Pokalbis su poezijos knygos „Chronos ir Kairos: sueities taškai ir akimirkos“ (leidykla „Slinktys“) autoriumi – apie poezijos, filosofijos, religijos sąsajas, apie namus ir gyvenimą.
– Naujojoje savo knygoje, taip pat ir įvairiuose interviu sakote, kad visų pirma esate žmogus. Kas yra žmogus? Kokia jo priedermė?
– Mes vis ieškome mus tenkinančio atsakymo į šį klausimą. Ir aš jo ieškau... Teisingiau būtų pasakyti – bandau suformuluoti atsakymą į šį klausimą savo eilėraščiuose, pamoksluose. Sau pačiam ir kitiems. Kai užduodu klausimą sau pačiam – kas aš esu, tą patį momentą ateina atsakymas – žmogus. Tai pamatas. O tada jau visi kiti antstatai, kurie stovi ant šio pamato: vyras, sūnus, brolis, sutuoktinis, tėvas, Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonis, buvęs biologas, liuteronų kunigas, emigrantas, draugas, giminaitis, kūrėjas, poetas... Sąrašas gali būti labai ilgas. Visa tai sudaro visumą, kurią vadinu „aš“ ir kurioje visi tie antstatai kažkaip sugeba susiderinti. Vienas iš atsakymo variantų, ar tik dalinis atsakymas, galėtų būti mano eilėraštis „Esu“, kurį rasite mano naujojoje knygoje. Esu žmogus, kurį sukūrė Dievas pagal savo atvaizdą... Esame mylinčio Dievo sukurti. Iš to plaukia ir mūsų priedermės. Pirmiausia – reikia įsisąmoninti, ką tai reiškia. Nepaisant mūsų išorinių fizinių skirtumų, mūsų socialinių, psichologinių ir visokių kitokių skirtumų, mūsų egzistencija priklauso nuo fakto, kad Jis mus visus sukūrė, kitaip sakant, visi mes esame lygūs. Tie skirtumai, kuriuos matome ir patiriame, egzistuoja tik mūsų horizontalioje plotmėje.
Krikščioniškasis tikėjimas ir Šventasis Raštas mus moko, kad Žmogus yra Dievo ypatingas kūrinys, sukurtas, kad kartu su Dievu gyventų Jo karalystėje. Tik, va, bėda – Dievas jį sukūrė visiškai laisvą. Kitokio Jis ir negalėjo sukurti, nes meilė neleidžia varžyti mylimojo. Kalbu apie meilę suprantamą kaip agapė. Bėda ne tai, kad Dievas savo sukurtą žmogų besąlygiškai myli. Ir ne tai, kad žmogus laisvas. Bet tai, kad, būdamas laisvas, žmogus galvoja, jog gali egzistuoti ir be Dievo – Dievas jam nereikalingas... Egzistuoti – gal ir gali, bet gyventi? Tik apsidairykime aplinkui ir pamatysime, kaip žmogus gyvena. Va, taip ir gyvename – terpėje, kurią patys sukūrėme.
Žmogaus priedermė – mylėti savo artimą kaip save patį. Tik ir vėl bėda, skirstome tuos artimus pagal save: jis ar ji panašiai, kaip aš, mąsto; man reikalingas; priklauso mano partijai; yra mano šeimos ar klano narys; gyvename vienoje valstybėje... – tada man artimas. Sąrašas gali būti gana ilgas. Tačiau neartimų sąrašas, esu tikras, daug daug ilgesnis. O juk artimas yra kiekvienas, kurį sutinkame. Jis ar ji yra artimi, nes, kaip ir aš, yra Dievo sukurtas.
– Kaip save išreiškiate? Kam teikiate prioritetą?
