Nuo 1993 m. jis šoko visuose choreografės spektakliuose, filmavosi Pedro Almodóvaro filme „Pasikalbėk su ja“ (2002 m.) ir Wimo Wenderso dokumentiniame filme „Pina“ (2009). 2002 m. D.Kokkinas tapo P.Bausch asistentu, o po netikėtos jos mirties liko saugoti choreografės meninio palikimo – į pasaulio šokio ir teatro istoriją įėjusių spektaklių. Jie tebešokami ir dabar, o trupė tebekeliauja po pasaulio scenas, nors jų autorės nebėra jau dešimtmetį.
Šiuo metu D.Kokkinas ne tik dirba P.Bausch Vupertalio šokio teatre, bet ir veda šokio seminarus Turkijoje, Korėjoje, Italijoje, Švedijoje, Čilėje. Su D.Kokkinu susitikome Klaipėdoje, kur jis buvo atvykęs vasarį, savaitgaliui, susipažinti su Šeiko šokio teatro šokėjais ir pamatyti Kuršių nerijos, kurioje šio teatro kvietimu jis vasarą planuoja kurti spektaklį su profesionaliais šokėjais ir senjorais. Kol kas kūrybinis procesas dar tik prasideda, tad pasikalbėjome apie tai, ką reiškė būti P.Bausch šokėju.
– Pradėjote šokti būdamas penkiolikos metų, tačiau netrukus jūsų buvo paprašyta išeiti iš baleto mokyklos. Gal galėtumėte papasakoti, kas nutiko?
– Kai buvau dar paauglys, taip, man tuo metu buvo penkiolika, eidamas Herakliono, iš kurio esu kilęs, gatve pamačiau baleto mokyklą. Iki tol nebuvau matęs baleto. Nežinau, kodėl, bet užėjau į tą mokyklą ir pareiškiau mokytojai, kad noriu šokti. Buvau vienintelis vaikinas, todėl ji be galo apsidžiaugė, kad metų pabaigos pasirodymui pagaliau turės princą. Taip pradėjau lankyti baleto pamokas. Savo šeimai nieko apie tai nesakiau, nes man kažkodėl neatrodė, kad kam nors turėčiau apie tai pranešti ar gauti leidimą. Mokytoja buvo patenkinta, aš buvau laimingas ir viskas klostėsi kuo puikiausiai. Tačiau baleto mokyklą lankiusių mergaičių mamos, sužinojusios, kad klasėje atsirado berniukas, ėmė aršiai prieštarauti, grasinti atsiimti mergaites iš mokyklos, jei aš liksiu. Taigi man teko išeiti.
Aš nesukūriau šeimos, nepasistačiau namo, nieko. Aš šokau. Tai buvo vienintelis mane visame pasaulyje dominęs dalykas.
– Bet tai nenumalšino jūsų pasiryžimo šokti. Kaip atsidūrėte P.Bausch trupėje? Teko girdėti, kad jūsų kelionė nebuvo paprasta.
– Kai pirmą kartą pamačiau P.Bausch spektaklį, mokiausi Graikijos nacionalinėje šokio mokykloje. Tuo metu Atėnuose buvo parodyta „Café Müller“ ir „Šventasis pavasaris“. Regis, man buvo aštuoniolika. Kai pamačiau tuos spektaklius, jie paliko tokį galingą įspūdį, kad mane ištiko šokas, jie buvo tiesiog fantastiški. Tai buvo vienas iš tų momentų, kuris pakeičia tavo gyvenimą, tik tuo metu tu to dar nežinai. Vienintelė mintis mano galvoje buvo tokia: aš turiu atsidurti toje trupėje. Buvau labai naivus. Po metų P.Bausch trupė grįžo į Atėnus su spektakliu „Kontakthof“ ir paliko man tokius pačius įspūdžius. Kai baigiau studijas, išgirdau gandą, kad Vupertalio teatre P.Bausch rengia šokėjų atranką. Tais laikais dar nebuvo interneto ar mobiliųjų telefonų, tad nemažai informacijos buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Aš sėdau į traukinį ir išvykau iš Atėnų į Vupertalį. Nežinau, kaip dabar, bet anuomet ši kelionė užtruko tris paras. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį ir pirmoji kelionė traukiniu, nes mano gimtojoje Kretos saloje traukinių nėra. Kai tau 20 ir esi įsimylėjęs, gali padaryti bet ką, neegzistuoja nei atstumas, nei laikas, – imi ir keliauji ten, kur šaukia širdis.
