Rinkinyje pateikiamos šešių trėmimus prie Laptevų jūros išgyvenusių lietuvių – Irenos Valaitytės, Nijolės Lelkaitės, Jono Markausko, Viliaus Kairio, Jono Puodžiaus ir Vaidučio Kasperavičiaus istorijos ir portretai, vokiečių fotografės kelionių po Altajų ir Jakutiją nuotraukos, tremtį išgyvenusio Gintauto Martynaičio piešiniai ir daugybė dar neskelbtų archyvinių nuotraukų.
Šis rinkinys – pirmoji trilogijos apie trėmimus iš Baltijos šalių į Sibirą dalis. Kitos dvi dalys pasakos apie trėmimus Latvijoje ir Estijoje.
Tremties pripažinimas
Sunku surasti lietuvių šeimą, kuri būtų visiškai nepaliesta masinių trėmimų, vykdytų nuo pat pirmosios sovietų okupacijos. Tokie įvykiai palieka gilią žymę kolektyvinėje tautos atmintyje. Anot sociologų, tokią kolektyvinę traumą reikia išgydyti, o gijimas prasideda nuo erdvės suteikimo bendruomenei, kurioje galima būtų papasakoti savo istoriją ir būti išgirstai.
Kauno fotografijų galerijos vadovas Gintaras Česonis šios knygos pristatymą vadina savotišku trėmimų istorijos pripažinimu tarptautiniu lygiu. Nors Vakaruose buvo girdėta apie gulagus Sovietų Sąjungoje, bet mažai buvo žinoma apie masines žmonių deportacijas ir jų mastus. "Man tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad tai nebėra tik mūsų tautos istorija, bet tai yra viso pasaulio, Europos istorija. Šį kartą ne mes patys pasakojame istoriją savo lūpomis, o tarptautinė menininkė", – sakė G.Česonis.
Po šio pripažinimo mums patiems būsią lengviau su šia istorija gyventi, "nors šalis, atsakinga už visus šiuos įvykius, yra nepripažinusi ir neatsiprašiusi".
Didelis susidomėjimas šiuo leidiniu buvo jaučiamas ir kovo pradžioje vykusiuose knygų pristatymuose Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje ir Kaune, Kauno fotografijos galerijoje. Knygos pristatyme Vilniuje dalyvavo garbingi svečiai – Nyderlandų ambasadorė, profesorius Vytautas Landsbergis, Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus atstovai. Į Kaune vykusį pristatymą atvyko "Misija – Sibiras" vadovas Arnoldas Fokas bei tremtinių brolijos "Lapteviečiai" atstovai.
Yra didelės, visiems žinomos istorinės linijos, bet po kiekviena jų slepiasi daugybė mažų, niekam nežinomų pasakojimų.
"Šios knygos keliaus į Europą. Jau 30 metų gyvename laisvoje Lietuvoje, bet šia tema miegota ilgai. Jei ne mūsų brolijos aktyvumas, daug kas būtų likę nežinoma. Mūsų tikslas buvo parodyti, papasakoti šią istoriją, tad noriu tarti šitai nuostabiai moteriai keletą padėkos žodžių, už jos drąsą ir pasiryžimą imtis tokių sunkių temų", – džiaugėsi brolijos "Lapteviečiai" narys J.Markauskas, gimęs tremtyje prie Laptevų jūros.
Už darbą prie šių knygų rinkinio, C.Heinermann buvo apdovanota brolijos "Lapteviečiai" įsteigtu Dalios Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medaliu.
Kaip gimsta genocidas?
C.Heinermann – dokumentinio žanro fotomenininkė, dažniausiai dirbanti prie ilgalaikių tiriamosios dokumentikos projektų. Ją domina XX a. karų ir genocidų istorijos, jų padariniai. Ji yra dirbusi prie projektų apie genocidą Ruandoje ir Srebrenicos žudynes.
Paklausta, kodėl būtent tokios temos ją traukia, menininkė prisipažino, kad jos kilmė yra svarbi priežastis. "Aš gimiau Vokietijoje ir užaugau su giliai įrėžta Antrojo pasaulinio karo žyme. Vokiečių tauta neša didelę kaltės naštą dėl savo praeities. Man įdomu, kaip mes tvarkomės su savo praeitimi kaip individai, bendruomenė ir kaip valstybė", – sakė ji.
Tyrinėdama istoriją, C.Heinermann renkasi neįprastus rakursus ir mažiau žinomas temas, kurios, anot jos, nusipelnė būti atskleistos. "Yra didelės, visiems žinomos istorinės linijos, bet po kiekviena jų slepiasi daugybė mažų, niekam nežinomų pasakojimų", – teigė menininkė.
