtis tokiam žingsniui?

– Turbūt juoksitės, kai papasakosiu, kad šįsyk į kelią pakvietė... kuprinė. Savo feisbuko paskyroje net pasidalijau istorija, kaip kambario kampe gulėjusi kuprinė vieną dieną netikėtai ėmė kikenti. Išsitempiau ją į trobos vidurį, iškračiau, iškrausčiau kišenes – nieko nėr, o kampe vis tiek kažkas kikena. Ištraukiau į dienos šviesą ir vyro kuprinę – ogi ir joje nieko nėra. Galų gale paaiškėjo, kad ten driežiukai, gekoniukai, kikeno, šitaip viliodami patelę.

Kai kuprinės atsidūrė trobos vidury, beliko susirasti kelionines lazdas ir eiti. Neturėjome labai daug laiko, tad šįsyk nusprendėme keliauti tik dešimt dienų. Startavome nuo Porto miesto Portugalijoje ir iki Kompostelos Santjago įveikėme gal kokius 270 km. Ketinome paėjėti tik iki Ispanijos sienos, kuri tuo metu dar buvo uždaryta dėl pandemijos, tačiau prie jos priartėjus paaiškėjo, kad ribojimai atšaukiami. Susidarė kuo puikiausios sąlygos judėti link tikslo – Kompostelos Santjago.

– Jei palygintumėte visus nueitus Šv.Jokūbo kelius – ar labai skirtingi jie buvo?

– Šio pavasario kelias buvo pats saulėčiausias. Pirmąsyk per visas kelionės dienas nebuvo nė lašelio lietaus. Oras buvo švelniai šiltas, kojos liko sveikut sveikutėlės, o pati kelionė vyko labai ramiai – tuštumoj, tuštumoj… Tik ėjusieji supras, kaip sunku keliautojui įsivaizduoti tuščią, be piligrimų, kelią.

Beje, šie metai keliautojams į Kompostelos Santjagą – ypatingi, nes  švenčiami Šventieji Jokūbo metai. Jie būna tik tuomet, kai liepos 25-ąją išpuola sekmadienis. Istorijoje yra ir toks faktas, kad Bažnyčia viduramžiais ta proga suteikdavo pasmerktiesiems ir kaliniams malonę. Pasiekusieji Kompostelos Santjagą ir atlikusieji išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais galėdavo gauti dovanų gyvybę ir laisvę.

Tądien Kompostelos Santjago katedroje atidaromos šventosios durys. Katedros altoriuje yra šv.Jokūbo statula, kurią piligrimai, baigę kelionę, ateina apkabinti. Tas veiksmas tarsi vainikuoja visą jų kelionę.

Labai apmaudu, kad šiais šventaisiais metais dėl karantino negalėjome apkabinti šv.Jokūbo. O gal ir visai gerai? Tuomet į Kompostelos Santjagą dar teks keliauti ir šeštą kartą (juokiasi).

– Ar pasaulinė pandemija, jos suvaržymai palietė ir piligrimų kelius?

– Šis ėjimas iš tiesų labai skyrėsi. Per dešimt dienų sutikome labai mažai piligrimų. Matyt, žmonės išsigando, kad viešbučiai, nakvynės namai neveiks, nebus kur pavalgyti, pernakvoti. Nusprendę keliauti su vyru nieko iš anksto nederinome, nakvynių iš anksto neplanavome. Tiesiog išėjome į kelią tikėdami, kad viskas jame išsispręs.

Taip ir buvo. Dar beeidami sužinojome apie "Camino Ninja App" puslapį, kuriame buvo sužymėtos visos maitinimo ir nakvynių vietos, atsidariusios po karantino. Beliko iš vakaro pasiskambinti ir susitarti. Net rezervuoti nieko nereikėjo, nes portugališkajame kelyje sutikome vos vieną kitą piligrimą. Ankstesniais kartais jų būdavo minios, ypač einant paskutinįjį 100 km iki tikslo. Šįsyk vieni ėjome per tyrus ir tiesiog kaifavome nuo tos tuštumos ir ramybės. Tikiu, kad tokios kelio aplinkybės daugiau gyvenime nepasikartos. Pamatę iš tolo žmogų stebėdavomės, kaip tas išsyk puola dėtis kaukę. Net bėgikų be jų nematėme.

– Bendravimas su kitais piligrimais – irgi savotiška kelio dalis. Jei jų buvo tiek nedaug, ar susiradote naujų draugų?

