Ilgametis Pajūrio regioninio parko vadovas D. Nicius po Valstybės saugomų teritorijų tarnyboje įvykusios pertvarkos buvo paskirtas Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovu.

Pasibaigus vadovų kadencijai, jis vėl pretendavo eiti Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovo pareigas ir laimėjo konkursą.

Direkcija administruoja penkias saugomas teritorijas: Nemuno deltos, Pajūrio, Pagramančio ir Rambyno regioninius parkus bei Viešvilės valstybinio gamtinio rezervatą, taip pat rūpinasi priskirtais valstybiniais draustiniais.

Pokyčiais dvelkia Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijoje.

Nors oficialiai dar nepatvirtinta, šaltinių teigimu, KNNP vadove netrukus turėtų būti paskirta Lina Dikšaitė, kuri taip pat laimėjo konkursą.

L. Dikšaitė iki šiol eina dabartinės KNNP direktorės Aušros Feser pavaduotojos pareigas.

Nauja vadovė pagal tvarkas paskyrimo sulauks tik praėjus konkurso apskundimo laikotarpiui.

Į talką susirinko apie 100 žmonių. Didžioji jų dalis dirba SBA grupės įmonėse Klaipėdos regione. Jie patys pasisiūlė talkinti sutvirtinant kopas ir pavadino savo iniciatyvą „Kopoms tavęs reikia“.

Talkoje dalyvavo ir su įmone nesusiję klaipėdiečiai, kai kurie jų tai darė ne pirmą kartą. Regioninio parko direkcijos darbuotojai juos jau pažįsta ir vadina bičiuliais. Kopų tvirtinti talkininkai atvyko su savo šeimos nariais.

Kaip pasakojo parko vadovas Darius Nicius, daug rankų numatytus darbus pajūryje atliko per porą valandų. Prieš tai parko darbuotojai papasakojo talkininkams ne tik apie būtinybę tvirtinti kopas, bet ir apie parko ekspozicijas, bei kitas įdomybes. Todėl apsilankymas pajūryje savanoriams tapo ir įdomia ekskursija.

D.Nicius džiaugėsi, kad talkos metu pavyko sutvarkyti apie pusę kilometro pajūrio kopų, pavyko užkloti 2 tūkst. metrų žabų kojinių ir apie 100 metrų žabų tvorelės.

Karklėje savanoriai dangstė erozinius židinius. Tai tokios vietos kopose, kurios labiausiai jautrios išpustymams. Suklotos šakos natūraliai sulaiko pustomą smėlį – jis pradeda kauptis ties sutvirtinimas.

Būtent tiek darbų šeštadienio talkai parko darbuotojai ir buvo suplanavę.

„Žmonėms pabodo vien rinkti šiukšles. Jie jaučia prasmę tvirtindami kopas ir patys kaskart vasarą lankydamiesi pajūryje, nebetrypia kopų ir supranta, kad vaikščiodami žmonės jas ardo. Baigiantis talkai žmonės dažnai klausia, kada bus kita. Talkų dar tikrai bus, tik nežinia, ar pavyks jų dar surengti šiemet, viskas priklausys nuo orų. Pavasarį talkų pajūryje tikrai bus ir ne viena“, – patikino D.Nicius.

Kopos stiprinamos kasmet, ypač jos nukenčia nuo audringos jūros ir stiprių vėjų, todėl talkos labai reikalingos.

Bylą laimėjo

Ginčas kilo dėl daugiau nei 7 ha ploto žemės sklypo, priklausančio vienai gyventojai.

Moteris su sutuoktiniu norėtų statyti namą vaizdingoje vietovėje, tačiau valstybės saugomose teritorijose galima tik atstatyti buvusias sodybas.

Šioje teritorijoje sodybų būta ir net nemažai, tačiau konkrečiame sklype įrodymų apie buvusią sodybą kartografiniuose žemėlapiuose nepavyko rasti.

Sklypo savininkai pagal įstatymais jiems numatytą teisę kreipėsi į teismą dėl tokio juridinio fakto nustatymo, ir teismas tenkino gyventojų prašymą.

"Sprendimą būtinai skųsime, tačiau verta atkreipti dėmesį, jog susidaro keista situacija. Kol teisėsauga narplioja net du ikiteisminius tyrimus, kur suabejota archeologiniais įrodymais, kurių pagrindu buvo mėginta įtvirtinti sodybų egzistavimo faktą, kiti teismai tokius faktus patvirtina", – pastebėjo Pajūrio regioninio parko direkcijos vadovas Darius Nicius.

Kreipėsi į STT

Tačiau teisme sodybos egzistavimą įrodinėję gyventojai teismą tikino, jog, norint nustatyti tokius duomenis, jie turi teisę kreiptis į archeologus, kurie atliko du tyrinėjimus šiame sklype.

Tyrimų metu šiame sklype rastas geležinis raktas, pavieniai plytų fragmentai.

Antrą kartą tyrimus atliko tas pats archeologas Donatas Zubrickas, kurio archeologiniais tyrinėjimais užsiimanti įmonė "Statybų archeologija" yra minima kituose skandalą sukėlusiuose tyrinėjimuose.

Jų metu kitame sklype esą buvo rasta molinių šukių, riedulių, kurie, archeologų manymu, turėtų patvirtinti, jog čia turėjo stovėti sodyba.

Pajūrio regioninio parko direkcija tą kartą kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Mokslinę archeologijos komisiją (MAK), paprašydama įvertinti archeologų veiklą Šaipių draustinio teritorijoje.

Komisijos specialistus tyrimai pašiurpino – konstatuota, jog pagrindinė archeologų išvada dėl vieno Šaipių draustinyje jau iškilusio namo gali būti, kaip įtarta, sąmoningas kartografinių duomenų falsifikavimas siekiant įteisinti sodybų atstatymą ten, kur jų niekada nebuvo.

"Paaiškėjus tokiems faktams, mes kreipėmės į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir prokuratūrą. Tačiau tarnyboms užteko to, kad archeologai pareikštų suklydę, esa neklastojo duomenų, o padarė klaidą", – stebėjosi D.Nicius.

