Meilė iš pirmo žvilgsnio

Paradoksas: profesionalus boksas Norvegijoje buvo uždraustas 1981-aisiais, tais pačiais metais, kai gimė C.Braekhus. Pagrindinis tokio sprendimo motyvas – šios sporto šakos keliamas pavojus sveikatai. Tačiau mėgėjai ir toliau galėjo boksuotis, rengti varžybas. Kaip tik jas reklamuojantį skelbimą Cecilia su drauge pamatė sporto klube, kurį lankė, ir nusprendė į jas nueiti. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

C.Braekhus tuomet buvo trylikos. Sportiška paauglė jau buvo išbandžiusi beveik viską – futbolą, bėgimą, plaukimą, tačiau nė vienas iš jų neįtraukė. O štai boksas, tiksliau, kikboksas, sužavėjo nuo pirmosios dienos.

"Aš tiesiog žinojau, kad noriu tai daryti – ir ne mėgėjiškai, o iš to užsidirbti pragyvenimui. Kai papasakodavau apie savo planus kitiems, jie juokdavosi. Ir dėl to, kad boksas buvo uždraustas, ir dėl to, kad aš mergaitė." Jai pačiai nei viena, nei kita neatrodė neįveikiama kliūtis.

Tiesa, tėvai laikėsi kitokios nuomonės. Jiems neatrodė normalu, kad dukra trokšta kovoti ringe, nes boksininkę įsivaizdavo stereotipiškai – negražią, grubią, baimę keliančią drimbą. "Jokiu būdu", – nė nesvarstė tokios galimybės jie. Kad ir kaip mylėjo savo tėvus, svajonės atsisakyti Cecilia neketino. Į sporto salę treniruotis tris kartus per savaitę ji išsprukdavo slapta, išlipusi pro savo kambario langą ir nusileidusi gaisrinėmis kopėčiomis keturis aukštus žemyn.

Kuprinę su sportine apranga paslėpdavo sporto salėje arba rūsyje. Tai truko beveik metus, kol vieną popietę ją pastebėjo kaimynas ir nusprendė perspėti tėvus. Bokso žvaigždė mano, kad jie galbūt įtarė, jog ji nepakluso jų sprendimui, tačiau galvojo, kad tai nėra pats blogiausias dalykas, kuo gali užsiimti paauglė. Todėl išsiaiškinę, kas vyksta, galiausiai nusileido. Vėliau tapo didžiausiais dukters gerbėjais. Mama iki šiol vyksta kartu su dukra į treniruočių stovyklas, kad galėtų jai gaminti valgį.

Įsivaikino norvegai

Svarbus faktas, kad Joruna ir Martinas Braekhusai yra jos įtėviai. Cecilia gimė Kolumbijoje, tikrieji tėvai jos atsisakė, todėl mergaitė iki dvejų metų gyveno vaikų namuose. Laimė, kad atsirado mylinti norvegų šeima, panorusi įsivaikinti tamsaus gymio juodaplaukę mergytę. Vėliau jie įsivaikino ir berniuką iš šios šalies. Bergene, kur prabėgo vaikystė ir paauglystė, jie jautėsi savi, regis, niekam nerūpėjo, kad atrodo šiek tiek kitaip.

Tuo metu Norvegijoje gyveno nemažai įvaikintų mažylių kolumbiečių, mat abi šalys buvo priėmusios tarpvyriausybinį susitarimą šiuo klausimu. Kita vertus, vaikams kitokia odos spalva niekada nebuvo kliūtis drauge žaisti ir dūkti. Kaip ir visi norvegai, Cecilia su broliuku leisdavo daug laiko lauke bet kokiu oru, žaidė ledo ritulį, futbolą, slidinėjo kalnuose. Mergaitė buvo hiperaktyvi, tad judrūs užsiėmimai jai labai patiko.

Biologiniais tėvais C.Braekhus niekada nesidomėjo ir jų neieškojo. "Mano namai yra toli nuo gimtosios Kolumbijos, tai Bergenas. Čia prasidėjo mano sportinė karjera, susiformavo asmenybė. Čia sugrįžtu visuomet, kai tik galiu, nes tai vieta, kur jaučiu ramybę", – aiškina sportininkė.