– Kelyje nereikia žmonių. Tai labiau pokalbis su pačiu savimi. Užtai vakare, kai ateini, apsistoji piligrimų namuose, norinčių bendrauti visada atsiranda. Pamenu, vienuose nakvynės namuose, kur telpa keli šimtai žmonių, šį pavasarį nakvojo gal dešimt portugalų ir mes su vyru. Tai visi drauge tokį vakarėlį ištaisėme! Paprastai išvargę piligrimai eina anksti miegoti, bet tąkart plepėjome iki paryčių.

Kokia kalba? Portugalų. Išmokau šią kalbą savarankiškai. Jau nuo neatmenamų laikų buvau tiesiog įsimylėjusi Portugaliją, nuo pat pirmo žingsnio iš lėktuvo. Iš pradžių užsirašiau į portugalų kalbos kursus, bet greitai supratau, kad mokytoja labiau moka brazilų nei portugalų, tad  iniciatyvos teko imtis pačiai. Labiausiai padėjo knygų skaitymas ir TV laidos portugalų kalba. O dar patyriau malonų jos mokymosi šalutinį efektą (juokiasi) – ėmiau kur kas geriau suprasti anglų kalbą, kurios niekada iki tol nesimokiau.

– Minėjote, kad jūsų vyras yra vienas iš lietuviškojo Šv.Jokūbo kelio "Camino Lituano" entuziastų, maršrutų sudarytojų. Gal teko abiem ir lietuviškąjį kriauklelių kelią išbandyti? Kokie atsiliepimai apie jį būtų?

– Tai dar naujas kelias, neturintis tradicijų, kokiomis gali didžiuotis europietiškieji. Bet jo sumanytojai nusipelno išties didelės pagarbos. Dar tik dveji metai, o jau koks didelis darbas padarytas. Juk savanoriai savo finansų ir laiko lėšomis jį sukūrė – sužymėjo, surado maršrutus, susitarė dėl nakvynių. Dabar beliko tik populiarinti ir laukti, kol viskas įsibėgės.

Mano sutuoktinis kaip tik šiuo metu žvalgybiniame "Camino Lituano" žygyje – drauge su kitais savanoriais ieško naujo maršruto, nes visi kelio patvirtinti etapai prasideda būtent taip. Bandoma einu, vienu, antru, trečiu keliu, kol galiausiai išrenkamas optimalus variantas, turintis daugiausia įdomybių.

– Ar eiti lietuviškąjį kelią lengviau, turint omeny, kad savame krašte ir tvoros žydi?

– Be abejonės, savame krašte keliauti lengviau. Kai esi arti, visuomet gali pasprukti. Visi šneka tau įprasta kalba. Gali sulaukti pagalbos vos pirštu spragtelėjęs. Kai esi už tūkstančių kilometrų, jautiesi kitaip. Sutinki daugybę žmonių, su kuriais bendrauji net be kalbos – gestais, pavienėmis frazėmis. Baimės jausmas? Oi ne, visokių jausmų teko patirti, bet baimės – tikrai ne. Buvo šalčio, skausmo, ašarų, bet tik jau ne baimės. Dar galvojau, koks velnias mane čia nešė (juokiasi). Užsienyje negali lengvai pasitraukti iš žaidimo. Kad ir dėl netikėtai gegužę iškritusio sniego. Ėjau su basutėmis. Juk negali susikrauti avalynės visiems gyvenimo atvejams.

– Kaip piligrimai sprendžia netikėtas problemas?

– Išmaniai. Jei batai šlapi – nakčiai į juos prikiša laikraščių. Jei visai suplyšta – apsivynioja lipnia juosta, kol pasieks artimiausią miestelį. Bėda būna, kai ateini į miestelį ir svajoji apie karštus pietus, o ten vyksta kokia nors šventė ir viskas uždaryta. Tada iš paskutinių jėgų klibinkščiuoji toliau. Beeidamas netikėtai užuodi kažkur laukuose duonos kvapą ir skuodi tarsi šuo pėdsekys jo link. O paskui tęsi kelionę su karštos duonos kepalu rankoje, ir tai skaniausias desertas gyvenime.

Privalu: kaukės pandemijos metais – toks pat keliautojų aksesuaras, kaip ir kelionės lazdos ar kuprinė.

Kompostelos Santjago istorija

* Po Jėzaus nukryžiavimo Jokūbas pirmasis iš likusių vienuolikos apaštalų atsisveikino su gyvenimu. Valdovo Erodo įsakymu Jeruzalėje jam buvo nukirsta galva, ir tai įvyko 44 m. po Kr.

