Šį skaitymą su lietuvių aktoriais Migle Polikevičiūte, Emilija Latėnaite-Beliauskiene, Dariumi Gumausku ir Martynu Nedzinsku jis pristatys birželio 22 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro rengiamuose „Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymuose ’16“. Nemokamas renginys vyks LNDT studijoje.
Garsaus šiuolaikinio Rusijos dramaturgo I.Vyrypajevo kūrinyje, kurį į lietuvių kalbą išvertė LNDT dramaturgas Rolandas Rastauskas, pasakojama keturių veikėjų istorija. Trys jų ieškoti laimės ir nuotykių į Niujorką atvyksta iš Rytų ir Vidurio Europos, ketvirtasis – didmiesčio senbuvis, čia gimęs ir užaugęs. Kūrinys nestokoja mistikos. Depresyvi veikėjų savigrauža ir saviieška ilgainiui virsta košmaru, tačiau staiga kiekvieno jų egzistavimą pakeičia įsakmi kosminė sąmonė, apie kurią iki tol nė vienas nieko nenutuokė. Poetiškas, be galo savitas pasakojamasis kūrinio stilius suteikia teatrui ir žiūrovams galimybę susipažinti su asfaltuotos megapolio kasdienybės apsuptyje kylančiomis „pasakiškomis“ pajautomis.
Po šios pjesės skaitymo LNDT fojė (I a.) vyks aptarimas, kuriame dalyvaus režisierius C.Liske ir specialiai į Vilnių atvyksiantis pjesės autorius I.Vyrypajevas. Aptarimą ves dr. Jonas Dagys. Artėjant skaitymui Amerikoje užaugęs ir vienuolika metų Rusijoje gyvenęs C.Liske sutiko papasakoti apie savo pažintį su I.Vyrypajevu, kūrybą Rusijoje ir Niujorke bei pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ aktualumą šiuolaikiniam žmogui.
– Kaip susipažinote su I. Vyrypajevu, kodėl renkatės jo pjeses?
– Kai pirmą kartą atvykau į Maskvą 2004 metais, rusiškai nekalbėjau. Vienas pirmųjų Maskvoje mano matytų spektaklių buvo I. Vyrypajevo „Deguonis“: du aktoriai (Ivanas buvo vienas jų) „juodos dėžės“ teatro salėje bėrė tekstą (rusišką!) pašėlusiu tempu, veiksmas vyko daugiau nei valandą, jį stebėjo devyniasdešimt žiūrovų. Nieko nesupratau ir maniau, kad tai siaubinga, klausiau: „O kurgi teatras? Kostiumai?“. Mano galvoje teatrališkumas buvo neatsiejamas nuo fizinės transformacijos scenoje. Vėliau po daugelio metų man paskambino Ivanas. Jau buvau baigęs vaidybos studijas, tuo metu jis statė spektaklį pagal savo pjesę ir pakvietė mane vaidinti. Tą pačią dieną prisistačiau į repeticiją ir nuo tada nuolat bendradarbiaujame.
Mūsų patirtys labai skirtingos. Jis iš Irkutsko, Rusijos miesto prie Baikalo ežero, o aš iš JAV, iš Denverio. Kai susitikome, Ivanas jau buvo labai garsus kūrėjas, o aš buvau ką tik baigęs studijas. Negalėjau patikėti, kad iš visų žmonių jis pasirinko mane, bet manau, kad mūsų ryšį visuomet palaiko kažkokia keista intuicija, energija, kuris mus abu traukia.
Ivanas rašo sunkiomis temomis, kurios aktualios kiekvienam šios planetos gyventojui, bet rašo jis visiems suprantama kalba, kuri nesusijusi su socialinėmis problemomis ar politika. Mano galva, jo kūryba yra tiek pat gili ir nuostabi, kiek ir lengvai suprantama. Neprivalai daug žinoti apie Rusijos kultūrą, kad suprastum jo pjeses. Jis neskiria savo kūrybos tam tikros žmonių grupės problemoms, tačiau sykiu neįmanoma paneigti, kad jis tikrai yra rusų rašytojas, kuriantis savo tautiečiams.
