2017 metais už mažųjų meninės kalbos formų turiningumą apdovanota rašytoja šią pensiją gaus nuo kovo 1 dienos.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, ši pensija siekia 289,4 euro, ją skiria Vyriausybė.

D. Kalinauskaitė Vilniaus universitete 1983 metais baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, yra išleidusi keturias knygas: apsakymų rinkinį „Išėjusi šviesa“(1987 metai), dvi esė ir apsakymų knygas – „Niekada nežinai“ (2008 metai) bei „Skersvėjų namai“ (2015 metai), romaną „Baltieji prieš juoduosius“ (2023 metai).

Kelionė į sielos gelmes

Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekstuose atsiradęs, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto organizuojamas festivalis šiemet truks penkias dienas – gegužės 10–14 d.

Kasmečiame tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje Lietuvoje ir pasaulyje pripažinti autoriai ir pirmuosius žingsnius į sceną žengiantys jaunieji kūrėjai, muzikos ir žodžio dermės, naujų senų skaitymo ir susibūrimų judesių kūrimas Kaune – visa programa skirta nesuklastoto žodžio triumfui ir (įsi)klausymams į save ir kitą.

„Šių metų Kauno literatūros savaitės svečių knygos, be abejo, skirtingos, tačiau, man regis, yra vienas bendras aspektas – jos atsigręžia į psichologiją, tiria individo sielos gelmes“, –  sako festivalio iniciatorius ir meno vadovas Laurynas Katkus.

Anot jo, herojų istorijos rodo, kad įmanoma išlaikyti tvirtybę net atšiauriausioje aplinkoje, kad asmeniniai trūkumai ir negalios, kad ir kaip į jas žvelgtų vadinamoji normali visuomenė, gali virsti talentu, nesavanaudiška meile ir džiugiu bendrumu. „Manau, kad šiuolaikiniame neramiame pasaulyje tai labai aktuali tema,“ – įsitikinęs L. Katkus.

Sugrįžimai ir pažintys

Šių metų renginį atidarys į gimtąjį Kauną su ilgai lauktu romanu „Baltieji prieš juoduosius“ grįžtanti Danutė Kalinauskaitė. Debiutinis novelės meistrės, pelnytai vadinamos prozos juvelyre, romanas – tai pasakojimas apie kelis šimtmečius apimančią giminės istoriją, kurios didžioji dalis rutuliojasi Kaune.

Pažintį su moderniaisiais klasikais pratęs pasimatymas su pirmą kartą į Lietuvą atvykstančiu italų rašytoju Paolo Giordano. Šalies publikai tai ilgai lauktas susitikimas – į lietuvių kalbą yra išversti trys jo romanai: pasaulinis bestseleris „Pirminių skaičių vienatvė“, „Žmogaus kūnas“ ir „Užgrobti dangų” (leidykla „Alma littera“).

Iš Šiaurės Italijos kilęs rašytojas į literatūrą pasuko iš tiksliųjų mokslų – rengėsi tapti fiziku. Jis – jauniausias prestižinę premiją „Strega“ gavęs italų rašytojas. Žinomas kaip vienas aktyviausiai Ukrainą palaikančių Italijos intelektualų, Giordano bendradarbiauja su didžiausiu šalies dienraščiu „Corriere della Serra“.

„Džiaugiamės, kad jaunam mūsų festivaliui pavyksta įgyvendinti pirminį sumanymą – atsivežti žinomų autorių iš įvairių Europos šalių netgi tuomet, kai daugelis panašių renginių organizatorių pastebi, jog ypač vakariečių pasikviesti vis sunkiau – tiek dėl per pandemiją pasikeitusių įpročių, tiek dėl su karu Ukrainoje susijusių baimių“, – festivalio geografiją pristato jo vadovė Rūta Eidukevičienė.

Dėmesys regiono kūrėjams

Kaip ir kasmet, ypatingą dėmesį Kauno literatūros savaitė skirs Vidurio ir Rytų Europos literatūrai. Ją šiemet reprezentuos du autoriai iš Čekijos – Jaroslavo Hašeko ir Milano Kunderos tautiečiai, saviti ir žinomi Europoje rašytojai Bianca Bellova, šaknų Didžiojoje Britanijoje ir Balkanuose turinti šešių romanų autorė, ir Vratislavas Kadlecas.

Svečių knygos, be abejo, skirtingos, tačiau, man regis, yra vienas bendras aspektas – jos atsigręžia į psichologiją.

 

Su B. Bellovos kūryba Lietuvos skaitytojai turėjo progą susipažinti skaitydami jos romaną „Ežeras“, įvertinta apdovanojimu „Magnesia litera“ ir ES literatūros premija. Į 23 kalbas išverstas romanas –  magiška parabolė apie mūsų regioną slegiančią praeities naštą, gamtos alinimą ir apie bręstančio žmogaus dvasios tvirtybę.

Čekų prozininkas V. Kadlecas rašo suaugusiesiems ir vaikams. Baigęs Jozefo Skvoreckio literatūros akademiją, jis dirbo vertėju, leidėju, mėgėjų teatro vadovu. Siurealistinių apsakymų knyga „Miško riba“ pasirodė 2019-aisiais ir buvo ypač palankiai sutikta kritikų. Kauno festivalio svečiai pirmieji susipažins su lietuviškais V. Kadleco apsakymų vertimais.

Nepamiršti ir kaimynai – Kaune svečiuosis ir savo naujausią romaną „Mane vadina Kalendorium“ pristatys latvių rašytojas Andris Kalnozolas. Aktorius, dramaturgas ir rašytojas išgarsėjo jau pirmuoju savo romanu „Mane vadina Kalendoriumi“ – kūrinys yra inscenizuojamas teatruose ir ekranizuojamas. Knyga išversta ir į lietuvių kalbas (vertėjas Laimantas Jonušys).