Pakvietė ir antstolę

Aiškėja, jog (turint omenyje šią konkrečią situaciją) sklypo savininkų pasamdytas archeologas D.Zubrickas, kurio 2017 metais rastais daiktais buvo remtasi teismo posėdyje, nebuvo teikęs Kultūros paveldo departamentui prašymo leidimui atlikti tokius tyrimus.

Pats archeologas teisme aiškino, jog jokių leidimų tokiems tyrinėjimams nereikia.

Sklypo savininkai, be minimo archeologo, pasisamdė dar vieną specialistą – architektą restauratorių, turintį licenciją atlikti natūros tyrimus.

Šis ir parašė išvadą pagal radinius.

Iš bylos medžiagos matyti, jog sklypo savininkai  kaip įrodymus teismui teikė šio archeologo  radinius – esą kasinėjimų metu sklype rasta ne tik molinių plytų, anglių, kurios turėtų įtikinti, jog šioje vietoje esą stovėjo gyvenamasis namas su krosnimi.

Archeologas teikia įrodymus, jog čia jam pavyko aptikti pastato pamatų fragmentus ir net gyvenamojo namo molinę aslą.

Šių tyrinėjimų autentiškumą patvirtina antstolės, kuri buvo pakviesta dalyvauti kasinėjimuose, raštas faktinėms aplinkybėms patvirtinti.

Leidimo nebuvo?

Tačiau Kultūros paveldo departamentas tvirtina, jog pagal nustatytą tvarką archeologas nebuvo teikęs departamentui prašymo išduoti leidimą tokiems tyrinėjimams.

"Yra tvarka, kuria remiantis leidimai tam tikriems archeologams gali būti neišduoti. Jei archeologas nėra atsiskaitęs už vykdytus tyrimus, jam toliau dirbti neleidžiama. Licencija gali būti atimta tik tuomet, jei padaroma žala, tačiau šiuo atveju už tyrimus nebuvo atsiskaityta, todėl ir leidimas nebuvo duotas", – situaciją prisiminė žinomas archeologas, Mokslinės archeologijos komisijos pirmininkas Gintautas Zabiela.

Pasirodo, jog dėl pamatų ieškotojų užmačių Karklės kaime žūtbūt surasti buvusių sodybų liekanas itin griežtai pasisakė visa Kultūros paveldo departamento Mokslinė archeologijos komisija.

Pernai spalį vykusio išvažiuojamojo posėdžio metu buvo nagrinėti archeologinių tyrimų projektai.

Dėl ketinimų konkrečiame sklype Karklės kaime surasti pastato liekanas komisija nutarė neaprobuoti ir nepritarti numatomiems tyrimams.

Archeologiniai tyrimai neturi būti priemonė legalizuoti naujų pastatų statybą saugomose teritorijose, kur tokia statyba yra negalima.

"Komisijos manymu, tokio pobūdžio projektai, pamatų paieškos draustiniuose prieštarauja viešajam interesui. Archeologiniai tyrimai neturi būti priemonė legalizuoti naujų pastatų statybą saugomose teritorijose, kur tokia statyba yra negalima", – komisijos išvadas pasirašė G.Zabiela.

Tramdys pamatų ieškotojus

"Ne teismo reikalas aiškintis, buvo ar nebuvo pamatai. Mes seniai keliame klausimą, kad ši ydinga tvarka būtų pakeista. Apie tai prabilta dar prieš keliolika metų. Šiuo metu tai, kas vyksta Karklėje, yra antroji pamatų legalizavimo užmačių banga. Pirmoji banga vyko rytų Lietuvoje, buvo daug bylų. Teismų slenksčius mynė sodybų ieškotojai saugomose teritorijose. Buvo remiamasi falsifikuotais įrodymais ir netikrais liudininkas. Šis reikalas – senas, bet, kaip įprasta Lietuvoje, jis vis yra nesprendžiamas", – tikino G.Zabiela.

Jis pastebėjo, jog šios problemos sprendimui pakaktų Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtinti vieną apribojimą.

"Tereikia nustatyti apribojimus, kad nebūtų bandoma ieškoti akmens amžiaus pastatų, tikrų ar tariamų. Visi supranta, kad tai yra kuriozas. Surandami neva devynioliktojo amžiaus pamatai ir tuoj pat leidžiama statyti naujus pastatus. Šie dalykai turi būti atriboti ir apibrėžti. Pavyzdžiui, būtų pasakyta, jog galima atstatinėti namus, jei yra įrodymų, kad pastatai stovėjo po 1945 metų, o ne iki. Tokiu atveju būtų galima remtis gyvų liudininkų parodymais, kartografiniais žemėlapiais ar panašiais įrodymais", – pabrėžė G.Zabiela.

Grėsmė draustiniams

Pajūrio regioninio parko direkcijos direktorius D.Nicius pastebėjo, jog šiuo konkrečiu atveju sodybos buvimo faktą buvo bandoma įrodyti liudytojo, kuriam tuo metu galėjo būti ketveri metai, parodymais.

Šukių ar plytų visur galima surasti.

"Esą žmogus prisiminė kaimynystėje buvus sodybą. Iš pradžių teisme kalba sukosi apie pokarį. Bet pateikus Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės archyvo Lietuvai perduotas aeronuotraukas, matyti, jog 1945 metais jokios sodybos čia nebuvo. Tuomet jau imta aiškinti, jog gal esą sodyba galėjo būti iki karo. O vėliau jau prabilta, esą sodyba buvo devynioliktame amžiuje. Tai kaip čia išeina? Ką mėginama įrodinėti tokiais liudijimais? O šukių ar plytų visur galima surasti", – pažymėjo D.Nicius.

Aplinkosaugininkams ypač kelia nerimą tai, jog laikantis tokios praktikos sodybų buvimo faktą galima būtų įrodyti net ir draustiniuose.

Saugomų teritorijų darbuotojai pamena ir daugiau atvejų, kai iš vienos rastos plytos buvo mėginimų daryti išvadas, jog pastatas buvo.

