Taip pat yra manančių, jog prie šio viruso sukūrimo ar platinimo rankas galėjo prikišti CŽV arba bent jau George‘as Sorosas (1930). Vis dėlto žymus kinų gydytojas Ci Liuxinas (1958), savo akimis regėjęs Comorra viruso siautulį, tvirtina, jog šios užkrečiamosios ligos atsiradimo aplinkybės buvusios gerokai įdomesnes, nei yra linkę tikėti lunatikų profesinės sąjungos "Tikroji tiesa" nariai.

Kadaise C.Liuxinas buvo visame pasaulyje žymus lytiškai plintančių ligų specialistas, o jo bestseleris "Sifilio ir gonorėjos egzistencialistinė ekvilibristika Wolfgango Amadeuso Mozarto ir Ludwigo van Beethoveno kūrybos kontekste" (2025) buvo išversta net į 375 kalbas (įskaitant ir etruskų).

2046 m. jis laimėjo Nobelio taikos premiją už pirmojo žalos gamtai nedarančio prezervatyvo išradimą, tačiau aplinkosaugos aktyvistė Greta Thunberg (2003) viešai apkaltino žymųjį mediką patento vagyste ir dviejų žiniasklaidos stabų akistata netrukus persikėlė iš "Facebook" socialinio tinklalapio į teismo salę.

Šiuo metu dr. C.Liuxinas rašo naują knygą apie Comorra viruso pandemiją, kurioje atskleidžiamos sensacingos, iki tol nežinotos ligos susikūrimo ir išplitimo visame pasaulyje aplinkybės. Anot gydytojo, viskas prasidėjo toli gražu ne Uhano turguje, kur kiekvienas protėvių tradicijas gerbiantis kinas ateina stebėti, kaip gatvėje besituštinančius egzotiškus gyvūnus vietiniai mėsininkai kliento akivaizdoje paverčia žaliava kepsniams.

C.Liuxinas teigia, jog iš tikrųjų viskas prasidėjo likus kelioms savaitėms iki protrūkio Uhane ir ne kur kitur, o Šiaurės Korėjoje.

"Vieną popietę, ramiai sėdint kabinete, netikėtai pasklido žinia, jog grupė mokslininkų, tarp jų ir aš, esame pakviesti skubaus vizito į Šiaurės Korėją. Tuo metu ši valstybė buvo viena uždariausių pasaulyje ir nedaug ką įsileisdavo, o žlugus Sovietų Sąjungai, Kinija liko bene vienintelis jos ramstis. Tiesa, tuo metu sklido gandai, kad jaunasis Kim Jong-unas (tiksli gimimo data nežinoma) ruošiasi sekti Dengo Xiaopingo (1904–1997) pavyzdžiu ir gal net ketina įsileisti Čečėnijos, Irano ir Islamo valstybės investuotojus", – prisiminė dr. C.Liuxinas.

Tuo metu C.Liuxinas jau buvo nemenkai žinomas Šiaurės Korėjoje, mat jo dukterėčia, turinti JAV pilietybę, kadaise kūrė dokumentinį filmą "National Geographic" kanalui apie pabėgėlius iš Šiaurės Korėjos. Slaptosios Šiaurės Korėjos tarnybos ją pagrobė, taigi pasinaudodamas savo autoritetu C.Liuxinas sutiko viešai paremti Kim Jong-uno mokslines teorijas apie galimybes pakeisti žmogaus kraujo grupę.

Už šią auką C.Liuxinas ne tik pelnė laisvę giminaitei, bet ir buvo pripažintas Šiaurės Korėjos garbės daktaru bei gavo prestižinę Kim Il-sungo (1912–1994) gamtos mokslų premiją.

"Lydimi Šiaurės Korėjos tarnybų važiavome Pchenjano gatvėmis iki Didžiojo vado rezidencijos. Vienoje gatvėje pastebėjome gausią minią, susispietusią aplink didelį TV ekraną. Žymioji valstybinio kanalo diktorė savo sodriu ir žemu it samurajaus balsu rėkė: "Čiun Čai van kašimo trach tibudich tibudach", kas Šiaurės Korėjos komunistų kalba reiškė: "Pranešame, kad mūsų mokslininkai ką tik sėkmingai išbandė naują, niekur neregėtą cheminį ginklą. Šlovė Didžiajam vadui, mūsų XXI a. Saulės šviesai."

Anot pasakotojo, vos ištarus šiuos žodžius, minia ėmė keistai baubti ir kratyti į orą iškeltas savo plaštakas, o viena vyresnio amžiaus moteris pradėjo klykti: "Išgirdusi šią žinią, čiupsiu į rankas automatą ir paleisiu žarnas niekšams amerikiečiams."

Jai nutilus netoliese stovėjęs jaunesnis vyras krito ant kelių ir iškėlęs rankas į dangų pradėjo dejuoti: "Negaliu apsakyti, koks esu dėkingas likimui ir Didžiajam vadui, leidusiam man gyventi šiomis visai socialistinei liaudžiai svarbiomis dienomis."

Vėliau maža, gal 7 metų, mergaitė jiems pritarė: "Kol Kim Jong-unas su mumis, joks kapitalizmas mums nebus baisus."

"Net man, savo akimis regėjusiam fanatišką Mao (1893–1976) garbinimą ir Kinijos kultūrinę revoliuciją, visi šie šūkiai ir gestai atrodė itin keistai", – prisipažino medikas.

"Mūsų ekskursija po Pchenjaną netruko ilgai, tarnybų prievaizdai net nenuvežė į Kim Jong-uno senelio ir tėvo mauzoliejų, kad nusilenktume dabartinio diktatoriaus pirmtakų kateriams ir mašinoms. Atsidūrę Kimo rezidencijoje, netrukome suprasti, kodėl."

Anot C.Liuxino, visuose rūmuose vyravo sumaištis, o įtampa ir nerimas tiesiog sklandė ore.

"Vietiniai generolai ir nomenklatūros elito atstovai atrodė sutrikę ir nežinantys, kokių priemonių imtis. Tik nedaugeliui mūsų delegacijos narių buvo suteikta garbė asmeniškai pamatyti Didįjį vadą. Jaunasis Kimas buvo sulysęs ir nebepriminė to riebaus paršelio, kadaise spaudusio ranką Donaldui Trumpui (1946). Jo žvilgsnis buvo apsiblausęs, lyg žmogaus, kuriam ką tik paleido vidurius, veidas išmuštas prakaito, o odą nusėję vėjaraupius primenantys spuogai. Skirtumas tik tas, jog šie buvo gerokai didesni ir pulsavo, lyg būtų gyvi. Diktatoriui iš nosies varvėjo gleivės, o kartais jis per abi šnerves netgi išpūsdavo spalvotus burbulus, kurie pakilę iki lubų nesusprogdavo."

Pasak C.Liuxino, matydami šį reginį, nomenklatūrininkai plojo Kimui, o vienas generolas net garsiai ištarė: "Koks šaunus Didysis vadas, nepraranda gyvenimo džiaugsmo net sunkią akimirką ir žino, kaip juo dalytis su liaudimi."

Išgirdęs šią frazę, C.Liuxinas staiga prisiminė gatvėje regėtą vaizdą ir suprato, kad diktatoriaus ligos priežastis veikiausiai yra tas pats cheminis ginklas, kuriuo gyrėsi valstybinio televizijos kanalo pranešėja.