Premijos skirtos Kauno valstybinio muzikinio teatro solistui Martynui Beinariui, poetui Edmundui Janušaičiui, kompozitorei Giedrei Pauliukevičiūtei, meno kūrėjai Julijai Pociūtei ir aktoriui Dainiui Svobonui.

M. Beinaris apdovanojamas už Volfgango Mocarto vaidmenį miuzikle „Mozart!“, Romo Kalantos vaidmenį roko operoje „1972“, pasirodymą pernai vasarą vykusiose gastrolėse Vengrijoje.

E. Janušaičiui apdovanojimas teikiamas už eilėraščių knygas „Vėjų gaudyklė“, „Žaliakalnio ložė“, romanus „Su manimi ir be manęs“, „Čia esu aš“.

G. Pauliukevičiūtei premija – už beveik tris dešimtmečius apimančią kūrybą, pedagoginę ir įvairiapusę muzikinę veiklą, ryškų įnašą į Lietuvos ir Kauno muzikinę kultūrą.

J. Pociūtė apdovanojama už pernykštį dalyvavimą tarptautinėje meno mugėje „Art Vilnius“, Dailininkų sąjungos veikloje, atstovavimą Kauno menininkams užsienio projektuose.

D. Svobonas įvertintas už ilgametę, reikšmingą kultūrinę veiklą Kauno mieste. Pernai jis sukūrė Prospero vaidmenį „Audroje“, vaidino spektaklyje „Dorianas“, kurio kūrybinė grupė apdovanota „Fortūnos“ prizu.

Kauno miesto kultūros premija skiriama kultūros ir meno kūrėjams už praėjusių metų sėkmingą kūrybinę ir meninę veiklą, ilgametę ir reikšmingą kultūrinę veiklą Kaune, įsimintiniausią kultūros iniciatyvą, geriausią jaunojo menininko ar kolektyvo debiutą.

Kasmet skiriama iki penkių premijų, vienos premijos dydis – 3 tūkst. eurų.

Pirma kartą Lietuvos dramos teatro scenoje H. Ibseno pjesę pristatė menininkų iš Vengrijos ir Lietuvos komanda. Spektaklio kūrybinė komanda – Vengrijoje gerai žinomas režisierius ir aktorius Csaba Polgár, dramaturgas Árminas Szabó- Székely, scenografė ir kostiumų dailininkė Lili Izsák, kompozitorius Tamás Matkó. Vaidmenis spektaklyje sukūrė NKDT aktoriai: Dainius Svobonas, Dovydas Pabarčius, Kamilė Lebedytė, Eglė Mikulionytė, Martyna Gedvilaitė, Kęstutis Povilaitis, Gintautas Bejeris, Artūras Sužiedėlis.

Į išskirtinę premjerą atvyko prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, SDG (Saugaus darbo garantas) įmonių grupės vadovai Rūta ir Eduardas Jasai, „Kaunas Jazz“ vadovas Jonas Jučas, Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis, Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta, režisierius Julius Dautartas ir daugelis kitų kviestinių svečių.

Dviejų dalių sceninis veiksmas sudėliotas kelio filmo stilistika. Pagrindinis herojus Peras Giuntas vaizdo kamera fiksuoja vaizdus, vėliau peržiūri savo kelionių retrospektyvą. Spektaklio kūrėjai siūlo įsivaizduoti Perą Giuntą, svajojantį apie neeilinius žygius ne norvegiško miško trobelėje, trolių apsupty, bet aplinkoje, įkvėptoje devintojo dešimtmečio pabaigos.

Šis spektaklis – tai pasakojimas apie prieštaravimus tarp gabumų ir siekių, norų ir galimybių, apie savęs paieškas, apie maištą prieš tau skirtą likimą, apie laisvę ir jos ribas, atsakomybę ir visa apimančią meilę, apie kovą su troliais, kurie iš tiesų slypi kiekvieno iš mūsų viduje, užrakina mus infantilumo narve, trukdo surasti save ir įprasminti savo gyvenimą.

Susidūrimas su galingu ir norvegišku „Faustu“ tituluojamu kūriniu C. Polgár nebe pirmas – jis yra sukūręs Pero Giunto vaidmenį ir paruošęs interaktyvų spektaklį jaunimui Vengrijoje.

„Mūsų specialybėje labai svarbus kalbėjimasis su žiūrovais čia ir dabar. Kai to nėra, labai sunku. Kine tu atsiduodi režisieriaus valiai, o teatro scenoje labai liūdna, kai nejauti atsako“, – apie kaukėmis pridengtą bendravimą su žiūrovais pasakoja D.Svobonas.

„Žiemą dramos buvo, – neslepia žinomas aktorius. – Ar eit į statybas cementą maišyt, ar dar kažką daryt, nes gyventi tai reikia. Ar kažkaip nepasiduoti, išlaukti ir toliau žygiuoti“, – apie sunkų periodą „Kauno dienos“ studijos žiūrovams pasakos D.Svobonas.

Jau šį penktadienį mėgstamą aktorių išvysime LNK televizijos eteryje vedant tradicinį dienraščio „Kauno diena“ renginį – „Metų kaunietės“ rinkimus.

D. Svobonas jau ir pats nesuskaičiuoja, kiek įsimintinų vaidmenų sukūrė savo pagrindinėje darbovietėje, Kauno dramos teatre.

Tačiau „Žinių radijo“ laidoje „Kauno diena“ pokalbis su D. Svobonu ne tik apie aktorystę. Vargiai rastumėte dar vieną interviu, kuriame aktorius atvirai pasakotų apie savo patirtį darbuojantis TV laidoje „Farai“.

Dainius neslepia dėl šio projekto sulaukęs priekaištų iš teatro kolegų, tačiau atvirumu garsėjantis vyras sako niekuomet nesigailėjęs dėl šio pasirinkimo. Vilniuje gimęs ir augęs, tačiau Kaune šaknis įleidęs

D.Svobonas taip pat palygins šiuos amžinai tarpusavyje konkuruojančius didmiesčius bei pasidalins savo spėjimais, kodėl jis toks retas svečias lietuviškuose filmuose ir serialuose.