Ji labai dėkinga įtėviams už tai, kad visuomet buvo šalia, ateidavo į treniruotes, varžybas, palaikė psichologiškai. Įtėviai jai nuolat kartojo, kad ji gali siekti savo svajonių ir tapti tuo, kuo nori.

Vyriškame bokso pasaulyje

Kai pradėjo lankyti kikbokso treniruotes, Cecilia buvo vienintelė mergina sporto salėje. Profesionalių boksininkių moterų tuo metu Skandinavijoje iš viso nebuvo. "Tu niekada netapsi žvaigžde, nepelnysi sportinių titulų, neuždirbsi pinigų, nerasi rėmėjų", – kone kasdien girdėjo C.Braekhus. Ji ne kartą patyrė pažeminimą, susijusį su lytimi, pavyzdžiui, turėjo jaustis dėkinga, kai jai leisdavo "apšildyti" varžybas, tai yra pasirodyti prieš pagrindinę tikrų vyrų kovą.

Vis dėlto įspūdinga jos smūgių technika, tikslūs judesiai, greita reakcija ir gebėjimas sukurti unikalias kombinacijas, atkaklumas, veržlumas neliko nepastebėti. Pamažu, bet užtikrintai sportininkė kopė apdovanojimų laipteliais, tapo mėgėjų kikbokso Europos, o po to pasaulio čempione. Vėliau susidomėjo boksu ir nusprendė, kad turi tapti profesionalia boksininke. Norvegijoje ši sporto šaka buvo nelegali, todėl ryžosi persikelti gyventi į Vokietiją.

Ten vėl atsidūrė viena vyriškame bokso pasaulyje. Sporto salėje ją supo vien vyrai – sportininkai ir treneriai. Iš pradžių jie galvojo, kad norvegė atvyko jų linksminti. Prireikė laiko įrodyti, kad jos tikslas yra tapti viena iš komandos kovotojų. Tai buvo papildomas iššūkis, reikėjo adaptuotis naujoje šalyje, perprasti kultūrą, išmokti kalbą. Ir ją lydėjo sėkmė, C.Braekhus tapo pirmąja moterimi, pasirašiusia sutartį su geriausia Europos bokso agentūra "Sauderland".

Kai papasakodavau apie savo planus kitiems, jie juokdavosi. Ir dėl to, kad boksas buvo uždraustas, ir dėl to, kad aš mergaitė.

Nors ir negalėjo kautis ten, kur užaugo, ji tapo populiariausia Norvegijos sportininke: jos palaikyti atvykdavo tūkstančiai norvegų, kovas, transliuojamas per televiziją, stebėjo pusė šalies, už ją sirgo politikai ir karališkoji šeima. Jei būtų boksavusis Norvegijoje, būtų sėdusi į kalėjimą. Profesionalaus bokso draudimas panaikintas tik 2014 m., ir prie to daug prisidėjo pati boksininkė, skleisdama žinią, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę užsiimti tuo, kuo nori.

Padeda įgimtas užsispyrimas

Galimybe kovoti Norvegijoje Cecilia pasidžiaugė neilgai, tais pačiais metais kovos metu ji susilaužė koją. Vis dėlto ir tada nepasidavė – atrado jėgų atsilaikyti likusius septynis raundus ir apgynė savo penkis čempionės titulus. Tiesa, po tos kovos buvo nuvežta tiesiai į ligoninę, kur buvo atlikta sudėtinga kojos operacija. Po jos ji negalėjo kovoti ištisus metus, tačiau sprendimo užbaigti kovą ringe nesigaili. Svarbiausia, kad vėl galėjo grįžti į jį ir tęsti karjerą.

Kai žurnalistai paklausia, kokios charakterio savybės jai labiausiai padeda, Cecilia sako, kad disciplina, technikos ir taktikos išmanymas. Taip pat – geras fizinis pasirengimas, psichologinis tvirtumas. Svarbu ir atkaklumas. Įtakos turi ir įgimti gebėjimai, nes vien ilgos treniravimosi valandos pergalių neatneš. Kita vertus, talentas neišgelbės, jei neturėsi motyvacijos sunkiai ir atkakliai dirbti.