"Kai sodybos buvimo faktą įrodinėja paveldėtojai, yra kitas dalykas. O dažniausiai pamatų paieškoms archeologų pagalbos griebiasi pelno siekiantieji. Aš matyčiau tokį sprendimo būdą – norint atlikti tokius tyrimus, galėtų būti tvarka, kurioje dalyvautų ne privatūs asmenys, kokie yra archeologai, o galbūt Kultūros paveldo departamento konkurso būdu parinkti archeologai. Gal tuomet būtų savireguliacija", – pridūrė D.Nicius.

Baidymo Neringoje pasekmė?

Pajūrio regioninio parko takus pamėgę dviratininkai, šią vasarą važiuodami pro Placės ežerą, buvo apstulbę – kitapus kranto esantys medžiai bolavo nuo kormoranų išmatų, o oras tvoskė žuvų liekanomis.

Pernai tokio vaizdo čia tikrai nebuvo. Juolab medžiuose matyti gerokai padaugėjusių kormoranų lizdų.

"Įspūdis kaip Juodkrantės kormoranų kolonijoje, bet juk prie Karklės šių paukščių anksčiau nebuvo tiek daug. Keista, kada jie čia spėjo taip gausiai apsigyventi", – stebėjosi klaipėdietis Giedrius.

Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis nė neabejoja, jog šis "migrantų" antplūdis prie Placės ežero – Juodkrantės kormoranų baidymo operacijų pasekmė.

"Kormoranas – įprastas šių kraštų paukštis, gyvenantis čia tūkstančius metų. Tik dar XIX a. jie buvo apkaltinti nebūtais dalykais ir išnaikinti brutalių, kvailybės apakintų žmonių. Kuršių nerijoje pastaraisiais metais paprastai būdavo apie 3 tūkst. kormoranų lizdų. Ir žmonės baidė paukščius, stengėsi kitaip juos išvaikyti, manė, kad jie tokiu būdu išnyks, o šie tik atsikraustė prie Placės ežero. Prieš metus čia buvo apie šimtas lizdų, šiandien – daugiau nei pusė tūkstančio, mes "pasiėmėme" dalį Juodkrantės kolonijos", – tikino E.Paplauskis.

Paneigė įsisenėjusius mitus

Anot E.Paplauskio, šie paukščiai yra be pagrindo demonizuoti, esą jie naikina miškus, žuvis, sparčiai dauginasi ir yra iš kažkur atsiradusi invazinė rūšis.

"Tai yra visiški kliedesiai, nepagrįsti mokslu. Dabar prie Placės ežero žmonės mato nuo paukščių išmatų nubalusius medžius. Bet tai niekuo neypatingas juodalksnynas, kuriame ir paprastai nebūna jokios gyvybės, bioįvairovė skurdi. Dabar čia gausybė negyvos medienos ir tai yra labai gerai, nes Lietuvoje dažniausiai brandūs medžiai iškertami ir daliai paukščių, kurie minta negyvoje medienoje tarpstančiais vabzdžiais, nėra kuo maitintis. Kormoranai sutvarko tą neteisybę", – tikino ekologas.

Pasak E.Paplauskio, žmonėms akis bado kormoranų nudergti medžiai, tačiau kažkodėl jie nemato tų plynų kirtimų, kuriuos po savęs palieka patys žmonės.

"Visų aštuonių Lietuvos kolonijų kormoranai per 20 metų nudžiovino miško tiek, kiek plynais kirtimais vien valstybiniuose miškuose iškertama per vieną dieną. Šito žmonės kažkodėl nemato. Jeigu tie medžiai virsta baldais arba malkomis, tai juos kirsti galima, o kai tie medžiai yra paliekami gamtai, tai tada jau nebegerai?" – retoriškai klausė E.Paplauskis.

Ekologo teigimu, kai sausuoliai, kuriuose peri kormoranai, nugriūva, paukščiai traukiasi į kitas vietas, o ten, kur jie gyveno, vėliau atželia naujas miškas.

Pavyzdys – Juodkrantėje, kur prieš 10 metų buvo pats kormoranų kolonijos epicentras, esą dabar sužėlęs puikus miškas, geresnis nei žmonių sodintas.

Tokia kaimynystė nepatinka

Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius pastebėjo, kad kormoranų desantu prie Placės ežero patenkinti ne visi.

Naujakurius, kurie sumanė čia pasistatyti sodybas, erzina troškus gendančių žuvų tvaikas, kuris ypač stiprus pūstelėjus gūsingesniems vėjams.

Pravažiuojantys dviratininkai juokavo, kad kvapas toks, kaip prastai vėdinamame žuvų perdirbimo ceche.

Suprantama, brangiai namus pasistatę atvykėliai jūrkranklių kaimynyste nesidžiaugia.

Yra žmonių, kuriems ir pieva dvokia, jei jie prie asfalto yra pripratę.

"Mums tai nesmirda. Bet, jei kolonija plėsis, kvapas, aišku, bus stipresnis. Tačiau yra žmonių, kuriems ir pieva dvokia, jei jie prie asfalto yra pripratę. Visgi dar kartą pabrėžiu, kormoranas nėra blogis. Ir jie maitinasi invaziniais grundalais, verslinių žuvų neliečia. Tą įrodė ir ornitologai, ir ichtiologai", – tikino D.Nicius.

"Pas mus kormoranai niekam netrukdo, o tie žmonės, kurie atsikėlė prie Placės ežero laimėję teismus, turi tenkintis tais kvapais, nes juk jie atsikraustė gyventi šalia kormoranų kolonijos, jie pasirinko gyvenimą prie rezervato, tai tegul dabar džiaugiasi", – pastebėjo Pajūrio regioninio parko ekologas E.Paplauskis.

Suskaičiavo naujakurius

Ornitologas Julius Morkūnas prieš kelias dienas ropštėsi į medžius prie Placės ežero, kur lizduose tūno ūgtelėję kormoranų jaunikliai.

Tyrinėtojas teigė, kad jaunikliai – vėlyvi, išsiritę beveik mėnesiu vėliau, o tai liudija, kad jų tėvai veikiausiai atklydo iš Juodkrantės.

"Juodkrantėje jaunikliai jau skraido, ten kolonija pustuštė. O čia dar tupi lizduose. Vadinasi, kai pradėjo juos baidyti Kuršių nerijoje, jie ieškojo kitos perimvietės ir ją atrado čia. O žmogus jau toks padaras, nori, kad jam viskas būtų tvarkinga, bet gamtoje taip nebūna", – sakė J.Morkūnas.