Latvių literatūros kritikai šiandien lygina šią knygą su amerikiečių rašytojo Winstono Groomo romanu „Forestas Gampas“. Pats kilęs iš Latvijos provincijos, A. Kalnozolas pasakoja nedidelio miestelio „mažo žmogaus“ istoriją, perteikia ją psichikos sutrikimą ir kartu fenomenalią atmintį turinčio, niekur nedirbančio veikėjo Oskaro, praminto Kalendoriumi, žvilgsniu. Autorius sako, kad šioje knygoje apie mažo miestelio keistuolį jis, be kita ko, norėjęs paneigti nuostatą, kad „humoras yra kažkas neatsakingo“.

Pokalbiai apie nuotykius

Sekmadienis, paskutinė festivalio diena, pirmą kartą bus skirta nuotykinei literatūrai, trileriams ir detektyvams. Apie anglosaksišką tradiciją ir lietuviškus aštriuosius siužetus kalbėsis rašytojai Bernardas Gailius ir iš Kanados atvykstantis Antanas Šileika – angliškai rašantis lietuvių kilmės prozininkas iš Kanados.

Istoriką, publicistą, knygų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ autorių B. Gailių festivalyje galima pristatyti kaip grožinės literatūros debiutantą. Jo naujoji knyga „Kraujo kvapas“ – įtraukiantis romanas apie partizanų kovą, kuriame netrūksta intrigos ir detektyvo elementų.

Skandinaviško detektyvo žanrui atstovaus iš šiauriausiai nutolusio Europos miesto atvykstanti suomių rašytoja Kati Hiekkapelto. Į lietuvių kalbą išversti trys jos romanai: „Klajūnai“, „Bejėgiai“ ir „Kolibris“. Žavinga menininkė, valdanti ne tik žodį, bet ir muzikos garsus (saloje gyvenanti K. Hiekkapelto groja pankroko grupėje) yra viena labiausiai pripažintų detektyvinių romanų autorių iš Suomijos. Ji – kriminalistės Anos Feketės personažo, lietuviams pažįstamo iš romanų „Kolibris“, „Bejėgiai“ ir „Klajūnai“, autorė. Rašytojos detektyvai traukia skaitytojus ne tik puikiai atskleista šiaurietiška atmosfera, bet ir aktualiomis socialinėmis temomis.

Ypač svarbūs jau tradicija tampantys festivalio renginiai: knygių susibūrimo ir gatvės prekybos knygomis Kaune tradiciją gaivinanti „Knygų laisvė“, jaunųjų autorių kūrybai skirtas vakaras „Nauji vėjai + atviras mikrafas“, „Puspiečiai offline“, kur šįkart pokalbius prie knygos kultūros bare „Godo“ lydės ir specialus čekiškas meniu, ir „Naktinė kavinė“. Pastaroji lankytojus vėl stebins netikėtomis žodžio ir muzikos jungtimis – šeštadienio vakarą scenoje pasirodys reperiai MC Jabber (Didžioji Britanija / Vokietija), grupė „Beeta“ ir į išskirtinį akustinį koncertą-meditaciją apie perkaitusį pasaulį pakviesiantys roko muzikantai „Sinstation“ (Mykolas Katkus, Mantas Zigmantas, Ieva Marija Baranauskaitė ir Šaras Kvaraciejus).

Piešdama šią kinematografišką kone du šimtmečius aprėpiančią likimų galeriją, fiksuodama dramatiškiausius mūsų praeities momentus rašytoja rėmėsi kruopščiai rinktais faktais, istorijomis ir likimais. „Romanui reikia perkasti daug šlako, kad surastum kelias vertingas smiltis“, – apie nelengvą didžiojo literatūros žanro kūrinio radimąsi sako rašytoja.

– Kai prieš šešerius metus gavote Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sakėte, kad po metų ar dvejų pasirodys romanas. Praėjo kiek daugiau laiko. Vadinasi, rašote nelengvai? Kiek kartų perrašėte šį romaną? Ar sunkiau susidoroti su romano žanru?

– Prisimenu, kaip į Lietuvą atvykusi viena rusų rašytoja, populiarių romanų autorė (tai laikais į tokius žiūrėjome su šiokia tokia panieka, kaip į rašančius netikrą literatūrą), Menininkų rūmuose pasakojo apie savo rašymą: kiekvieną rytą devintai valandai ji važiuoja dirbti į biurą. Biuras man padarė įspūdį, gal kad su tikrąja kūryba atrodė nesuderinamas – tik su įvaldytu amatu ir pinigų kalimu. Dabar jau suderinamas (žmogus turi savo erdvę, kur niekas netrukdo), tik aš, deja, taip nedirbu. Turiu omenyje – taip metodiškai, nuo devynių ryto iki penkių vakaro. Prie teksto galiu neprisėsti mėnesiais, o paskui sėdėti, kol užsvyla pakaušis.

Pagaliau romanui reikia perkasti daug šlako, kad surastum kelias vertingas smiltis – vieną teksto eilutę. Reikia kuistis archyvuose, knygose, senoje spaudoje ir žinynuose, svetimų fotografijų albumuose, o tai, ką kas papasakojo, tikrinti, pertikrinti, nes atmintis ir šlubuoja, ir meluoja. Skambinti, klausti, išsėdėti pas žmogų penkias valandas klausantis istorijų ir tik paskutinį pusvalandį paskubomis išgirsti, ko tau iš tikrųjų reikėjo ir dėl ko čia atėjai. Visa tai suryja begalę laiko ir tada tavo metai ar dveji išsisklaido kaip dūmai, neblaškomi vėjo.

Pritariu Olgai Tokarczuk, kad romano rašymas – sunkus, pasikartojantis, režimo reikalaujantis ir dažnai nuobodus darbas. Taip, nuobodus, nes ilgai išlaikyti tą pačią kūrybinę įtampą sunku, turi planuoti darbus toli į priekį. Žodžiu, turi persikelti šiek tiek į biurą. O gerą bet ką, nesvarbu, kas tai – romanas ar novelė, parašyti, žinoma, nelengva. Viso romano neperrašinėjau, bet kai kurias jo novelines mikrostruktūras – taip. Čia fanatizmo stoka niekada nesiskundžiau.

