Darbas su šalutiniu poveikiu

Netiesa, kad Dievas užbaigė kurti pasaulį. Visai ne! Jis sukūrė žmogų, kad su juo kartu galėtų kurti pasaulį. Ar čia Dievas smaginasi kaip kokiame nors kompiuteriniame žaidime, kur nepatikus gali viską ištrinti: tipo – TVANAS? Nori kvailelių, kurie kaip marionetės vykdytų jo valią... na, o jei nevykdo – visaip juos pakankina, kad apsigalvotų? Nežinau. Kiekvienam žmogui reikia susigalvoti savo paaiškinimą, savo prasmę. Visi lygiai turi teisę turėti kokį nori supratimą apie savo darbą ir gyvenimą. Kas kaip nori, tas taip ir dirba.

O man labai gera dalyvauti kuriant pasaulį. Tą rytą, kai uždariau duris, atėjo didelis džiaugsmas – taigi einu į savo darbuką, kaip visi žmonės, milijardai žmonių... Na, gerai, mano skyriuje dirba virš dešimties žmonių, įstaigoje – keli šimtai, betgi įstaiga ne pati dėl savęs, ji – Lietuvos dalis. Labai jau visi susiję, regis. Taigi einu kurti pasaulio. Labai konkrečiai. 8 valandas darbuotis. Yra užduotys, kurias turiu padaryti, kad įskaitytų, jog aš dirbu, ir gaučiau algą. Bet tai man per nuobodus žaidimas.

Yra ir kitas lygis: užduočių prasmingumas – kad įdėčiau širdį, matyčiau žmogų, kuriam ir dėl kurio dirbu. O čia jau daug įdomiau! Ir atlygis kitas: pasitenkinimas, prasmė, vertė, orumas ir daug kitų dalykų. Juk kiekvienas gali su meile įsukti lemputę, išklausyti pacientą, surašyti dokumentą. Pagal tai ir pasitenkinimas. Kiti gaus tik atlyginimą pinigais. O čia dar ir kitas dalykas – šalutinis poveikis.

Čia suteikia jėgų pirmo lygio užduotims atlikti ir meilės antro lygio žaidimams, o kur dar džiaugsmas – be medalių ir ne dėl premijų.

Skirtingi lygiai

Jei aš gerai nusiteikusi, bandau ką nors sukurti, tai paveikia kitus. Man žymiai lengviau ir smagiau dirbti su kolega, kuris yra sąžiningas, darbštus, reiklus sau ir dar su humoru. Nes ir aš tokia noriu būti. Man nelabai pavyksta, bet mokausi.

O tas, kuris ateina atsėdėti... geriau sėdėtų kitame kabinete. Mat jis labai gerai sugalvojęs, kodėl jam nereikia, negalima ar neįmanoma papildomai pasikrutinti dėl bendro reikalo. Greičiausiai ir man tai daryti būtų griežčiausiai draudžiama šalia sėdint. Bet čia jau jo apsisprendimas. Mane traukia prie tų, kurie turi humoro jausmą ir yra sąžiningi. Nes aš juk nenoriu atsėdėti, aš noriu darbuotis, bendrauti, mylėti.

Yra dar vienas lygis. Tas kur kartu su Kūrėju. Tas, kuriame sekmadienius švenčia ne dėl to, kad močiutė taip išmokė, bet todėl, kad supranta, jog dalyvauja kuriant pasaulį, o be Kūrėjo nei jėgų, nei išminties neužteks. Be to, gera tą dieną sustoti ir pasidžiaugti, kaip gražiai kartu su Kūrėju pasaulį kuriame. Kartais būtina paprašyti, kad jis kokią kliūrką ištaisytų, bet tikrai norisi padėkoti, kad priėmė į daugiafunkcį nuotykį, kuriame visko visiems apsčiai yra.

Šiame lygyje vyksta nuostabūs dalykai. Čia suteiūkia jėgų pirmo lygio užduotims atlikti ir meilės antro lygio žaidimams, o kur dar džiaugsmas – be medalių ir ne dėl premijų. Mūsų visi pasaulio sukūrimai – su klaidomis, netobuli. Tokie ir turi būti. Kas nenori žaisti šiame lygyje, tenka pačiam būti dievuku ir reikalauti tobulumo ir savęs, ir kitų, nors tai jau labai pavojinga liga.

