Smalsuolių kupinas parkas, pro langus išlindę gyventojai, čiurlenantys fontanai ir gėlėtomis suknelėmis pasipuošusios bei tarpukario Kauno nuotaiką kuriančios „Ąžuolyno“ šokėjos – štai tokį vaizdą buvo galima išvysti prie Kauko laiptų vykusiame renginyje.

Pučiamųjų instrumentų orkestras skambėjusią muzikinę programą atliko pirmąjį kartą, o kompozitoriaus Jievaro Jasinskio kūrinių aranžuotės suteikė dar negirdėtos interpretacijos žavesio.

T. Raižio nuotr.

Netrukus pasirodė ir pagrindinis solistas bei koncerto vedėjas Egidijus Bavikinas: „Kviečiame pakeliauti laiku ir nusikelti į tarpukario sostinę – Kauną, kuriame prasidėjo lietuviškos estrados kelias.“

Kviečiame pakeliauti laiku ir nusikelti į tarpukario sostinę – Kauną.

Judėdamas po visą sceną solistas ragino visus prisijungti šokiui.

„Turime kuo džiaugtis – nuo dukart laimėto Europos krepšinio čempionato iki sviesto eksporto lyderystės. Tačiau lietuviams anuomet rūpėjo kiti dalykai – vasarą apsilankyti Palangoje“, – apie tarpukario aktualijas Lietuvoje pasakojo E. Bavikinas.

Prisimindamas D. Dolskio kelią, solistas kartu su orkestru atliko legendines dainas: „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Palangos jūroj“, „Onyte, einam su manim pašokti“, bei daugelį kitų.

Elegancijos ir šokių nestingantis vakaras greitai pasiekė kulminaciją, o paties E. Bavikino šokti pakviestos moterys negailėjo garsių aplodismentų.

T. Raižio nuotr.

„Deja, bet visų kūrinių išmokti negaliu ir iki ryto nedainuosime, tad pasimatykime kitais metais, tuo pačiu metu antroje dalyje“, – juokaudamas kalbėjo Egidijus. Jis taip pat neslėpė susižavėjimo orkestro „Ąžuolynas“ gimtadieniu bei paragino visus atvykti į šio kolektyvo koncertą, kuris turėtų vykti šių metų rugsėjo 24 dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje.

J.Basanavičiaus (aktoriaus Sauliaus Bagaliūno), sutikto Studentų skvere prie Vytauto Didžiojo universiteto, paklausėme: „Tai kur gi yra Lietuvoje likęs ir iki šiol nerastas mūsų Nepriklausomybės Aktas?“ „Gal Jonavoje, nes ten – visi Jonai,“ – toks buvo kauniečių bei miesto svečių su džiaugsmu pasitikto Nepriklausomybės Akto signataro atsakymas.

J.Basanavičius/Akvilės Snarskienės nuotr.

D.Dolskio (solisto Andriaus Apšegos), koncertavusio prie „Metropolio“, pasiteiravome, ką jis, apkeliavęs tiek šalių ir galiausiai apsistojęs Kaune, galėtų pasakyti tiems, kurie emigravo iš Lietuvos ar planuoja tai padaryti? Atsakymas buvo toks: „Kaunas, kaip ir Lietuva, yra nuostabus! Buvo jie nuostabūs dėl savo unikalumo ir laisvės troškimo ir prieš šimtą metų. O gyvenantiems dabar norėčiau pasakyti, kad visada į priekį reikia žiūrėti, atsigręžus į praeitį. O lietuvių tautos ir valstybės praeitis yra didinga!“

D.Dolskis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Maironio (aktoriaus Gintauto Bajerio), skaičiusio savo kūrybą Žaliakalnio funikulieriaus muziejuje, klausėme: „Kokį eilėraštį iš savo kūrybos lobyno jis skiria Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui?“ Literatūros klasikas net nemirktelėjęs pradėjo deklamuoti: „Išnyksiu, kaip dūmas neblaškomas vėjo...“