Likus daugiau kaip pusvalandžiui iki šventės pradžios, Tunelio gatve ir Žaliaklnio gatvelėmis link Dainų slėnio nusidriekė tautiniais rūbais vilkinčiųjų vorelės, daugiausia – jaunimas. Žiūrovai nusėdo amfiteatrines tribūnas, specialiose tribūnose išsirikiavo trispalvės spalvų marškinėliais vilkintys choristai.

„Į Dainų šventę atsivedžiau beveik 40 tautinių šokių ansamblio „Malūnėlis“ vaikų. Dainų šventėse mes dalyvaujam kasmet, juk tai ugdo vaikų meilę tautinei kultūrai ir Lietuvai. Jei vaikui per Dainų šventę per nugarą eina šiurpuliukai – vadinasi, viskas gerai, mūsų tikslas pasiektas“, – įsitikinusi „Malūnėlio“ meno vadovė ir choreografė Birutė Brazdžiūtė.

Šalia „Malūnėlio“ būriavosi LSMU gimnazijos tautinių šokių kolektyvo „Eglynėlis“ jaunosios narės.

Jei vaikui per Dainų šventę per nugarą eina šiurpuliukai – vadinasi, viskas gerai, mūsų tikslas pasiektas.

„Mes pirmą kartą Dainų šventėj dalyvaujam, nes dar tik pirmus metus šokam. Berniukų kolektyve galėtų būti ir daugiau. Dabar mūsų, mergaičių – dvylika, o berniukų – tik septyni. Bet mes dažnai šokam tokius šokius, kur poros nereikia. Ir dabar tokį šokį šoksim“, – pasakojo LSMU gimnazijos penktokės.

„Dainų šventės nuotaika labai autentiška, ją sunku su kuo nors palyginti. Ne tik pačioj šventėj – ir jai ruošiantis būna labai smagu, tai suteikia daug džiaugsmo, gerų emocijų. Apskritai, tautinius šokius šokti smagu. Merginų kolektyve – sočiai, nesiskundžiam“, – šypsojosi Kauno kolegijos tautinių šokių kolektyvo „Kaukas“ šokėjas Augustas Masaitis.

Fakelą Dainų šventės aukurui uždegti nešė keturių kartų atstovai – nuo vaikų iki senjorų, aukurą uždegė šventės meno vadovė Danguolė Beinarytė.

„Kol mes visi kartu dainuosime, tol bus gyva ir lietuvybės, ir Dainų švenčių tradiciją pradėjusio kompozitoriaus Juozo Naujalio dvasia“, – pradėdamas šventę sakė jos vedėjas aktorius Dainius Svobonas.

Kalbant apie Dainų švenčių tradiciją Kaune, po J.Naujalio dažnai minima dirigentė Leokadija Januškienė.

Už viso gyvenimo nuopelnus, už ilgametį darbą puoselėjant šias šventes Kaune jai įteiktas aukščiausio lygio apdovanojimas, teikiamas mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams – „Aukso vainikas“.

Netrukus suskambo „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“ ir kitos dainos, be kurių neįsivaizduojama Dainų šventė. Dainas keitė liaudies šokiai. Žiūrovai negailėjo aplodismentų, pritarė choristams, kartu su jais darė „bangas“.

Dainų šventė vadinama viena gražiausių Kaune gimusių tradicijų. Tautos bendrumo, vienybės jausmą stiprinanti šventė šiemet skirta lietuvių profesionaliosios muzikos patriarcho J. Naujalio 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Jam šventėje skirta daug dėmesio, pasitelkiant vaizdo projekcijas, pasakot jo gyvenimo istoriją. 1924 m. pirmajai dainų šventei vadovavęs kompozitorius pradėjo iki šiol gyvą tradiciją, kuri jau 95 metus suburia lietuvius bendrai dainai ir šokiui.

Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro surengtoje šventėje dalyvauja suaugusiųjų, studentų, moterų, vyrų, merginų, berniukų, jaunuolių bei moksleivių chorai, vaikų, jaunimo ir vyresniųjų tautinių šokių kolektyvai ir ansambliai, solistai Linas Adomaitis, Otilija Žikas, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“.

Šventės programoje – per 30 chorinių kūrinių ir choreografinių kompozicijų. Be visiems gerai žinomų klasika tapusių kūrinių, čia skamba ir nauji, dainų šventėse dar neskambėję kūriniai.

Po šventės, apie 22 val., pro Dainų slėnį važiuos daugiau autobusų ir troleibusų, kad šventės dalyviai ir žiūrovai viešuoju transportu galėtų patogiai pasiekti namus.

Elgiasi kaip šuniukas

Šią teisę – suteikti katinui vardą – Dainius įgijo tik po to, kai sutiko, kad žmona pati parinktų vardą jų sūnui Adomui. Kodėl pavadino katiną Šmikiu? "Todėl, kad jam labai patinka šis vardas, – išsisuko nuo tikslaus atsakymo aktorius, kartu patikinęs, kad šis jaunas katinas atsiliepia ir į kitus vardus – Munis, Maskarponė, Operatorius ir pan., – bet katinas labiausiai vertina vardą Šmikis. Ir neatsitiktinai.

Pakilę iš kiemo laiptais prie namo durų, išgirdome garsų miaukimą – taip Šmikis pranešė namie buvusiai šeimininkei apie atvykusius žmones, pirmas su jais pasisveikino. "Tai labai smalsus ir budrus sutvėrimas. Lyg šuniukas. Ir nesidrasko, kaip dera katėms, o kandžiojasi. Ir sekioja paskui šeimininkus. Kaip šuo. Žodžiu, tikras katšunis", – tikino Dainius, praverdamas namų duris.

Ir nesidrasko, kaip dera katėms, o kandžiojasi. Ir sekioja paskui šeimininkus. Kaip šuo. Žodžiu, tikras katšunis.