Sekmadienį ornitologas suskaičiavo 520–550 lizdų. Sužiedavo 48 jauniklius, kuriuos lengviau galėjo pasiekti lizduose. Pasižiūrėjo, kuo jie maitinasi.

Tarp išmėtytų žuvų liekanų daugiausia juodažiočių grundalų, pasitaikė viena kita gyvagimdė vėgėlė. Rado sudžiūvusį karosą ir karšio galvą.

"Kormoranai maitinasi beveik vien tik grundalais, tai yra sveikintinas dalykas, nes tos žuvelės naikina kitų vietinių žuvų ikrus. Ta kolonija turėtų sugauti keliolika tonų grundalų per sezoną", – prognozavo J.Morkūnas.

Beje, ichtiologas Žilvinas Pūtys savo mokslinėje disertacijoje įrodė, kad kormoranai verslinei žūklei įtakos nedaro, nes šie paukščiai minta 8–12 cm dydžio žuvelėmis.

Prie Placės ežero vietos naujiems lizdams sukti esą dar yra, o kol kas sutvirtėjusi kormoranų kolonija užima miškelį į šiaurės pusę.

Naujas traukos objektas

Gamtininkai džiaugiasi, kad pastaraisiais metais kormoranų niekas taip nebenaikina, kaip anksčiau.

Rūšiai gyventi leidžiama, bet jos gausumas reguliuojamas.

"Jei jie sumanytų įsikurti kokioje gamybinėje miško plantacijoje, reikėtų tiesiog tai laiku pastebėti ir išvaikyti. Kormoranai kuriasi labai ilgai. Pas mus parke gal trejus metus nė vieno lizdo nebuvo. Čia yra rezervatas, ūkinė veikla draudžiama, tad, manyčiau, šiems paukščiams puikiausia vieta gyventi. Tegul gamta tvarkosi pagal save, reikia leisti gamtai būti gamta", – mano E.Paplauskis.

Esą, kai kormoranų kolonijose atsiras negyvos medienos, atsiras ir naujų rūšių vabzdžių, atsiras genių, uoksinių paukščių.

Pasak E.Paplauskio, šalia kormoranų prie Placės ežero šiemet lizdus jau susisuko gervės.

Kormoranai pritraukia kitas rūšis, jau matomi ir jūriniai ereliai, kurie atskrenda pasimaitinti žuvų liekanomis, lapės ateina.

Tam esą ir buvo įkurtas Placės, arba Plocio, rezervatas.

Anksčiau, kai čia dar negyveno kormoranai, turistai galėjo pasigrožėti tik kraštovaizdžiu, tačiau šiuo metu vaizdas visai kitoks.

"Žmonės dabar net ekskursijas su teleskopu užsisako, kad išgirstų apie šią senovinę paukščių rūšį. Jie, beje, remiantis mokslininkų skaičiavimais, žuvis gaudo efektyviau negu pingvinai, – sugeba suvaryti žuvis į įlanką ir ten jau jas ryja. Tai yra plėšrūnai, kurių gausa gamtoje priklauso nuo mitybos šaltinio", – dėstė E.Paplauskis.

Į kelią leidžiasi dviračiais

Tarp Klaipėdos ir Palangos besidriekiantis Pajūrio regioninis parkas aplinkinius gyventojus ir pajūrio svečius traukia savo laukinės gamtos grožiu, išraiškingais kraštovaizdžiais.

Norintys pajusti visą šios teritorijos išskirtinumą, dvasią į kelią leidžiasi dviračiais ar pėsčiomis. Takas driekiasi pagal visus parko svarbiausius objektus.

Užsukti galima į Kukuliškių kaimą su neseniai atrastu piliakalniu, ekologinį gamtos pažinimo „Litorinos“ taką, aukščiausią krantą šalyje – Olando Kepurę, savo istorija išsiskiriantį Karklės kaimą.

Gamtos brangintojus traukia jūros pakrantėje esantis gėlavandenis Plocio (Plazės) ežeras, kur galima pamatyti net pačius rečiausius paukščius.

Nemirsetoje laukia vienintelė likusi Lietuvoje, prieš 100 metų pastatyta laivų gelbėjimo stotis. Žavi ir išskirtinė augalija.

Pajūrio regioninio parko vizitinė kortelė – Olando Kepurė. Jo direktorius Darius Nicius tvirtino, kad ši vieta ne tik populiariausia parke, bet ir viena lankomiausių šalyje. Per metus čia apsilanko apie 100 tūkst. žmonių. Didžiausi srautai yra vasarą. Vieni užsuka porai valandų, kiti ilgesniam laikui. Apsilanko ir aplinkinių vietovių gyventojai, ir svečiai iš kitų miestų ar šalių.

Skardis pradėjo irti

Anot D.Niciaus, lankytojų skaičius priklauso ir nuo įrengtos infrastruktūros – kuo pastarosios daugiau, tuo daugiau jų sulaukiama, tačiau tada kyla srautų reguliavimo klausimas.

Ši problema jau aktuali Olando Kepurėje. Lankytojai ištrypia skardžio augmeniją, tose vietose pustomas smėlis ir susidaro erozijos židinių.

Per kelias dienas išpustomos apie metro gylio duobės.

„Žmonėms lankytis Olando Kepurėje neuždrausime, tačiau norime išsaugoti skardį. Problemą padėtų išspręsti tinkamas lankytojų srautų reguliavimas, kad žmonės darytų mažiausią įtaką šlaitui. Tam galima panaudoti tokias priemones kaip rodyklės, laiptai“, – aiškino direktorius.

Vadovas pasakojo, kad Olando Kepurės skardį būtų galima ir labiau pritaikyti lankytojams. Dabar neįgaliesiems ir mamoms, stumiančioms vaikų vežimėlius, dalis ruožų yra neįveikiami.

Parke remontuoti reikia ir susidėvėjusius medinius laiptus, kurių teritorijoje yra 15, o tam reikia nemažai lėšų. Nuolat atnaujinti būtina ir vandalų niokojamus informacinius stendus. Vieno jų įrengimas gali kainuoti ir tūkstantį eurų.

