Anot R. Šepetys, Carnegie medalio apdovanojimas įrodo, kad personažų istorijos įprasmina tik skaičių pavidalu iki tol papasakotus įvykius.

Pirmadienį Londone lietuvių kilmės rašytojai R. Šepetys bus įteiktas 80-metį minintis Jungtinės Karalystės apdovanojimas už literatūrą vaikams ir jaunimui – Carnegie medalis.

Šis įvertinimas JAV gyvenančiai ir kuriančiai autorei skirtas už jos naujausią, 2016 m. pasirodžiusį, tikrais istorijos įvykiais paremtą romaną „Druska jūrai“, kurį dienraštis „New York Times“ yra paskelbęs bestseleriu Nr. 1.

Romanas pasakoja apie keturių jaunų žmonių – lietuvės, lenkės ir dviejų vokiečių – likimus 1945-ųjų metų žiemą. Jų keliai susikerta bėgant su tūkstančiais kitų, kurie evakuojasi nuo puolančios sovietų kariuomenės.

Veikėjų tikslas – pakliūti į „Wilhelm Gustloff“, laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų. Baltijos jūroje, po rusų povandeninio laivo torpedų atakos, laivas paskęsta. Žūsta 9,5 tūkst. žmonių. Tik tūkstantis išsigelbėja.

Pirmieji du autorės romanai „Tarp pilkų debesų“ ir „Nelengvu keliu“ taip pat tapo „New Yourk Times“ bestseleriais ir buvo nominuoti Carnegie medaliui.

– Kaip sugalvojote rašyti knygą „Druska jūrai“?

– Man visada buvo labai įdomios priverstų pabėgti (o gal perkeltųjų?) žmonių istorijos. Mano tėvas 1940-aisiais turėjo bėgti iš Lietuvos ir devynerius metus gyveno vadinamosiose D. P. pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje.

Daugybę kartų bandydavau įsivaizduoti, koks turėjo būtų vaikų gyvenimas, kai, palikę viską, kas brangu, turėjo bėgti. Tokia buvo mano tėvo istorija, todėl ši tema mane visada domino. Apie tai kalbėjau su tėvo pussesere. Ji ir papasakojo apie masinę evakuaciją per Rytprūsius 1945 m. ir apie nuskendusį „Wilhelm Gustloff“ laivą. Buvau priblokšta. Kaip iki tol galėjau negirdėti apie šią katastrofą, kuri nusinešė daugiau žmonių gyvybių, nei Titanikas ir Luzitanija kartu sudėjus?

– Ar rašyti apie tai knygą nusprendėte iškart išgirdusi apie šį įvykį?

– Taip. Iš tiesų tėvo pusseserė pasiūlė rašyti. Kai 2011 m. buvo išleista mano knyga „Tarp pilkų debesų“, tėvo pusseserė man pasakė: „Žinau, kad mėgsti pamirštas istorijas, noriu tau vieną tokią papasakoti“. Iškart susisiekiau su savo leidėjais ir pasakiau, apie ką bus mano trečioji knyga. Jie iškart sutiko.

– Jūsų tėvo pusseserė jums sakė, kad mėgstate laiko pamirštas, nežinomas istorijas. Gal būtų galima sakyti, kad jūsų kūriniams būdinga priminti pasauliui istorijas, kurios buvo pamirštos ir niekada nesulaukė didelio dėmesio?

– Taip, iš dalies. Pirmas žingsnis – rasti tas pamirštas istorijas ir suteikti balsą žmonėms, kurie tai išgyveno. Tačiau kitas man labai svarbus tikslas – kad mano knygos padėtų atrasti tikras istorijas.

Pavyzdžiui, Lietuvoje daugybė žmonių yra parašę memuarus apie tuos praeities įvykius. Tos tikros istorijos, mano manymu, iš tiesų labai svarbios. Noriu, kad mano knygos įkvėptų skaitytoją daugiau tyrinėti, paskatintų iš fikcijos išsigryninti faktus. Suprantu, kad didžiausia kliūtis yra vertimai.

Noriu, kad mano knygos įkvėptų skaitytoją daugiau tyrinėti, paskatintų iš fikcijos išsigryninti faktus. Suprantu, kad didžiausia kliūtis yra vertimai.