– Justinas Marcinkevičius „Mažvyde“ labai gerai pagavo vieną ašinį liuteronišką bruožą – pareiga, pareiga, pareiga... Tas, atrodo, šiais laikais atgyvenęs žodis apibrėžia ir mane. Mano prioritetas yra vykdyti savo pareigas: rūpintis savo asmenine šeima, parapija, bendruomene, kurioje gyvenu. Savo pareigą galime atlikti labai siaurai ją suprasdami arba panaudodami kūrybingumą, mums visiems Dievo duotą. Gal todėl esu įsitraukęs į visokias lietuviškas visuomenines veiklas, aktyviai dalyvauju ne tik parapinėje veikloje. O mano prioritetas visados buvo ir yra žmogus, su kuriuo esu bendrystėje, jo dvasinė ir emocinė gerovė, jo gyvenimo harmonija. Kartu tai reikalauja labai gerai žinoti ir suprasti savo paties ribas ir sugebėjimus.
– Kaip galėtumėte apibrėžti savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą?
– Kažkada mano vidurinysis vaikas bebaigdamas gimnaziją man pareiškė, kad jis sukurs kažką tokio, kas išgelbės žmones nuo juos puolančių ligų, nelaimių. Ir ne po vieną, bet visus iš karto. Geras tikslas, labai geras. Bet – jam priminiau – tokius išradimus pirmiausia naudoja karinė pramonė, kurios vienas iš tikslų yra naikinti žmones. Jis užtikrino mane, kad su jo išradimu taip neatsitiks. Tada jam pasakiau, kad mums neįmanoma išgelbėti visų žmonių iš karto. Bet, jei mes labai sieksime, galime padėti žmonėms jų sunkią valandą.
Dievas mus sukūrė suteikdamas visiems kažkokių sugebėjimų ir talentų ne tam, kad išnaudotume juos savo pranašumui įrodyti, bet kad dalytumės vieni su kitais.
Kodėl tai pasakoju? Gal todėl, kad tai atspindi, kaip aš suprantu šį pasaulį. Mes esame žmogiškoji bendruomenė, kuri sukurta padėti vieni kitiems, rūpintis vieni kitais. Mes turime rūpintis ta aplinka, kurioje gyvename: siaurąja prasme – šeima ir bendruomenė; plačiąja – valstybė ir net planeta. Dievas mus sukūrė suteikdamas visiems kažkokių sugebėjimų ir talentų ne tam, kad išnaudotume juos savo pranašumui įrodyti, bet kad dalytumės vieni su kitais. Nė vienas iš mūsų negali vienas be kito išgyventi. Kad ir ši pandemija – kaip mes ją įveiktume be mokslininkų, tiriančių virusą, be mokslininkų, kuriančių skiepus ir vaistus? Kaip mes ją įveiktume be medicinos darbuotojų pasiaukojamo darbo, ligonių slaugos? Kaip mes sustabdysime jos plitimą ir mutavimą be mūsų visų bendrų kolektyvinių pastangų?.. Šioje situacijoje ir aš, kaip kunigas, kaip poetas, atlieku savo misiją.
– Kur slypi žmogaus stiprybė?
– Man žmogaus stiprybė nesisieja su jo fiziniu stiprumu, su sukurtos technikos galingumu, karine jėga. Mano supratimu, visi tie dalykai yra mūsų silpnumo išraiška. Stiprybė – tai sugebėjimas išlikti, kurti, padėti net priešui, ištiesti pagalbos ranką. Verkti su verkiančiais, šokti su šokančiais... apglėbti kitą rūpesčiu. Stiprybė – norėti suprasti kitaip manantį, užstoti silpnąjį, mylėti artimą kaip save patį, kai supranti, kad artimas – kiekvienas kelyje sutiktasis, ne tik artimo rato žmogus ar bendramintis. O tai jau nežmoniškai sunki užduotis.
– Kas yra keliaujantis žmogus?