Išvydęs nepažįstamus žmones, Šmikis dar kartą juos "aplojo" ir, atlikęs šią katšunio misiją, nukūrė laiptais į saugų jam antrą namo aukštą. Pasak Vilijos, pakvietusios svečius prie kava kvepiančio stalo, Šmikio dabar neverta šaukti, kad ateitų, – jis pats nuspręs, kada pasirodyti kambaryje. Mat katinas visur ir visada turi savo nuomonę – pats geba rinktis, kaip elgtis ir net įspėti apie artėjančią nelaimę.

Nujautė nemalonų įvykį

"Kartą, kai Dainius išėjo į kiemą su meškerėmis, ketindamas išvažiuoti žvejoti, Šmikis užšoko ant palangės ir, žiūrėdamas pro langą į keliuką, kuriuo turėjo išvažiuoti į žvejybą Dainius, ilgai ir pratisai kniaukė. Pažindama jo kniaukimo intonacijas, supratau, kad jis jaučia kažką negero. Išbėgusi į kiemą pasakiau apie tai Dainiui ir paprašiau nevažiuoti į žvejybą. Bet kur tau – argi patikės vyras žmonos katinu? Išvažiavo. Bet netoli – stabtelėjusį centrinėje Marvelės gatvėje Dainiaus automobilį pabučiavo kitas. Štai ką reiškia netikėti Šmikiu", – nusijuokė Vilija.

Tuo metu katinas, pagaliau nusprendęs patenkinti svečių smalsumą, išdidžiai įžengė į svetainę ir dar kartą garsiai pasisveikino su jam nepažįstamais žmonėmis, sėdinčiais prie stalo ir geriančiais kavą. "Kartą mes, laukdami senų draugų, padengėme kavai stalą, ant kurio buvo mėgstamas Šmikio patiekalas – "Maximoje" pirkti avižinių dribsnių sausainiai. Juos pajutęs, katinas nedvejodamas užšoko ant stalo ir pritūpė prie indo su savo skanėstais – sausainiais. Kas buvo toliau? Kadangi mūsų draugai šypsodamiesi žvelgė į tokį Šmikio elgesį, tai jis liko tupėti prie savo skanėstų indo. Kai viena viešnia ištiesė ranką sausainių link, katinas akimirksniu sureagavo į tokį pasikėsinimą – šėrė letenėle per ištiestą ranką. Viešnia, žinoma, nepatikėjo, kad Šmikis galėtų šitaip saugoti savo skanėstus ir dar kartą pamėgino paimti sausainį, bet rezultatas buvo toks pat. Tik man Šmikis leido paimti vieną sausainį. Dainius net nufilmavo tą jo šunišką elgesį ant stalo. Beje, katinas taip vertina tuos sausainius, kad ne vieną yra nunešęs į lovą ir paslėpęs po antklode. Visai kaip šuo kieme", – pasakojo Vilija.

Ignoruoja pirktinį būstą

Kadangi šį kartą svečiai buvo vaišinami ledais, o ne sausainiais, tai Šmikis ramiai šmirinėjo po kambarį, nekreipdamas dėmesio į stalą. Pagaliau stabtelėjo prie kartoninės dėžės su minkštu įklotu ir, ten susirangęs, užsnūdo. Mat jam nepatinka šilti, patogūs kačių nameliai, kurių gausu specializuotose parduotuvėse. Tačiau katinas visada apžiūri visas pirkinių ar dovanų dėžes ir būtinai įsitaiso jam tinkančioje ir patikusioje.

Kai Vilija pakvietė Šmikį bendrai su šeimininkais nuotraukai, katinas pakėlė galvą ir, kiek pasvarstęs, staigiai pakilo iš dėžės. Tačiau jis neatėjo pas šeimininkę, o vėl nukūrė plačiais mediniais laiptais į antrą namo aukštą, iš kur nekrutėdamas abejingai spoksojo į jį kvietusią ateiti šeimininkę. "Tikras Šmikis, – pyktelėjo Vilija. – Bet turėkim kantrybės – pamatysit, ateis pats, nes yra labai smalsus." Pasak gyvūno šeimininkės, nepaisant jo savotiškų įpročių, šio katino neįmanoma nemylėti. Abejojančiųjų tokiu teiginiu Šmikio akys klausia: "Jei tu nemyli manęs, tai ką tu myli?"

Pelių baimės galia

Kol katinas svarstė, nusileisti laiptais žemyn ar ne, jo šeimininkė papasakojo Šmikio atsiradimo šiuose namuose istoriją. Anot Vilijos, jis čia atsirado neatsitiktinai. Mat jauna moteris buvo prisiklausiusi istorijų apie senuose namuose – o Svobonai pirko seną namą ir jį rekonstravo – šmirinėjančias peles. Labai bijanti pelių Vilija ypač baiminosi susitikimo su jomis vonios kambaryje.

"Kadangi aš tikrai labai bijau pelių, tai pasakiau Dainiui, kad nesikraustysiu į naujus namus, jei ten nebus katino. Taip mūsų namuose atsirado Šmikis. Jis gimė šeimoje, kuri labai mylėjo ir jį, ir jo motiną, ir jo broliukus su sesutėmis. Kai įžengėme į tuos namus, pirmiausia atkreipėme dėmesį į užrašą "Katinų kambarys" ant vieno kambario durų. Tai ir prajuokino, ir daug pasakė apie katinuko šeimininkus", – pasakojo Vilija.

Dainius nesupranta katinų

"Aš visiškai nesuprantu katinų, todėl esu tik maisto ir kraiko Šmikiui tiekėjas. Norėčiau šuns – juk turėjau kažkada, bet apie tai reikėjo anksčiau galvoti, – palingavo galvą D.Svobonas. – Tiesą pasakius, Šmikis iš dalies panašus į šunį. Kartais jis būna labai užsispyręs ir nenuolankus. Turiu galvoje jo elgesį su mūsų sūneliu Adomu. Kai šis, dar nemokėdamas vaikščioti, šliaužiojo grindimis, Šmikis jį ramiai stebėdavo, tačiau jei Adomo kelyje pasitaikydavo katinas, šis jokiu būdu nesitraukdavo šalin. Maža to, tol tvatindavo Adomą lentenėle, kol mažylis nepakeisdavo šliaužimo krypties. Žodžiu, tikras Šmikis. Tiesa, jie, Adomas su katinu, dabar dideli draugai. Šmikis net įsitaiso Adomo lovoje pokaičio, o štai nakčiai atsėlina į mūsų miegamąjį. Ir lieka. Ypač žiemą, nes yra didelis šilumos mėgėjas."

