„Nesaugumo jausmas, nematymas žmonių, ypač vadinamosios „kitos Lietuvos“, bei etikečių klijavimas“, – tikino ji, yra pagrindinės nenoro grįžti priežastys. Liūdna statistika rodo, kad praėjusiais metais emigravo beveik 23 procentais daugiau lietuvių nei 2020 metais. Kyla klausimas – kodėl keletą metų mažėjusi emigracija vėl ėmė augti?

Keturių vaikų mama, kurios visi vaikai mokosi Anglijoje, sako, kad prieš dešimtmetį po skyrybų likusi vieniša mama, ji pasijautė itin nesaugi. „Niekam nerūpėjo, kad turiu keturis vaikus, kad turiu juos išlaikyti, kad negaliu dirbti pilnu krūviu. O Anglijoje yra tokia socialinė sistema, kuri palaiko mane kaip keturių vaikų mamą ir aš galiu dirbti tik pusę etato, o kitą pusę man kompensuoja valstybė“, – pasakojo emigrantė.

Žmonės pripratę prie pašalpų.

Kita laidos viešnia, menininkė ir restorano savininkė Jurgita Minderytė sakė nesuprantanti emigruojančių lietuvių: „Darbo čia yra daug, o dirbančių nėra“. Moteris prieš keletą metų iš sostinės išsikraustė gyventi į kaimą Anykščių rajone, kuriame atidarė namų restoraną, tačiau sako, kad per šešerius metus nesugebėjo provincijoje rasti indų plovėjos. „Lietuviai nenori dirbti. Jie tikisi, kad valdžia jiems turi viską duoti, pinigų duoti, socialines garantijas duoti. Ateina iš darbo biržos siųstos moterys ir prašo, kad padėčiau parašą, jog jos nėra tinkamos šiam darbui. Žmonės pripratę prie pašalpų. O jeigu dirbtų ir dirbtų gerai, užsidirbtų tiek pat kaip ir Anglijoje, Norvegijoje ar kitoje emigrantų pamėgtoje šalyje“, – piktinosi verslininkė.

Vis dėlto, Birutė Jakučionytė sakė, kad dabartinių tėvynės kainų tiesiog nepavežtų. Anot emigrantės, Lietuva jai tiesiog per brangi, o atlyginimai gal nebent ant popieriaus atrodo gražiai, deja, mokesčių sistema tokia, kad kone pusę nuskaičiuoja valstybė. „Mano matematika tokia, kad Anglijoje aš galiu dirbti puse etato ir uždirbti, pavyzdžiui, 1000 eurų, tai dar tiek pat man prideda valstybė, man nereikia mokėti mokesčių, nes esu daugiavaikė, man kaupiasi pensija. O Lietuvoje jei uždirbčiau 1000 eurų, man liktų tik 500, nes pusę sumos, kaip mokesčius pasiimtų valstybė. Matematika paprasta“, – aiškino emigrantė.

Kodėl lietuviai vėl renkasi emigraciją ir kodėl kaip pagrindinę emigracijos priežastį vardina ne pinigus, bet nesaugumo jausmą ir netikėjimą valdžios institucijomis? Bei kodėl net rašytojas Andrius Užkalnis taip pat planuoja emigruoti?

Aštri diskusija jau šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., laidoje „Bučiuoju. Rūta“ per LNK.

Įsidarbinę vasarai atranda save

Prekybos tinklo „Maxima“ Personalo departamento direktorė Margarita Plešakienė sako, kad tokių istorijų, kai sezoninis darbas tampa savotišku atspirties tašku karjerai, netrūksta, o pradėjus nuo darbo aptarnavimo srityje visuomet galima pakilti aukščiau.

„Kiekvienais metais sezoniniams darbui kurortų ir kitų miestų parduotuvėse priimame kelis šimtus darbuotojų. Vien šiemet įdarbinsime 800 žmonių. Nemaža dalis atėjusių padirbėti laikinai supranta, kad jiems prekybos sritis yra artima, pamato karjeros galimybes, todėl pasilieka. Maždaug trečdalis visų sezoninių darbuotojų lieka toliau dirbti mūsų tinkle, palaipsniui užima vis aukštesnes pareigas. Dalis pareigose jau būna pakilę vasaros sezonui dar net nepasibaigus. Kiti gi pasisemia vertingos patirties, kuri padeda žmonėms siekiant savų tikslų kitose srityse“, – sako M. Plešakienė.

M. Plešakienė pripažįsta, kad jaunimui dažnai ypač patraukli būna galimybė dirbti pajūrio kurortuose, kur jie gali derinti darbą ir vasaros malonumus. Dalis žmonių vien dėl noro vasarą leisti gimtojoje šalyje atsisako minties emigruoti, o vėliau pamato, kad Lietuvoje gali pasiekti daug daugiau nei svetur.

