Tarp lankomiausių

Nesu stileiva – spintoje vos kelios vardinės suknelės, o vietoje Juozo Statkevičiaus naujausios drabužių kolekcijos pristatymo mieliau antrąsyk pažiūrėčiau Franko Wildhorno miuziklą "Džekilas ir Haidas".

Vis dėlto nuvykusi į Milaną, kuris dėl madų sostinės vardo daug metų konkuruoja su Paryžiumi ir Niujorku, parsivežiau kelis mielus daiktelius. Iki šiol negaliu atsidžiaugti juodos ir baltos spalvų paltu su tigrine apykakle ir juodais verstos odos ilgaauliais. Drauge su jais parsivežiau šūsnį nuotraukų mobiliajame telefone. Vienoje – mėlynplaukė azijietė su įspūdingomis platformomis prie nišinių kvepalų paletės, kitoje – Don Kichoto barzdą ir ūsus raitantis jaunas italas, trečioje – "Balmain" vitrinoje besipuikuojanti suknelė už 18,5 tūkst. eurų ir juodaodis apsaugos darbuotojas jos pašonėje. Taip, Milano gatvėse dera senasis palikimas ir naujausios mados. Vis dėlto šįsyk ne apie jas.

"Kraupiai gražu", – kirtusi vieną iš Cimitero Monumentale kapinių arkų pasakiau sau mintyse. Dar prieš skrisdama į antrąjį pagal dydį Italijos miestą girdėjau, kad šios kapinės įspūdingos, tačiau nė nenutuokiau, kaip smarkiai jos mane sukrės. Taip, apie amžinojo poilsio vietų grožį, kaip ir apie drabužių madas, mažai ką galiu pasakyti – nebuvau nei Per Lašeso kapinėse Paryžiuje, kurios priglaudė Honorę de Balzacą, Fredericą Chopiną ar Edithą Piaf, nei Rumunijos Linksmosiose kapinėse, garsėjančiose spalvingais antkapiais ir poemomis ant jų, nei gyvų gėlių jūroje nuolatos skęstančiose Rekoletos kapinėse Buenos Airėse. Vis dėlto pasidalysiu savo mintimis.

Užgniaužia kvapą

Prieš vykdama į Italiją perverčiau bent kelių turistų dienoraščius. Be rekomendacijų, kurioje kavinėje skaniausi ledai ir sočiausia vakarienė Aperitivo valandos metu, radau patarimą įspūdingiausias vietas, tokias kaip Milano katedra, palikti kelionės pabaigai.

Cimitero Monumentale nėra įprasta kapavietė. Tai muziejus po atviru dangumi, pasakojantis daugiau ar mažiau garsių žmonių istorijas ir pristatantis viso pasaulio architektūros stilius.

Tiesa, šią taisyklę sulaužiau – 500 metų statytą, 40 tūkst. žmonių talpinančią šventovę aplankiau vos tik nusileidusi į Milaną. Kapines pasilikau trečiai viešnagės dienai. Pirmasis bandymas pakliūti į Cimitero Monumentale buvo nesėkmingas. Kaip ir dauguma mažųjų vietinių parduotuvėlių, kapinės pirmadienį pasitiko užrakintais vartais.

Antradienio rytą drauge su šeima, spėju, buvau ankstyviausia lankytoja. Už įėjimą vidun pinigų niekas neprašė, vis dėlto nenustebčiau, jei artimiausiu metu šią vietą apmokestintų, nes Cimitero Monumentale nėra įprasta kapavietė. Tai muziejus po atviru dangumi, pasakojantis daugiau ar mažiau garsių žmonių istorijas ir pristatantis viso pasaulio architektūros stilius. Pradedant mažųjų Egipto piramidžių kopijomis, sumažintais Trajano stulpeliais ir baigiant įspūdingo dydžio barokinių rūmų prototipais.

Įspūdingi ne tik paminklai – amžinojo poilsio vieta subūrusi Italijos svarbiausius. Ne veltui sako, kad Cimitero Monumentale kapinėse turtuoliai varžosi net ir po mirties. Kaip lietuviai Vilniaus Rasų kapinėse.