Svarbus kiekvienas euras

Prieš pusantrų metų lankytojams atsirado galimybė prisidėti prie regioninių ir nacionalinių parkų tvarkymo, išsaugojimo, infrastruktūros kūrimo. Tą galima padaryti įsigijus savanorišką lankytojo bilietą.

Vienkartinis, kuris galioja penkias dienas viename parke, kainuoja vos eurą.

„Sąmoningas žmogus supranta, kad iš gamtos reikia ne tik imti, bet ir jai duoti. Dėl to prisideda prie parkų tvarkymo, išsaugojimo“, – tvirtino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vedėja Diana Rakauskaitė.

Pernai nupirkta apie 300 tūkst. lankytojų bilietų. Pajūrio regioniniame parke – apie porą tūkstančių. Nors bilietų yra įvairių, populiariausi vienkartiniai. Tačiau buvo įsigijusiųjų ir metinių.

Visos iš lankytojų bilietų surinktos lėšos naudojamos pažintiniams gamtos objektams tvarkyti, rekreacinės ir informacinės infrastruktūros priežiūrai, švietėjiškai gamtosauginei veiklai.

Už gera valia skirtas žmonių lėšas tvarkomi pažintiniai takai, prižiūrimi apžvalgos bokštai, renkamos šiukšlės stovyklavietėse.

Atnaujinti ir informaciniai stendai, rodyklės, kad lankytojams būtų patogiau, organizuoti švietėjiški, gamtosauginiai renginiai visuomenei, pamokos vaikams.

„Infrastruktūrą įrengiame, tačiau ją reikia prižiūrėti, atnaujinti, o tam trūksta lėšų. Svarbus kiekvienas euras“, – tvirtino D.Rakauskaitė.

Paremti galima ir telefonu

Iki šiol lankytojų bilietus buvo galima įsigyti parkų lankytojų centruose. Turizmo sezono metu – ekologinių renginių vietose, poilsiavietėse, stovyklavietėse.

Taip pat „Perlo“ terminaluose, „Tiketos“ kasose ir internetu. Nuo šių metų tą padaryti galima dar paprasčiau – telefonu, parašius SMS žinutę su parko pavadinimo trumpiniu telefonu 1860.

Klaipėdietis Vytautas pasakojo, kad Pajūrio regioniniame parke lankosi gana dažnai. Vyras ir vienas, ir su šeima dažniausiai važinėja dviračių takais, aplanko pakeliui esančius objektus – ypač dažnas svečias Olando Kepurėje.

Klaipėdietis tvirtino žinąs apie lankytojo bilietą ir pats perkantis.

Dažniausiai jį įsigyja Parko lankytojų centre. Vytauto nuomone, norint, kad žmonės aktyviai pirktų šiuos bilietus, jiems turėtų viskas būti padėta ant lėkštutės.

„Idealiausia, jei kažkas prieitų prie lankytojo ir paragintų tą padaryti, paaiškintų, kam ir kokiu tikslu renkamos lėšos. Net neabejoju, kad kiekvienas sumokėtų eurą, jei matytų, kur tie pinigai investuojami.

Juk Pajūrio regioninis parkas unikalus kampelis“, – pabrėžė vyras.

Lankytojo bilietų rūšys, kaina ir galiojimas

Vienkartinis, galiojantis 5 dienas, vieno parko lankymui – 1 euras
Mėnesio, galiojantis 30 dienų, vieno parko lankymui – 5 eurai
Mėnesio, galiojantis 30 dienų, visų parkų lankymui – 10 eurų
Metų, galiojantis 12 mėnesių, visų parkų lankymui – 20 eurų
Metų šeimos, galiojantis 12 mėnesių, visų parkų lankymui – 25 eurai

Mėgstamiausia pajūrio gyventojų tuoktuvių vieta tampantis Olando Kepurės skardis netrukus virs tarsi mūšio lauku. Mat nuo liepos 10-osios čia galės tuoktis kas tik panorėjęs. Tačiau pokylių organizatoriai jau dabar tikina, kad jiems tenka nueiti kryžiaus kelius, kol įveikia biurokratinę suderinimų sistemą, o ateityje už tai gali tekti susimokėti.

Vargina leidimų sistema

Vestuvių planuotojai pamena atvejį, kai kilo aistros dėl tuo pačiu metu į Klaipėdos rajone esančią Olando Kepurę tuoktuvių ceremonijos atvykusių dviejų vestuvininkų pulkų.

"Kartais net bandome atkalbėti jaunuosius nuo idėjos tuoktis šioje vietoje. Siūlome kitus variantus. Bėda ta, kad valstybinės institucijos reikalauja daugybės suderinimų ir leidimų", – pasakojo vestuvių planuotoja Dailė Docienė.

Klaipėdos rajono savivaldybė tik ką parengė leidimų sistemą, tačiau ji, pasak renginių organizatorių, atsiduoda absurdišku biurokratizmu.

"Norint surengti vestuves ant Olando Kepurės skardžio, pirmiausia reikia kreiptis į Gargždų metrikacijos skyrių. Tada tenka rašyti prašymą Kretingalės seniūnijai dėl leidimo rengti ceremoniją. Šioji, patvirtinusi, kad neprieštarauja tuoktuvėms, raštą siunčia Pajūrio regioninio parko direkcijai. Ši taip pat duoda sutikimą, parašydama, kad neprieštarauja. Po to raštas keliauja atgal į Metrikacijos skyrių", – pasakojo klaipėdietė D.Docienė.

Leidimas privačiam renginiui

Pasak pašnekovės, kol rankiojami parašai, gaištamas laikas.

"Tai nebūtų bėda, jei leidimų sistema ceremonijoms būtų paprastesnė. Dėl privalomos vieno sutuoktinių registracijos poros nuspręsdavo santuoką įregistruoti kitų savivaldybių teritorijoje, o pajūryje surengdavo tik šventę. Tam tereikėjo gauti Pajūrio regioninio parko direkcijos leidimą fotosesijai. Bet nuo šiol reikės gauti Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus leidimą. Nuvykau jo gauti ir išgirdau nuostabos pilną klausimą – viešas ar privatus tai renginys? Jei tai ne viešas renginys, kokių dar leidimų reikia?" – stebėjosi D.Docienė

Pažeidinėja taisykles

Vasarą pliažuose vestuvininkams pokylių rengėjai net nerekomenduoja rengti tuoktuvių, nes pajūrį okupuoja besideginantys poilsiautojai.