– Keliaujantis žmogus yra tas, kuris nestovi vietoje... Labai trumpas atsakymas. Galime keliauti įvairiais būdais. Akivaizdžiausias yra fizinis, kai keliaujame iš taško A į tašką C ar bet kokį kitą geografinį tašką. Nors dažnai būna, kad taip keliaudami mes iš tikrųjų nekeliaujame. Dar galima keliauti psichologiškai, egzistenciškai, dvasiškai ir t.t. Net ligos lovoje prikaustytas žmogus gali keliauti mintimis, svajomis. Ir keistis psichologiškai, morališkai, dvasiškai. Keliaujantis žmogus visados juda, kinta. Jis, paveiktas aplinkybių, patyrimo, kitų žmonių, keičiasi, adaptuojasi, mokosi, bręsta. Keliaujantis žmogus supranta, kad jis atsakingas už savo buvimą. Supranta, kad jis iš dalies priklauso ir nuo kitų.
Žaviuosi Abraomu. Dievas pašaukia Abraomą keliauti į Pažadėtąją žemę ir jis, pasiėmęs šeimą, mantą iškeliauja. Kur einame, Viešpatie? Aš tave nuvesiu...
– Koks santykis su gimtąja kalba kitakalbėje aplinkoje? Kas yra namai?
– Dirbu istoriškai lietuviškoje parapijoje, kuri gyvuoja daugiau nei 110 metų, nors šiais laikais čia reikia vartoti ir anglų kalbą. Aktyviai dalyvauju lietuviškos bendruomenės veikloje. Namuose kalbame lietuviškai. 90 proc. draugų yra lietuviai. Su vaikais, tiek savais, tiek ir su „Spindulėliu“, kalbu lietuviškai. Neužmiršau lietuvių kalbos gramatikos, nors daugiau rašau angliškai nei lietuviškai. Vis dar sapnuoju lietuviškai...
Buvo atėjęs toks periodas mano tarnystėje, kai supratau, kad lietuviškų pamokslų sakinių struktūra pradeda skambėti kaip angliškoji, kai pradėjau pritrūkti lietuviškų žodžių. Įdėjau nemažai pastangų, kad to nebūtų. Kita vertus, mano pamokslų mintys ir žodžiai turi būti nesunkiai suprantami mano parapijiečiams. Taigi turiu priderinti pamokslo žodžius prie žmonių kalbinio lygmens. Taip ir mokome vieni kitus.
Kalba, matyt, yra viena iš namų apibrėžimo dalių. Nes jos aplinkoje aš užaugau ir, iš dalies, susiformavau. Nors man namai daugiau yra būsena nei kas kita. Vieta gali keistis. Kalbinė aplinka pasikeitė. Būstas keitėsi kelis kartus mano gyvenime. Net kai gyvenome seminarijos nuomojamame bute – ir ten buvo namai. Kad būstas taptų namais, svarbu, kas ten vyksta, kas ten gyvena, kaip tie, kurie gyvena, tarpusavyje bendrauja. Namai man yra vieta, erdvė, kurioje aš ilsiuosi, esu saugus, randu supratimą, paramą, myliu ir esu mylimas – be įtampos esu savimi.
– Kokios religijos, filosofijos ir poezijos sąsajos? Bendrumai, panašumai, skirtumai?
– Atsakymas į šį klausimą gali būti labai ilgas. Manau, galima parašyti knygą ar net kelias, o daktaro disertaciją – be jokios abejonės. Žodis „poezija“ yra kilęs iš graikiško „poiesis“, kuris reiškia veiksmą, kurio metu sukuriama kažkas, ko anksčiau nebuvo. Trumpai tariant, poezija, plačiaja prasme, yra tas veiksmas ar egzistavimo būdas, kurį, kaip priemonę naudoja ir religija (gal tikslingiau būtų vartoti terminą „teologija“), ir filosofija. Platonas aprašo „poiesis“ kaip veiksmą, kuriuo mirtingas žmogus siekia išlikti nemirtingas ar bent jau palikti savo neišdildomą pėdsaką po savo mirties.