Vienas iš mano tikslų – gauti finansavimą, kad dalis memuarų apie skaudžius įvykius būtų išversti į kitas kalbas, kad mano skaitytojai turėtų priėjimą prie tikrų istorijų.

– Tikriausiai galima sakyti, kad bent dalis jūsų tikslo išpildyta. Nežinomos istorijos pasiekė daugybę žmonių.

– Taip, man labai pasisekė, mano knygos išleistos 53 šalyse, 37 kalbomis. Po pasaulį keliauju jau septynerius metus. Mane tai labai stebina. Pradėjusi rašyti galvojau, kad būsiu atsiskyrusi, vieniša.

Esu intravertė. Man tai buvo iššūkis. Tikrai nesitikėjau, kad parašius knygą reikės keliauti po pasaulį, ją reklamuoti, bendrauti su skaitytojais. Bet didžiulė dovana yra bendrauti su žmonėmis ir pasakoti jiems apie Lietuvą. Praeitą savaitę vienos JAV mokyklos dvylika mokinių atvyko į Lietuvą. Jie mokykloje skaitė knygą „Tarp pilkų debesų“. Taigi, manau, mano knygos yra tik pradžios taškas, paskui jau vyksta daug didesni dalykai.

– Knygos „Druska jūrai“ siužetas apie pabėgėlius, skęstanti laivą. Natūraliai iškyla sąsajos su dabartine pabėgėlių krize.

– Pradėjusi rašyti, net nenutuokiau, kad išleidus knygą bus pats pabėgėlių krizės įkarštis. Dabar šios krizės akivaizdoje daugiausia paralelių matau su vaikų istorijomis. Visai kaip ir 1945-aisiais, taip ir dabar, skaudžiausia tai, kad tiek daug vaikų yra visiškai nekaltos aukos. Juos labiausiai veikia tie įvykiai, kurių atsiradimui jie visiškai neturėjo įtakos.

Todėl man labiausiai rūpi vaikų istorijos. Tie vaikai neturi jokio pasirinkimo. Žmonės labai dažnai klausia, ar šios knygos atsiradimą suplanavau pagal įvykius, – tikrai ne. Tai visiškas atsitiktinumas.

– O ar šis atsitiktinumas padėjo pritraukti didesnį susidomėjimą?

– Įdomu tai, kad susitikimuose su skaitytojais dabartinės pabėgėlių krizės ir istorijos, kurią aprašau knygoje „Druska jūrai“, sąsaja labai retai paminima. Skaitytojai, mokytojai, bibliotekininkai sako, kad juos labiausiai patraukė paslėpta istorija ir tai, kaip keturi veikėjai iš skirtingų regionų, skirtingai išgyvena tą patį įvykį.

– Koks buvo knygos rašymo procesas?

– Visada toks pat. Pirmiausia perskaitau visas įmanomas ne grožines knygas ta tema, kurią ketinu rašyti. Pradėjusi ieškoti informacijos knygai „Druska jūrai“ radau nemažai labai geros ne grožinės literatūros apie laivo „Wilhelmas Gustlofas“ nelaimę ir apie iš Baltijos šalių pasitraukusius pabėgėlius.

Daugiausia rėmiausi žurnalistės Cathryn Prince knyga „Mirtis Baltijos jūroje“. Susisiekiau su autore. Ji man labai daug padėjo. Paskui lankiausi šešiose šalyse, susitikau su nelaimę išgyvenusiais žmonėmis, jų šeimos nariais, istorikais.

Žmonės, patyrę masinę evakuaciją ir išgyvenę laivo katastrofą, buvo iš Pietų Afrikos Respublikos, Danijos, Anglijos, Lietuvos, Amerikos. Tai labai įdomu. Supratau, kad turiu rašyti apie keturis skirtingus skirtingų kultūrų veikėjus, kad parodyčiau kuo daugiau istorijos perspektyvų.

Su redaktore Liza Kaplan labai daug kartų redagavome knygos juodraštį. Carnegie medalis priklauso ir jai. Labai džiaugiuosi, kad ji atvyko į Londoną į apdovanojimo įteikimo ceremoniją. Kartu perrašėme knygą mažiausiai dešimt ar dvylika kartų. Neretai sakau, kad labiau esu perrašytoja, negu rašytoja.

– Carnegie medaliu jūs apdovanota už literatūrą vaikams ir jaunimui. Tačiau ar jūs orientuojatės tik į šią auditoriją? Juk tikriausiai kaip ir „Tarp pilkų debesų“ knyga sudomino ir ne tik vaikus ir jaunimą?