Akmenskaldžių patirtys

Man pasisekė netyčia. Aš turiu Dievą, kuris – viso darbo Architektas ir Ištobulintojas. Tiksliau, jis mane turi. Jis viską kuria, o man nereikia žinoti jo projekto, užtenka savo dalį atlikti su meile.

Įdomiausia, kad tie, kurie dirba skirtinguose lygiuose, vieni kitus atpažįsta. Iš akių spindėjimo, pokalbio ir bendrai atliekamos pirmos užduoties.

Kartais pasaulio kūrėjai susipeša, akys nebespindi, bet kokio lygio užduotys nebesiseka ir iš viso sulūžta kokia nors vidinė galia, kuri motyvuoja eiti į darbą. Aš žinau, ko paprašyti, kad pataisytų. Ir esu be galo dėkinga kiekvienam, kuris irgi kuria Lietuvą, pasaulį. Kuris kolektyve ne tik moka prisidėti pinigais prie bendro reikalo, bet ir uoliai užsiimdamas psichine higiena. Ir pagalvoja, kaip žodžiais bei veiksmais gali prisidėti kurdamas aplinką, tinkamą jaustis taip, kaip tada, kai Dievas kūrė pasaulį.

Paprastai sakant, yra tokia Bruno Ferrero istorija. Viduramžiais vienas piligrimas keliavo į šventą miestą. Viena popietę besileisdamas nuo kalno nakvynės į pakelės miestelį sutiko dirbančius akmenskaldžius. Priėjęs prie pirmojo piligrimas su užuojauta paklausė: "Ką darai?" "Nematai? – atšovė anas piktai – Kaip vergas dirbu už kelis skatikus."

Piligrimas pakraipęs galvą nuėjo toliau. Netoliese darbavosi ir kitas akmenskaldys, taip pat išvargęs ir dulkinas, piligrimas ir jo pasiteiravo, ką darąs. "Nematai? Darbuojuosi visą dieną ir taip galiu išmaitinti savo šeimą", – ramiai atsakė darbininkas.

Piligrimas keliavo toliau, netrukus pastebėjo dar vieną akmenskaldį, ne mažiau išvargusį už pirmuosius du, tik kažką romiai niūniuojantį. Jo taip pat paklausė, ką jis veikiąs. "Nematai? – nusišypsojo žmogus, su pasididžiavimu pažvelgęs į miestelyje kylantį statinį. – Statau katedrą."

Visi trys dirbo tą patį darbą. Bet vis dėlto ne tą patį.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis teigia, kad toks registras gali prieštarauti asmens duomenų apsaugos reikalavimams, o kai kurie Seimo nariai mano, kad idėja neįgyvendinama.

„Mes norime, kad specialistas, atėjęs pas darbdavį, deklaruotų elektroninę informaciją  apie savo darbo istoriją“, – šią savaitę Seime vykusiame Užimtumo tarnybos pristatyme pareiškė Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas ir Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas Dalius Gedvilas.

Jis priminė sovietmečiu buvusias darbo knygeles, kuriose buvo kaupiama informacija apie žmogaus darbinę veiklą, todėl su ja lengvai galėjo susipažinti būsimas darbdavys.

„Mums svarbu, kas jis toks ir kiek darboviečių pakeitė, ar galime jam patikėti materialines vertybes“, – aiškino D. Gedvilas.

Pasak L. Kukuraičio, informacija apie potencialaus darbuotojo sukauptą darbo istoriją darbdaviui galėtų būti pateikiama tik gavus žmogaus sutikimą.

„Jeigu ir yra kažkokia asmens duomenų registrų apskaita, tai tik su žmogaus sutikimu galėtų tai būti. Jeigu jam būtų pristatyta, dėl ko jis būtų linkęs atverti savo asmens duomenis, kad darbdavys galėtų juos pasiimti. Bet turi būti išaiškinta ir visos grėsmės, tik tada tokie registrai galėtų funkcionuoti“, – BNS sakė L. Kukuraitis. 

Jis pripažino, kad potencialiam darbdaviui pateikiamame gyvenimo aprašyme (CV) esanti informacija neatskleidžia visos žmogaus darbinės patirties, todėl darbdavys su būsimu darbuotoju išsamiau susipažįsta darbo pokalbio metu, o ne pasitiki raštu pateiktu darbinės veiklos ir patirties variantu.

A. Syso teigimu, darbdavių noras yra sunkiai realizuojamas, be to, nėra aišku, kas tokį registrą tvarkytų. 

„Labai sudėtingą mechanizmą nori padaryti. Kas pildys tą registrą? Darbdaviai ant savo pečių ims? Kas finansuos? Nori užkrauti valstybei?“ – BNS klausė A. Sysas.

