– Puikiai pradėjusi naują čiuožimo sezoną, o gruodį tapusi Lietuvos dailiojo čiuožimo čempione tikėjaisi, kad galėsi atstovauti Lietuvai Europos dailiojo čiuožimo čempionate. Šiandien, jei taip galima sakyti, sėdi ant atsarginių suolelio. Ar labai skauda širdį?

– Sezono pradžioje buvo numatyti kriterijai, pagal kuriuos turėjo būti renkami čiuožėjai dalyvauti Europos dailiojo čiuožimo čempionate. Pagal juos buvau pirma, deja, Lietuvos čiuožimo federacija nusprendė kitaip – mūsų šaliai turėtų atstovauti Aleksandra. Sakė, kad ji turi daugiau patirties Europos, pasaulio čempionatuose. Kaip dėl to jaučiuosi? Jei atvirai, nekaip. Vis dėlto yra, kaip yra. Čiuošiu, stengsiuosi, treniruosiuosi toliau. Galbūt pavyks ginti Lietuvos garbę pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate, kuris vyks Toronte (Kanadoje).

– Jei ši tavo svajonė išsipildytų, dalyvautum pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate Toronte ir čiuožtum geriausiai, kaip gali, kurioje reitingų lentelės vietoje save matytum?

– Niekada apie tai negalvojau. Gal apie viduriuką? Kažkur tarp dešimtos ir 20-os vietų: juk į pasaulio čempionatą suvažiuoja daug stiprių čiuožėjų iš Japonijos, Amerikos.

– Kaune dėl medalių varžosi ir stipriausios Lietuvos ledo šokių poros – Allison Reed ir Saulius Ambrulevičius, Paulina Ramanauskaitė ir Deividas Kizala. Sirgsi už juos ar už Aleksandrą Golovkiną?

– Sirgsiu už visus lietuvius. Dar sirgsiu už latvius, su kuriais susipažinome per varžybas, – Sofiją Stepčenko ir Fedirą Kulishą. Jie mano draugai.

Triumfas: 2023-iųjų Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionate M. Variakojytė iškovojo Lietuvos čempionės titulą. Pagrindinė jos konkurentė A. Golovkina turėjo tenkintis sidabro medaliu, bronza atiteko Jogailei Aglinskytei. / M. Variakojytės asmeninio archyvo nuotr.

– Šį sezoną jau spėjai nemažai pagastroliuoti: čiuožei varžybose Suomijoje, Turkijoje, Latvijoje, Estijoje, Slovakijoje. O kaipgi pamokos: juk dešimta klasė!

– Iš pradžių mokiausi Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijoje, o kai laiko čiuožimui nusprendžiau skirti daugiau, perėjau į nuotolinį mokymąsi Vilniaus Ozo gimnazijoje. Kiekvieną dieną čia būna įkeltos tos dienos pamokos, kurių temas tenka išsiaiškinti pačiai. Kartais pamokos vyksta nuotoliu, tad jei galiu – prisijungiu, jei ne – vėliau pasiskaitau.

Ar patinka mokytis nuotoliu? Labai. Taip mokausi jau dvejus metus. Svarbiausia, kad nereikia stresuoti, nėra tokio šurmulio kaip mokykloje. Aišku, lengviau išmokti naują temą, kai ją išaiškina mokytojas, nei tai daryti pačiai.

Geriausiai sekasi matematika, todėl ir labiausiai patinka (šypsosi). Šiais metais ji gana sudėtinga, bet, laimei, dar suprantu. Kai kurias temas paaiškina mama arba tėtis. Dar patinka chemija, fizika.

– Jei rytoj turėtum apsispręsti, kuo nori tapti baigusi mokyklą, ką pasirinktum?

– Oi, tikrai nežinau. Čiuožimo trenere? Ne, nenorėčiau treniruoti vaikų. Gal kartais, bet jau tikrai ne visą gyvenimą.

– Treneris minėjo, kad jau šoki visus trigubus šuolius – Salchovo, Ritbergerio, tulupą, lutcą ir flipą. Sakyk, kurio iš jų labiausiai bijai – na, kad pargriūsi, nepasiseks?

– Nėra taip, kad bijočiau, gal labiau nemėgstu flipo ir Ritbergerio. Trumpojoje programoje sudėtingiausia programos dalis man yra kaskadas. Kai čiuožiu trumpąją programą su jaunesniais (esu tokio amžiaus, kai galiu čiuožti ir jaunesnių, ir jau suaugusiųjų grupėje), atlieku trigubą flipo šuolį su trigubu tulupu. Kai čiuožiu suaugusiųjų grupėje – trigubą lucą su trigubu tulupu. Jie man sunkiausi, nes yra sujungti du šuoliai. Kad pavyktų antrasis, turi sėkmingai iššokti pirmąjį. Kai įčiuoži į pirmąjį šuolį, visos mintys sukasi tik apie tai, kad jį iššoktum, o paskui – kad iššoktum dar ir antrąjį, nes jei bent vienas nepavyks, teisėjai neįskaitys abiejų.