Kai pagaliau atvykau į Vupertalį, žinoma, sužinojau, kad nevyksta jokia atranka. Susiradau operos ir baleto teatrą, ten sutikau keletą šokėjų, kurie atlydėjo mane į P.Bausch studiją. Atėjau drebėdamas ir prisistačiau: „Sveiki, esu Daphnis, atvykau iš Graikijos ir esu įsimylėjęs jūsų kūrybą.“ Buvau visiškai sutrikęs po trijų parų traukinyje atsidūręs svetimoje šalyje, Vokietijoje, kurios kalbos tada dar nemokėjau. Dėkui Dievui, kad ji tuomet tiesiog labai šiltai mane apkabino. Tačiau vietos trupėje man nebuvo. Ji man leido likti ir lankytis šokio pamokose kartu su trupe. Tad likau, lankiausi pamokose ir gyvenau tai pas vieną, tai pas kitą trupės šokėją. Po mėnesio toks gyvenimas jau tapo labai sudėtingas. Man pasisekė ir atsirado laisva vieta Folkwang menų universiteto, kuriame tuo metu dėstė P.Bausch, jaunimo šokio trupėje. P.Bausch man pasiūlė nueiti ten į atranką. Tai buvo pirma ir, labai tikiuosi, paskutinė atranka mano gyvenime. Sausio pabaigoje kaip tik vyko atvira šokėjų atranka Vupertalyje, tad galėjau dar kartą įsitikinti, koks tai išbandymas šokėjams. Sulaukėme 2000 pretendentų, jie visi pasirodė puikiai, bet tai taip sunku. Po plie aš jau būčiau išėjęs.
Taigi jaunimo trupėje šokau trejus metus ir tris kartus dalyvavau Pinos spektakliuose kaip kviestinis šokėjas. Galiausiai su vienu iš tų spektaklių išvykome gastrolių į Tokiją, kur Pina man pranešė, kad trupėje atsirado laisva vieta, ir paklausė, ar norėčiau ją užimti. Aš atsakiau: „Leiskite man pagalvoti“ ir po sekundės jau šokau jai į glėbį.
– Ką tais laikais reiškė būti P.Bausch Vupertalio šokio teatro trupės nariu?
– Man tai vienintelis dalykas, kurį nuveikiau savo gyvenime. Aš nesukūriau šeimos, nepasistačiau namo, nieko. Aš šokau. Tai buvo vienintelis mane visame pasaulyje dominęs dalykas. Trupėje labai daug dirbome. Kartais po visos dienos nebegalėdavau užlipti laiptais – kabarodavausi keturiomis. Buvo labai sunku. Bet tai buvo visas mano gyvenimas. Vis dar yra. Tik be Pinos.
Be galo mėgstu savo darbą, tad jį visada atlikdavau 150–200 proc. Dirbti su Pina niekada nebuvo lengva, bet ne dėl jos pačios, o dėl darbo, kuris buvo sudėtingas. Nes jei nori viską atlikti tinkamai, atrasti judesį, kuris yra nuoširdus, ir tikslią vietą, ir momentą, kada jis turi būti atliktas, tam reikia be galo daug laiko. Tai ir yra tikrasis mūsų darbas, ir jis tikrai sunkus. Taigi ne ji buvo griežta, o darbas su ja reikalavo labai daug pastangų.