Dainiaus žodžius apie Šmikio meilę šilumai patvirtino Vilija ir pridūrė: "Mėgstamiausia Šmikio vieta žiemą – šilta, sausa keptuvė, kurią jis kartą aptiko ieškodamas šiltos vietelės. Pomėgis smalsauti, kur reikia ir kur nereikia, kartą jį atvedė į gyvūnų kliniką. Mat šmirinėdamas vienoje vaikų šventėje mūsų namuose prarijo balioną. Iš tikros pražūties jį išgelbėjo veterinarijos gydytoja chirurgė Brigita Grigalevičienė. Po to įvykio iš vaikų švenčių išnyko balionai."

Dainius atkreipė dėmesį į keistą katino seksualumo formą, kurią anksčiau, būdamas paauglys, jis demonstruodavo, rodydamas šeimininkams savo genitalijas. Paskui buvo pradėjęs žymėti savo teritoriją namuose, bet visa tai jau praeityje – Šmikis dabar jau kontroliuoja savo elgesį.

Metus dirbo gidu

Šmikis leidosi fotografuojamas su šeimininkais, bet po fotosesijos iškart nukūrė prie vonios kambario durų ir pradėjo dainuoti. Pasirodo, tokiu būdu jis prašo gerti. Įleistas į patalpą, šoko prie kriauklės ir laukė, kada šeimininkė atsuks čiaupą. Tuomet pasigardžiuodamas lakė silpna srovele tekantį vandenį. Numalšinęs troškulį, ilgai ir nuobodžiai kažko prašė Vilijos. Ši paaiškino, kad šį kartą prašo žaisti su juo ar paduoti jo mėgstamus žaislus. Beje, katinas labai nemėgsta būti vienas namuose – jam būtina bendrauti. Todėl Svobonai, išvažiuodami atostogų į užsienį, palieka jį pas giminaičius. Deja, jis per kelias dienas spėja nukamuoti žmones savo siekiu bendrauti, žaisti, "kalbėti".

"Gaila, kad namo remontą seniai pabaigėme – katinas sutikdavo kiekvieną mūsų draugą, atvažiavusį pasmalsauti, kaip mums sekasi rekonstrukcija. Pasitikęs svečius trumpu "miau", išdidžiai vesdavo į pertvarkomus kambarius. Mes su svečiais kikendami eidavome paskui jį. Žodžiu, Šmikis mūsų name kurį laiką savo noru dirbo gidu. Beje, savo noru jis buvo ir į skalbyklę įlindęs, bet, laimei, nebuvo ten išskalbtas. Savo vaikystėje Šmikis buvo labai labai neapdairus, judrus, tai nenustebino mūsų, susilaužęs priekinę letenėlę", – pasakojo Dainius, mėgindamas pasikviesti karakulinį kornreksą Šmikį ant kelių. Tačiau katinas, kaip įprasta tokiu atveju, paskendo ilguose apmąstymuose – pamaloninti šeimininką ar ne? Pagaliau priėmė sprendimą – pasuko laukujų durų link. Tarsi parodydamas visiems, kad gana tų kalbų ir pozavimų fotografui.

Aukos užkalbėjimas

Atlikęs įprastą atsisveikinimo su svečiais ariją prie lauko durų, Šmikis grįžo į namo vidų. Pasirodo, jo nedomina kiemas, pievelė, čia pat skraidantys paukščiai. Tiesa, jam patinka stebėti sparnuočius pro langą, tupint ant palangės. Tada kornreksas ilgai ir nuobodžiai kalena dantimis – šį procesą Šmikio namiškiai vadina aukos užkalbėjimu.

Beje, Lietuvoje įprasta kornreksų veislės kates vadinti kornišreksais. Šios karakulį primenančio kailio ilgakojės katės yra kilusios iš Anglijos, Kornevilio. Veislės pradininku 1950 m. tapo kačiukas, į šį pasaulį atkeliavęs garbanotu kailiu dėl savaiminės mutacijos. Tuo kačiuku iškart susidomėjo veislininkai, nusprendę išvesti naują kačių veislę. Kornreksai išvesti kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Kas jau kas, o Šmikis tikrai turi naminių kačių genų – jo įpročiai, prisirišimas prie namų ir prie juose gyvenančių žmonių kelia kitiems ne tik nuostabą, bet ir geraširdišką šypseną.

3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklais apdovanoti Krepšinio mokyklos „Aisčiai“ trenerė Birutė Jankauskienė, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai Nijolė Ona Lepeškaitė ir Dainius Svobonas, Lietuvos teatro ir kino aktorė Doloresa Kazragytė, bendrovės „Kauno tiltai“ generalinis direktorius Aldas Rusevičius, Kauno M. K. Čiurlionio draugijos narė, skulptorė, pedagogė Dalia Ona Palukaitienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas ir daktaras, kunigas Saulius Paulius Bytautas bei Kauno krepšinio mokyklos treneris Jurijus Fiodorovas.

Choreografui, baletmeisteriui Vytautui Buterlevičiui buvo įteiktas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas.

Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu už nuopelnus įtvirtinant Kauno miesto savivaldą, įgyvendinant pilietines iniciatyvas ir kuriant miesto įvaizdį, buvo apdovanoti Audra Liaudanskienė, Roma ir Simonas Galiniai, Dainius Babilas, Violeta Bakutienė, Regina Markevičienė, Dainuolė Kazlauskienė ir Ona Janutė Leonavičienė. Pasidabruotas J. Vileišio medalis įteiktas karo istorikui prof. dr. Valdui Rakučiui.