Maironis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Apie dešimt metų tarpukariu Kauno burmistru buvusiam Jonui Vileišiui (aktorius Aleksandras Rubinovas), pasistačiusiam savo senovinį automobilį prie Centrinio pašto, uždavėme klausimą: „Ko iš jūsų galėtų pasimokyti dabartinis Kauno meras, ir, ko iš pastarojo norėtumėte išmokti jūs?“ Atsakymas buvo toks: „Dabartinis Kauno meras dirba tiek pat daug, kaip ir aš. Bet iš manęs jis galėtų pasimokyti didesnio dėmesio kultūrai, nes ne vien gatvės puošia miestą. O aš norėčiau turėti jo šaltus nervus.“

J. Vileišis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Kai maldą už mirusiuosius sukalbėjo Kauno žydų bendruomenės (KŽB) narys, Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės pirmininkas Iseris Šreibergas, KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė, kad žydai patys savo jėgomis sutvarkė šlagerių karaliaus kapą (restauruotas 2000 m. pagal Živilės Mačionienės projektą), kad Vytauto Kernagio iniciatyva ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšomis priešais buvusį "Metropolio" restoraną, kurio svečius džiugino šis talentingas dainininkas, 2007 m. pastatyta kauniečių pamėgta Romo Kvinto sukurta D.Dolskio skulptūra, o studija "Bomba" išleido kompaktinę D.Dolskio dainų plokštelę.

Priminsime, kad Vilniuje, žydo verslininko Michaelio Brojdes šeimoje 1891 m. gimęs D.Dolskis (toks jo slapyvardis), būdamas 20-metis, debiutavo Sankt Peterburgo vasaros estradoje, mokėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, studijavo filosofiją, lankė privačią vaidybos studiją. Po gastrolių Rusijoje, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, perskėlė į Rygą, koncertavo užsienyje. 1926 m. rugpjūtį jis gastroliavo Kaune, Šiauliuose, parodijuodamas garsų anuomet rusų estrados artistą Aleksandrą Vertinskį.

Yra žinių, kad gyvendamas Berlyne, D.Dolskis vedė rusų aktoriaus Michailo Čechovo buvusią žmoną, vokiečių aktorę Olgą Čechovą, tačiau 1928 ar 1929 m. jų keliai išsiskyrė ir, žinomo profesionalaus šokių muzikos orkestro Kaune vadovo Danieliaus Pomeranco įkalbėtas, atvyko į laikinąją sostinę, per kurią ritosi kultūros pakilimo banga. Tad nuo 1929 m. D.Dolskis dainavo Kauno "Versalio", "Metropolio" restoranuose, "Konrado" kavinėje, kino teatre "Triumfas", gastroliavo kituose Lietuvos miestuose. Savo repertuarui dainininkas rinkosi pasaulyje madingus kūrinius ir, greitai pramokęs lietuvių kalbos, pats mėgino rašyti užsienio dainoms lietuviško turinio tekstus, lietuviškai kūrė ir šmaikščius monologus, anekdotus, parodijas. Jo dainos "Aš myliu vasaros rugiagėlę", "Palangos jūroj", "Onyte, einam su manim pašokti" ir kt. išliko populiarios iki šių dienų, o dalis jų, įrašytų į plokšteles, saugomos Kauno viešosios bibliotekos Muzikos skyriuje.

Pačioje 1931 m. gruodžio pradžioje, sušilęs po pasirodymo "Versalio" kavinėje, D.Dolskis išgėrė šalto alaus, susirgo plaučių uždegimu ir staiga mirė, tesirgęs vos kelias dienas. Į paskutinę kelionę jį lydėjo nemaža žymių tarpukario Lietuvos žmonių, tarp kurių buvo ir K.Petrauskas, padėjęs vainiką ant D.Dolskio kapo.

Ši puikaus išsilavinimo įvairiapusė žavi asmenybė debiutavo Rusijos scenose, po Spalio revoliucijos gyveno Europoje, o 1929 m. pabaigoje įsikūrė Kaune, tapo mūsų estrados pionieriumi, kuris pirmas joje uždainavo lietuviškai. 