– „Baltieji prieš juoduosius“ – istorinė saga, kelių kartų giminės istorija,  pagrįsta realiomis penkių šeimų istorijomis. Kaip tos istorijos atsirado jūsų akiratyje? Sakote, kad nenorėjote pasakoti vien savo šeimos istorijos.

– Yra čia kai ko ir iš mano šeimos istorijos, bet tik kai ko, nedaug. Kaip minėjau, iš visų pasviečių rinkau po gabaliuką, po grūdą. Ne tik istorijas, laikmečio ženklus. Gavau vienos nuostabios moters Gražinutės Kaušinienės iš mano gimtųjų vietų atminties archyvus, kur ji suregistravusi, kas kur gyveno, kiek ir kokių vaikų susilaukė, kada kas mirė, ką pasakojamu laikotarpiu žmonės dirbo, valgė, avėjo, vilkėjo. Ji užfiksavo neįtikėtinų dalykų, tarkim, kaip per Pirmąjį pasaulinį žmonės drabužius siūdinosi iš parašiutų audinio, o per Antrąjį – iš vokiškų šinelių, nudažytų vyšnine spalva, kad neatsiduotų karu. Rašytojui tai klondaikai, belieka pasitelkti vaizduotę.

Plikas faktas, taip pat ir istorinis, visuotinis, kurį, atrodo, atmintinai žino kiekvienas, apauga tavo vaizduote ir tada virsta vienetiniu. Unikaliu. Arba netampa.

 

– Įdomu, koks tas fikcijos ir faktų santykis romane? Kiek leidote vaizduotei keliauti tolyn su tomis realiomis istorijomis?

– Tai paaiškinti sunku ir, ko gero, neįmanoma. Kaip paaiškinti cheminį vienų medžiagų virsmą kitomis, kai iš rūdos išgaunamas metalas, o paprastas metalas paverčiamas tauriuoju? Tos ribos, kai viena virsta kitu, ir pati nežinau. Tiesiog plikas faktas, taip pat ir istorinis, visuotinis, kurį, rodos, atmintinai žino kiekvienas, apauga tavo vaizduote ir tada virsta vienetiniu. Unikaliu. Arba netampa.

Atmintis veikia labai įdomiai. Balina, juodina. Veikia savęs išteisinimo mechanizmai: neatsimeni to, kas tau nemalonu, o kas malonu – išdidini, išputi ir su ta iliuzija gyveni kaip su tikrenybe... Visos tos istorijos ir jų variacijos man buvo be galo įdomios. Na, pagaliau ir turėdamas prototipą, juk nenurašinėji žmogaus nuo galvos iki kojų, taip pat ir jo istorijos. Durstai, dėlioji, perkuri.

– Kai kurie romano motyvai tokie kinematografiški – prieš akis matai tarsi filmą. Įdomu, o kinas jus įkvepia?

– Susimąstai žmogus, kas įkvepia. Nubudus rytą, mane ėmė įkvėpti (anksčiau to nebuvo) žinojimas ir pojūčiai, kad matau, girdžiu, užuodžiu, kad turiu abi rankas ir abi veikia, kad tuoj atsikelsiu ir savomis kojomis nueisiu į „Rimi“ nusipirkti šviežių kruasanų, kad dar nespėjau užmiršti, ką vakar veikiau, kur buvau, su kuo kalbėjau... Na, o tada jau ir kiti menai. Muziką labai mėgstu. Ir dailę. Ir kiną.

Kinematografiški vaizdai todėl, kad rašydama turiu viską matyti savo akyse tarsi filmą: personažus, nors jie sudurstyti iš kelių prototipų, daiktus, aplinką, vyksmą. Nesu idėjų kūrėja, esu vaizduotoja. Kartais žiūriu kokį nors filmą ir pagalvoju: štai tokią prozą norėčiau rašyti. Ir tą kino kalbą nevalingai imu versti į literatūros.

– Šiandien, kai pasaulis išgyvena tokias negandas, turbūt kapstytis po istoriją yra dar kitoks jausmas ir kitoks santykis? Juk dažnai sakoma, kad istorija kartojasi, kad iš istorijos nepasimokome. Koks buvo jūsų santykis su istorija, po kurią kapstėtės, šiandienos karo fone? Juk turbūt kai kurie dalykai visai kitaip ataidi?

– Pernai panašiu metu baigiau rengti Vinco Mykolaičio-Putino dienoraščius. Visą laiką neapleido keistas apgulties jausmas... V. Mykolaičio-Putino refleksija apie vis blogėjančią Lietuvos padėtį 1939-aisiais, mūsų vadovų, ministro pirmininko Antano Merkio, užsienio reikalų ministro Petro Klimo ir kitų nuolatiniai kvietimai į Maskvą reikalaujant nuolaidų, sąlygų, išlygų. Šiandien jau gerai pažįstamas katės su pele žaidimas, kai viskas seniai nuspręsta, bet dar bandai netikėti, kad tau meluoja, ir įsikibti į iliuziją. Ir tuo pat metu – kitoje, ne knygos, tikrovėje – besigniaužiantis apsupties žiedas apie Ukrainą. Amerikiečio Austino (JAV gynybos sekretoriaus Lloydo Austino – red. past.) perspėjimas dėl Ukrainos pasienyje statomų karo ligoninių, kurios statomos ne šiaip sau, jis sakė tai kaip buvęs kariškis... Ir sprogimas – V. Mykolaičio-Putino dienoraščiuose ir šios dienos realybėje. Laiko klodai užsiklojo. Lyg poetas tuomet būtų numatęs šiandien. Vadinasi, rašydama apie 80 metų senumo įvykius, rašei ir apie dabar. Istorija kartojasi, tik figūros kitos.

– Kiek jus, kaip rašytoją, veikia kita jūsų pusė – redaktorė? Ar ji buvo kritiška rašytojai?

– Sako, nelengva pašalinti tatuiruotes. Man panašiai su redaktoriavimu. Toks darbas, aišku, palieka pėdsaką, formuoja charakterį, moko kantrybės, deja, kartu priekabaus, įkyraus smulkmeniškumo. Rašant disciplinuoja, sulaiko nuo balasto, verčia pasverti kiekvieną žodį, lauk išmėto visokius kiaurus „kažkas“, „kažkur“. Tas gal ir neblogai.

