Kova su Japonijos imperija vyko dviem kryptimis, kuriomis karius vedė generolas Douglasas MacArthuras (1880–1964) bei admirolas Chesteris Williamas Nimitzas (1885–1966). Jų planas itin paprastas – atkovoti vieną japonų užimtą salą po kitos (galutinė stotelė – Tokijas).
1942 m. rugpjūčio 7 d. amerikiečiai surengė pirmąjį didelį išsilaipinimą Gvadalkanalio saloje (Saliamono salynas). Ši sala buvo pasirinkta dėl žvalgybos pateiktos informacijos apie čia japonų nutiestą lėktuvų pakilimo taką.
Rugpjūčio 7 d. Gvadalkanalyje išsilaipinę JAV jūrų pėstininkai nesulaukė stipresnio pasipriešinimo, tačiau jau kitą dieną prasidėjo iki pat 1943 m. vasario 9 d. trukusi mūšių sausumoje bei vandenyse serija.
Ši sala tapo bokso ringu, kuriame susigrūmė geriausi iš geriausių. Viename kampe – amerikiečių jūrų pėstininkai – jauni, tačiau itin gerai ištreniruoti ir apmokyti. Kitame – jų bendraamžiai iš Japonijos, užgrūdinti kovų, į priekį vedami samurajų kodekso "Bušido". Pastarasis skiepijo ne tik taurias riteriškas savybes (pvz., sąžiningumą), bet ir absoliučią panieką mirčiai. Kodeksas skatino žiauriai žudyti priešą bei ugdė mintį, jog nėra didesnės gėdos už kapituliaciją.
Žaliuoju pragaru vadinamos džiunglės šioje kovoje atliko arbitro vaidmenį. Jose nė viena kovojanti pusė neturėjo pranašumo. Tiek amerikiečiams, tiek japonams buvo lemta patirti karščio, drėgmės, įvairiausių gyvių bei parazitų draugiją. Tiek vieni, tiek kiti "džiaugėsi" maliarijos teikiamais malonumais.
Atkovotą lėktuvų taką, amerikiečiai pavadino Hendersono lauku, Midvėjuje žuvusio piloto Loftono Russello Hendersono (1903–1942) garbei. Tuo pat metu Hendersono lauką reguliariai apšaudantys japonų laivai praminti "Tokijo ekspresu".
Kol Ramiajame vandenyne vyko kovos, japonai rezgė gudrų planą, jų nuomone, pakenksiantį JAV. 1942 m. rugsėjo 9 d. lakūnas Nobuo Fujita (1911–1997) lėktuvu pakilo nuo specialaus povandeninio laivo "I-25".
Jis turėjo numesti kelias padegamąsias bombas ant Oregono ir Kalifornijos pasienius jungiančių miškų. Tikėtasi, kad kilęs gaisras išplis po visą Vakarų pakrantę. Taikinį pasiekė tik vienas užtaisas, o ir to sukeltas gaisras toks menkas, kad ugniagesiai jį kaipmat eliminavo. N.Fujita – pirmasis ir vienintelis asmuo, bombardavęs Šiaurės Amerikos žemyną.
1943 m. vyko kovos ne tik dėl Saliamono salų, bet dėl Birmos, Naujosios Gvinėjos, Aleuto bei Gilberto salynų. Jų metu sąjungininkai lėtai, bet užtikrintai skverbėsi į priekį. 1944 m. atėjo Marianų ir Maršalo salynų eilė. Tų metų birželio 19 d. įvyko didelis jūrų mūšis, pridaręs itin didelių nuostolių japonų aviacijai. Jis pramintas "Marianų karvelių šaudykla".
Po keturių mėnesių, spalio 20 d., įvyko tai, ko buvo laukiama daugiau nei trejus metus. Apsuptas fotoobjektyvų ir kamerų, išdidžiai pabalnojęs nosį akiniais nuo saulės, kartu su bendražygiais Filipinuose išsilaipino generolas D.MacArthuras. Jis pasakė: "Filipinų žmonės, aš grįžau."
Karo belaisviams kuždantis iš susijaudinimo, o vietiniams skambinant bažnyčių varpais, ši žinia netruko pasklisti po visą šalį. Prieš trejus metus šitas karvedys buvo priverstas gėdingai trauktis į Australiją. Daugelis jo karių buvo įkalinti belaisvių stovyklose, tad D.MacArthuras šiems žmonėms siekė atiduoti skolą bei nuplauti suterštą garbę.
Vis dėlto sentimentai – ne vienintelis JAV pajėgų stimulas. Šios salos buvo svarbus komunikacijos mazgas, leidęs japonams kontroliuoti visą Ramiojo vandenyno regioną. Mūšiai dėl Filipinų laisvės vyko iki pat karo pabaigos. Būtent čia 1944 m. spalio 25 d. japonai pademonstravo savo naują ginklą – kamikadzes (savižudžius lakūnus).
Kol D.MacArthuro vedamos pajėgos kovojo Filipinų miestuose, šeštasis reindžerių batalionas, vadovaujamas Henry Andrewso Muccio, (1909–1997) kartu su Alamo skautais bei filipiniečių partizanais žygiavo į krašto gilumą. Jų užduotis – užimti Kabanatuano karo belaisvių stovyklą ir išvaduoti ten laikomus kalinius. Šia operacija buvo siekiama pademonstruoti karo belaisviams ir jų artimiesiems, kad JAV valdžia jų nepamiršo.
1944 m. pabaigoje prasidėjo reguliarūs Japonijos miestų bombardavimai. Tarp mėtomų užtaisų buvo ir 1942 m. išrasta naujovė – napalmas. 1945 m. vasario 19 d. jūrų pėstininkai išsilaipino Ivo Džimos saloje.
Teigiama, kad japonams vadovaujantis generolas, intelektualas, poetas ir diplomatas Tadamichi Kuribayashi (1891–1945) nematė karo su JAV prasmės, o vadovavimą salos gynybai priėmė kaip mirties nuosprendį. Savo žmonai rašytame laiške jis liepė jai nebelaukti jo sugrįžtančio. Nepaisant asmeninių pažiūrų, T.Kuribayashi buvo pasiryžęs atlikti savo pareigą. Jis sukūrė sudėtingą požeminę tunelių bei bunkerių sistemą, kuri pavertė vulkaninės kilmės salą tikra tvirtove. Operacija, kuri turėjo trukti kelias dienas, užtruko visą mėnesį. Kovos veiksmams pasibaigus, ant Suribačio kalno fotografas Josephas Johnas Rosenthalis (1911–2006) užfiksavo šešis jūrų pėstininkus, keliančius JAV vėliavą. Ši nuotrauka pelnė Pulitzerio premiją.
Ivo Džimos sala leido JAV lėktuvams lengviau pasiekti didžiąsias Japonijos žemes, tačiau invazijos tramplino vaidmeniui ji netiko. Amerikiečių vadai pasirinko Okinavos salą esančią Riūkiū salyne. 1945 m. balandžio 1 d. prasidėjo paskutinė didelė Antrojo pasaulinio karo kova. Japonų vado Mitsuru Ushijima (1887–1945) užduotis nebuvo apginti Okinavą. Jis siekė kuo labiau demoralizuoti amerikiečius, pridarant jiems kuo daugiau žalos. M.Ushijimai beveik pasisekė įgyvendinti šį tikslą.
Iki pat birželio 22 d. Okinavoje vyko vienos kraupiausių ir nuožmiausių skerdynių, kurioms pasibaigus amerikiečiai suprato – invazija į Japoniją gali būti itin brangi. Būtinas radikalus sprendimas, norint užbaigti konfliktą.