Jis taip pat pažymėjo, kad pokyčiai darbo rinkoje tokį registrą daro nebeaktualiu.

„Darbo kodeksas tapo lankstesnis. Leidžia bandomuosius laikotarpius, per kuriuos pamatai, koks žmogus yra. Jeigu tinginys, atleidi“, – aiškino A. Sysas.

Padeda prisitaikyti prie rinkos

Nuo suvirintojo ar transporto mechanikos specialisto iki virėjo, kirpėjo ar net verslininko – šalies profesinio ugdymo įstaigose siūlomų specialybių – daug ir įvairių. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad mokymąsi pameistrystės forma renkasi vis daugiau žmonių, nes tai ne tik galimybė įgyti išsilavinimą, bet kartu gauti ir darbo patirties.

„Nuolat keičiantis darbo rinkai, pameistrystė – greičiausias būdas užsitikrinti darbo vietą: įgyti kvalifikaciją ar persikvalifikuoti ir pradėti dirbti pagal norimą specialybę“, – teigia jis.

Toks mokymasis grįstas glaudžiu profesinio mokymo įstaigos ir darbdavio bendradarbiavimu ir yra ypač naudingas žmonėms, norintiems įgyti konkrečiai darbo vietai reikalingą kvalifikaciją. Darbdaviui ir pameistriui sudarius darbo sutartį, pameistrys įgyja visas darbuotojo teises: gauna sutartą atlyginimą, kasmetines atostogas, o mokosi pakaitomis tai profesinio mokymo įstaigoje, tai darbo vietoje. Pernai šiuo būdu specialybę įgijo apie 600 asmenų.

2015 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos švietimo ministrai pasirašė deklaraciją dėl pameistrystės ir mokymosi darbo vietoje aljanso. Šiuo metu Baltijos šalys dalijasi gerąja profesinio mokymo sistemos reformų įgyvendinimo patirtimi ir ieško būdų, kaip padidinti mokymosi darbo vietoje galimybes.

Sprendžia įsidarbinimo problemas

S. Zybarto teigimu, mokymasis pameistrystės būdu didžiausią pridėtinę vertę sukuria dviem atvejais: kai suaugusieji jau yra įgiję bendrąsias kompetencijas ir nori keisti darbo profilį – įsidarbinti konkrečioje srityje, taip pat tiems, kuriems sudėtingiau įsitvirtinti darbo rinkoje.

„Lietuvoje yra nemažai suaugusiųjų, kurie gyvena tarsi užburtame rate – jie nėra įgiję vidurinio išsilavinimo ir dirba nekvalifikuotus darbus. Dirbdami visą dieną tokie žmonės neturi kaip mokytis. Pameistrystė jiems gali tapti išeitimi, nes sudaroma mokymosi ir darbo sutartis, be to, yra galimybė likti dirbti pagal įgytą profesiją. Žmogus ir mokosi, ir tuo pačiu gauna atlyginimą iš darbdavio“, – sako jis ir prisimena, kaip negalėdamas mokytis su kitais mokykloje, asmuo pasirinko pameistrystės formą ir tapęs motyvuotu darbuotoju liko sėkmingai dirbti vienoje statybų bendrovėje.

Anot jo, nemenkas pameistrystės privalumas – individualizuotas mokymas, leidžiantis geriau ir greičiau perprasti konkrečią sritį.

Norintieji mokytis pameistrystės būdu gali kreiptis į bet kurią profesinio mokymo įstaigą ir išsirinkę juos dominančią specialybę prašyti, kad mokymas būtų organizuotas būtent šia mokymo forma. Tais atvejais, kai ugdymo įstaiga to padaryti negali, ji turi pasiūlyti artimiausią įstaigą su mokinį dominančia programa.

Išpildys svajonę

Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje šiuo metu pameistrystės būdu galima įgyti suvirintojo ir laivų korpuso surinkėjo kvalifikaciją. Pastarosios specialybės mokosi ir Laurynas Česnauskis. Vaikinas sako laivais žavėjęsis nuo vaikystės, o galimybė mokytis Klaipėdoje atrodė itin patraukli.

„Pasirinkau metalinių laivų korpuso surinkėjo specialybę, nes tai gana sudėtingi mokslai ir man buvo savotiškas iššūkis. Dirbu įmonėje UAB „Vakarų Baltijos laivų statykla“, čia planuoju likti dirbti ir baigęs mokslus“, – sako jis.