– Mano knygos skirtos ir suaugusiems. Iš 50 šalių, kur knygos yra išleistos, pusėje jų knygos orientuotos tik suaugusiems. Tokiose šalyse, kaip Ispanija, Kanada, Amerika, knyga skirta ir vieniems, ir kitiems. Nors Carnegie medalis skirtas už vaikų literatūrą, iš tiesų rašau visiems.

Šis įvertinimas JAV gyvenančiai ir kuriančiai autorei skirtas už jos naujausią, 2016 m. pasirodžiusį romaną „Druska jūrai“, kurį dienraštis „New York Times“ yra paskelbęs bestseleriu Nr. 1. Tais pat metais ir į lietuvių kalbą išverstas bei išleistas romanas (vertė Zita Marienė, „Alma littera“) pasakoja apie keturių jaunų žmonių – lietuvės, lenkės ir dviejų vokiečių – likimus 1945-ųjų metų žiemą, bandant pabėgti nuo puolančios sovietų kariuomenės.

„Šis apdovanojimas patvirtina, kad personažai ir jų istorija statistiką paverčia žmogiška. Tyrinėdami šią paslėptą, asmenišką istoriją, mes mokomės ir įgyjame pilnesnį kontekstą, geresnį mus supančio pasaulio supratimą“, – po ceremonijos duotame interviu Lietuvos kultūros institutui teigė Ruta Sepetys.

Lietuva yra maža šalis, kuri gali perteikti pasauliui didelę patirtį. Tai yra šalis turtinga vilties, sunkumų, stiprybės ir laisvės istorijų.

2018-aisiais Lietuva kartu su Latvija ir Estija yra ypatingosios Londono knygų mugės šalys-viešnios, tad kiekvienas kultūrinis „lietuviškas akcentas“ yra itin svarbus keliant britų susidomėjimą Lietuvos literatūra.

„Tai, ką aš patyriau, keliaudama po įvairias šalis su savo knygomis, – kad emocinis ryšys su siužetu sukelia susidomėjimą kita tauta, jos istorija ir žmonėmis. Būtent per emocinį ryšį atsiveria mūsų širdis ir staiga mums ima rūpėti kažkas, ko nepažinojome prieš tai. Lietuva yra maža šalis, kuri gali perteikti pasauliui didelę patirtį. Tai yra šalis turtinga vilties, sunkumų, stiprybės ir laisvės istorijų“, – teigė R.Sepetys.

1967 m. JAV gimusios rašytojos knygos buvo publikuotos daugiau negu 50 šalių ir yra išverstos į 36 kalbas. Savo kūrybą ji adresuoja tiek jauniems, tiek suaugusiems skaitytojams. Nuo pat pirmojo romano „Tarp pilkų debesų“ (2011 m., lietuviškas vertimas – Linos Būgienės, „Alma littera“), kuriame pasakojama apie lietuvių tremtinių kančias Sibire, R. Sepetys kūrybinio įkvėpimo semiasi Lietuvos istorijoje. Romanai „Tarp pilkų debesų“ ir „Nelengvu keliu“ (vert. Valdas Petrauskas, „Alma littera“) taip pat tapo „New Yourk Times“ bestseleriais ir buvo nominuoti Carnegie medaliui. Romaną „Druska jūrai“ ekranizuoja studija „Universal Pictures“.

2013 m. R. Sepetys buvo įteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžius.

Kasmet už geriausias knygas vaikams ir jaunimui teikiamas Carnegie apdovanojimas yra įsteigtas škotų kilmės filantropo Andrew Carnegie (1835–1919) atminimui. Kartu su šiuo medaliu yra teikiamas ir Kate Greenaway apdovanojimas geriausiam knygų vaikams iliustruotojui. Šiemet jis atitenka JAV iliustruotojui Lane‘ui Smithui už knygą „There is a Tribe of Kids“ („Yra vaikų gentis“).

R. Sepetys ir L. Smithas gavo 500 svarų vertės knygų, kurias paaukos savo vietinėms bibliotekoms, specialiai sukurtus aukso medalius ir 5 tūkst. svarų piniginius apdovanojimus.

Ceremonija vyko RIBA (Roayl Institute of British Achitects – Karališkajame Britanijos architektų institute) pastate Londone.