* Legenda pasakoja, kad apaštalo palaikus mokiniai atplukdė į Galisiją ir slapta palaidojo Libredono kalno papėdėje, o jo palaidojimo vietos niekam neišdavė. Ir tik IX a. atsiskyrėliui Pelagijui naktį danguje sužibo keistos žvaigždės, kurios jį atvedė prie laukuose visų pamiršto kapo. Rasti palaikai buvo paskelbti esantys šv.Jokūbo, o apie radinį pranešta tuomečiam Astūrijos karaliui Alfonsui II.

* Sakoma, kad romėnų keliais atjojęs karalius ir buvo pirmasis Šv.Jokūbo kelio piligrimas. Vėliau virš kapo buvo pastatyta koplyčia, o toje vietoje išaugusį miestą žmonės ėmė vadinti Santjagu (Šv.Jokūbu), prie apaštalo vardo pridėdami dar vieną žodį – Kompostela, šnekamojoje lotynų kalboje reiškusį kapines. Pasklidus žiniai apie Šv.Jokūbo palaikų atradimą, į Kompostelos Santjagą ėmė plūsti piligrimai, tikėję, kad šventųjų palaikai turi ypatingų galių.

* Taip ilgainiui iš kaimelio, kuriame nuo IX a. pradžios gyveno tik šventąjį kapą saugantys vienuoliai, išaugo nemažas Kompostelos Santjago miestas. Viduramžiais jis tapo trečiuoju svarbiausiu krikščionybės centru pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Tikintieji minte mynė čia takus iš tolimiausių Europos kampelių. Piligrimai šventai tikėjo, kad įveikę visas kliūtis ir pasiekę Šv.Jokūbo katedrą – prisilietę prie apaštalo palaikų – patirs norimą stebuklą. Vieni norėjo gauti nuodėmių atleidimą, kiti – išgyti nuo nepagydomų ligų, treti – įgyvendinti savo svajones.

Šešiolika kriauklių Kauno centre, ant grindinio, pritvirtinta gavus Kauno miesto savivaldybės leidimus ir finansavimą, kelio žymėjimas kriauklėmis taip pat suderintas su visomis institucijomis, tarp jų – ir su Kultūros paveldo departamentu.

Kriaukles Laisvės alėjoje pritvirtino „Camino Lituano“ bendruomenės nariai, o nuo šiol jos žymi „Camino Lituano“ atkarpą nuo Raudondvario iki Kauno pilies, mat kelias veda ir pro Laisvės alėją.

Iš viso Kaune atsiras 49 tokios kriauklės ir jomis bus sužymėta visa šio kelio atkarpa, mat iki šiol per Kauną einantiems piligrimams reikėjo kliautis ir žemėlapiu – kryptį žymintys ženklai buvo tik miesto pakraščiuose.

Tai, kad šie ženklai yra vizualiai kitokie, nei visame kelyje, kurį žymi geltonos spalvos kriauklės mėlyname fone, nėra nieko keista, mat ir didieji Europos miestai kelią žymi tokio dizaino kriauklėmis. Tačiau Kauno kriauklės yra šiek tiek kitokios – ant jų išgraviruotas užrašas „Camino Lituano“.

E. Karaliaus nuotr.

Veda per visą Lietuvą

„Camino Lituano“ – pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.

Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų taku.

„Camino Lituano“ suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus, jis sužymėtas tradicinėmis geltonomis rodyklėmis bei kriauklėmis. Visą kelio maršrutą sudaro 20 etapų nuo Žagarės iki Seinų.

Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės vietos, maitinimo įstaigos, yra kita reikalinga infrastruktūra. „Camino Lituano“ – ne tik pažymėtas maršrutas žemėlapyje. Tai – gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis reiškinys, prie kurio prisideda ir vietinės bendruomenės.

Keliu einantys piligrimai aplanko bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas.

Kelias sukurtas be jokių projektinių lėšų ar valstybės pagalbos: visus darbus atliko „Camino Lituano“ bendruomenė ir savanoriai.

E. Karaliaus nuotr.

Šv. Jokūbo keliai Europoje

„Camino Lituano“ kelias sukurtas ispaniškojo Camino Se Santiago kelio pagrindu. Išvertus iš ispanų kalbos, camino lituano reiškia kelią per Lietuvą arba lietuviškąjį kelią.

Labiausiai pasaulyje žinoma piligrimystės vieta – Santiago de Compostela miestas Ispanijoje, Šv.Jokūbo apaštalo kapas katedroje ir kelių tinklas, besidriekiantis per visą Ispaniją. Camino de Santiago kasmet eina šimtai tūkstančių piligrimų.