Anot jo, didžiausia mokymosi pagal pameistrystės programą nauda – galimybė įgytas teorines žinias pritaikyti praktiškai: „Dirbu įmonėje kaip tikras jų darbuotojas, gaunu užduotį, kurią turiu atlikti, yra mokytojai, kurie padeda, paaiškina, kaip suprasti brėžinius, surūšiuoti detales ir pan. Dirbti turint vien teorines žinias būtų sudėtinga, o čia galime išmokti praktinių dalykų, pamatyti, kaip viskas vyksta iš arti, prisidėti prie įmonės veiklos, įgyti reikalingus įgūdžius šiai profesijai“, – pasakoja Laurynas.

AB „Vakarų laivų gamykla“ personalo direktorė Ala Minkevičienė sako, kad šiuo metu 43 šios mokyklos moksleiviai darbuojasi keliose bendrovei priklausančiose įmonėse. „Sakome „darbuojasi“ todėl, kad vertiname mokinius ne kaip praktikantus, kurie atėjo „atbūti“ laiką, tačiau kaip būsimuosius mūsų darbuotojus“, – priduria ji.

Anot jos, įmonė džiaugiasi turėdama tiek jaunų žmonių, kurie pasirinko būtent tokias profesijas: „Esame atsakingi darbdaviai ir suprantame, kad norint, jog jaunuolis taptų kvalifikuotu specialistu į jį reikia investuoti daug laiko, darbo ir kantrybės. Mokykla suteikia pradžią, mes padedame jiems įtvirtinti žinias ir tapti lygiaverčiais mūsų įmonių grupės darbuotojais.“

• Asmenys gali kreiptis į bet kurią profesinio ugdymo įstaigą, kad jiems būtų suteikta galimybė mokytis pameistrystės būdu

• Norintieji mokytis turi pasirašyti trišalę profesinio mokymo sutartį su įmone ir mokymo įstaiga

• Baigus mokymus pameistriui išduodamas valstybės pripažintas profesinio mokymo diplomas

"Va, tik išleidžiu Jorę į darželį – ir kitą dieną einu dirbti. Nebegaliu daugiau sėdėti namie", – sako Morta. 39-erių kaunietės balse – nuoširdumo gaidelės, o akyse – baimė. Nepaisant gyvenimiškosios patirties, moteris jaučiasi panašiai kaip vakarykštė absolventė: diplomuota farmacininkė, nepaisant paklausios profesijos ir aistros pasirinktam mokslui, pagal savo profesiją nėra dirbusi nė dienos. Kitokio darbo – taip pat.

Vos baigusi universitetą tinkamo darbo nerado, tačiau greitai jo ir nebeieškojo – ištekėjo, įsisuko į rūpesčių naujuoju šeimos būstu verpetą, ėmė lauktis pirmagimio. Tolesni penkeri metai prabėgo akimirksiu, rūpinantis vaiku, puoselėjant namus, globojant vos už kelių kvartalų gyvenantį ūmai pasiligojusį savo tėvą ir vyro tėvus, rūpinantis šeimos numylėtiniais rusų mėlynųjų veislės kate ir jūriniu akvariumu.

Nuo anytos klausimo, ar negalvoja grįžti į darbą (juk profesija tokia paklausi!), žmoną apgindavo vyras: jokia kavinė nepasirūpintų jo gastrito išvargintu skrandžiu geriau nei Morta, jei ne ji, jis negalėtų tiek dėmesio skirti seniai aistra virtusiam darbui, nekalbant apie vaikus ir namus. Pinigai? Kokybiškos daržovės būtų gerokai brangesnės nei augančios Mortos lysvėse. Tik jos dėka jis gali dirbti ir uždirbti nelakstydamas paknopstomis į darželį nuvežti ar parsivežti sūnaus.

Pirmą kartą apie darbą pagal diplomą Morta susimąstė, kai antrajam sūnui sukako ketveri. Ne todėl, kad būtų ūmai sugrįžusi meilė profesijai – veikiau staiga pajuto psichologinį nuovargį.  Vyras buvo vienintelis šeimos maitintojas, o ji, Morta, – žmogus, laikęs visus keturis namų kampus. Buvo gera žinoti, kad visur namuose, pradedant spinta, baigiant šeimos pinigine, yra jos tvarka. Kvepianti patalynė, konservuotų daržovių sklidinas rūsys, gerų manierų išmokyti vaikai, kasdien valgantys trijų patiekalų pietus, – ji mėgavosi savo namais, aistringai mėgo kulinariją, dievino žiemos valandas, kai užsiimdavo rankdarbiais.