Vertina: prieš dvejus metus Medą treniruoti pradėjęs Dmitrijus Kozlovas pabrėžia savo auklėtinės talentą ir sportinį užsispyrimą. / M. Variakojytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek tau svarbi muzika, pagal kurią čiuoži savo programas, varžybų apranga, šukuosena?

– Muzika labai svarbi. Prašau trenerio, kad leistų rinktis pačiai, nes kai muzika patinka, tikrai lengviau čiuožti – gražiau perteikiamos emocijos. Dabar trumpąją programą čiuožiu pagal Kovacs dainą „Bang Bang“, o ilgajai programai yra sukurtas miksas iš dviejų atlikėjų – grupės „Van Gogh“ ir Prancūzijos „Eurovizijos“ atstovės Barbaros Pravi dainos „Voila“. Pati taip norėjau.

Apranga irgi labai svarbi, nes turi atitikti, papildyti muziką ir mano šokį. Trumpąją programą šoku su kombinezonu, o ilgąją – su prancūziško stiliaus klasikine suknele. Šukuoseną visada darausi pati. Nuo mažens mėgstu pinti plaukus į kaseles, tai varžyboms susipinu „drakoniukus“.

– Ar galėtum suskaičiuoti, kiek pačiūžų ir varžybų suknelių nuo savo ledo šokėjos karjeros pradžios esi pakeitusi?

– Oi! (Juokiasi.) Labai sunku suskaičiuoti, nes čiuožiu jau vienuolika metų. Pirmąsyk užlipau ant ledo penkerių. Tikrai nereikia keisti pačiūžų kas metus. Su dabartinėmis pačiūžomis čiuožiu jau trečius metus – jas labai saugau. Kiek turėjau iš viso? Gal penkias šešias poras. Suknelių? Galima sakyti, keičiu jas kas dvejus metus. Jei suknelė labai patiko ir su ja susiję geri prisiminimai, prašau, kad tėvai jos neparduotų, – pasilieku atminimui. Jei drabužis jokių emocijų nekelia – parduodame.

– Grįžkime prie pradžių pradžios, kai penkiametė Medutė, mamos už rankos vedama, pirmąsyk užlipo ant ledo ir pateko pas trenerę...

– ...Indrę Paulaitienę. Čiuožiau pas ją iki keturiolikos metų ir tik prieš dvejus metus perėjau pas dabartinį savo trenerį Dmitrijų Kozlovą. Be čiuožimo, dar esu bandžiusi ir baletą, krepšinį, dziudo, tinklinį. Ypač man patiko sportas, susijęs su kamuoliais. Iki vienuolikos metų šalia čiuožimo lankiau dar ir meninę gimnastiką. Puikiai sekėsi, bet paskui tiesiog nebespėjau, – reikėjo apsispręsti ir pasilikti vieną. Čiuožimas nugalėjo.

M. Variakojytės asmeninio archyvo nuotr.

– Koks šiuo metu yra tavo fizinis krūvis – kiek kartų per dieną treniruojiesi?

– Per dieną būna trys keturios treniruotės. Dvi iš jų – ant ledo, kitos dvi – baletas ir fizinis parengimas. Savaitgaliai skirti poilsiui, išskyrus šeštadienio rytus. Ar nepavargstu? Žinoma, kad pavargstu, bet per savaitgalį pailsiu, atgaunu jėgas. Mesti čiuožimo niekada nenorėjau.

Tiesa, turėjau ilgą pertrauką, kai susilaužiau koją. Per treniruotę ant žemės kažkaip nepatogiai pastačiau koją – lūžo čiurna. Pusę metų negalėjau treniruotis, paskui – dar pusę, nes išėmė varžtus. Štai tada labai čiuožimo pasiilgdavau.

Gera širdis ant ledo labai svarbu. Jei nemoki bendrauti, esi pasipūtęs, kreivai į tave žiūrės, o jei žinos, kad esi geras žmogus, – tuomet viskas bus gerai.

– Ar turi čiuožėjos idealą? Kokius čiuožėjus seki socialiniuose tinkluose?

– Man patinka japonų čiuožėja Kaori Sakamoto. Prieš dvejus metus Prancūzijoje vykusiame pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate ji laimėjo auksą. Dar man patinka rusų čiuožėja Kamila Valijeva, 2022 m. Europos čempionė. Tiesa, ji yra turėjusi nemažai problemų dėl dopingo vartojimo.