C.Heinermann yra įsitikinusi, kad svarbu kalbėti šiomis sunkiomis temomis, kad istorija nesikartotų: "Lengva pasakyti – daugiau niekada. Mes turime gilintis, kodėl tokie dalykai nutinka. Pavyzdžiui, žudynės Jugoslavijoje – juk tai įvyko taip neseniai. Kaip mes galėjome tai leisti? Todėl ir turime tyrinėti patį mechanizmą."
Atšiauru: užšalusi upė Lena. Claudios Heinermann nuotr.
Nors menininkė ir atsisako lyginti skirtingų tautų patirtis, bet įžvelgia tam tikrų panašumų tarp šių tragiškų istorinių įvykių. Anot jos, genocido mechanizmas pradeda veikti nuo bendruomenės suskaldymo, kai viena žmonių grupė yra demonizuojama rasiniu, tautiniu, klasiniu, religiniu ar kokiu kitu pagrindu.
"Taip yra maitinama neapykanta. Ji auga tol, kol įsitikinama, kad ši žmonių grupė yra tokie blogi, kad net nenusipelnė gyventi. Taip nustoji kitame matyti žmogų, o žudikai pradeda galvoti, kad jie daro gerą darbą. Kol mes nesuprasime šio mechanizmo, tol istorija kartosis. Tol žmogaus gyvybė neturės jokios vertės", – pabrėžė fotografė.
Šiuos procesus menininkė nagrinėja pasakodama istorijas apie žmonių stiprybę ir gebėjimą išgyventi nežmoniškomis sąlygomis: "Savo darbuose vaizduoju žmones, kurių šis genocido mechanizmas nesugebėjo palaužti. Net ir sunkiausiomis sąlygomis jie prisitaikė ir gyveno toliau – tuokėsi, susilaukė vaikų, kūrė. Žmogų yra labai sunku palaužti. Ir tai yra nuostabu", – mintimis dalijosi C.Heinermann.
Vakaruose nežinoma istorija
Menininkė Lietuvoje lankėsi nebe pirmą kartą. 2014 m. ji buvo pakviesta į rezidenciją Kauno fotografijų galerijoje. "Sibiro tremtys" – tai jau antras C.Heinermann fotoprojektas, susijęs su tragiškomis Baltijos šalių patirtimis XX a. 2015 m. ji išleido didelio susidomėjimo sulaukusį fotografijų albumą "Vilko vaikai. Pokario istorija" ("Wolfskinder A Post-War Story"), kuriame pasakojama apie našlaičiais likusius vaikus iš Rytų Prūsijos Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais prieglobstį radusius Lietuvos ūkininkų namuose. Visas šios knygos tiražas buvo greitai išparduotas.
Dirbdama prie šio projekto fotografė netikėtai sužinojo apie trėmimus: "Žmonės, su kuriais bendravau, vis minėjo baimę būti ištremti už tai, kad priėmė į savo namus našlaičius iš Rytų Prūsijos. Apie moterų ir vaikų trėmimus nieko anksčiau nebuvau girdėjusi, tad ši tema mane sudomino. Baigusi projektą apie vilko vaikus iš karto ėmiausi šios temos."
Besidomėdama tremčių istorija menininkė suprato, kad Vakaruose labai mažai žinoma apie Baltijos šalių istoriją: "Mes Vakaruose nežinome, kokią didelę iki šių dienų jaučiamą žymę paliko sovietų okupacija. Kokios gilios žaizdos, kiek paveiktų ir išdraskytų šeimų. Tai mane motyvavo pradėti šį projektą, kad galėčiau papasakoti šią istoriją."
C.Heinermann mano, kad dabar ypač svarbu kalbėti apie Baltijos šalių istoriją ir neleisti jai pasikartoti: "Politinė situacija gali greitai pasikeisti. Po Krymo aneksijos ėmėme siųsti karius prie rytinės ES sienos, kad Baltijos šalys jaustųsi saugesnės. Reikia suprasti, ką reiškia šis saugumas, ko reikia bijoti. Turime žinoti istoriją ir procesus, kurie vyksta šalia mūsų."
Išliekamoji vertė
Knygų rinkinį apie lietuvių trėmimus sudaro net penkios fotoknygos. C.Heinermann teigė, kad visada renkasi fotoknygas savo darbams. "Knyga yra paveikesnė už parodą, nes išlieka ilgam. Tai ypač svarbu kalbant tokiomis jautriomis temomis. Norisi išsaugoti istoriją ateities kartoms. Knygą galima vėl perskaityti, dalytis, ją platinti kitiems", – pastebėjo kūrėja.