Kauno miesto simbolis - Tauriukas - įteiktas muzikologei Alinai Ramanauskienei, o Kauno miesto mero padėkos raštai - kauniečiams Rimai Kazėnienei ir Aleksandrui Rave. Trims kauniečiams įteikti „Gerumo kristalai“. Savivaldybės sudarytos Apdovanojimų tarybos sprendimu, šie apdovanojimai atiteko asociacijos „Padedu augti“ vadovei Ingai Laukytei-Budrienei, dirbančiai su neišnešiotų naujagimių šeimomis. Už nuolatines socialines akcijas laureate tapo ir Daiva Valančiūtė. Trečiasis geradaris - Viktoras Jarmolovas, išsaugojęs jaunos merginos gyvybę ir pagarsėjęs kitais kilniais poelgiais.

Ketvirtadienio vakarą iškilminga apdovanojimų ceremonija bei koncertas „Aš - dalis tavęs“ vyks ir „Žalgirio“ arenoje. Čia Kauno miesto Garbės piliečio vardas bus suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui, o kartu bus paskelbti penkių iškilių nominacijų laureatai.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse taip pat bus apdovanoti įvairiose srityse reikšmingais darbais ir pasiekimais pasižymėję kauniečiai.

„Giliai tikiu ir visuomet pabrėžiu, kad kiekvienas pasaulio miestas yra toks, kokie yra jo žmonės. Kaunas šiuo atžvilgiu yra nuostabus miestas, nes jo žmonės - darbštūs, pasitikintys savimi, pozityviai žiūrintys į gyvenimą ir dar, kas yra labai svarbu, visuomet pasirengę padėti tam, kam reikia pagalbos“, - prieš artėjančią apdovanojimų ceremoniją kalbėjo Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

Geriausias režisierius, geriausi pagrindinio ir antraplanio vaidmens atlikėjai – šiose kategorijose dėl aukščiausio šalyje teatro apdovanojimo, „Auksinio scenos kryžiaus“, šiemet varžysis Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT). Šias nominacijas pelnė spektaklis „Karalius Lyras“. Tarp geriausiųjų – kūrinio režisierius Jonas Vaitkus, Karalių Lyrą suvaidinęs aktorius Vytautas Anužis ir Grafo Glosterio sūnaus Edgaro vaidmenį sukūręs aktorius Viačeslavas Lukjanovas.

Kartu su J.Vaitkumi į geriausio metų režisieriaus vardą pretenduoja Artūras Areima (spektakliai „Kartu" ir „Ričardas II: Post factum"), Eimuntas Nekrošius (spektaklis „Jobo knyga") ir Gintaras Varnas (opera „Kornetas" ir dramos spektaklis „Biografija: vaidinimas“). Iki šiol už geriausią režisūrą „Auksiniu scenos kryžiumi“ J.Vaitkus buvo apdovanotas tris kartus: 2006-aisiais, 2007-aisiais ir 2012-aisiais.

V.Anužis dėl geriausio pagrindinio vaidmens atlikėjo vardo šįmet varžysis su Dainiumi Svobonu (Kiurmanas spektaklyje „Biografija: vaidinimas“) ir Remigijumi Vilkaičiu (Jobas spektaklyje „Jobo knyga“). Tai antrasis kartas, kai aktorius V.Anužis nominuojamas „Auksiniam scenos kryžiui”. 2011-aisiais jis buvo apdovanotas už geriausius antraplanius vaidmenis spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (rež. J.Vaitkus).

V.Lukjanovas į geriausio antraplanio vaidmens atlikėjo vardą pretenduoja kartu su Kęstučiu Macijausku (Tėvas spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos”), Tomas Rinkūnas (Kalabuškinas spektaklyje „Savižudis” ir Vasia komunistas spektaklyje „Kartu”). V.Lukjanovui tai – pirmoji „Auksinio scenos kryžiaus” nominacija.

LRDT vadovas režisierius J.Vaitkus šiemet nominuotas ir Nacionalinės dramaturgijos kategorijoje už spektaklį „Nebylys” (Valstybinis Šiaulių dramos teatras).

Itin sėkmingi Lietuvos rusų dramos teatrui buvo 2013-ieji. Keturis „Auksinius scenos kryžius” tuomet pelnė spektaklis „Eglutė pas Ivanovus”, sukurtas pagal rusų absurdisto Aleksandro Vvedenskio pjesę. Už geriausią režisūrą tąkart apdovanotas J.Vaitkus, už geriausią muziką – kompozitorius Algirdas Martinaitis, už geriausią scenografiją – dailininkas Jonas Arčikauskas, o už geriausią pagrindinį vaidmenį – Auklę suvaidinęs aktorius Valentinas Novopolskis.

Kauno menininkų bendruomenė pagerbė aktorių Dainių Svoboną, pelniusį „Įsimintiniausio 2014 metų Kauno menininko“ titulą. Toks Meno kolegijos ir miestiečių įvertinimas aktoriui atiteko už sukurtus įsimintinus personažus ne tik teatro scenoje, bet Kristijono Donelaičio gimimo metinėms skirtame projekte.

D. Svoboną Meno kolegija ir miestiečiai paskelbė „Įsimintiniausiu Kauno menininku“. Nuo ketvirtadienio vakaro jo vardas puikuojasi Stasio Žirgulio sukurtoje skulptūroje „Sparnuotoji kolona“, kurioje jau yra 25 „Įsimintiniausių Kauno menininkų“ vardai.

D. Svobonas sako, kad praėję metai jam buvo itin darbingi, todėl džiaugiasi, kad tai pastebėjo kolegos.

„Jaučiuosi kaip koks storas generolas, gavęs apdovanojimą. Nežinau, ar to vertas, bet taip nusprendė žmonės, Kauno menininkai, tai yra jau neatšaukiama. Tuo dabar labai džiaugiuosi“, – tikina „Įsimintiniausias Kauno menininkas 2014“ D. Svobonas.

D. Svobonas sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų teatre. Pasak kritikų, jis pretenduoja tapti viena iš pagrindinių lietuviško teatro figūrų, žavinčių aktorine meistryste, tikslumu ir universalumu. Kauno menininkų namų direktorius aktorius Viktoras Valašinas sako, kad kolegijos dėmesį patraukė trys D. Svobono darbai. Bendradarbiaudamas su Kauno valstybiniu choru, kompozitoriaus Vidmanto Bartulio programoje, skirtoje K. Donelaičio gimimo metinėms paminėti, D. Svobonas skaitė K. Donelaičio pamokslus. Paminėti ir jo vaidmenys Jono Jurašo režisuotuose spektakliuose „Balta drobulė“ ir „Barbora“, taip pat paskutinis darbas – Kiurmanas Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Biografija: vaidinimas“.