– Dar pažvelkime į romano viršelį, kurį kūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Viršelyje panaudota vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų Mauritso Cornelio Escherio paveikslas „Susitikimas“. Tai primena ir istorijos, laiko ratą. Šis motyvas atrodo labai tikslus, kaip specialiai kurtas jūsų romanui.

– Neįsivaizdavau viršelio. Bijojau, kad tik nebūtų kokie tiesmuki šachmatai. Neįsivaizdavo ir Sigutė, kol jos neaplankė vizija – šis M. C. Escherio, su kuriuo mama ją supažindino dar vaikystėje, paveikslas. Man tas darbas prilipo iškart. Apie M. C. Escherį, legendinį kairiarankį olandų grafiką, vadinamą mūsų laikų Leonardo da Vinci, jo įvairialypumą, būtų galima daug kalbėti; be viso kito, jis buvo nuostabus metamorfozių meistras, jo šachmatų lentos langelių transformacijos – driežai, bičių korys, bitės, žuvys, paukščiai, kubai, pastatų konstrukcijos...

„Susitikimas“, kurtas 1944 m. su anos epochos, baigiantis karui, atmosfera, ženklais, simboliais, mums pasirodė labai tinkantis knygai. Taip, tos juodos sėlinančios figūros, susitinkančios su baltosiomis, juda, tikėtina, ne šokių aikštelės, o istorijos ar laiko ratu.

„Aš rašau nelengvai, tarp mano knygų yra nemaži tarpai ir aš manau, kad ir toliau taip rašysiu. Tai nereiškia, kad gavau premiją ir viskas lengvai klostysis. Kaip tik akyliau skaitytojai žiūrės, galvos: na, žiūrime, ką nacionalinės premijos laureatė prašė. Tad tai įpareigoja, jokio palengvinimo čia nėra, atvirkščiai – kaip tik pasunkinimas, dar daugiau kompleksų įvaro. Bet, žinoma, aš esu labai dėkinga už premiją“, – BNS sakė ji.

Pirmą apsakymų knygą „Išėjusi šviesa“ 1987-aisiais, tuomet būdama 27-erių išleidusi D. Kalinauskaitė vėliau padarė pertrauką – antroji jos esė ir apsakymų knyga išėjo po daugiau nei 30 metų.

„Aš nutilau. Man atrodė, kad aš nelabai ką turiu ir pasakyti, gyvenau labai normalų, įprastinį žmogaus gyvenimą. Paskui gyvenime buvo lūžių, kataklizmų ir apie 42 metus aš pajutau vėl didelį pojūtį rašyti ir aš, kaip rašytoja, iš naujo tada prasidėjau“, – sakė ji.

Šiuo metu D. Kalinauskaitė, be kūrybos, dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, mažiau nei prieš mėnesį ji tapo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nare. Ji sako ir dabar turinti laiko kurti, kadangi darbas nėra „valandinis“ ir neįpareigoja sėdėti vienoje vietoje.

Aš niekada nesudarau su leidykla sutarčių iš anksto, kad turiu po metų įteikti knygą. Žinau, kad tai yra pražūtis. Esu taip dariusi su viena knyga ir pasimokiau.

Nacionalinės premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė, laureatų sąraše pirmadienį paskelbusi ir šios rašytojos pavardę, vėliau užsiminė, jog komisijos nariai net juokavo, kad premiją retai knygas leidžiančiai, bet įtaigiai rašančiai D. Kalinauskaitei reikėtų skirti „už neišleistą romaną“.

Pati kūrėja užsimena šiuo metu romaną rašanti, jis knygynuose, anot rašytojos, galėtų pasirodyti „gal po metų, gal po dviejų“.

„Tema – apie šeimą, giminę, žmones. Giminę plačiąja prasme, ne tik apie tuos giminystės saitus, kurie sieja. Padaryta jau nemažai. Tikrai neskubėjau dėl to, kad gaučiau premiją, ar dėl ko nors kito – natūraliai darau taip, kaip darau, klausau savo vidinio laikrodžio“, – sakė ji.

Menininkė pabrėžė, kad vienintelė knyga „Niekada nežinai“ parašyta jau turint sutartį su leidykla.

„Aš niekada nesudarau su leidykla sutarčių iš anksto, kad turiu po metų įteikti knygą. Žinau, kad tai yra pražūtis. Esu taip dariusi su viena knyga ir pasimokiau. Po to, kai turėsiu knyga, kai ji, mano manymu, bus gera, kokybė puiki, tada, manau, ir atsiras, kas tą knygą ir paims“, – sakė ji.

D. Kalinauskaitė taip pat pasidžiaugė,  jog tarp septynių asmenų, šiemet gavusių premijas – net keturios moterys.

„Apdovanotų moterų paprastai būdavo viena. Manau, kad taip natūraliai sukrito, jog labiau vertos pasirodė moterys, jų daugiau pakliuvo. Manau, kad dėl to reikėtų tik džiaugtis“, – sakė ji.

D. Kalinauskaitė Vilniaus universitete 1983 metais baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, bendradarbiavo įvairiose Lietuvos leidyklose, dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro redaktore, yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė. Ji yra išleidusi tris knygas: apsakymų rinkinį „Išėjusi šviesa“(1987 metai), dvi esė ir apsakymų knygas – „Niekada nežinai“ (2008 metai) bei „Skersvėjų namai“ (2015 metai).

Atrinkti iš daugiau nei 40-ties kandidatų

Tarp Kultūros ministerijoje paskelbtų šešių premijos laureatų – ir kompozitorė Justė Janulytė, scenografas Gintaras Makarevičius, vizualaus meno kūrėjai Svajonė ir Paulius Stanikai.

Laureatai atrinkti iš daugiau nei keturiasdešimties pasiūlytų kandidatų, komisija galutiniame sąraše buvo atrinkusi 12 pretendentų premijoms gauti.