Manau, kad gyvename tokiu metu, kai mums svarbiau nei bet kada rasti bendrus taškus, užtvirtinti tai, kas mus sieja, ir būti kartu. Neseniai skaičiau interviu su kosmonautu, kuris pasakė nuostabų dalyką: „Aš suprantu, kodėl visi pasisako už tai, kad būtų mažinamas finansavimas kosmoso tyrinėjimui – reikia spręsti problemas čia, Žemėje! Bet jei kiekvienas mūsų turėtų galimybę nuskristi į kosmosą ir pamatyti mūsų planetą iš ten, žmonės vieni su kitais imtų elgtis visiškai kitaip, ir neliktų tų problemų, apie kurias kalbame dabar.“ Manau, Ivanas bando mums suteikti tą galimybę – pamatyti savo planetą iš kosmoso, tik kiek pigesniu būdu.
– Kuo I. Vyrypajevo pjesė „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“, kurios skaitymą pristatysite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, gali būti aktuali šiandieniniam žiūrovui?
– Šią pjesę pirmą kartą perskaičiau prieš kelerius metus. Iš tiesų man ją perskaitė Ivanas viešbučio kambaryje dar tuomet, kai ji nebuvo baigta. Kai jis nutilo, abu sėdėjome ilgai, netardami nė žodžio. Tai buvo tokia tyla, kurios metu kažkas įvyksta – nė vienas nekalbėjome, bet mūsų viduje jau vyko pokyčiai. Sėdėdamas tyloje aš dar kartą išgirdau pjesę, tik šįkart savo viduje, ir ji mane ramino: „Matai? Viskas gerai. Net jei nesupranti visko, net jei abejoji savimi ir tave supančiu pasauliu, viskas yra gerai. Net ir tada, kai tavęs nebebus, viskas vis tiek bus gerai. Viskas ir toliau bus gerai mūsų visatoje.“
Mane aplankė tas retas jausmas, kuris būna, kai staiga užsimanai, kad kas nors prisipažintų meilėje, pagelbėtų ar duotų gerą patarimą, ir nei iš šio nei iš to kas nors prieina ir duoda būtent tai, ko troškai. Ivanas parodė mums, kaip esame susiję, ir kad mūsų patirtis čia, Žemėje, yra tik maža tos sąsajos dalis.
Mes gyvename sudėtingu metu – mus dažnai supa agresija, apgaulė, nemalonūs garsai ir dūmai. Kai kurie žmonės jaučiasi taip, tarsi darytų ką nors prieš savo valią ar priimtų sprendimus, kuriems patys nepritaria. Galbūt yra tokių žmonių kaip aš, kuriems būtų lengviau, jei jie žinotų, kad viskas yra gerai. Statau šią pjesę dėl jų.
– Ko gero, pjesėje nagrinėjamos temos ir problemos jums taip pat puikiai suprantamos? Jūs gyvenate Niujorke, bet jūsų šaknys – Rytų Europoje. Kokių dar sąlyčio taškų esama?
– Tiesą sakant, nemanau, kad pjesės temos yra ypač susijusios su Niujorku ar, tarkime, Berlynu, ar bet kuriuo kitu miestu, kuriame vyksta pjesės veiksmas. Man neteko lankytis Berlyne, o ir I.Vyrypajevas, ko gero, nesitikėjo, kad jo gerbėjai nukeliaus į šias vietas tam, kad suprastų pjesę. Pjesės temos nurodo į problemas, su kuriomis susiduria žmonės bet kurioje pasaulio šalyje, nors Ivanas savo kūryboje pateikia labiau vakarietišką požiūrį, kurį sąlygoja mirties baimė, didžiulis egoizmas ir, ko gero, visų svarbiausia – šiuolaikinio žmogaus baimė, kad visata (ar bent jau Žemė) yra pasmerkta pražūčiai. Man, kaip amerikiečiui, šios problemos artimos, aš jas matau savyje ir savo kultūroje, skaitau apie jas naujienose. Amerikiečiai pernelyg priprato gyventi su baime, jie priima sprendimus vedami baimės. Tikiu, kad tą patį galime pasakyti ir apie Rusiją, nes pats ten gyvenau daugiau nei 11 metų. Tačiau manau, kad taip vyksta visur. Baimė – tai vienintelis nesuvokimo produktas, ji atsiranda tada, kai nesuvokiame pasaulio, savęs, vienas kito.
