Šeštadienio rytą, dar nespėjus suskaičiuoti Vokietijos socialdemokratų partijos narių balsavimo paštu, buvo pradėtos skelbti busimųjų ministrų pavardės. Netikėčiausia šeštadienio popietės staigmena – Ursulos von der Leyn, septynių vaikų motinos, iki šiol vadovavusios Šeimos ir Socialines apsaugos ministerijoms, galimas skyrimas pirmąja Vokietijos istorijoje gynybos ministre.
Numatytas ir turkų kilmės integracijos ministrės skyrimas. Tai išties labai svarbus postas. Mat, pavyzdžiui, vien tik Tiubingeno srityje kas mėnesį atsiranda po 40 nauju pabėgėlių.
Artėjančiais metais viename Tiubingeno rajone pabėgėliams ketinama pastatyti apie 60 gyvenamųjų konteinerių. Reikėtu dar mažiausiai 100 gyvenamųjų vietų.
Tiubingeno apskritis vienam pabėgėliui skyrė net 12 270 eurų. Kitais metais ši suma turėtų padidėti iki 12 316 eurų. Atskirai skiriamos lėšos socialinei pagalbai, kalbai mokytis. Pavyzdžiui, lapkričio pabaigoje 371 pabėgėliui buvo suteikta 16 gyvenamųjų patalpų. Daugiausiai žmonių yra atvykę iš Makedonijos, Sirijos, Pakistano, Serbijos, Irano.
Dauguma Vokietijos socialdemokratu partijos narių paštu balsavo už didžiąją koaliciją. Tačiau nemėgstamiausiu metų žodžiu Vokietijoje tapo didžiosios koalicijos trumpinys GroKo (Grosse Koalition).
Taigi, antradienį, kai Vokietijos Bundestage bus balsuojama dėl kanclerio kandidatūros, niekas neturėtų sukliudyti Angelai Merkel trečią kartą iš eilės būti perrinktai Vokietijos Federacines Respublikos kanclere. Tada ji turės prisiekti Vokietijos Bundestage.
Sunku pasakyti, kaip susiklostys didžiosios koalicijos darbas. Prieš keletą metų toks bandymas jau buvo. Nelabai sėkmingas. Bet laikas eina, žmonės, o ypač politikai, keičiasi. Lieka tik valstybė su savo nepajudinamomis vertybėmis.
Kol socialdemokratai dabar džiaugiasi sėkmingu savo narių pritarimu busimam darbui didžiojoje koalicijoje, regis, labiausiai sunerimti turėtų socialdemokratų partijos lyderis Sigmaras Gabrielis. Mat dabar jis, panašu, vėl, kaip ir prieš kelias savaites, atsidurs žurnalistų dėmesio centre.
Kai vieno svarbiausių televizijos kanalų ZDF vakaro žinių vedėja Marieta Slomka laidos tiesioginiame eteryje S.Gabrielio pasiteiravo dėl socialdemokratų partijos narių svarstymo kreiptis išaiškinimo į konstitucinį teismą, partijos lyderis klausimą pavadino nesąmone. Ir pavartojo dar vieną panašaus pobūdžio žodelį. Kelias savaites Vokietijos spaudoje buvo rašoma apie spaudos laisvę, politikų priešų paieškas.
Niekam ne paslaptis, jog dažnai politikai, žurnalistų klausimus pavadinę kvailais, į juos tiesiog nesugeba atsakyti. Tada buvo žinoma, jog S.Gabrielis, Vokietijos socialdemokratu partijos lyderis, turi galimybę tapti vicekancleriu.
Politiko kalba interviu metu daugeliui žiūrovų sukėlė šoką, toks buvo netikėtas jo nesusivaldymas ir netinkama retorika, kurios neturėjo išgirsti rinkėjai. Ir niekas negali pasakyti, jog andainykštis S.Gabrielio išsišokimas niekada nebus primintas.
Demokratinėje visuomenėje politikams, norintiems užimti aukštus postus, taikomi labai aukšti moraliniai kriterijai. Daugelis dar neužmiršo, ką įniršęs dienraščio „Bild“ vyriausiajam redaktoriui parašė buvęs Vokietijos prezidentas Christianas Vulffas.
Kritikos strėlės krypsta ir i Vokietijos CSU partijos lyderi Horstą Seehoferį, kai pastarasis parašė skundą ZDF valdymo tarybai. Politikai suįžūlėjo ar labai susireikšmino? Tai galima vertinti tik per spaudos laisves supratimo prizmę.
Tiesą sakant, man labai patiko, kad apie tai parašė "Die Zeit" leidėjas Josef Joffė. Jis priminė, kad spaudos laisvė reiškia, jog "ketvirtoji valdžia" privalo smeigti, prieštarauti, ieškoti žodžių, demaskuoti, bet ne būti didžiaisiais inkvizitoriais ar sielų gydytojais. Ir dalyko išmanymu gali padėti. Politikai nėra atskalūnai, o virtuves psichologija priklauso virtuvei.
Žurnalistikoje negali būti paviršutiniškumo, kaip ir politikoje įprasta, visuomenės normų ignoravimo. Kas, jeigu ne kalba, atspindi politikų gebėjimą patraukti paskui save mases ir užimti aukštą postą? Spaudos laisvė nereiškia, jog nepraustaburniams viskas leista. Pravartu mokytis iš savo klaidų. Kalbos klaidų išvengti daugeliui politikų reikėjo išmokti mokykloje. Politikus į postus stumia patys rinkėjai. Štai kodėl jie turi būti labai atsakingi, rinkdami valdžią, atstovaujančią valstybei.