E. Gabrėnaitė apdovanota už sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą, D. Kalinauskaitė – už mažųjų meninės kalbos formų turiningumą, G. Trimakas – už fotografijos ištakų sudabartinimą. Scenografas G. Makarevičius  apdovanotas už scenovaizdžio kūrybišką šiuolaikiškumą, kompozitorė J. Janulytė – už vizualiųjų metaforų muzikinį įprasminimą, menininkai Stanikai – už estetinį kūrybos proaktyvumą.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Pratęsia didžiųjų aktorių plejadą

Laureatų paskelbimo ceremonijoje dalyvavusi kultūros ministrė Liana Ruokytė – Jonsson pabrėžė, kad iš komisijos tikisi didesnio moterų įvertinimo.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad komisijos apsisprendimui įtakos neturėjo tai, jog šįkart net keturios premijos laureatės yra moterys.

„Bet pažvelkime, kiek metų tų moterų nebuvo nė vienos, estetinis įspūdis net atrodė ne itin koks, kai stovėdavo šeši vyrai scenoje. Ko mes trokštame? Mes trokštame, kad pasaulis turėtų pusiausvyrą, kad vyrai ir moterys, moterys ir vyrai dalyvautų ir kultūros, ir meno situacijose, apdovanojime lygiomis teisėmis. Ne, manau, kad šiemet niekas, kad ir norėdamas nejautė, jokio poreikio pridėti kuriai nors moteriai nors vieną balą, nors mintyse – tai labai stiprios kūrėjos“, – Kultūros ministerijoje žurnalistams teigė ji.

Tai yra mūsų kultūros ir meno lobynas.

Profesorė taip pat pabrėžė, kad šiemet vienintelė E. Gabrėnaitė apdovanota už viso gyvenimo nuopelnus. Anot jos, komisija itin norėjo ją apdovanoti, nes ji matoma kaip „atskira aktorė“, kuri „pratęsia didžiųjų mūsų aktorių plejadą“.

Pasak komisijos pirmininkės, D. Kalinauskaitė apdovanota praktiškai už vieną knygą. Anot V. Daujotytės-Pakerienės, „tai yra viena knyga, bet rašyta didele dalimi gyvenimo“, taip pat tarsi investicija į ateitį laukiant vis nepasirodančio D. Kalinauskaitės romano. 

Komisijos pirmininkė užsiminė, kad didžiausios diskusijos vyko dėl nominacijų vizualaus meno srityje.

„Bet Stanikai, vizualiojo meno kūrėjai, yra figūros, kurios labai žinomos pasaulyje, galbūt ne taip įsiterpusios į tą mūsų parodinę meno kasdienybę, bet pakankamai įsiterpusios“, – sakė ji.

Kalbėdama apie G. Trimaką, V. Daujotytė-Pakerienė teigė, kad „sunku patikėti, kad tokio paveikumo gali būti fotografijos menas“.

Ji sakė matanti antrą tiek kūrėjų, kurie galėjo atsidurti nominuotųjų sąraše, „ir nė kiek to sąrašo nemenkintų“. Vis dėlto, jos nuomone, šešių nacionalinių premijų pakanka ir siūlė tą skaičių išlaikyti.

Savo ruožtu L. Ruokytė-Jonsson pabrėžė, kad nacionalinė premija yra aukščiausias įvertinimas ir pagerbimas valstybės mastu.

„Visi nominuotieji, tas trumpasis sąrašas, vadinamasis dvyliktukas, ir tie, kurie laimės, yra visi laimėtojai. Tai yra mūsų kultūros ir meno lobynas“, – teigė ministrė.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio, šiuo metu tai sudaro 30,4 tūkst. eurų.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Iš keturių dešimčių pasiūlytų pretendentų kandidatų sąraše liko rašytojai Marius Ivaškevičius, Danutė Kalinauskaitė ir Kazys Saja, kraštotyrininkas ir publicistas Bernardas Aleknavičius, aktorė Eglė Gabrėnaitė, kino operatorius Janas Vitoldas Tomaševičius, vizualaus meno kūrėjai Dainius Liškevičius bei Svajonė ir Paulius Stanikai, scenografas Gintaras Makarevičius, fotomenininkas Gintautas Trimakas, kompozitorė Justė Janulytė ir muzikas Dainius Pulauskas.

Premijos bus skirtos šešiems iš jų, pranešė Kultūros ministerija. 

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio, šiuo metu tai sudaro 22,8 tūkst. eurų.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Svarbiausią kultūrinę premiją siūloma skirti rašytojams Petrui Gediminui Isokui, Leonui Peleckiui, Vidmantei Jasukaitytei, Danutei Kalinauskaitei, Valdui Papieviui, Vytautui Martinkui, poetams Patricijai Šmit, Jonui Jakštui, Alfonsui Bukontui, vertėjui Vladui Petrauskui.

Nacionaline premija taip pat siūloma įvertinti kino režisierių Gytį Lukšą, aktorius Vytautą Anužį, Arūną Sakalauską, Viktoriją Kuodytę, Darių Meškauską, scenografą Vytautą Narbutą.

Tarp pateiktų kandidatų yra architektūros istorikas ir teoretikas Jonas Minkevičius, architektas Audrius Ambrasas, skulptorė Daliutė Ona Matulaitė, tekstilininkės Zinaida Vogėlienė ir Marijona Sinkevičienė, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino džiazo trio, džiazo muzikas Dainius Pulauskas, vizualaus meno kūrėjai Svajonė ir Paulius Stanikai, tapytoja Rūta Katiliūtė, dailininkas Kęstutis Kasparavičius, fotomenininkas Gintautas Trimakas.

Kasmet skiriamos ne daugiau kaip šešios Nacionalinės kultūros ir meno premijos, iš jų ne daugiau kaip dvi premijos gali būti skiriamos už kūrinius, kaip ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.

Nacionalinė kultūros ir meno premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – 30 tūkst. 400 eurų.

Nacionalinės premijos skiriamos iki gruodžio 15 dienos, o laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos teikiamos kasmet nuo 1989 metų.