Rengdama knygas apie tremtį, fotografė rinko archyvinę medžiagą, bendradarbiavo su Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi, bendravo su tremtį išgyvenusiais žmonėmis ir drauge su "Misija – Sibiras" ekspedicija vyko į Rusiją.
Tremties istorijos pėdsakai geografiškai išsibarstę labai plačiai, bet šiam projektui autorė pasirinko trėmimus prie Laptevų jūros, į kur 1942 m. per Altajų buvo ištremta apie 3 tūkst. žmonių. Būtent šią vietą menininkė pasirinko todėl, kad jai tai pasirodė viena atšiauriausių ir žiauriausių vietų, kurioje gali atsidurti žmogus.
"Kai perskaičiau D.Grinkevičiūtės knygą, buvau priblokšta. Kaip galėjo kilti tokia mintis išsiųsti į Arktį moteris ir vaikus statyti žuvies pramonės? Jeigu nori turėti žuvies pramonę – siųsk stiprius vyrus, o ne moteris su vaikais. Tai tik parodo, kiek mažai žmogaus gyvybė reiškė", – sistemos nežmoniškumu stebėjosi menininkė.
Sukrečiantys liudijimai
Pirmoji jos sudaryta fotoknyga pasakoja N.Lelkaitės šeimos istoriją: "Ši istorija kas kartą mane sukrečia vis iš naujo. Vienos šeimos likime atsispindi visa pokarinės Lietuvos istorija. Šis pasakojimas labai efektingas, kadangi labai asmeniškai papasakoja viską, kas vyko pokario metais." N.Lelkaitės brolis buvo partizanas, kuris, nenorėdamas būti sugautas, nusižudė, o tėvas buvo išsiųstas į gulagą. Pati N.Lelkaitė užaugo tremtyje.
Po Krymo aneksijos ėmėme siųsti karius prie rytinės ES sienos, kad Baltijos šalys jaustųsi saugesnės. Reikia suprasti, ko reikia bijoti.
Antroji knyga iliustruota tremtinio G.Martynaičio piešiniais. Anot menininkės, piešiniai tokie detalūs, kad pasakoja istoriją be žodžių: "Manau, šie piešiniai yra tikras istorijos dokumentas." G.Martynaitis, būdamas šešerių metų, buvo ištremtas drauge su motina ir broliu. Grįžęs į Lietuvą, jau būdamas vyresnio amžiaus, pradėjo piešti savo prisiminimus. Kaip teigė J.Markauskas, pats piešinių autorius niekada nevertino savo kūrinių. Šie piešiniai buvo išsaugoti brolijos "Lapteviečiai" iniciatyva.
C.Heinermann pačiai nepavyko nuvykti į regioną prie Laptevų jūros dėl labai sudėtingų kelionės sąlygų – jį pasiekti galima tik lėktuvu ir tam reikia gauti specialų leidimą. Tačiau menininkė rado kitų būdų, kaip papasakoti visą istoriją. Drauge su G.Martynaičio piešiniais ir pokalbiais su lietuviais, kurie anksčiau dalyvavo ekspedicijoje prie Laptevų jūros, ji sukūrė vizualią ekspedicijos istoriją. Šios ekspedicijos dalyviai vyko ieškoti ir parsivežti ten žuvusių artimųjų palaikų.
Menininkė dalijasi viena intensyviausių jai papasakotų akimirkų iš šios ekspedicijos – tai I.Valaitytės istorija. Jos tėvas žuvo gulage, o mama su dviem mažais vaikais buvo ištremta prie Laptevų jūros. Mirus mamai, vaikai liko Arktyje vieni. I.Valaitytė su ekspedicija grįžo į šią atšiaurę vietovę būdama 60-ies, kad parsivežtų mamos palaikus. Iškastas iš įšalo kūnas buvo atpažįstamai išsilaikęs.
"Ši istorija mane labai sukrėtė. 60-metė dukra pažvelgė į iškastą 40-metės motinos kūną. Man sunku įsivaizduoti, ką galima jausti tokią akimirką. I.Valaitytė pasakojo, jog tą akimirką atrodė širdis sprogs iš liūdesio, bet kartu ir prisipildė džiaugsmo, kad mamos palaikai sugrįš į tėvynę", – mintimis dalijosi fotografė.