– Ar pati norėtum būti nuomonės formuotoja – kelti į socialinius tinklus filmukus, rodyti sekėjams, kaip čiuoži, atlieki šuolius, kaip sunkiai kasdien treniruojiesi?

– Aš ir dabar tai darau. Į instagramą, „TikTok“ keliu visokius šuolius, suktukus ir pan. Jau turiu apie 7 tūkst. sekėjų.

– Ar sportininkas, panašiai kaip aktorius, susirgęs vis tiek turi lipti į ledinę sceną?

– Panašiai. Tikrai nepamenu tokio atvejo, kad dėl temperatūros nevykčiau į varžybas. Jei yra svarbios tarptautinės varžybos, ne visada galiu gerti net vaistus, nes kai kurie iš jų traktuojami kaip dopingas! Laimei, iščiuožus ant ledo, viskas pasikeičia: imi galvoti ne apie ligą, bet apie čiuožimą.

Visai kas kita, jei patiri traumą, – tuomet tenka lipti nuo ledo. Vėliau, kai išsigydžiusi pirmąsyk ateinu į treniruotę, atlikti šuolius būna labai baisu: vis galvoju, kad nepargriūčiau. Tačiau pradedu čiuožti ir visos baimės dingsta. Apsaugai atliekant šuolius? Na, yra tokie specialūs šortai, bet man jie nepatogūs, todėl dirbu be apsaugų.

– Kur save matai po penkerių metų, kai būsi 21-ų?

– Tikiu, kad vis dar čiuošiu ir tikrai būsiu ant ledo. Turiu svajonę dalyvauti 2026 m. Milano-Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse.

M. Variakojytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaunas turi dvi puikias ledo arenas. Tu treniruojiesi senojoje. Ar čia kada nors ištirpsta ledas?

– Oi ne, niekada, man rodos. Tačiau vasaras mes dažniausiai leidžiame kitose šalyse, kur vyksta sporto stovyklos. Atostogoms su tėvais paprastai turiu kokias dvi savaites. Pavyzdžiui, šią vasarą su tėčiu ilsėjausi Turkijoje. Labai patiko!

– Kiek taurių, medalių puikuojasi tavo prizų lentynoje? Koks trofėjus tavo širdžiai pats brangiausias?

– Taurės sudėtos ant palangės, kad visi matytų, tačiau jau sunkiai ant jos telpa. Pernai jų buvo gal 30. Medalius būtų sunku suskaičiuoti. Pats brangiausias apdovanojimas? Turbūt Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionatas, vykęs gruodžio pabaigoje, kur laimėjau pirmą vietą. Labai branginu ir pačių pirmųjų varžybėlių medalį, kurį gavau, kai buvau visai dar vaikas.

Jei varžybos vyksta Lietuvoje, pasižiūrėti, kaip čiuožiu, visada ateina mama, tėtis. Dar turiu du vyresnius brolius, bet jiems tai nelabai rūpi.

– Kokių charakterio savybių reikia norint čiuožti ant ledo?

– Visų pirma, reikia stipraus charakterio. Dar? Užsispyrimo, kad pasiektum savo tikslus. Supratingumo – kad iš pusės žodžio suprastum trenerį. (Ilgoka pauzė.) Dar, manau, tu turi būti neblogas žmogus. Kuo čia dėtas gerumas? Gera širdis ant ledo labai svarbu. Jei nemoki bendrauti, esi pasipūtęs – kreivai į tave žiūrės, o jei žinos, kad esi geras žmogus, – tuomet viskas bus gerai (plačiai šypsosi).

Geriausios mano charakterio savybės? Užsispyrimas. Tai ir gerai, ir kartu blogai – kai per daug užsispiriu, nebeklausau, ką treneris sako. Tuomet truputį apsipykstame, bet greitai ir vėl susitaikome.

– Ar per varžybas turi kokių ypatingų ritualų?

– Tikrai ne. Prietaringa irgi, rodos, nesu. Gal kartais, kai per treniruotes kažką blogai padarau, imu galvoti, kad nesiseks ir per varžybas. Man gerai, kai per treniruotes turiu rutiną, o jei joje atsiranda kažkokių nesklandumų – man jau neramu. Talismano taip pat neturiu, tačiau turiu grandinėlę, kurią būtinai segiu per varžybas. Ji neauksinė, tiesiog gauta iš brangaus žmogaus.

– Ar turi augintinį?

– Šiuo metu ne, bet labai noriu auginti šuniuką – tokį garbanotą Toy pudeliuką. Tik tėtis sako, kad neturėsiu laiko juo rūpintis. Gal vėliau?

