Kaip pateko į laivą

Antarktida – penktas pagal plotą žemynas, plytintis aplink Pietų ašigalį. Tai šalčiausias, labiausiai vėjuotas, nuošaliausias ir mažiausiai ištyrinėtas žemynas. Būtent prie jo krantų 1968 m. atplaukė laivas "Jantarj" su Danute – pirmąja lietuve, pasiekusia šį tolimą žemyną. Kaip jai tai pavyko?

"Baigdama žuvies produktų gamybos technologijų studijas Kauno maisto pramonės technikume, sulaukiau iš Kaliningrado atvykusių specialistų pasiūlymo dirbti tolimojo plaukiojimo žvejybos laive-šaldytuve. Atsisakyti buvo neįmanoma, nes būčiau likusi be diplomo. Mat sovietmečiu diplomuoti specialistai turėjo trejus metus dirbti paskyrimo vietoje – mano atveju tai buvo jūrinis laivas. Kai pranešiau savo tėvams, kad išplaukiu į jūrą, jie tuo nepatikėjo. Mat nuo vaikystės garsėjau ne tik užsispyrimu, bet ir tuo, kad man darydavosi negera važiuojant autobusu, skrendant lėktuvu. Tai ką jau kalbėti apie laivą?! Žodžiu, tėvai buvo įsitikinę, kad aš neištversiu jūrligės ir greit grįšiu namo", – pasakojo Dana, vaišindama pačios keptu pyragu.

Pirmas reisas

Į pirmąjį reisą jauna žuvies gamybos technologė išplaukė 1963 m. vasario pabaigoje, savo gimtadienio dieną. Pasak Danos, į šiaurę plaukusio laivo kapitonas buvo nuostabus žmogus, specialistas ir psichologas.

"Atsimenu, pačią pirmą audringesnę dieną susirgau jūros liga. Kajutėje su manimi gyvenusi moteris – ji dirbo laivo virtuvėje – nulėkė pas kapitoną ir pasakė, kad aš, kaip jai atrodė, mirštu. Atskubėjęs kapitonas pakalbino mane ir ramiu balsu pasiūlė pakentėti iki artimiausio uosto – ten galėsianti išlipti iš laivo. Kai jis išėjo, akimirksniu pasveikau ir puoliau prie darbo. Beje, vėliau per dideles audras vis vien kentėjau nuo jūros ligos, tačiau jau niekada nesiskundžiau", – prisiminė pirmąjį reisą ir pirmąsias pamokas Dana.

Po penkerių metų jaunoji "inostranka" (taip laivuose, kur dirbo Dana, ji buvo vadinama dėl lietuviško akcento ir įgimto mandagumo) tolimojo plaukiojimo žvejybos laivu "Jantarj" išplaukė į Antarktidą.

Pramogos ir sunkus darbas

"Išplaukėme pusei metų. Laive dirbo daugiau nei šimtas žmonių, tarp kurių buvo tik penkios moterys. Kodėl neklausiate, ar vyrai nesipyko dėl mūsų, moterų? Matot, jau esu esu įpratusi prie šito klausimo. Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti – ne, nesipyko. Ir ne vien todėl, kad laive buvo griežta drausmė ir aukšta įgulos narių moralė. Svarbiausia priežastis – sunkus darbas ir varginantis jo grafikas. Poilsiui ir darbui buvo skiriama vienodai valandų – po aštuonias", – prisiminė Dana.

Pasak pašnekovės, iš pradžių, kai ji dirbo meistre ir neturėjo vienvietės kajutės, kartu gyvenusi kambuzo padavėja sakydavo: "Su tavimi labai nuobodu – tik padedi galvą ant pagalvės ir jau miegi." Bet atsikeldavo meistrė Dana už vyrus anksčiau – ketvirtą valandą ryto ir pati žadindavo jūreivius, kurie per aštuonias pamainos valandas kiekvienas perkraudavo beveik po dešimt tonų dėžių su žuvimis. Dirbant ir ilsintis po aštuonias valandas slenkančiu grafiku, labiausiai rūpėjo, kad pailsėtų kojos, kurios per aštuonias darbo valandas tapdavo tarsi vatinės. Vienas ukrainietis po tokio intensyvaus darbo miegodavo taip kietai, kad meistrė pažadindavo jį tik šliūkštelėjus ant jo galvos vandens iš stiklinės. Tada jūrininkas pašokdavo rėkdamas iš išgąsčio, o Danutė kaip kulka lėkdavo iš kajutės.