„Menininkų namų Meno kolegijos nariai visi supranta, kad aktorius yra labai priklausomas nuo režisierių, pavyzdžiui, negausi vaidmenų tais metais ir nieko tu nepadarysi, o kai gauni tris ir jie pasiseka, tai taip ir pavyksta, todėl labai smagu“, – aiškina Kauno menininkų namų direktorius V. Valašinas.

Tarp 25 „Įsimintiniausio Kauno menininko“ titulą pelniusių kūrėjų – vos keli aktoriai. Pirmoji apdovanota aktorė Jūratė Onaitytė, vėliau pagerbta Rūta Staliliūnaitė.

"Nenoriu teatro vadinti namais. Ar "Maximos" kasininkas "Maximą" gali vadinti namais? Juk negali. O vairuotojas gali vadinti autobusą savo namais? Tai yra arba brangi darbo vieta, arba tu ją vertini, arba jos nevertini, ir viskas", – sako 2014 m. įsimintiniausiu Kauno menininku išrinktas produktyvumu ir intensyvia kūrybine veikla garsėjantis aktorius Dainius Svobonas.

Naujųjų metų linkėjimai ir mintys apie gyvenimo ir teatro skirtis, kritikos įtaką ir jų reikšmę, santykį su Kaunu ir laimės bei sėkmės apibrėžimus – pokalbis su menininku D.Svobonu.

– Buvote išrinktas įsimintiniausiu 2014-ųjų Kauno menininku. Koks jausmas gavus šį apdovanojimą?

– Čia pažymėjimas, čia kaip gairelė, na, o jausmas toks kaip gavus apdovanojimą. Kai į snukį gauni ir kai apdovanojimą gauni – labai panašiai būna. Kartais žinai už ką, o kartais – nežinai.

– O šiuo atveju žinote?

– Šiuo atveju žinau už ką. Buvo daug dirbta, ir tiek.

– Kokios emocijos užplūdo apie tai sužinojus?

– Apie emocijas kalbėti apskritai sudėtinga, bet aišku, kad įvertinimas yra didžiulis džiaugsmas. Jis reiškia, kad galbūt ne beprasmiškai čia viskas buvo daryta, bet kyla  kitas klausimas: o kas toliau? Tas įvertinimas – ir atsakomybė, nes niekada tokių dalykų nesu gavęs ir niekada nebuvau taip įvertintas, ir dabar nežinau, ką toliau daryti, raudonas pagalvėles siūtis ar ką? Nežinau, nė neįsivaizduoju. Jaučiuosi kaip storas generolas.

– Nesitikėjote tokio įvertinimo?

– Aišku, kad ne. Ir ta kūryba, ir tie darbai buvo daromi tikrai ne dėl to, o daroma tam, kad kažkaip išsivalytum pats. Po kiekvieno šio kūrybinio akto lieka kažkokia tuštuma su kažkokiomis nuosėdomis.

– Kaip manote, ko reikia norint pasiekti sėkmę?

– Man atrodo, kad jei pradedi siekti sėkmės, tu niekada jos ir nepasieksi. Jeigu tu sieki padaryti kažką, čia yra kitas dalykas. Niekas savaime neateina, aišku, tai yra ir darbas, ir aplinkybės. Pavyzdžiui, šiemet taip susiklostė, kad buvo gražių, sunkių, prasmingų, nekenčiamų, labai mylimų darbų laikas, ir juos reikėjo tiesiog imti ir daryti. Tada padarai – ir baigta. O ką su ta sėkme daryti? Sėkmė – kai ošia salė ar spaudžia ranką? Kas yra ta sėkmė ir kam ji reikalinga?

– Gal per sėkmę ateina vidinis džiaugsmas?

– Na, koks vidinis džiaugsmas? Tada, kai pasieki viską, sau pasakai: o kas toliau? Čia džiaugsmas? Apskritai aš labai noriu klysti: juk ko daugiau klysti, tuo daugiau gauni ir pats.

– Ar susiduriate su kolegų pavydu? Konkurencija?

– Ne.

– Tai labai gerai, nes juk retas to išvengia... O gal jūs į tai tiesiog nefokusuojate savo dėmesio?

– Taip, o kai nekreipi į visa tai dėmesio, tai viskas atšoka kaip nuo žąsies vanduo. Galima baisiausiai knistis, gyventi tuo, ir tada galiausiai pasiimsi kokį pagaliuką ir užmuši save – tai kam to reikia? O tą įvertinimą skyrė Kauno menininkų namų menininkų kolegija, ir aš priklausau tai pačiai menininkų kolegijai, bet man buvo pasakyta, kad šiemet esu skiriamas ten, tai prašom daugiau nebesirodyti šituose namuose metų gale, na, tada paspaudžiau kolegoms rankas ir pasakiau, kad išrinktų teisingai. Ir, rupūžės, išrinko! Tai, manau, jei jie būtų pilni pavydo, tai šito gal būtų nedarę.

– Ar jums svarbi teatro kritika?

– Ne, dėl to, kad dabar teatrologai absoliučiai nedalyvauja kūrybiniame procese, jie mato tik gatavą daiktą, ir tai yra labai liūdna. Nežinau, kodėl jie nesidomi, gal bijosi, gal jiems neįdomu, gal yra kitų įdomesnių reikalų.

– O ar skaitote recenzijas?

– Pasiskaitau, bet kas iš to? Juk tu pats savo klaidas žinai, ir kam tas reikalinga? Ar gera recenzija, ar bloga, ką ji duoda tau kaip kūrėjui? Nieko. Ji gali duoti tik tam bendram burbului, kai staiga pradeda apie tave gerai arba blogai rašyti, tai tik tame. Kūrybiniam procesui tai absoliučiai nepadeda. Teatro kritikai galbūt reikalingi tik tam, kad supažindintų žiūrovą su tuo, kas vyksta tuose spektakliuose, bet dabar tos recenzijos būna tokios sudėtingos, kad mes patys, kurie dirbame su medžiaga, perskaitę nieko nesuprantame, kas ten vyksta tame spektaklyje, nors iki tol žinojome. Čia baisi tendencija jau nežinau kiek metų.