Suskirstyta zonomis

XIX a. antroje pusėje architekto Carlo Maciachini projektuotos 250 kv. m kapinės oficialiai atidarytos 1866 m. Pagrindinis įėjimas į jas – pro šlovės šventyklos salę, klotą marmuru ir akmeniu. Jos centre, tiesiai po kupolu, rašytojo Alessandro Manzoni kapas, prie kurio niekada nevysta gėlės.

Salėje ir jos prieigose amžino poilsio atgulę gerbiamiausi Italijos piliečiai: architektai, sportininkai, aktoriai, žurnalistai, muzikantai. Netoli įeigos – nuolatinė spaudinių ir fotografijų paroda, kurioje aprašoma kapinių istorinė raida. Čia pat galima įsigyti ir žemėlapį su įspūdingiausiais antkapiais. Todėl jei turite laiko, būtinai pasinaudokite nuorodomis.

Įspūdingo dydžio kapinės suskirstytos sektoriais. Visų neišvardysiu, žinau tik tiek, kad viename jų ilsisi katalikų šeimos, kitame – ne katalikų, trečiame – žydai. Vienas sektorius skirtas vaikams, palaidotiems nuo 1873 iki 1894 m. Kapinėse yra paminklas Milano piliečiams ir nacių koncentracijos stovyklose nužudytų milijonų memorialas. Kas dar? Paskutinę vakarienę vaizduojantis paminklas, priklausantis garbingai Campari šeimai. Įspūdingas baltos spalvos bokštas, vaizduojantis Kristaus gyvenimą ir mirtį, taip pat globojantis išėjusių Bernocchi šeimos narių sielas.

Dvejopi jausmai

Daug laiko tądien neturėjau – popiet reikėjo kelti sparnus, todėl Cimitero Monumentale praleidau pusantros valandos. Žinau, kiti čia įstringa ir pusdieniui.

Sunku pasakyti, ką jaučia kiti, besiblaškydami tarp antkapių, mane aplankė dvejopi jausmai. Pirmiausia – pagarba. Ne tik čia besiilsintiems, bet ir kūrėjams, kapines pavertusiems muziejumi. Teko skaityti, kad prie monumentų, paminklų, obeliskų ir koplyčių ranką pridėjo garsūs architektai: Gi Ponti, Arturo Martini, Lucio Fontana, Medardo Rosso, Giacomo Manz, Floriano Bodini, Gio Pomodoro ir kiti. Ir tegul atleidžia Lietuvos antkapių kepėjai, jiems po viešnagės Cimitero Monumentale neturiu nė vieno pagiriamojo žodžio.

Antai ant kapo užkritusi skausmo perkreipto veido moteris su gėlėmis. Atrodo, dar minutė ir ji pakils išėjimo link. Rankas ant krūtinės sunėręs vyras ir kojūgalyje gulintis šuo. Pro medžius į laimingą porą nusitaikiusi, iš po skraistės klastingu žvilgsniu žiūrinti mirtis. Į mamą įsikibęs vaikas, iš gyvųjų pasaulio pro tarpdurį žengiantis į mirusiųjų.

Bevaikščiojant po kapines neapleido mintis, kad kažkas stebi. Veikiausiai dėl to net nedrįsau prieiti bent prie dviejų koplyčių, o vyresnėlė einant pro jas stipriau suspaudė mano ranką.

"Mamyte, bijotum čia ateiti naktį?" – išgirdus klausimą, prieš akis išniro ištraukos iš kadaise matytų siaubo filmų. Supratau, jei po Kauno Seniavos kapines sutemus galiu vaikščioti ramiai, eidama į Cimitero Monumentale naktį delne spausčiau kryželį ir buteliuką švęsto vandens.

Įdomiausios pasaulio kapinės

Pasaulyje yra ne vienos kapinės, į kurias traukia milijonai turistų. Vienos jų vilioja savo architektūra, kitos – garsiais vardais, trečios – aštriais pojūčiais ir šiurpiomis istorijomis.

Centrinės Čilės kapinės

Čiliečių "Cementerio General" yra tarsi miestas mieste. Čia ir rajonai, ir gatvės ir netgi gatvės pardavėjų galima sutikti. Šiame mirusiųjų mieste ilsisi daugiau nei 2 mln. kūnų.