Trečiojoje knygoje menininkė surinko šešių lietuvių gyvenimo istorijas ir prisiminimus iš tremties prie Laptevų jūros. Respondentai buvo įvairaus amžiaus, kai išgyveno tremtį, tad galėjo papasakoti istoriją skirtingais rakursais. "Visų herojų amžius buvo skirtingas. Dėl to jų visų skirtingi prisiminimai. Irenai buvo vienuolikos metų, tad ji galėjo papasakoti apie pirmus trėmimus Altajuje. Keturiolikos ji jau dirbo visą darbo dieną vaikų brigadoje. Tremtyje gimęs J.Markauskas jau visai kitokiu kampu galėjo papasakoti istoriją", – teigė C.Heinermann.
Tolima kelionė
Ketvirtoji ir penktoji knygos – tai pačios menininkės, kaip fotografės, indėlis į šį vizualinį projektą. Ji keliavo po Altajų ir Irkutską ir kelionę dokumentavo meninėmis nuotraukomis. Paklausta, kokį jausmą jai paliko kelionės po atšiaurias Rusijos vietas, menininkė atsakė, kad ją buvo apėmęs dvejopas jausmas.
Tradicijos: pasiruošimas vestuvėms Kara-Koby, Altajuje. Claudios Heinermann nuotr.
"Kai bandai įsivaizduoti, kaip jautėsi čia atvykę tremtiniai, apima siaubingas jausmas – tu esi vienas pasaulio krašte, tikrai sunku suvokti. Tačiau keliaujant mūsų laikais, man šios vietos pasirodė labai įdomios, o gamta nepaprastai graži", – atradimais dalijosi fotografė.
C.Heinermann į šią kelionę leidosi drauge su "Misija – Sibiras" projekto dalyviais. Kelionės tikslas buvo rasti istorijos pėdsakų – kapavietes, vietas, lietuvius, kurie ten pasiliko. Menininkė fotografo gamtą, aplinką, kultūrą ir papročius tos realybės, kurioje kadaise gyveno tremtiniai ir kurioje vis dar gyvena vietiniai gyventojai. Ekspedicijos nariai keliavo iš kaimo į kaimą, bandydami surasti vyriausius žmones ir surinkti jų prisiminimus apie čia gyvenusius lietuvius. Šie prisiminimai pasirodė esantys labai gyvi – daug kur buvo galima išgirsti pasakojimų apie mūsų tautiečius.
Knygose fotografė taip pat dalijasi nuotraukomis iš kelionės po Irkutską. Šią vietą menininkė pasirinko po to, kai negalėjo gauti leidimo nuvykti prie Laptevų jūros. Irkutskas istoriškai svarbus tuo, kad prie Laptevų jūros gyvenusiems tremtiniams po Stalino mirties buvo leista persikelti būtent į šį miestą. C.Heinermann susitiko su ten pasilikusiais ir į Lietuvą negrįžusiais tremtiniais.
Be lietuvių tremtinių, į Irkutską buvo atkelti ir čiurapčių tautos žmonės iš Jakutijos, kuriuos menininkė taip pat kalbino. Komplikuota trėmimų istorija atsiskleidžia per bendrus ištremtų tautų atsiminimus – tiek lietuviai, tiek čiurapčios buvo iškeldinti iš savo žemių, gyveno tomis pačiomis sąlygomis, tėvai kartu žvejodavo, o vaikai kartu lankė mokyklas, visus kaustė ta pati nežinomybė ir baimės jausmas.
Be prisiminimų apie lietuvius, menininkė taip pat rinko ir vietinių žmonių istorijas bei patirtis Stalino laikais. Knygose pasakojama ir apie Altajaus bei Irkutsko pagrindinį tikėjimą – šamanizmą. Stalino laikotarpiu jis buvo uždraustas ir kelias kartas praktikuotas tik pogrindyje. Šiais laikais jis atgaivintas ir užima svarbią vietą čia gyvenančių žmonių kasdienybėje.
Menininkė dalijosi įspūdžiais, kaip teko dalyvauti šamaniškose vestuvėse, keliaudama turėjo stoti pakelėse ar kitose dvasiškai svarbiose vietose ir stebėti, kaip vietiniai atlieka dievybes pagerbiančias apeigas, kad būtų suteiktas leidimas tęsti kelionę. "Tai, kad per kelias kartas trukusias represijas šis tikėjimas nebuvo užgniaužtas, yra tikrai įspūdinga. Šiuos pasakojimus susiejau ir su tremtinių išgyvenimais", – mintimis dalijosi C.Heinermann.
C.Heinermann fotoknygų galima įsigyti Kauno fotografijų galerijoje.