D. Dolskis gimė senoje Vilniaus žydų komersantų šeimoje. Būsimasis šlagerių karalius aukštųjų teisės mokslų siekė Peterburgo universitete, puikiai išmoko lotynų, hebrajų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, buvo gerai susipažinęs su klasikine ir ano meto filosofija. Maža to, jis lankė privačią vaidybos studiją ir, 1914 m. vasarą debiutavęs Rusijos mažojoje estradoje, tapo publikos numylėtiniu. Beje, jis buvo žinomas, kaip miniatiūrų – monologų meistras, pradėjęs šią karjerą garsiajame Peterburgo “Vila Rode” restorane, kur jo mėgo klausytis Rasputinas (apie tai savo romane “Paskutinis caras” rašė J.Paleckis).

Anot muzikologo Algirdo Urbanavičiaus, po Spalio revoliucijos Rusijoje  D.Dolskis apsigyveno Berlyne, kur vedė žinomą kino aktorę Olgą Čechovą, tačiau 1928- ar 1929 m. ją paliko ir, žinomo profesionalaus šokių muzikos orkestro Kaune vadovo Danieliaus Pomeranco įkalbėtas, atvyko į laikinąją sostinę, per kurią ritosi kultūros pakilimo banga: Valstybės teatre dirbo Andrius Oleka – Žilinskas, operoje dainavo Kipras Petrauskas, pažinojęs ir palaikęs D.Dolskį.

Priminsime, kad Lietuvoje pirmuosius šlagerius (tango, valsus, fokstrotus) apie 1929 metus pradėjo dainuoti kai kurie operos solistai, tačiau jie nekoncertuodavo kavinėse, restoranuose ar kino teatruose prieš seansą. Todėl jų negalima vadinti estrados artistais. Pirmuoju estrados artistu tapo būtent D. Dolskis, per pusmetį išmokęs lietuviškai.

Dainuodamas anuomet madingus užsienio kompozitorių šlagerius, nesiekė pažodinio jų tekstų vertimo – prašė studento, vertusio tekstus, suteikti jiems lietuviško gyvenimo, gamtos spalvų.  Tad užsieninių šlagerių vertimuose skambėjo lietuviški vardai (Onytė, Katrytė, Elytė ir pan.). Taip populiarusis F.Gordono fokstrotas tapo “Palangos jūroj”, o žinomas F.Katšerio fokstrotas – “Elyt, tu meili, gražias kojas kam turi”. Šie du šlageriai tapo lietuviškos estrados pirmtakais.        

D.Dolskis išsiskyrė patrauklia išore, scenine kultūra, nepaprastu sugebėjimu bendrauti su publika, visuomet buvo elegantiškas ir kartu labai savas  – kur jis dainavo ir skaitė monologus, visur  griaudėjo plojimai. Jo įdainuotos plokštelės (K.Petrausko paskatintas, Berlyne ir Londone įrašė 16 plokštelių, tapusių estradinės muzikos klasika) turėjo velnišką populiarumą. Pažymėtina, kad būtent D.Dolskis tapo ir pirmuoju lietuvių autorių kūrinių atlikėju.

D.Dolskio karjera nutrūko staiga - dainininkas mirė pačiame jėgų žydėjime nuo plaučių uždegimo 1931 m. gruodžio 3 d. Į paskutinę kelionę jį lydėjo nemaža žymių tarpukario Lietuvos žmonių, tarp kurių buvo ir K.Petrauskas, padėjęs vainiką ant D.Dolskio kapo. 

Papildoma informacija

2000 m. Žaliakalnio žydų kapinėse pagal architektės Živilės Mačionienės projektą restauruotas D.Dolskio kapas. 

2007 m. lapkričio 11-ąją Laisvės alėjoje, priešais „Metropolio“ restoraną, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšomis ir V. Kernagio iniciatyva pastatytas žmogaus dydžio D.Dolskio paminklas (skulpt. Romas Kvintas).

K.Petrausko paskatintas, D.Dolskis  Berlyne ir Londone įrašė 16 plokštelių, tapusių estradinės muzikos klasika.

2007 m. įrašų studija „Bomba“ išleido kompaktinį diską „Danielius Dolskis – 1929–1931 metų įrašai“.