– Koks tavo Zodiako ženklas?

– Jautis. Užtai ir ledą ariu (juokiasi).

– Mėgstamiausias drabužis?

– Treningai. Aš visada vaikštau su treningais.

– Mėgstamiausia spalva?

– Žalia (pokalbio metu Meda irgi vilki žalio treningo viršų – aut. past.).

– Gardžiausias maistas?

– Galiu valgyti bet ką ir tfu tfu tfu – nestorėju. Tačiau stengiuosi maitintis sveikai. Pavyzdžiui, dabar grįšiu po treniruotės ir valgysiu kepsnį su daug daržovių ir ryžiais. Dar labai mėgstu makaronus.

M. Variakojytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turi laiko pasižiūrėti televizorių?

– Turiu, bet nelabai žiūriu. Jei jau įsijungiu, tai žiūriu filmus, serialus, korėjietiškas dramas, bet viską anglų kalba.

– Muzikos atlikėjas, kurio galėtum klausytis ir klausytis?

– Kanadiečių dainininkas The Weeknd ir dar Ariana Grande.

– Ko sau palinkėtum?

– Sėkmės, jokiomis aplinkybėmis nenustoti čiuožti ir siekti užsibrėžtų tikslų!

Iš karto pastebėjau jos talentą

Dmitrijus Kozlovas, M. Variakojytės čiuožimo treneris

Meda laimėjo Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionatą ir manė, kad atstovaus Lietuvai Europos čempionate, kuris šiomis dienomis vyksta Kaune. Deja, Lietuvos čiuožimo federacija nusprendė, kad moterų kategorijoje mūsų šaliai atstovaus Aleksandra Golovkina. Motyvai? Daugiau patirties tokio lygio varžybose, aukštesni reitingai.

Aišku, dėl tokio sprendimo abu nusiminėme. Turėjome planą startuoti dabar, tam intensyviai ruošėmės. Šiuo metu dar lieka kitas planas – žadama Medą siųsti į pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatą, kuris kovo viduryje vyks Toronte (Kanadoje).

Teks dar atkakliau dirbti, dar labiau stengtis, kad niekam nekiltų klausimų, kas atstovaus moterims pasaulio čempionate. Medai sakau, kad, atėjus laikui, turime būti už visus stipresni!

Jei viskas vyks pagal planą ir Medą patvirtins, pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatas jai bus pirmasis. Kokie mūsų planai jame? Labai dideli: stengsimės patekti į finalą! Techniškai Meda labai gera. Gruodžio pradžioje vyko tarptautinės dailiojo čiuožimo varžybos „Bosphorus Cup“ Stambule (Turkijoje), kur tarp moterų Meda laimėjo sidabrą. Su tokiais balais, kokius ji gavo už techniką – trigubus šuolius, suktukus, žingsnius, Europos čempionate ji būtų ketvirta!

Traumos? Taip, šiame sporte jų pasitaiko. Pernai dėl traumos, deja, Meda negalėjo dalyvauti Europos dailiojo čiuožimo čempionate. Šiais metais truputį pakeičiau jos treniruočių grafiką – padariau didesnį tarpą tarp jų, kad liktų daugiau laiko organizmui atsigauti. Atrodo, suveikė! Daugiau laiko lieka apšilti prieš lipant ant ledo, taip pat – atsigauti po treniruotės.

Ar domiuosi Medos gyvenimu, kuris vyksta už čiuožyklos ribų? Kodėl turėčiau? Stengiuosi į savo sportininkų asmeninį gyvenimą nelįsti. Noriu būti jų mokytoju, mentoriumi, mokančiu čiuožti, o ne gyventi apskritai! Mano tikslas – išmokyti savo čiuožėjus kuo daugiau dirbti savarankiškai, nes toks ir turi būti profesionalų kelias. Nenoriu būti kaip tėvas, kuris su diržu stovi ant ledo ir nuolat bamba: turi daryti tą, o dabar aną… Ar manęs čiuožėjai bijo? Oi, ne. Gerbia? Tikiu, kad taip ir yra.

Meda pas mane atėjo prieš dvejus metus. Iš karto pastebėjau jos talentą. Vėliau atsiskleidė ir daugiau puikių charakterio bruožų. Vienas jų – sportinis užsispyrimas. Kai Meda užsispiria – suima save į rankas, nors, būna, kad jis ir trukdo (šypsosi). Vis dėlto geriau, kai žmogus su charakteriu nei be jo.

Kas geriau – talentas ar darbštumas? Visų pirma, vaikas turi turėti gabumų – būti koordinuotas, lankstus, ne per aukštas. Tačiau jei turi duomenis, bet tingi – nieko nepasieks. Be darbo niekur nieko nebūna.