Pina žiūrėjo visus savo spektaklius. Kas vakarą ji žiūrėdavo spektaklį, užsirašydavo pastabas, o kitą rytą, po šokio pamokos, mes dvi tris valandas aptarinėdavome vakarykštį spektaklį: kas buvo ne taip, kaip galėtume jį pagerinti. Nesvarbu, kokio senumo tai buvo spektaklis: premjera ar šokamas keletą metų. Kartais po generalinės repeticijos antras veiksmas buvo sukeičiamas su pirmu, paskutinę minutę buvo atsisakoma kai kurių scenų ar įtraukiama naujų, bet dažniausiai atsisakoma. Tačiau požiūris nesikeitė, nesvarbu, ar šokome spektaklį du, ar šimtą kartų, darbas yra darbas. Esu tikras, kad niekada nepasiekėme to lygio, kokio norėjo Pina. Bet mes tikrai stengėmės, kasdien. O ji kasdien buvo greta, kad mums padėtų.
– P.Bausch choreografija reikalavo nemažo šokėjų, kaip asmenybių, indėlio, ne tik judesio kokybės, bet ir emocijų tikrumo.
– Iki tapdamas Pinos trupės nariu, visiškai klaidingai save suvokiau. Mano kūnas buvo labai lankstus, lengvai dariau špagatą, aukštai kilnojau kojas ir mėgau tai rodyti. Kai mokiausi šokio mokykloje, mėgau plačius mostus ir lėtus judesius, tad įsivaizdavau, kad esu adagio šokėjas. Bet kai patekau į trupę, atradau šį tą naujo. Pina liepdavo mums savo partijas parengti vieniems, naudojantis visomis savo kūno galimybėmis. Aš suvokiau, kad esu labai greitas šokėjas, nieko bendro neturintis su adagio. Taigi buvau visiška priešingybė tam, kuo įsivaizdavau esąs. Tai man buvo puiki pamoka: 20 metų klydau.
Niekada negalima pasiduoti, sprendimas visada yra. Kartais jo nematome per savo pyktį ar nusivylimą, ar gal nenorime pamatyti, bet sprendimas visada yra.
Ji visada siekė, kad būtume savimi. Kartą pietaujant restorane papasakojau jai istoriją. Grįžus į studiją ji man liepė pakartoti, nes jai labai patiko tas pasakojimas. Žinoma, studijoje ėmiau pasakoti lyg nuo scenos ir Pinai nebepatiko, ji norėjo, kad būčiau normalus, kaip gyvenime, o ne pasakočiau kaip artistas. Taip dirbti labai sunku, bet tai be galo atviras ir sąžiningas kelias. Šitaip dirbome ir kai kūrėme spektaklius, ji siekė, kad nuolat būtume savimi. Nors scenoje tardavome tekstą, niekuomet nesimokėme scenos kalbos, kalbėjome scenoje taip, tarsi pasakotume istoriją pažįstamam. Tačiau tai, kurioje spektaklio dalyje, kokiai situacijai esant, ta istorija pasirodydavo, galėjo visiškai pakeisti emociją. Jei pasakoji judėdamas, ant galvos pliaupiant vandeniui ar negalėdamas atgauti kvapo, tai kaskart kita istorija, tačiau kiekvienąkart tikra.
Kartais, iš trupės pasitraukus šokėjui, tekdavo perimti kito šokėjo jau sukurtą vaidmenį. Tuomet tekdavo atkartoti ne savo sukurtus judesių junginius ir tekstą, tačiau juos atlikti turėjau ne taip, kaip tas šokėjas, o kaip Daphnis, nes dabar tai šoku aš, ir tai dabar jau mano pasakojimas. Taigi Pina siekė, kad kiekviena pasakojama istorija būtų tikra, o ne dirbtinė ar kieno nors, ar ko nors kopija.
– Koks buvo jūsų kūrybinis procesas? Kaip gimdavo publiką pavergdavę spektakliai?