– O kokia tada kritika turėtų būti?

– Aš nežinau, čia ne mano reikalas. Teatro kritika yra atskiras mokslas, atskiras galbūt net ir menas. Mes darome savo. Aš neatsakau už skulptorių, tapytojų, kompozitorių darbus, tai taip pat neatsakau ir už kritikų. Jei jiems yra gerai, jei jie įsivaizduoja, kad šitai teisinga, tai tegul taip ir yra. Mano požiūriu, tai tos teatro recenzijos pasidarė neįdomios, bet galbūt spektakliai yra neįdomūs? O iš kritikų aš nieko nenoriu, gali jie būti, gali ir nebūti. Turi būti režisierius, kompozitorius, dailininkas, teatras, artistai, kolegos – taip, mes su jais dirbame, vargstame, džiaugiamės, bet nė su vienu teatro kritiku po spektaklio nesame pasidžiaugę ir nė su vienu teatro kritiku per repeticijas nesame vargę.

– Pats esate vilnietis. Ar nejaučiate prisirišimo prie ano miesto?

– Esu gimęs ir augęs Vilniuje, bet jau pusę gyvenimo gyvenu Kaune. Dabar, kai su sūneliu važiuojame į Vilnių, tai sakome, kad važiuojame į kaimą pas senelius. Prisirišimą prie Vilniaus jaučiau anksčiau, kai labai norėjosi grįžti, – Kauną juk labai sunku prisijaukinti.

– Ar apskritai sunku prisijaukinti kitą miestą, ar sunku būtent Kauną?

– Kauną. Labai daug kauniečių, išvažiavę į Vilnių ir pagyvenę pusę metų, sako, kad jie yra vilniečiai, o čia, atvažiavęs į Kauną, gyveni 20 metų ir vis dar pagalvoji: koks iš manęs kaunietis? Na, bet kaunietis, nes čia gyvenu, čia mano namai, mano šeima, viskas čia yra, o ir dabar jau ta valanda kelio nėra labai svarbu, tai tokių kelionių atžvilgiu Vilnius labai arti, bet kūrybiniu atžvilgiu, manau, truputį toliau. Vilniuje, be abejo, intensyvesnis ir populiariosios kultūros, ir teatro gyvenimas. Ten jis toks intensyvus, o čia jis turi tokio lėtesnio judėjimo, bet nemanau, kad prastesnio, pastaruoju metu yra nemažai įdomių spektaklių. Vieni geresni, kiti blogesni, bet tematika, aktualumu jie tikrai nenusileidžia vilniečiams.

– Kiek jums svarbus žiūrovas?

– Žiūrovas yra partneris. Būna, kad partneris visai nesiklauso tavęs, būna, kad tu partnerio negirdi, būna, kad viskas yra įdomu ir iš vienos pusės, ir iš kitos, ir tada būna smagiausia.

– Kiti menininkai sako, kad kuria sau, o žiūrovas nėra itin svarbus.

– Pas mus spektakliai skirti žiūrovui, kad jis matytų, suprastų, suvoktų, apie ką kalbama, dėl to yra įdedama daug darbo, kad visa tai įvyktų. Tai nereiškia, kad reikia padlaižiauti žiūrovo skoniui – tai yra skirtingi dalykai, bet kad padarytume taip, jog žiūrovas suprastų ir pačią sudėtingiausią medžiagą – tam dedame labai daug pastangų. Kartais būna, kad ir sudėtinga medžiaga, ir tu tyčia darai, kad žiūrovas sunkiau suprastų, bet tuomet pats turi labai tiksliai žinoti, ką darai. Tačiau kadangi žiūrovas yra partneris, vis tiek bandai padaryti, kad tas partneris atsilieptų.

– Stengiatės kalbėti ta pačia kalba?

– Taip, būtent, turi stengtis daryti tokius dalykus ir kalbėti ta pačia kalba.

– Ar norite savo vaidmenimis daryti jiems įtaką?

– Ne. Kokią įtaką jam daro kažkoks dalykas žiūrovas, turi pasakyti tik pats. Aš nenoriu daryti jokiems suaugusiems žmonėms jokios įtakos. Žmogus ateina su savo gyvenimu, su savo patirtimi, ir tai nereiškia, kad jis yra kvailas ar labai protingas. Mes duodame tam tikrą temą ir žiūrovas arba ją priima, arba ne.

– Kaip jums atrodo, kaip laikui bėgant keitėsi žiūrovas?

– Šiandien žiūrovas labiau žino, kas yra internetas, o šiaip juk yra visos tos pačios tiesos jau tūkstantmečius, tik esmė ta, kaip mes sugebame jas pateikti ir kaip užlenkti tą klausimą. Tos pačios biblinės tiesos ir dar senesnės kaip eina ligi šiol, taip eina. O šis klausimas yra labai svarbus režisieriams. Aktorius vis tiek yra daugiau kaip atlikėjas nei kūrėjas. Be abejo, reikia ir pasikalbėti, ir sutarti, ir išaiškinti kartu – tai ir yra bendras režisieriaus ir aktoriaus darbas. Labai svarbu, kad važiuotume tuo pačiu traukiniu, kad išsiaiškintume. Svarbios ir režisieriaus padiktuotos žaidimo taisyklės, klausimai, kaip į juos atsakyti, kokia forma atsakyti.

– Kas yra aktorius? Gal kaip laidininkas tarp režisieriaus ir žiūrovo?