"Kartais žiūrėdavome laivo kino salėje filmus. Deja, jų buvo labai mažai – apie dvidešimt pusmečiui. Tad mintinai žinodavau filmų siužetus. Pasitaikius progai, pavyzdžiui, susitikus laivams, apsikeisdavome kino filmų juostomis. Tai būdavo didelė šventė. Juk anuomet televizorių laivuose nebuvo. Vienintelis ryšys su pasauliu – radijo bangomis, o žinių šaltinis – kapitono padėjėjas politrukas, kuris pranešdavo mums apie įvykius pasaulyje", – pasakojo Dana.

Įsimintinos krikštynos

Kai laivas "Jantarj" pasiekė Žemės pusiaują, jau kapitono padėjėja gamybai tapusiai inostrankai įgula surengė krikštynas. "Krikštynos buvo surengtos kita proga – aš pirmą kartą gyvenime įveikiau Žemės pusiaują. Atsimenu, buvo labai karšta diena – saulė švietė tiesiai į pakaušį. Jūreiviai, pastvėrę mane, ištepliojo sunkiai nuplaunamu tepalo ir suodžių mišiniu ir įmetė į laivo baseiną. Gerai, kad buvau su drabužiais – per mėnesį nebūčiau nusiplovusi nuo kūno to lipnaus mišinio, o galūnes, nepridengtas rūbų, šveičiau gal savaitę", – prisiminė Dana, praleidusi dešimtyje laivų net vienuolika metų švaraus, kaip sako jūrininkai, laiko ir dar tris kartus per savo gyvenimą kirtusi Žemės pusiaują. Tai liudija iki šiol jos išsaugoti "Neptūno pažymėjimai".

Dana tvirtino, kad iki šiol prisimena tą pragarišką karštį, kuris tvoskė laivui įplaukus į Angolos ar Namibijos uostus. Kadangi anuomet laivuose jokių kondicionierių nebuvo, kapitono padėjėja miegojo užsiklojusi šlapia paklode. Laivo vizitai į uostus buvo naudingi tuo, kad įgula pasipildydavo savo prasto maisto atsargas neregėtais vaisias, daržovėmis ir šaldytomis vištų šlaunelėmis – tai anuomet sovietiniuose laivuose buvo laikoma delikatesu. Tiesa, laivo įgula kiekvieną dieną galėjo iki soties valgyti šviežios žuvies, kurioje, anot Danos, yra visa D.Mendelejevo lentelė.

Draugiški pingvinai

Kai "Jantarj" pasiekė Antarktidos prieigas, ten buvo sausis – šilčiausias mėnuo šiame žemyne – vos keli laipsniai šalčio. Tačiau Antarktidos centre tuo pat metu galėjo būti 20 kartų šalčiau – apie 40 laipsnių. Beje, su laivo "Jantarj" įgula į Karaliaus Jurgio salą atplaukė grupė Kaliningrado okeanografijos instituto mokslininkų. Žinoma, vietinių gyventojų saloje nebuvo – tik bazės, kuriose dirbo įvairių šalių mokslininkai. Įdomu, kad tais pačiais metais į sovietinę bazę "Mirnyj" atvyko ir pirmasis lietuvis. Tai buvo žurnalistas R.Skiauteris, dirbęs bazės observatorijoje.

"Jantarj" įgula žvejojo Antarktidos rajone, netoli Folklendo salų, į kurias po daugelio metų M.Tetčer siuntė savo laivus gesinti kilusį konfliktą su Argentina. "Mūsų žvejybinis laivas čia gaudė labai skanias ir vertingas žuvis. Pavyzdžiui, nototenijas. Esu jų mačiusi mūsų parduotuvėse, bet jos visai nepanašios į tas nototenijas, kurias mes sužvejodavome ir šaldydavome – tai buvo maždaug 5 kg svorio marmurinės notatenijos. Kita labai vertinga vandenų gėrybė – į krevetes panašūs kriliai, iš kurių gamindavome laivo ceche labai vertingą pastą ir ją užšaldydavome. Beje, kriliais minta banginiai, kuriuos ten mačiau", – pasakojo Dana. Pažymėtina, kad lotyniškame šių mažų vėžiagyvių pavadinime atsirado didžiąja raide įrašytas Danos vardas. Matyt, neatsitiktinai...

Antarktidos pakrantėje vaikštinėję "Jantarj" įgulos nariai susidraugavo su žmonių visiškai nebijančiais karališkaisiais pingvinais, kurie, anot Danos, sekiojo paskui juos tarsi krypuojančios tetulės. Šis jų patiklumas ir šuoliai į vandenį nuo aukšto kranto įsiminė Danai visam gyvenimui. Nebijojo žmonių ir jūrų liūtai.