Vudlono kapinės

"Woodlawn Cemetery" Niujorke atidarytos 1863 m. Jos kasmet sutraukia milijonus turistų ne tik dėl to, kad čia palaidotos garsenybės, bet ir dėl nuostabaus peizažo. Kapinėse pastatytas ir memorialas "Titaniko" tragedijos aukoms.

Vestvudo kapinės

"Westwood Village Memorial Park Cemetery" kapinėse, įkurtose Vakarų Los Andžele, poilsio atgulė daugybė įžymybių, gal dėl to žemės lopinėliai parduodami viešuosiuose aukcionuose. Tarkim, 2009-aisiais vieta šalia Marilyn Monroe buvo parduota už 4,6 mln. dolerių.

Mafijos kapinės

Rusijoje noras pasipuikuoti neapsiriboja gyvenimu. Šiose Jekaterinburgo mafijos kapinėse gaujų nariai įsiamžina realaus dydžio paveikslais, iškaltais didžiuliuose marmuro blokuose. Bosai vaizduojami apsivilkę prabangiais ir brangiais kostiumais, rankose gniaužiantys automobilių raktelius.

Brangiausios kapinės

Jeruzalėje, Alyvų kalne, laidojami tik patys garsiausi rabinai. Paprastiems mirtingiesiems amžinojo poilsio vietos kaina siekia apie 1 mln. dolerių. Nuo šių kapinių atsiveria puiki vieta į Senąjį miestą ir Aukso vartus, sultono Suleimano pastatytus XVI a. vietoje senovinių šio miesto vartų.

Kabantys karstai Sagadoje

Nuo seno vietinių Igoroto genčių žmonės turėjo gana keistą laidojimo tradiciją – karstus jie kabindavo ant uolų ir olose. Tiesa, kyboti po mirties gali ne visi. Kiekvienas mirusysis turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus, tarkim, būti susituokęs ir turėti anūkų. Vakariečius toks mirusiųjų laidojimo būdas baugina ir atrodo netinkamas, bet Azijos gyventojams – gana logiškas. Kam save laidoti po žeme, jei nori greičiau patekti į dangų?

Povandeninės kapinės

Majamio pakrantėje kapinės buvo įsteigtos 2007 m. Tai pats didžiausias dirbtinis rifas pasaulyje, esantis 12 m gylyje. Laidotuvės po vandeniu kainuoja maždaug 7 tūkst. dolerių. Kremuoti palaikai čia sumaišomi su cementu ir pritvirtinami prie rifo, o toje vietoje užkabinama nedidelė bronzinė lentelė. Dabar čia ilsisi 850 žmonių, tačiau šis povandeninis kremuotų palaikų mauzoliejus paruoštas 125 tūkst. kapų. Tiesa, aplankyti memorialinį rifą "Neptūnas" yra šiek tiek keblu – artimieji tai gali padaryti tik vilkėdami narų skafandrus.

Didžiausios pasaulio kapinės

Spėjama, kad tai pačios didžiausios kapinės pasaulyje. Jos įkurtos Irake, En Nedžefo vietovėje, šiitų religiniame centre. Remiantis įvairiais šaltiniais, čia palaidota nuo 5 iki 6 mln. žmonių. Kapinės užima daugiau kaip 6 kv. km teritoriją. Pirmieji žmonės čia palaidoti maždaug prieš 2 tūkst. metų.

"Le Mummie di Urbania"

Italijoje, Urbanijoje, bažnyčios viduje dar 1833 m. įrengtos mumijų kapinės. Jos grasios tuo, kad čia vyksta natūralios mumifikacijos procesai – palaikai visiškai sudžiūva ir virsta mumijomis.

Pirmosios pasaulyje gyvūnų kapinės

"Cimetiere des Chiens" – ko gero, seniausios pasaulyje naminių gyvūnų kapinės. Jos įrengtos 1899 m. Prancūzijos valdžiai uždraudus augintinius palikti sąvartynuose ar Senos upėje. Garsiausias antkapinis akmuo kapinaitėse skirtas legendiniam, įvairiuose Holivudo filmuose suvaidinusiam amerikiniam dogui, vardu Rin Tin Tin, atminti.