Tačiau Šv. Jokūbo keliai iki Ispanijos veda ir nuo kitų Europos valstybių, o jais į Santiago keliaudavo ir keliauja piligrimai iš visos Europos.

Kiekviena vakarų Europos šalis turi savo šv. Jokūbo kelius, turinčius savo pavadinimus tos šalies kalba: prancūzai – Chemin de Saint Jacques, vokiečiai – Jakobsweg, anglakalbiai – Saint James ways, belgai ir olandai – Jacobsroute ir t.t. Šiuo metu piligriminiais keliais rūpinamasi tiek kiekvienoje šalyje individualiai, tiek ir visoje Europoje.

„Camino Lituano“ organizacijos istorija

„Camino Lituano“ organizacija įsikūrė 2016 metų pabaigoje ir suvienijo būrį šv. Jokūbo kelio entuziastų, piligrimų ir keliautojų. Jų tikslas – išpopuliarinti „Camino Lituano“ Lietuvoje ir už jos ribų, padaryti jį piligrimų, žygeivių ir visų žmonių mėgiamu piligriminiu, turistiniu, pažintiniu keliu.

2017 metų pradžioje aptarus kelio esminius tikslus ir bruožus su Lazdijų savivaldybe, prasidėjo žvalgybiniai žygiai – nuo Lazdijų per visą Lietuvą. Po jų – konsultacijos su kitų savivaldybių atstovais, turizmo informacijos centrais, parapijų atstovais, potencialių piligrimų nakvynės vietų savininkais, išžvalgyto ir patvirtinto kelio žymėjimas geltonomis rodyklėmis.

„Camino Lituano“ kelio atidarymas įvyko Punioje 2017 m. liepos 21–22 dienomis.

2020 metais kartu su savivaldybėmis, pro kurias eina „Camino Lituano“, buvo pradėtas stacionarus kelio žymėjimas.

2021 metais Šv. Jokūbo kelias „Camino Lituano“ tapo „European Ramblers Association“ (ERA) nariu. ERA yra ilgų distancijų pėsčiomis maršrutų tinklas, skatinantis vaikščiojimą, žygius, taip pat tinklas rūpinasi Europos kultūros paveldo apsauga ir plėtra.

„Camino Lituano“ plečiasi ir toliau – atsiranda naujos jo atšakos, įsijungiančios į pagrindinio kelio kamieną. Šiemet jau paruošta kelio atkarpa nuo Biržų iki Pakruojo, vyksta žvalgybiniai kelio paruošimo darbai Žemaitijoje.

„Pamačius pėsčiomis keliaujantį žmogų reakcijų būna įvairių. Viena iš populiariausių: ko čia vaikštot, eikit dirbti. Bet iš tiesų, galima sakyti, aš jau ir dirbu ėjike. Per mėnesį iš 30 dienų 22 dienas intensyviai ėjau“, - šį vakarą 19.30 val. LNK „KK2 penktadienyje“ pasakos Ugnė.

Dabartinis verslininkės gyvenimas kardinaliai skiriasi nuo to, koks jis buvo anksčiau. 120 parduotuvių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje valdžiusi moteris buvo visa galva panėrusi į verslą ir svėrė daugiau nei 200 kilogramų. Dabar Ugnė 140 kilogramų lengvesnė, o pomėgiai visai kiti, nei buvo anksčiau. Ugnė smarkiai sumažino savo verslo apsukas ir Vilniuje įstojo mokytis dietetikos. Taigi, jos žygis į Vilnių pėsčiomis – tarsi naujo etapo simbolis.

Požiūrį į verslą kardinaliai teko keisti ir populiariam kelionių organizatoriui Rimvydui Širvinskui-Makaliui, kurio veikla dėl pandemijos praktiškai sustojo. Kaip Makalius išbrido iš gilios krizės, kaip gelbėjo savo klientus bei darbuotojus ir kokias pamokas išmoko?

Netikėtus iššūkius kaip tik dabar tenka įveikti ir Viliui bei Violetai Tarasovams. Birželio mėnesį itin sudėtingą kojos traumą patyręs Vilius keletą savaičių buvo praktiškai neįgalus. O sveikimas – iki šiol nepasibaigęs. Taigi, visa buitis – ant Violetos pečių. Apie sudėtingą operaciją, įtampą dėl COVID-19, ir skausmingą sveikimo procesą atlikėjai pasakos „KK2 penktadienyje“.

Visi laidos svečiai bus pakviesti į netikėtą eksperimentą. Studijoje vyks virvių sukimo iššūkis. Jei naujo sporto norite išmokti ir jūs, pasiruoškite storesnę virvę ir jau šį vakarą 19.30 val. būkite su LNK.