"Todėl belieka Olando Kepurės skardis. O čia koją kiša leidimų sistema ir tai, kad ceremonijai tinka tik dvi vietos", – pastebėjo D.Docienė.

Renginių organizatoriams leidimų privačiai šventei reikėtų tik dėl to, kad nebūtų nubausti už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

"Juk ceremonijai reikalingos įrangos nusinešti neįmanoma, tenka važiuoti per mišką automobiliu apie kilometrą. Vienas fotografas nespėja mokėti baudų už ženklo pažeidinėjimą. Todėl mėginame apsidrausti ir vargstame dėl leidimų", – tikino D.Docienė.

Mokestis – 100 eurų?

Moteris pasakojo, kad pajūryje vestuves suruošti nėra taip paprasta. Trūksta net biotualetų, jie yra už pusės kilometro.

"Kaltinimai, kad vestuvininkai palieka šiukšlių ir dėl to vertėtų įvesti rinkliavą, nėra teisingi. Atvykę prieš ceremoniją valandą renkame visoje teritorijoje poilsiautojų paliktas šiukšles, niekas nenorėtų tarp jų tuoktis. Po šventės dar valandą tvarkome aplinką, išsinešame savo mantą", – prisiminė klaipėdietė.

Savivaldybės užmojis tokiems renginiams išduoti tik valandą galiojantį leidimą taip pat stebina vestuvių planuotoją.

"Neįmanoma spėti tokios šventės suruošti per vieną valandą", – pastebėjo specialistė.

Siūlymas įvesti apie 100 eurų mokestį vestuvininkams D.Docienės neatgraso.

"Gal būtų ir protingas sprendimas. Tai sureguliuotų srautus, sumažėtų norinčiųjų. Gal geriau būtų imti mokestį už valandas nei už ceremonijos dalyvių skaičių", – nuomonę išsakė renginių organizatorė.

Kunigui neleido tuokti

Panašu, kad biurokratizmo viršūnė buvo pasiekta tuomet, kai nebuvo leista tuoktuvių ceremonijos atlikti baptistų kunigui.

"Kretingalės seniūnija patikino, kad neturi dėl ko prieštarauti, nes jie nesikiša į Bažnyčios veiklą. Tačiau Pajūrio regioninis parkas neleido suderinti ceremonijos, nes nebuvo seniūnijos sutikimo. Buvo paaiškinta, kad tuoktuvių ceremonijas gali atlikti tik Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai. Esą toks įsakymas. O apie kunigus nekalbama. Nusprendėme, kad bus lengviau perrašyti prašymą dėl fotosesijos nei dėl tuoktuvių ceremonijos", – pasakojo D.Docienė.

Ji tikino patekusi į biurokratines girnas ir nuskubėjo į Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyrių leidimo privačiam renginiui.

Abejoja kontrolės nauda

"Atsimenu tą istoriją. Pasakiau: "Dieve mano, jei galiu padėti žmogui neprieštaraudamas, galiu ir neprieštarauti". Bet man tokia sistema kelia daug klausimų. Kam reikia tokių biurokratinių dalykų?" – stebėjosi Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis.

G.Bareikis taikliai pastebėjo, kad bet kokios rūšies leidimais turėtų rūpintis leidimų skyrius.

"Mes išduodame leidimus renginiams, kurie vyksta viešosiose teritorijose. O čia juk privatus reikalas. Man keistoka Pajūrio regioninio parko pozicija. Leidimų sistemos ir rinkliavos idėja kyla iš ten. Iškeltas klausimas dėl to, kad žmonės eina, fotografuojasi, šiukšlių palieka. Bet apmokestinti už tai, kad atvažiuoja vestuvininkai pasifotografuoti, mažų mažiausiai yra keista", – atvirai stebėjosi G.Bareikis.

G.Bareikis pastebėjo, kad egzistuoja atsakomybė už šiukšlinimą, už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau pseudokontrolės įvedimas vestuvininkams, jo manymu, kvepia absurdu.

"Jei aš norėčiau su draugais gimtadienio proga nusifotografuoti ant Olando Kepurės, kodėl kažkas man turėtų neleisti arba leisti tai daryti?" – retoriškai klausė G.Bareikis.

Nori daugiau tvarkos

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos vadovas Sigitas Karbauskas tikino, savivaldybės sudaryta komisija parengė tvarką, kuri turėtų suvaldyti vestuvininkus, besiveržiančius į pajūrį.

"Bus išduodami vienos valandos trukmės leidimai. Be leidimo tuoktis bus pažeidimas. Dar kalbama, kiek tų vietų bus numatyta, panašu, kad dvi. Leidimus renginiui išduoda Kultūros skyrius", – aiškino S.Karbauskas.

Jis pastebėjo, kad dėl privalomosios registracijos jaunavedžiams rajone gyvenamąją vietą buvo deklaravę kelios dešimtys gyventojų.

"Mūsiškiai moka apeiti įstatymus", – tikino administracijos vadovas.

Nuo liepos 10-osios neliks reikalavimo, kad santuoka gali būti registruojama vieno besituokiančiųjų arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigose. Vakar Seimas pritarė Civilinio kodekso pataisoms.

S.Karbauskas tikino, kad jaunavedžiai, gavę iš Kultūros skyriaus leidimo blanką, jame turės surinkti kitų institucijų parašus – Pajūrio regioninio parko ir Kretingalės seniūnijos.

"Mokesčio nusprendėme dar neimti. Norint rinkliavą įvesti, reikia turėti nuosavybę. Olando Kepurę nebent išsinuomotumėme iš valstybės, tada atsirastų galimybė imti pinigus. O leidimų sistemos reikia, kad būtų aišku, kas yra renginio organizatorius, kad būtų daugiau tvarkos. Bet jei tai nepasitvirtins, grįšime prie senos tvarkos", – aiškino S.Karbauskas.