– Aš manau, kad ne tik tarp režisieriaus ir žiūrovo, bet ir tarp autoriaus–režisieriaus–žiūrovo. Mes, aktoriai, galime daug, jei tik tvirtai stovime tose nustatytose vėžėse kartu su režisieriumi. Jei randi bendrą kalbą, tai būna iš tikrųjų palaima – tada tu gali puikiausiai ir daug improvizuoti labai aiškia kryptimi, tada atsiranda laisvė ir tas žinojimas, ką reikia daryti, tada yra ne vienas kumštis, o autoriaus, režisieriaus ir aktoriaus kumščiai, ir tada ta visa jėga eina į žiūrovą. Tai yra nuostabu, o kai viskas padrikai, tai nieko gero, nors buvo ir tokių darbų.

– Ką darote, kai pasitaiko tokių darbų?

– Kiekvienu atveju skirtingai. Labai daug nuo režisieriaus priklauso. Aišku, ir nuo savęs, būna, kad ir su gražiausiais, įdomiausiais darbais susitinki ir turi daryti labai daug dalykų, kad perlaužtum save.

– Daug yra to savęs laužymo?

– Aišku, to yra kiekviename darbe, nes jeigu tu savęs nelaužai, vadinasi, naudoji kažką iš praeities, tuomet prasideda štampai. Didesnė darbų dalis yra tokie štampai, ir tai tiesiog jauti. Bet būna režisierių, kurie sako: "Ai, gerai, tiks." Na, ir eini, ir nieko iš to gero nebūna. Ir žiūrovas tada gauna tokį truputį drungną – nei šiokį, nei tokį spektaklį.

– Kokios temos šiuo metu jums svarbiausios? Tiek kūryboje, tiek gyvenime.

– Negaliu apsiriboti viena tema, kuri man būtų įdomi, nesu vadovas, režisierius, aš negaliu rinktis. Duoda medžiagą ir tada net tau pati neaktualiausia tema gali tapti labai svarbi tau pačiam, jei tu ją suvoki ir su režisieriumi surandi bendrą kalbą. O gyvenime svarbūs dalykai yra namai, šeima, vaikas, poilsis, – viskas tas pats, kas ir visiems. Gerai, kai grįžti į namus kaip į namus, o ne kažkur kitur.

– O teatrą galėtumėte pavadinti namais?

– Aš nenoriu teatro vadinti namais. Juk ar "Maximos" kasininkas "Maximą" gali vadinti namais? Juk negali. O vairuotojas autobusą gali vadinti savo namais? Tai yra arba brangi darbo vieta, arba tu ją vertini, arba jos nevertini, ir viskas. Aš nenoriu absoliutinti, aišku, teatre yra kitokios taisyklės nei garaže, bet tai yra tik tiek.

– Tai yra riba tarp asmeninio gyvenimo ir teatro?

– Manau, kad ji turi būti. Jei nebūtų, tada susinešame daiktus ir čia miegame, atsinešame kavinukus, darome sumuštinius, verdame sriubas ir visa kita. Nenorėčiau šitaip, nes tada nebelieka asmeninio gyvenimo, ir tada tu pasidarai joks.

– Joks?

– Taip, tu pasidarai joks. Tai kam to reikia?

– Nes iš asmeninio gyvenimo atėjusios patirtys padeda ir kūryboje?

– Taip, todėl ir reikia turėti tą išėjimą, atsiribojimą. Peržengi duris ir atsiriboji, aišku, pagalvoji, bet suvoki, kad tavęs tai dabar neliečia.

– Tikrai taip pavyksta?

– Aišku, ir tuomet yra pačios brangiausios minutės, nes jų kiekvieną dieną yra vis mažiau.

– O kodėl mažiau?

– Dėl to, kad teatras viską siurbia, čia turi atiduoti viską, nes jei teatre duosi truputį, tai tada truputį ir bus. Todėl, kai tik randi laiko, kurio gali neatiduoti teatrui, jis yra brilianto vertės. Turiu labai daug ir gerų, ir gražių pomėgių, ir jie man – kaip atsvara viso to, kas vyksta teatre. Kelerius pastaruosius metus viskas labai intensyviai jame verda, todėl labai džiaugiuosi atostogomis, tomis dienomis, kai esu neužimtas. Nežinau, gal čia yra pervargimo požymiai, bet manau, kad ne. Juk kiekvienam kūrėjai reikia iš kažkur paimti naujų minčių, kiti galbūt skaito, kiti gal dar kažką daro, tačiau tas atsiribojimas būtinas.

– O jūs kur daugiausia to randate?

– Dabar tai per paprasčiausią buvimą ne teatre, buvimą su vaiku, žmona, name, tvarkantis. Kažkada jaučiau aistrą žvejybai, svarbus tas buvimas gamtoje. Dabar irgi pasižiūriu pro vieną langą ir matau, kaip ereliai skraido, pro kitą – kaip stirnos ateina, dar pro kitą kaimynus matau, ir tai daug duoda.

– Minėjote, kad kitiems padeda knygos. O koks jūsų santykis su jomis?

– Buvo labai geras, o dabar jau nebe, nes kokius metus jokios knygos nesu skaitęs, bet, aišku, kad ateis vėl laikas su jomis susitikti. Be abejo, knygos yra didžiulis džiaugsmas, nes su knyga susitinki kaip su savimi, nes skaitai ir gimsta tavo mintys, jausmai, pajautos, viskas čia, ir niekas to pasaulio negali reguliuoti – nei joks režisierius, nei kompozitorius, pats sau esi ir gyveni. Bet dabar tam tiesiog nėra laiko.

– Ką Naujųjų proga palinkėtumėte sau ir kitiems?

– Kad ir kaip pasakyčiau, vis tiek tai bus vienokios ar kitokios banalybių variacijos. Tai gal tada – tiesiog laimingų Naujųjų metų.

– O kas jums yra laimė?

– Baikite su tokiais klausimais. Kas yra meilė? Kas yra laimė? Kas yra džiaugsmas? Kas yra nelaimė – aišku, bet kas yra laimė – nežinau, iš kur aš galiu žinoti? Aš būnu laimingas, kai pagaunu didžiulį upėtakį, o kitas nueina į parduotuvę, nusiperka tą upėtakį, ir jam jokios laimės nėra. Man atrodo, kad vieną dieną yra pilnos kelnės laimės, o kitą dieną jos sausos, ir tuomet vėl kažką darai, kad tos kelnės būtų pilnos.