Neverta rinktis knygų pagal ordinus ir medalius, sukabintus ant ketvirto viršelio, nes ten dažniausiai būna melai ir apgavystės, LRT RADIJUI sako prozininkė Danutė Kalinauskaitė. „Labai lengva susiorganizuoti gerą kokio nors grando atsiliepimą arba išsiversti kelias eilutes iš „Washington Post“, jei tai užsienio autorius. Dažniausiai pati testuoju knygas knygyne, mėgstu ten praleisti daug laiko“, – kalba rašytoja.

– Ar rašytojui, kuris daug dirba prie savo teksto ir redaguoja kitų tekstus, lieka laiko ir noro skaityti laisvalaikiu?

– Aš nežinau, kas yra laisvalaikio skaitymai. Kažkada paplūdimyje skaičiau Johno Irvingo romaną „Pasaulis pagal Garpą“ ir nusvilau šonus, nes knyga labai įtraukė. Tai tikriausiai buvo laisvalaikio skaitiniai. Bet kai skaitai Valdo Papievio „Odilę“ arba Romualdo Rastausko „Trečią tomą“, kas tai – laisvalaikis ar darbas?

Kadangi dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, man tenka perkrimsti labai daug knygų apie šiuolaikinę literatūrą. Tos knygos yra darbas, bet, kai jas perskaitau, pagalvoju, kad ir šiaip jas skaityčiau.

Taip pat redagavau Dalios Satkauskytės parengtą kolektyvinę monografiją apie sovietmetį „Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu“. Vėliau redagavau plytos didumo Tomo Venclovos knygą „Pertrūkis tikrovėje“, kurioje sudėti jo viso gyvenimo tekstai apie kultūrą ir literatūrą. Daug kas buvo skaityta, bet, kai tie tekstai atsiduria vienas kito kontekste, dar įdomiau.

– Kas Jums yra gera grožinė knyga?

– Niekada nesirenku knygų pagal ordinus ir medalius, sukabintus ant ketvirto knygos viršelio, ir taip daryti nepatariu. Ten dažniausiai būna melai ir apgavystės. Labai lengva susiorganizuoti gerą kokio nors grando atsiliepimą arba išsiversti kelias eilutes iš „Washington Post“, jei tai užsienio autorius. Dažniausiai pati testuoju knygas knygyne, mėgstu ten praleisti daug laiko.

– Kaip jas testuojate?

– Tiesiog vartau, skaitau vieną puslapį pradžioje, kitą – viduryje, paskui – prieš pabaigą ir paskutinį. Vėliau jau galiu pasakyti, ar knygą verta skaityti. Jei tekstas mane įtraukia ir nustebina, knyga susidomėsiu ir perskaitysiu.

Taip pat labai gerai informacija sklinda iš lūpų į lūpas. Netiesa, kad geros knygos kartais prašampa, manau, kad jos nėra pražiūrimos. Nėra šansų labai gerai knygai kur nors po žemėmis lindėti, likti nepastebėtai. Apie ją tuoj pat pasklinda gandas, žmonės, kurie domisi knygomis ir jų ieško, tą informaciją paskleidžia. Taip pat yra recenzijų, kuriomis galima kliautis.

– O būna, kad tokiais gandais nusiviliate? Juk visų skoniai skirtingi.

– Žiūrint, kas tą gandą skleidžia. Jei žmogus, kurios skoniu pasitikiu, man yra rodiklis, būtinai pastatysiu ausis.

– Paminėkite keletą Jums svarbių knygų arba autorių?

– Oi, labai daug reikėtų vardinti. Atsiminiau Gaito Gazdanovą, kuris į mano rankas pakliuvo visai netikėtai. Kažkada jį man davė Giedra Radvilavičiūtė, o ji tą knygą gavo iš Laimanto Jonušio. Taip ir keliauja geros knygos iš rankų į rankas. Visi žinome rusų emigracijos stulpą Vladimirą Nabokovą, bet daug kas nežino G. Gazdanovo. Į rankas man pirmiausia pakliuvo „Vakaras pas Kler“, vėliau jau pati susiradau „Nakties kelius“. Šis autorius Paryžiuje dirbo taksistu ir man jis buvo tikras atradimas.

Taip pat galėčiau paminėti Williamą Faulknerį, kurį nutariau vėl revizuoti nuo galvos iki kojų. Vėl perskaičiau „Sartorius“, kuriuos sovietiniais laikais gavau per blatą. Labai nustebau, kad toje knygoje yra žodis „negrai“. „Negrai“ labai keistai skamba, nes esame pripratę prie politkorektiškų „juodaodžių“. Vėliau perskaičiau „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ – tai labai klampi knyga, pilna išsišakojimų. Kadangi aš pati į tarpuragį gaunu dėl to, kad esu šakota ir klampi, jis man artimas. O „Kai aš gulėjau mirties patale“ mane vėl iš balno išmetė. Tai nuostabi, originali knyga, kurios neįmanoma pamėgdžioti.

Pernai Knygų mugėje už vieną eurą nusipirkau Marguerite Yourcenar rytietiškų novelių knygą – koks lobis už tokį mažą pinigėlį. Prie jos ir „Adriano memuarų“ nuolat grįžtu. Verta paminėti ir nuostabią jos knygą „Kaip tekantis vanduo“.

– Kokius lietuvių autorius skaitote?

– Stengiuosi visada laikyti ranką ant pulso. Kadangi pati esu tame literatūros procese, stebiu, kaip mąsto kolegos, ką naujo jie atranda. Man labai įdomu, ką daro V. Papievis, R. Rastauskas, Sigitas Parulskis. Noriu paminėti dvi S. Parulskio išverstas knygas – Michailo Pavlovičiaus Šiškino „Laiškų knygą“ (ją įtraukčiau į visas mokyklų programas) ir Marinos Stepnovos „Lazario moteris“. Prie ko S. Parulskis prisiliečia, tas įgyja aukso vertę, tai labai plastiški, puikūs vertimai.

Dar įdomu, ką daro G. Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas, kurio knygą „Begarsis skambutis“ labai mėgstu. Galiu atsiversti bet kurią knygos „Sudegusių vabzdžių dulkės“ skyriaus vietą. Ji mane pačią užkuria rašyti, kai baterijos nusėda.