Tuokia ir vandenyje

Klaipėdos rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Dalia Freigofaitė tikino, kad Civilinio kodekso pakeitimai, kurie atriš rankas visiems norintiems tuoktis prie jūros, kažin ar turės įtakos vestuvininkų srautams.

"Ne tiek jau daug norinčiųjų ten tuoktis. Pernai tik 21 santuoka ant Olando Kepurės įvyko. Užpernai buvo 13 ceremonijų, šiemet – 20. O štai kaimo turizmo sodybose įvyko 41 ceremonija. O kad vestuvininkai užsispyrę nori tokios vietos, nieko nepakeisi. Yra daug visokių kitų vietų", – pasakojo D.Freigofaitė.

Rečiausiai jaunavedžiai renkasi piliakalnius – viena ceremonija rengta ant Gargždų piliakalnio, viena – Skomantuose.

"Vienos keisčiausių vestuvių įvyko, kai teko sutuokti vandenyje. Jaunavedžiai norėjo tuoktis vandenyje. Na, ką, ir man teko nusiauti batus. Jaunavedžiai pageidavo žiedus sumainyti prie akmens jūroje", – prisiminė D.Freigofaitė.

Komentaras

Darius Nicius

Pajūrio regioninio parko direkcijos direktorius

Leidime mes pažymime, kad ceremonijos organizatoriai turi laikytis aplinkosaugos taisyklių, neteršti, nešiukšlinti. Tačiau dauguma jų nesilaiko šių nurodymų. Renginys vyksta tam nepritaikytoje teritorijoje. Vestuvės išauga į nedidelį renginį, pikniką, statomos stoginės, palapinės, nešamos kėdės. O tai tampa masiniu reiškiniu. Žmonės net fiktyviai registruojasi Klaipėdos rajone, kad galėtų tuoktis. Lankyti ir fotografuotis nedraudžiame. Bet teritorija naudojama privačiam renginiui, o tam turi atsirasti tvarka. Todėl turi būti numatytos konkrečios vietos. Vienoje jų mes esame įrengę nedidelę terasą ir medinius laiptus. Vestuvininkai nutrypia miško paklotę. Nebūtų tai pasaulio pabaiga, bet atsiveria smėlis ir jį nupusto vėjas. Teritorijos priežiūrai turėtų atsirasti rinkliava. Jei savivaldybė neįves rinkliavos, mes, kaip parko direkcija, svarstysime tokio mokesčio įvedimą. Teoriškai kunigas tuokti negali, gali tik Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojas. Jei būtų oficialiai numatyta vieta, ji įtvirtinta, galėtų ceremonijas atlikti ir kunigas.

Pajūrio regioninis parkas prarado kelis tūkstančius eurų kainuojančias naujas traktoriaus padangas.

Parko direkcijos darbuotojai padangų pasigedo balandžio 10 dieną 12.45 val. Jos buvo padėtos šalia traktoriaus „John Deer 5070M“ neaptvertoje teritorijoje, netoli parko administracijai priklausančio pastato.

Pajūrio regioninio parko administracija neturi pastato, kuriame galėtų laikyti brangesnius daiktus, tad ilgoką laiką padangos laikytos tiesiog traktoriaus priekaboje. Tačiau, kai priekabos prireikė, jos buvo iškeltos ir paliktos šalia traktoriaus.

Naujutėlės kartu, ant ratlankių sumontuotos padangos vertinamos 6 tūkst. eurų.

Klaipėdos rajono policijos komisariate dėl vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Parko administracijos darbuotojai svarsto, kad svetimi, atsitiktinai pro šalį ėję žmonės negalėjo žinoti, kad atokiau nuo administracijos pastato laikomos brangios padangos.

„Negalime besti pirštu į kažkurį žmogų, bet svarstome, kad iš maždaug 300 kaimo gyventojų, trečdalis gyvena pasiturimai ir jiems vogti padangas nerūpėtų. Tikėtina, kad jas pastebėti ir suplanuoti, kaip pagrobti galėjo ateiti į galvą tik kažkuriam iš vietos žmonių. Tikimės, kad pareigūnai šią vagystę išsiaiškins. Valstybė mums skiria pinigų brangiam traktoriui įsigyti, o va kur laikyti jo padangas lėšų negauname“, – dalijosi nuoskauda parko darbuotojai.

Ketvirtadienį  regioninio parko direktorius Darius Nicius pareigūnų buvo pakviestas atvykti į Švėkšną atpažinti padangų. Gali būti, kad policininkams pavyko surasti ir pagrobtus daiktus, ir vagis. Vakare paaiškėjo, kad tai ne tie ratai.

Valstybės saugomų teritorijų tarnyboje bręsta reformos. Planuojama iš 34 saugomų teritorijų direkcijų palikti funkcionuoti 8, o gal tik 6 administracinių vienetų struktūrą. Tai reiškia, kad aplinkosaugininkų laukia atleidimų banga.

Priežastis – nėra pinigų

Pertvarkyti šią valstybinių įstaigų schemą užsimota dėl lėšų trūkumo biudžete. Planuojama stambinti saugomų teritorijų vienetų valdymą ir įkurti centralizuotą buhalterinę sistemą.

Aplinkos apsaugos ministerijos viceministras Linas Jonauskas tikino, kad kol kas tik teikiami siūlymai, kaip ši reorganizacija galėtų vykti.

"Vyriausybės strateginis komitetas išsakė savo poziciją, kaip turėtų atrodyti saugomos teritorijos ateityje. Laukiame ir kitų siūlymų. Ruošiame kelis veiklos optimizavimo variantus ir analizuojame, kaip galėtų būti pasiskirsčiusios funkcijos", – apie planus kalbėjo viceministras.

Pripažįstama, kad išlaikyti 34 nacionalinių ir regioninių parkų direkcijas yra labai brangu.

"Įsivaizduokite, kas nutinka, kai 34 direktoriai tarnybiniais automobiliais išvažiuoja į pasitarimus Vilniuje. Juk vien tai kainuoja nemažus pinigus", – aiškino viceministras.