Iš sandėlių Anglijoje – į direktoriaus kėdę Lietuvoje

Būtent tokia yra vilniečio Tomo istorija. Kaip ir nemaža dalis jo bendraamžių, Tomas baigęs mokyklą nusprendė išbandyti laimę užsienyje. Vaikinas dirbo Anglijoje, sandėliuose, bet laimės svetur nerado. „Labai man ten nepatiko, todėl grįžau“, – nedaugžodžiauja Tomas, kuriantis savo gyvenimą gimtinėje ir nebeplanuojantis niekur išvykti. „Jeigu nori, gali gerai gyventi ir Lietuvoje“, –  įsitikinęs jis.

Po metų praleistų užsienyje Tomas Lietuvoje skubiai ieškojo darbo. Giminaičiai pasiūlė pabandyti padirbėti maisto prekių parduotuvėje. Dvi savaites pasimokęs naujokas pradėjo dirbti Vilniaus Pilaitės mikrorajone esančioje „Maximos“ parduotuvėje. „Įsidarbinau ir man patiko“, – prisimena Tomas.

Dirbdamas parduotuvėje jis nusprendė, kad savo karjerą nori sieti su prekyba. Dėl to vaikinas įstojo į Vilniaus kolegiją – derindamas darbą parduotuvėje ir mokslą neakivaizdiniame skyriuje studijavo prekybos vadybą ir tarptautinę prekybą.

Jeigu nori, gali gerai gyventi ir Lietuvoje.

Darbštų ir gabų jaunuolį greitai pastebėjo ir įvertino jo vadovai. Kai parduotuvėje atsilaisvino parduotuvės direktoriaus pavaduotojo pareigos, Tomas nusprendė į jas kandidatuoti ir buvo paskirtas pamainos vadovu. Nuo to laiko vaikinas sparčiai lipo karjeros laiptais, o praėjusių metų pabaigoje buvo paskirtas sostinės Taikos gatvėje esančios „Maximos“ direktoriumi.

Iniciatyviems galimybių netrūksta

Tomas pasakoja, kad gimtojoje šalyje dirbti daug maloniau, o ir karjeros galimybių čia tikrai yra. Svarbu norėti tobulėti ir nebijoti rodyti iniciatyvos.

„Jei labai norėsi, tai tikrai pasieksi savo tikslą. Žinoma, reikia rodyti iniciatyvą, dalintis savo mintimis, idėjomis, netylėti, vaizdžiai tariant, nesislėpti po stalu. Tuomet ir galimybės atsivers. Mano darbas man tikrai patinka – jis nemonotoniškas, visuomet daug veiksmo, naujovių. Be to, kolektyvas geras, tad linksma dirbti kartu“, – savo sprendimu grįžti į Lietuvą ir čia pradėti karjerą džiaugiasi Tomas.

Nuo emigracijos sustabdė sezoninis darbas Nidoje

Klaipėdietė Agnė praėjusią vasarą taip pat jau buvo pasirengusi kelti sparnus ir vykti geresnio gyvenimo ieškoti užsienyje, tačiau pirmiausiai merginai reikėjo susitaupyti kelionei ir gyvenimo pradžiai nepigioje Norvegijoje. Būtent į šią šalį kelios merginos draugės jau buvo išvykusios dirbti pagyvenusių žmonių slaugėmis. Prieš pasekdama jų pėdomis Agnė nusprendė vasarą padirbėti vienoje Nidos kavinių.

„Pamaniau, kad prieš išvykstant į Norvegiją reikia paskutinį kartą pasidžiaugti lietuviška vasara ir kartu užsidirbti kelionei. Socialiniam tinkle „Facebook“ pamačiau, kad viena Nidos kavinių vasarai ieško padavėjų – nusprendžiau pamėginti. Nutiko taip, kad tarpine stotele į emigraciją turėjęs tapti darbas mano gyvenimą pasuko visai kita linkme“, – pasakoja Agnė.

Padavėjos darbo patirties mergina anksčiau neturėjo, todėl, kaip prisimena, pirmosios pora savaičių buvo nelengvos, teko daug išmokti ir priprasti prie maitinimo sektoriaus ypatumų. Vis tik Agnė greitai mokėsi ir netruko „įsivažiuoti“. Dirbdama kavinėje Agnė susipažino su kolege, kuri papasakojo apie jos draugų atidaromą naują nedidelį šeimos restoraną Klaipėdoje. Jam nuo rudens reikėjo darbuotojų.

„Darbas kavinėje, bendravimas su žmonėmis man tikrai patiko. Supratau, kad norėčiau jį dirbti ne tik vasarą. Kartu prisiminiau ir senas, bet labai nedrąsias svajones kada nors atidaryti savo restoraną. Dėl to galimybė padėti naujam restoranui žengti pirmuosius žingsnius atrodė labai įdomi“, – pasakoja Agnė.

Šiandien mergina yra Klaipėdos centre įsikūrusio restorano administratorė ir jo šeimininkų dešinioji ranka.