– Jūs esate ne poezijos, bet prozos skaitytoja?

– Nebūtinai, esu ir poezijos skaitytoja, tačiau niekada gyvenime nebandžiau rašyti poezijos. Visada maniau, kad tai yra mano brolio sfera, jo darželis, ir aš ten niekada kojos nekelsiu. Proza man yra arčiau skūros, nes aš pati kažką čia meistrauju.

– Kažkada pasakojote, kad Jums įdomi ir naujosios kartos literatūra. Į ką iš jų galima atkreipti dėmesį?

– Įdomus yra visuminis vaizdas. Mane domina, kaip naujai atgimė vienintelis gyvas klasikas Saulius Šaltenis, visada įdomi Bitė Vilimaitė. Atrodo, kad kondensuota jos novelės forma yra nepranokta iki šiol.

Bet įdomu, ką daro ir jauni žmonės. Man labai patiko Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“ – ne aš viena ją pastebėjau. Mėgstu Gyčio Norvilo, Mariaus Buroko, Artūro Valionio kūrybą. Galėčiau vardinti ir vardinti. Nespėjau perskaityti Mykolo Saukos knygos „Grubiai“, bet tikrai perskaitysiu, nes man irgi įdomu, ką jis daro. Vertėjų seminare Nidoje susipažinau su įdomiai į istoriją žvelgiančiu rašytoju Tomu Vaiseta.

– O dirbant su tekstu Jums netrukdo kitos knygos? Kartais autoriai sako, kad, kai sėda dirbti prie vienos knygos, kitų neskaito, nes tai juos blaškytų.

– Per vieną knygų aptarimą institute kažkas pacitavo vargšę provincijos grafomanę, kuri sakė, jog neskaito kitų knygų, nes bijo, kad neprikibtų svetima įtaka. Tąkart visi skaniai juokėsi. Bet neseniai klausiausi interviu, kuriame M. Stepnova sakė, kad rašydama ji bijo ką nors skaityti, nes geros knygos stilistika ima ir prikimba.

Kitų autorių stilistinę manierą pasigaudavo Petras Cvirka. Man tai negresia, mano rašymas ištįsta laike. Priešingai, gerą knygą išsitraukiu iš lentynos tada, kai nusėda baterijos ir prisireikia kažko, kas mane užkurtų. Kartais užtenka vienos detalės. Pavyzdžiui, K. Navakas knygoje „Begarsis skambutis“ aprašo, kaip vaiko pirštukai atrodo basutėse: jis sako, kad jie panašūs į išspaustą dantų pastą. Pagalvoju, kokia tiksli detalė, ir man daugiau nieko nereikia – galiu sėsti ir rašyti.

– Ar Jums įdomu skaityti vietovių aprašymus? Galbūt vėliau net nuvykti į tą vietą?

– Dažniausiai būna taip, kad pirmiausia aš toje vietoje pabūnu, o tik paskui ateina kokia nors knyga. Būna, žinoma, ir atvirkščiai. Perskaičiusi Orhano Pamuko „Stambulą“ supratau, kad jį aplankysiu, nes apsvaigau nuo šio miesto.

Į mano akiratį pakliuvo garsus istorinis G. Tomasi di Lampedusa romanas „Leopardas“ apie Siciliją, Sicilijos kunigaikštį. Paskui lankiausi Sicilijoje, Katanijos mieste, kuris visas aprūkęs nuo ugnikalnio dūmų. Ten prisimindavau ir Susan Sontag „Ugnikalnio mylėtoją“, kurią pati redagavau. Kai dirbau Londone, po darbo vaikščiodavau Virginios Woolf „Ponios Delovėj“ keliais.

Pagaliau, Jurgio Kunčino „Tūla“, kurioje vaizduojamas Vilnius, kuris nyksta kiekvieną dieną arba kurio jau iš viso nebėra.

Gyvenant virtualioje erdvėje nebėra reikalo net susitikti, todėl ir gali nutikti taip, kad tėvai vieną dieną šiapus ekrano ras tik sūnaus akinius ir batus, o jis pats bus dingęs. Tai lyg metafora, bet kartu ir šiurpoka realybė, LRT RADIJUI sako rašytoja, nacionalinio diktanto autorė Danutė Kalinauskaitė. „Nacionalinio diktanto tekste norėjosi aprėpti įvairias amžiaus grupes, kad 7–8 metų vaikai rašytų apie tai, kaip jie nubėga prie upės, priglaudžia ausį prie ledo ir klauso, kas ten žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Norėjosi, kad suaugusieji rašytų apie tai, kaip jų vaikai klaidžioja po pasaulį“, – kalba ji.

– Kaip reagavote į pasiūlymą parašyti į nacionalinio diktanto tekstą, ar tai Jums buvo iššūkis?

– Jau buvau gavusi tokį pasiūlymą, kai išėjo mano antroji knyga „Niekada nežinai“. Neprisimenu, gal tada buvau labai užsiėmusi, gal suabejojau, ar sugebėsiu, todėl lengva ranka atsisakiau. Dabar, kai po 6–7 metų vėl paskambino, jau buvo sarmata atsisakyti. Pagalvojau, juk esu rašytoja, turiu parašyti. Tai yra garbės reikalas.

Aišku, kad tai yra iššūkis, labai mėgstu išplėtotus, ilgus pasakojimus, o čia turėjau sutilpti į tam tikrą formatą, galvoti, kaip išgauti kompaktišką maždaug 300 žodžių formą. Kitas dalykas – tas tekstas turi būti ne šiaip koks pliurpalas, o prasmingas, tėvyninis, nes tą tekstą rašys labai daug žmonių ir už Lietuvos ribų. Reikėjo rasti aukso viduriuką, kad jis tiktų visiems žmonėms ir telktų visas amžiaus grupes.

– O ar skaitėte praėjusių diktantų tekstus?