– Teko girdėti, kad jūsų vardas ir pavardė turi lietuvišką kilmę. Ar tai tiesa?
– Mano visas vardas yra Kentas Cazimiras Liske, bent jau toks vardas yra įrašytas mano pase. Bijau, kad mažai žinau apie Lietuvą ir apie savo šaknis, be to, nekalbu lietuviškai. Neneigsiu – galimybė apsilankyti Lietuvoje man labai patraukli, iš čia kilo mano protėviai. Mano prosenelis, kiek žinau, buvo Kazimieras Latvėnas, iš čia ir mano vardo kilmė. Jis, mano mamos senelis, atvyko į JAV XX a. pradžioje. Mano tėvo šeima buvo iš Lenkijos. Mano žmona, aktorė Polina Grishina, yra lenkė, o mūsų sūnus Oliveris gimė JAV. Tad, kaip tikri amerikiečiai, mudu su sūnumi esame imigrantai – ir iš niekur, ir iš visur. Sykį sapnavau (turbūt tai buvo košmaras), kad esu Lietuvoje, o visi mane supantys žmonės atrodė lyg mano dvyniai.
– Vis dėlto Lietuvoje jūsų vardas nėra plačiai žinomas. Pasakokite Lietuvos auditorijai daugiau, ką šiuo metu veikiate. Esate labiau muzikantas, aktorius ar režisierius?
– Man visada nejauku, kai žmonės klausia, ką veikiu. Amerikoje, kai kas nors tave pristato kaip „aktorių/ prodiuserį/ režisierių/ laisvai samdomą žurnalistą“, žmonėms tai skamba tarsi būtum bedarbis. Man gyvenime pasisekė, nes galėjau veikti ką noriu. Penkerius metus Maskvos teatre „Praktika“ dirbau režisieriumi ir aktoriumi. Daug vaidinau televizijoje ir kine Rusijoje, dėsčiau Maskvos teatro meno mokykloje ir Nacionaliniame teatro institute JAV. Rašau muziką. Groju keliose muzikos grupėse. Vieną jų, „Sugar“, įkūrėme su Ivanu. Su koncertais apvažiavome Rusiją ir Rytų Europą. Taip pat dainuoju su džiazo grupe ir rašau muziką teatro kūriniams Rusijoje, Lenkijoje, JAV. Šiuo metu dirbu prie itin įdomaus Dante „Dieviškosios komedijos“ pastatymo. Tai opera, poemos „Rojus“ adaptacija. Mano spektaklio versijoje bus galima sutikti šių laikų didžiuosius protus – Stepheną Hawkingą, Valentiną Tereškovą, Dalai Lamą... Dar daug ką turime nuveikti, bet ši idėja mane labai jaudina. Manau, kad jei kas manęs paklaustų, kokioje srityje aš dirbu, sakyčiau – komunikacijos. Menas, kuris mane domina, mažiau susijęs su tam tikros estetikos ar stiliaus raiška. Mane domina, kaip rasti kontaktą su tam tikra bendruomene ar socialine energija. Tad ne pats menas yra svarbiausia, o jo komunikacinis potencialas. Mane domina supratimas ir supratimą maksimaliai didinančių meninės komunikacijos stilių ir metodų paieška. Man svarbu, kad jei turiu klausytoją ar žiūrovą, jis supranta tą impulsą, kurio vedamas aš dalinuosi šiuo kūriniu su juo. Muzika ir teatras sukuria ypač palankią atmosferą tokiems impulsams. O čia, Rytų Europoje, jaučiu tai kur kas stipriau nei Amerikoje – ko gero, to priežasčių esama įvairių. Būtent tai ir laikė mane Maskvoje taip ilgai.
C. Liske parengto I. Vyrypajevo pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaitymas. Birželio 22 d. 19 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro studija. Renginys nemokamas. Po skaitymo susitikimas su kūrybine skaitymo komanda, dalyvaujant ir pjesės autoriui I. Vyrypajevui. LNDT fojė prie Didžiosios salės.