– Pina kūrė įvairaus pobūdžio spektaklius. Pradžioje ji kūrė spektaklius pagal jau egzistuojančią muziką, su jau egzistuojančiais libretais ar istorijomis, kaip, pavyzdžiui, „Ifigenija Tauridėje“ ar „Šventasis pavasaris“. Tuomet ji parodydavo šokėjams judesius, kuriuos jie išmokdavo ir šokdavo. Tačiau ilgainiui jai tapo įdomiau tai, ką per repeticijas šokėjai veikdavo kiekvienas sau, kampuose, jų kvailiojimai. Todėl ji ėmė užduoti klausimus, į kuriuos reikėdavo atsakyti judesiu arba pasakojimu. Kai pradėdavome kurti spektaklį, neturėdavome nieko: nei muzikos, nei scenografijos, nei istorijos. Pradžioje ji mums parodydavo keletą judesių, kuriuos galėjome panaudoti, jei norėjome (galiausiai ji nustojo daryti ir tai). Ji leisdavo mums reikštis visiškai laisvai. Mėnesį ar du dirbdavome ieškodami judesių ar bet kokių kitų atsakymų į jos pateiktus klausimus ir užduotis. Jų būdavo koks šimtas. Jie nebuvo teoriniai, o labai tikslūs ir praktiški. Pavyzdžiui, koks judesys slysta? Arba koks judesys atitinka aukštą smuiko natą? Arba parašyti žodžius „meilė“ ar „saulė“ savo kūnu. Visa tai filmuodavome. Tuomet ji surinkdavo visą šią medžiagą ir mes kurį laiką net neįsivaizduodavome, ką ji su visu tuo darys. Iš visos tos medžiagos ji atsirinkdavo tai, kas jai patinka. Iš 80 vieno šokėjo judesių ji atsirinkdavo 20, o galiausiai į spektaklį patekdavo kokie du judesiai. Taip ji sudėliodavo tas detales ir sujungdavo jas į galutinį paveikslą. Mes, šokėjai, niekada nežinojome, kur kuri detalė atsidurs. Nežinau, ar pati Pina žinojo. Gal spektaklis tiesiog vystėsi ta kryptimi, kuria turėjo. Bet, žinoma, ji žinojo, ką daro.
– Kaip tapote P.Bausch asistentu?
– Kiekvieno rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje pradėdavome repetuoti naują spektaklį. Tada ji pranešdavo, kas dalyvaus naujame darbe. Nors trupės gyvavimo pradžioje ji kurdavo visiems, ir kiekvienas spektaklyje atlikdavo solo, tačiau ilgainiui, trupei augant ir vis daugiau gastroliuojant, tai tapo nebeįmanoma, todėl buvo pradėta daryti atranka. Iki 2002 m. aš kaskart patekdavau į naują spektaklį. Ir staiga, paskelbus naujo spektaklio šokėjų sąrašą, netikėtai supratau, kad esu laisvas – mano vardo sąraše nebuvo! Tačiau prie manęs priėjo Pina ir pasiūlė tapti jos asistentu kuriant naująjį spektaklį. Man atvipo žandikaulis. Ji manęs paklausė, ar esu laimingas, atsakiau, kad labai, bet neįsivaizduoju, ką reikia daryti. Ji man tepasakė: „Klausykis ir stebėk.“
Taigi pirmą kartą gyvenime atsidūriau kitoje pusėje ir stebėjau savo kolegas ant scenos. Pradėjau užsirašinėti viską, kas vyksta scenoje: visas improvizacijas, visus judesius, viską. Popierių ėmė daugėti, viskas buvo užrašoma ir tapo labai naudinga. Kai tik ji ko nors manęs paklausdavo, aš nesunkiai tai rasdavau savo užrašuose.