Įsirėžė atmintin

"Kartą, kai iš mūsų laivo buvo perkraunama produkcija į kitą laivą, vienas mano pavaldinys paskleidė šlykštų melą apie mane. Atseit, matęs mane gulinčią, švelniai tariant, nepadorioje pozoje (v razviornutom vide) ant minkštasuolio denyje. Kitą dieną pastebėjau, kad laivo vyrai žiūri į mane kreivai šypsodamiesi. Klausiau, kodėl jie taip elgiasi? Vienas jų man paaiškino ir nurodė asmenį, kuris tą šlykštų gandą paskleidė. Nuėjau prie jo ir, visiems matant, skėliau skambų antausį. Bet tuo ši istorija nesibaigė. Gavęs antausį, pavaldinys padavė mane į draugišką teismą. Paskirtą valandą į teismo posėdį sugužėjo visa laivo įgula. Teismas vienbalsiai nutarė atsisakyti mano pavaldinio paslaugų laive. Aš jį užstojau sakydama, kad jis turi šeimą, vaikų – negalima palikti jų be maitintojo. Ir jis buvo paliktas, bet jam po šito teismo buvo nejauku mūsų laive", – įsitikinusi Dana.

Mane pašaukusi jūra vėliau davė dar ne vieną skaudžią pamoką.

Vėliau ji sužinojo apie tragišką buvusio pavaldinio lemtį: laivas "Tukan", kuriame dirbo, nuskendo. Danai, tuo metu dirbusiai rezerve krante, teko savo ranka išrašyti jo mirties pažymą.

Pasak pašnekovės, visų laivų, kuriuose jai teko dirbti, komandos nariai gėrėjosi lietuvių kalbos skambesiu, dažnai prašydavo pakartoti įsakymą, nes jis buvo mielas jūrininkų ausiai dėl švelnaus lietuviško akcento. O ir pati Dana labai pasiilgdavo Lietuvos ir lietuvių, savos kalbos. Jei laive rasdavosi koks lietuvis jūrininkas, jį iškart atpažindavo. Mat lietuviai skyrėsi iš kitų savo laikysena, išvaizda.

Dėl šeimos liko krante

Dana prisipažino, kad laive rasdavo jai įgulos vyrų paliktų palankumą bylojančių raštelių, bet nekreipdavo į tai dėmesio. Neatsakė ji dėmesiu nė vienam laivo įgulos gražuoliui, kurie piršdavosi krante, pasibaigus reisui. Mat Danutė sunkiai uždirbtus savo pinigus siųsdavo namą Kaune stačiusiems tėvams ir negalvojo apie šeiminį gyvenimą.

Tačiau kartą grįžusi iš reiso namo pasakė tėvams, kad išteka. Į šią netikėtą naujieną Danos tėvas sureagavo ramiai. Tik paklausė, kokios tautybės būsimasis žentas. "Sužinojęs, kad rusas, labai apsidžiaugė. Mat labai bijojo, kad neįsimylėčiau, pavyzdžiui, juodaodžio, – juokėsi Dana. – Mano vyru tapo laivo mechanikas auksarankis Sergejus Čeremisinas, kurio tėvai 1937 m. buvo represuoti Rusijoje."

Sukūrę šeimą, mudu likome krante, Kaliningrade. Mat sovietmečiu šeimoms nebuvo leidžiama dirbti laivuose, nes tokia pora galėjo pasprukti iš laivo užsienio uoste", – priminė pašnekovė.

Šaltas dušas tėvynėje

"Kai Lietuvoje prasidėjo neramumai prieš Sausio 13-ąją, Sergejus man pasakė: jei Rusija pradėtų karą prieš Lietuvą, aš ginčiau pastarąją. Tačiau Sausio 13-ąją mes negalėjome būti Vilniuje – dirbome Kaliningrade. Tą rytą aš apsirengiau juodai ir nuėjau pietų metu į laivo saloną. Balsų gaudesys iškart nuščiuvo – salone įsiviešpatavo tyla, o man kąsniai strigo burnoje", – prisiminė Dana.

Po kelerių metų, kai mirė Danos vyro tėvai, šeima atvažiavo gyventi į Kauną. "Tėvynėje teko sugaišti ne vienus metus, kol man paskyrė menkiausią pensiją, o vyras išvis liko be jos. Tad gyvenome iš savo buvusių santaupų. Netrukus vyras mirė ir aš likau viena: abu mano tėvai jau buvo palaidoti, o kur jaunystės draugai – nežinojau. Mane pašaukusi jūra vėliau davė dar ne vieną skaudžią pamoką", – sunkiai atsiduso Žaliakalnyje gyvenanti pirmoji lietuvė, pabuvojusi Antarktidoje.