Socialumo moteriai pakako susitinkant su draugų šeimomis, kruopščiai lankant visas vaikų šventes mokykloje ir darželyje. Tačiau kažkur dingo aistra, su kuria ji vartydavo receptų knygas, valydavo langus ir puoselėdavo savo rožyną. Pasijuto nusivylusia namų šeimininke, kuriai reikia naujo impulso.

"Pavargau", – kaskart susitikusi drauges guodėsi Morta, kol sužinojo nelauktą naujieną: jų šeima pagausės dar kartą. Patirtis ir ūgtelėję sūnūs pagrandukės auginimą pavertė kone švente. Rami mergaitė pirmuosius dvejus metus beveik nesirgo – dar vienas argumentas anytai, kodėl mažyliams geriau augti namuose su mama, o ne darželyje. Tačiau, dukrai Jorei užpūtus tris žvakutes ant savo gimtadienio torto, Morta pasiryžo. Šiandien arba niekada. Tik nuo ko pradėti?

Iki šiol Mortos dienotvarkė buvo jos pačios rankose. Ji kūrė savo dienos, savaitės ritmą, 10.30 val. puldavo virti pietus – lygiai vidurdienį namo papietauti grįždavo vyras. 16 val. pradėdavo vakarienės eksperimentus. Trečiadienio rytą važiuodavo apsipirkti savaitei, antradieniais ir penktadieniais antrą valandą dienos vežė sūnus į baseiną. Iki šiol ji stebėjosi, kaip draugės spėja suktis tarp namų ir karjeros. Tiksliau, mintyse kritikuodavo jas, kad per menkai rūpinasi savo vaikų mokslais, kad išlaidauja pirkdamos pusfabrikačius ir madingus drabužius. Ar ji tikrai nori tapti viena iš tų niekur nespėjančių moterų? Kaip jos vyrai gyvens be jos pietų, kas pasirūpins vyresnėlio namų darbais – juk jis toks išsiblaškęs? Kaip jos skalbiniai, jos rožynai? Ar po darbo ji nebus pernelyg išvargusi, kad ramiai bendrautų su savo šeima?

Mortai ėmė rodytis, kad kruopščiai sukurtas jos gyvenimas, jos tobulas pasaulis tuoj susidurs su harmagedonu.

Tačiau šiandien arba niekada. Tik nuo ko pradėti?

Komentaras

Kristina Rokaitė-Podvorotnikovienė, personalo konsultavimo įmonės "Noriu personalo sprendimų grupė" padalinio vadovė

Pradėti reikėtų pirmiausiai nuo saves pačios ir atvirai atsakyti į klausimą – ar esu pasirengusi ieškotis / sugrįžti į darbus, įvertinant visas aplinkybes, nuo to, ar bus kas, be manęs, pasirūpins namais, vaikais, iki ar nėra pasenusios profesinės žinios, gal vertėtų jas atnaujinti lankant seminarus, kursus. Jei į pirmą klausimą atsakėte taip, kitas žingsnis būtų susipažinti su šiandiene darbo rinka (kokios srities darbuotojai šiuo metu paklausiausi, kiek yra jus dominančių darbo pasiūlymų pagal ieškomą sritį / pareigybę, kokie reikalavimai jiems keliami). Tik taip galėsite adekvačiai įvertinti savo galimybes rinkoje ir tinkamai pasiruošti kandidatavimui: parengti tinkamą gyvenimo aprašymą, pasiruošti interviu (pasiskaityti apie dažniausiai užduodamus darbdavių klausimus, nepamiršti apsirengti tvarkinga, dalykine apranga). Tai suteiks daugiau pasitikėjimo savimi.

Svarbu atminti, kad, nepaisant, kiek laiko nebuvote darbo rinkoje, didelę įtaką darbdavių sprendimui daro kandidato motyvacija darbui, atsakingas požiūris į darbą, pozityvumas, pasitikėjimas savimi. Šios savybės nemažai atvejų gali atsverti patirties stoką ar darbo stažo spragą auginant vaikus. Dažnai auginančios vaikus mamos tuo laikotarpiu atranda sau mielų veiklų, sričių, naujas domėjimosi sferas. Kodėl nepasvarsčius galimybių paversti jų verslu ir susikurti pačiai sau darbo vietą? Nemažai daliai moterų tai būna sėkmingo verslo pradžia.