Sportininkė, geriausia pasaulyje kovotoja tarp moterų, pabrėžia, kad boksuojasi ne dėl pinigų, ne dėl garbės, ne dėl sportinio azarto, o dėl to, kad jai tai teikia malonumą. Baigti sportinės karjeros ji kol kas neketina. Pusvidutinio svorio kategorijoje vis dar nepralenkiama boksininkė Norvegijoje, iki šiol nepatyrusi nė vieno pralaimėjimo. Ji didžiuojasi ir tuo, kad prisidėjo prie moterų bokso populiarinimo.

Kad ir kur nuvažiuotų, Cecilią pasitinka pilnos arenos, net ir tos, kuriose yra 10 tūkst. ir daugiau vietų. Žiūrovus traukia ne tik jos sportinis meistriškumas, bet ir charizmatiškumas. Tačiau kasdienybėje ji nemėgsta dėmesio, nesijaučia gerai, kai svetimi žmonės lenda į asmeninį gyvenimą. Todėl kartais vien dėl to smagu išvykti į kitas šalis, kur gali ištirpti minioje.

Patinka būti pavyzdžiu

Garsioji sportininkė rimtai vertina savo, kaip įkvepiančio pavyzdžio, vaidmenį, jaučiasi už tai atsakinga. Ji nemažai laiko ir dėmesio skiria susitikimams su moksleiviais, studentais, ypač merginomis.

"Noriu joms pasakyti tai, ką man kažkada kartojo tėvai: jūs galite pasiekti visko, ko trokštate, apie ką svajojate, tik reikia labai norėti", – tikina Cecilia. JAV, siekdama populiarinti moterų boksą, ji suorganizavo vasaros stovyklą mergaitėms, kurios nori sekti jos pavyzdžiu.

Pastaraisias metais boksininkė įsitraukė ir į labdaringą veiklą. 2018 m. pabaigoje Ugandoje, mažame miestelyje netoli sostinės, duris atvėrė Pirmosios ledi pradinė mokykla, kurioje galės mokytis net 260 vaikų. Šį trejus metus trukusį projektą ji įgyvendino drauge su nevyriausybine paramos organizacija "Paimkime vaikus iš gatvės". Įsitraukė į jį sujaudinta, kad ne visiems šios skurdžios šalies mažiesiems gyventojams prieinamas mokslas, nes trūksta mokyklų.

2016 m. C.Braekhus tapo garsios danų juvelyrikos bendrovės reklaminės kampanijos veidu. Jai buvo ieškoma įkvepiančių moterų, kurios nepabijojo būti savimi ir galėjo tapti padrąsinančiu pavyzdžiu kitoms. Jos atstovai iš daugelio kandidačių atsirinko įžymiąją boksininkę. Ta proga jos, vilkinčios seksualiomis suknelėmis ir pasipuošusios modernaus dizaino papuošalais, nuotraukos pasirodė ant daugelio populiarių mados ir grožio žurnalų viršelių.

Cecilia dažnai kartoja, kad jei ne ją įsivaikinę norvegai, išsilavinę žmonės, nebūtų tek pasiekusi. Ypač jei būtų likusi gyventi Kolumbijoje, vaikų namuose. "Jaučiuosi, tarsi būčiau išlošusi loterijoje. Įtėviai mane vis dar laiko maža mergaite, rūpinasi, kad pavalgyčiau, pailsėčiau. Aš primenu, kad esu suaugusi, pasaulio čempionė, bet jie mane mato tokią, kaip tada, kai paslapčia lipdavau pro langą. Esu laiminga, kad juos turiu", – šypsosi bokso žvaigždė.

C.Braekhus mintys

Mergaitei, merginai, moteriai ši sporto šaka suteikia labai daug pasitikėjimo savimi. Užgrūdina fiziškai ir psichologiškai, išmoko disciplinos.

Boksininkės moterys vis dar uždirba mažiau nei vyrai ir joms sunkiau surasti rėmėjų. Aš kovoju už tai, kad ši diskriminacija pagaliau baigtųsi.

Kai gyvenimas taps nepakeliamas, užsidėk bokso pirštines.

Esu stipresnė už daugumą moterų ir vyrų, tačiau neketinu dėl to atsiprašinėti.

Stiprybės nė vienam žmogui niekada nebus per daug.