Teologija (religija) nagrinėja panašius klausimus, bet supranta žmogaus ribotumą ir kviečia į bendrystę su tuo, kuris yra be ribų, – Dievu. Skatina bendrystę su Kūrėju per bendravimą su artimu šio gyvenimo bendrakeleiviu – kitu žmogumi.
Poezija iš esmės taip pat yra kūrimo aktas – naudojant esamą kūrybinę medžiagą – žodžius – kuriama nauja emocinė, jutiminė, simbolinė ir prasminė realybė. Atveriami, idealiai, nauji regos ir prasmių laukai.
Ne poetas save įrašo į eilėraštį. Poetas savimi parašo eilėraštį. Eilėraštis yra to momento poeto atspindys, paveikslas, atvaizdas – jo būsena, jo mintis, jo jausmas...
– Kada ir kodėl gimsta eilėraščiai? Kaip poetas įrašo save į eilėraštį?
– Patį pirmą eilėraštį parašiau gal kokiais 1981 m. Manau, kad pasirausęs daiktų dėžėse Lietuvoje dar galėčiau jį surasti. Bet paskui daug metų neparašiau nė eilutės. Vėliau pradėjau vieną kitą žodelį užsirašyti. O žodžiai man pradėjo atsiverti, kai mama patyrė pirmą insultą, kai sugrįždavau du tris kartus per metus pabūti su ja nors dešimt dienų ar porą savaičių. Didelė paskata, net, pavadinčiau, rašymo meistriškumo seminaras, tapo mano sumanytas ir su bendraminčiais 2012 m. parengtas koncertas-spektaklis pagal J.Marcinkevičiaus kūrybą „Turbūt ne dėl savęs esu“. Jo įrašą rodė Lietuvos televizija. Rinkdami tekstus, su Darium Polikaičiu išnaršėme visą poeto kūrybinį palikimą. 2014 m. sukviečiau visus paminėti Kristijono Donelaičio – lietuvių tautos poeto, liuteronų kunigo – 300 metų gimimo jubiliejų. Į renginio programą jau įdėjau savo parašytą tai progai eilėraštį.
Mamai iškeliavus pas Viešpatį, tie varteliai, kurie iki to laiko tebebuvo tik praviri, atsivėrė plačiai. Ir 2016 m. rudenį jau turėjau savo rankose pirmąją knygą „Kelionė“, kurios tekstą padėjo suredaguoti Julius Keleras, prie jų nuotraukas priderino Algė Varnaitė, o išleido šviesaus atminimo Andrius Konickis ir „Naujoji Romuva“.
Pasakyčiau, ne poetas save įrašo į eilėraštį. Poetas savimi parašo eilėraštį. Eilėraštis yra to momento poeto atspindys, paveikslas, atvaizdas – jo būsena, jo mintis, jo jausmas... jis pats. Toks pat netobulas, kaip ir poetas; toks pats unikalus, kaip ir jis... toks pats žmogiškas, kaip rašantysis; toks pats dieviškas, kaip ir jo autorius...
Mano eilėraščiai ateina – bent jau didžioji dauguma – kai nutylu, kai sustabdau minties srautą, bėgantį manyje. Pagaunu kaip žuvį vieną du žodžius ar trumpą frazę ir tada nutilęs kantriai išlaukiu, kol visas jis pasirodo ant lapo ar kompiuterio ekrane. Eilėraštį parašyti man užtrunka 5, 10, 15 minučių. Vaizdingai tariant, mano eilėraščiai yra tylos vaikai. Gal todėl jie patys netriukšmingi, kviečia susimąstyti ir pajusti... būti...
– Koks pojūtis, kokios mintys, išleidus knygą?
– Gal panašus į tą, kurį išsakė Mažvydas pirmosios mūsų kalba parašytos knygos pratarmėje – imkit, broliai ir seserys, ir skaitykit...