Kartais tekdavo peržiūrėti šimtus vaizdo įrašų, kad suprasčiau, kodėl vienas ar kitas judesys nebeveikia taip, kaip turėtų. Gal kas nors pakartojo tą patį porą kartų ir net nepastebėjo, bet tos 3 sek. viską iš esmės pakeitė. Tai galima atrasti tik peržiūrėjus visus įrašus.
Po daugelio mėnesių nuolat rašant, kartais iki trijų valandų nakties (kai šokėjai baigdavo darbą, likdavome dirbti tik su Pina), aš nebegalėjau pajudinti dešinės rankos, man išsivystė tendinitas. Galvojau sau: nueisiu pas Piną, pasakysiu, kad man rankos uždegimas, ji pasakys „Vargšas berniukas! Eik, pailsėk tris dienas.“ Čia aš taip įsivaizdavau. O iš tikrųjų, kai nuėjau pas Piną ir pasakiau, kad mano rankai kaput, ji tarė: „Vargšas berniukas! O gal pabandyk rašyti kaire?“ Kaire aš net savo vardo užrašyti negalėčiau! Tačiau supratau, kad turiu rasti sprendimą. Ir radau: pradėjau viską įrašinėti diktofonu, o vėliau, kai pasveikau, po truputį viską perrašiau. Ji man liepė ieškoti išeities, ir aš ją radau. Niekada negalima pasiduoti, sprendimas visada yra. Kartais jo nematome per savo pyktį ar nusivylimą, ar gal nenorime pamatyti, bet sprendimas visada yra.
– Kas įkvėpė tokiam pasiaukojimui ir atsidavimui: P.Bausch kūryba ar jos asmenybė?
– Pina ir buvo jos kūryba. Ji tik dirbo. Jos gyvenime buvo tik šokis ir daugiau nieko kito. Ji dirbdavo 24 valandas per parą, todėl niekaip negalėčiau atskirti jos kūrybos nuo jos pačios. Pina suvokiu tik kaip šokėją ir choreografę, ir niekaip kitaip. Ji buvo žmogus, ji buvo šokis. Manau, Pina buvo Pina.
– O kaip trupė funkcionuoja šiandien, be P.Bausch?
– Remiamės Pinos repertuaru. Pradžioje buvo be galo sunku. Tačiau rėmėmės vyresniaisiais šokėjais, kurie perduoda repertuarą naujiems šokėjams, jaunajai kartai. Buvome priversti labai daug išmokti, imtis iki tol neįprastų darbų ir veiklų. Visada galvojome, kad Pina – amžina. Staiga jos neliko. Toks gyvenimas. Po to turėjome kažkaip reaguoti ir rasti sprendimus. Tai buvo ir yra komandinis darbas. Rėmėmės vaizdo įrašais, libretais, Pinos užrašais. Manau, kad pastaruosius dešimt metų visai neblogai tvarkomės. Žinoma, buvo galimybė užsidaryti, bet mes negalėjome šitaip pasielgti.
– Kokia P.Bausch Vupertalio šokio teatro ateitis? Saugoti P.Bausch palikimą?
– Mūsų teatras yra miesto nuosavybė, tad tai nemažai priklauso nuo politikų sprendimų. Taip, mes saugome egzistuojantį Pinos repertuarą ir labai daug gastroliuojame, bet, kiek tai yra įmanoma, ieškome erdvės ir galimybių į teatro repertuarą įtraukti ir naujus, kitų choreografų mūsų trupei sukurtus spektaklius. Šiuo metu pusė trupės šokėjų dar dirbo su Pina, o pusė jau nebuvo jos sutikę. Žinoma, su laiku ta antroji trupės dalis didės. Į pastarąją atranką susirinko 2000 šokėjų iš viso pasaulio! Nuostabu, kad jauni šokėjai taip domisi Pinos darbais, tai be galo gražu. Mes tikimės, kad 2025 m. grįšime į savo teatro pastatą (šiuo metu spektaklius rodome operos teatre), kuris po renovacijos turėtų tapti P.Bausch šokio centru. To labai laukiame.