– O taip, skaičiau, nes buvau labai išsigandusi, kaip čia reikės man parašyti. Man labai patiko Giedros Radvilavičiūtės „Skrydis“. Ji neprarado savo stiliaus ir kartu sugebėjo parašyti būtent tai, ko reikia. Taip pat patiko Lauros Sintijos Černiauskaitės ir sudėtingas talentingo rašytojo Sigito Parulskio tekstas. Vėliau sužinojau, kad jis buvo rašytas antram turui, ten gal ir reikalavimai aukštesni.

– Ar sudėtinga buvo rašyti tekstą pagal užsakymą?

– Ne, man buvo duota visiška laisvė. Labai patiko, kaip su manimi elgėsi Pilietinės visuomenės institutas, Vytautė Šmaižytė, kalbininkai, kurių aš šiek tiek prisibijau. Jie man sakė, kad galiu rašyti taip, kaip noriu, kaip liejasi. O vėliau žiūrėti, kas išėjo, kiek pavyko įprūdyti nosinių ar kitokių dalykų. Bijojau, kad aš parašysiu per lengvą tekstą, nes nekėliau sau uždavinio numesti po bombą kiekviename sakinyje.

– Jūsų tekste vyrauja emigracijos, technologijų įtakos temos. Pavadinimas kalba apie sugrįžimą į savo šalį, į namus. Kodėl pasirinkote būtent tokias temas?

– Natūraliai išplaukiau į šią temą – man pasirodė, kad mums tai šiuo metu svarbu. Taip pat norėjosi aprėpti įvairias amžiaus grupes, kad 7–8 metų vaikai rašytų apie tai, kaip jie nubėga prie upės, priglaudžia ausį prie ledo ir klauso, kas ten žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Norėjosi, kad suaugusieji rašytų apie tai, kaip jų vaikai klaidžioja po pasaulį.

– Dar labai ryški tema – sėdėjimas prie kompiuterio.

– Man ši tema labai svarbi, šiemet dalyvavau vaikų ir paauglių literatūros ekspertų komisijoje. Ten buvo tokia Rebekos Unos knyga „Atjunk“, kuri kalba apie tai, kas darosi technologijų pasaulyje, kaip virtualybėje miršta emocijos ir prapuola žmonės. Vėliau teko skaityti paauglių atsiliepimus apie tą knygą. Daugelis rašė, kad gyvenat virtualioje erdvėje nebėra reikalo net susitikti. Todėl ir sugalvojau, kad tėvai vieną dieną šiapus ekrano gali rasti tik sūnaus akinius ir batus, o jis pats jau bus dingęs. Tai lyg metafora, bet kartu ir šiurpoka realybė.

– Ar turėjote specialių užsakymų dėl rašybos ir skyrybos?

– Niekas man nenubrėžė griežtų reikalavimų. Gavau prisegtuką, kuriame buvo surašytas rekomendacinio pobūdžio prašymas, kad, jeigu pasisektų panaudoti ten pateiktus žodžius, būtų labai gerai. Bet man pirmiausia buvo svarbu tekstas ir jo prasmingumas.

Tekstą jiems išsiunčiau ir jau jaučiausi darbą atlikusi, bet kiek vėliau gavau žinutę, kad būtų labai gerai, jei dar truputį ką nors sunkėlesnio į tą tekstą įneščiau. Labai greit sugalvojau vieną sunkesnį sakinį, kuriame atsirado žodis „tomahaukas“, „lianos“, „spęsti spąstus“.

– Koks jausmas suprasti, kad Pauliaus Širono skaitomo teksto klausosi daugybė žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?

– Mane ne tik klausant mano teksto apimdavo toks geras patriotinis jausmas. Tai yra prasminga, graži akcija, kuri mums labai reikalinga. Man ir tas balsas tiko, nors daugelis žmonių buvo pripratę prie Marijaus Žiedo. Kai kažkas mūsų gyvenime pasikeičia, dažniausiai pykstame, kodėl ne taip, kaip visada.

– Kaip Jums atrodo, ar diktantas buvo sunkus?

– Palyginti su pernykščiu S. Parulskio tekstu, čia buvo lengvas pasivaikščiojimas. Manau, kad mano tekstas nebuvo sunkus.

– 2003 m. esate pelniusi Antano Vaičiulaičio premiją už apsakymą „Namo“, ši premija skiriama už stilingą kalbą. Vadinasi, kalbos dalykai Jums rūpi visą gyvenimą?

– Jeigu esi rašantis žmogus, žodžiai tau yra medžiaga, iš kurios lipini tikrovę. Man ne taip svarbu kas, bet svarbu, kaip tai yra padaryta. Man labai svarbus stilius, nes, jei neturi stiliaus, nėra ko užsiimti rašymais.

– Esate ne tik rašytoja, bet ir kalbos redaktorė. Ar savo parašytus tekstus duodate redaguoti kitiems redaktoriams?

– Esu redaktorė, bet mano tekstus irgi redaguoja. Žvilgsnis iš šalies ne tik naudingas – jis būtinas. Kaip redaktorė išmokau labai daug dalykų, kurie padeda pačiai rašant. Labai nemėgstu kiaurų frazių, palaidų sakinių, žinau, kad reikia laiku padėti tašką.

– Vieni kalba, kad mūsų kalbą reikia saugoti ir puoselėti, kiti sako, kad kalba yra kintantis, savaime vykstantis procesas. Kokia Jūsų nuomonė?

– Turbūt laikyčiausi vidurio. Nors, kai matau taip siaubingai užšiukšlintus „Delfio“ ar „Lietuvos ryto“ portalus, kai matau įvardžiuotinę naudininko formą su nosine, sakykite, ką norite, man visi plaukai pasišiaušia. Suprantu, kad portalai yra rykliai, į kuriuos reikia kišti ir kišti, tempas yra nežmoniškas ir kalbos redaktoriai nespėja. Bet atsidarius portalą norėtųsi perskaityti kultūringą, be klaidų ar anglų kalbos įtakos parašytą tekstą. G. Radvilavičiūtė „Šiaurės Atėnuose“ yra rašiusi apie tai, kad mūsų ausys nebegirdi tokio dalyko, kaip „rinka“ – yra tik „rinkos“, jau nebe „patirtis“, o „patirtys“. Juk tai atėję iš kitos kalbos.