Bus atleidimų banga

Teigiama, kad atsisakius dalies vadovaujančio personalo būtų galima didinti algas eiliniams darbuotojams. Tačiau užsimota atleisti ir direkcijose dirbančius buhalterius. Esą jų funkcijas galima atlikti centralizuotame padalinyje.

"Parkų direkcijos neturi užsiimti viešaisiais pirkimais, jos turi bendrauti su gyventojais, lankytojais ir rūpintis gamta. Yra ir daugiau funkcijų, kurias galima perkelti", – apie valdymo sistemos pokyčius kalbėjo L.Jonauskas.

Tikinama, kad pačios direkcijos iš esmės nesikeis, išliks lankytojų centrai ir gyventojas nepajus jokių pokyčių. Aiškinama, kad patys nacionaliniai parkai su regioniniais nesusijungs.

"Tačiau vien tik Klaipėdos apskrityje vietoje trijų parkų direkcijų vadovų teliktų vienas, o ne trys", – prognozavo viceministras.

Kaip tiksliai atrodys valdymo sistema, dar nėra aišku.

"Reorganizacijos tikslas ne esamos sistemos griovimas, o patobulinimas. Ar vietoje 34 direkcijų vadovų išliks 8 ar 12, o gal net kitas skaičius, priklausys nuo ministerijos ir Vyriausybės pozicijos. Saugomų teritorijų sistema yra puiki, bet pats valdymas nėra efektyvus", – tikino L.Jonauskas.

Suskirstys pagal regionus

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos vadovė Rūta Lapinskienė prisipažino, kad gresiantis optimizavimas visai nedžiugina tarnybos darbuotojų.

"Šių pokyčių tikslas, mano galva, nėra visai racionalus. Yra pasakyta, kad negali likti juridinį statusą turinčių institucijų, kuriose dirba mažiau nei 20 darbuotojų. Tai liečia regioninių parkų direkcijas, nes jose vidutiniškai dirba apie 6–8 žmonės. Tačiau jos, be bendrųjų funkcijų, viešojo administravimo funkcijų, vykdo dar ir visą eilę specialiųjų užduočių", – kalbėjo R.Lapinskienė.

Tarnyba iš principo neatmeta galimybės tobulinti valdymo sistemą, todėl pasiūlė du rezervatus – Viešvilės ir Kamanų – prijungti prie greta esančių parkų direkcijų.

Tačiau pertvarkos autoriai sukūrė kitokią – regioninio padalijimo sistemą. Pavyzdžiui, Žemaitijoje esantys nacionaliniai ir regioniniai parkai taptų pavaldūs vienai Žemaitijos regioną vienijančiai parkų direkcijai. Nėra apsispręsta, ar turėtų likti 6 ar 8 tokie administraciniai vienetai.

Trūksta mėnesio algos

"Jau dabar aišku, kad tarnybai skiriamų pinigų per metus neužtenka. Realiai mums trūksta pinigų vieno mėnesio darbuotojų atlyginimų išmokėjimui. Mūsų tarnyboje nuo 2008 metų iki šiol dėl lėšų trūkumo žmonės priversti išeiti neapmokamų atostogų", – kalbėjo R.Lapinskienė.

Valstybės saugomų teritorijų tarnyba per metus visiems darbuotojams išlaikyti iš biudžeto gauna 9,5 mln. litų, tačiau skaičiuojama, kad algoms trūksta apie 1,2 mln. litų.

"Įgyvendinant reformą, reikėtų atleisti 16 buhalterių. O dalį direktorių reikėtų atleisti arba pasiūlyti žemesnes pareigas. Pagal įstatymus reikėtų atleisti visus vadovus ir skelbti naujus konkursus. Preliminariai skaičiuojant, apie 50–70 žmonių darbo vietos turėtų pasikeisti arba jie būtų atleisti. Taip esą galima sutaupyti 1,2 mln. litų", – apie gresiančius pokyčius pasakojo R.Lapinskienė.

Tarnybos vadovybė siūlo kitą reformos kelią, tačiau ne tokį skausmingą čia dirbantiems žmonėms.

"Manyčiau, būtų galima rezervatų direkcijas prijungti prie regioninių parkų. Jei užsimota reorganizuoti visą sistemą, siūlyčiau naikinti visus 34 juridinius asmenis ir palikti tik tarnybą, turinčią tokį statusą. Negali būti net kalbos apie finansavimo mažinimą, darbuotojų atlyginimai turi tik augti", – kalbėjo R.Lapinskienė.

Šioje sistemoje dirbantys žmonės gauna 1,2–1,5 tūkst. litų algą į rankas. VSTT iš 25 Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldžių įstaigų pagal atlyginimų dydį stoja tik į 20-ąją vietą.

Tačiau Seimo komitetuose pradėjus svarstyti VSTT siūlomą reorganizacijos planą, paaiškėjo, kad dėl to reikėtų pakeisti apie 100 poįstatyminių aktų.

Atims miškus?

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė Aušra Feser tikino, kad nerijoje su nerimu lūkuriuojama ne tik konkretesnių faktų apie gresiančią pertvarką, bet ir vadovybės apsisprendimo dėl miškų likimo.

Pasigirdo siūlymų Kuršių nerijos miškų tvarkymą perduoti kuriai nors urėdijai. Tokį siūlymą esą yra išsakęs generalinis urėdas Rimantas Prūsaitis.

"Tokie siūlymai pasigirdo po šių metų pavasarį kilusio gaisro. Tačiau man būtų labai gaila, jei būtų nuspręsta perduoti mūsų miškus urėdijai, nes tai yra 70 proc. Neringos teritorijos. Čia pilna "Natura 2000" priskirtų buveinių. Nemanau, kad būtų racionalu atiduoti visą šią teritoriją įmonei, kurios pagrindinis tikslas yra ekonominė nauda ir pelnas. Tai mums labai sunku suvokti. Nes urėdija turi kirsti miškus ir skaičiuoti pinigus", – kalbėjo A.Feser.

Vadovė tikino, kad jos ausų dar nepasiekė konkretesni sprendimai dėl parko direkcijos likimo.

Neringoje šiuo metu dirba 53 parko direkcijos darbuotojai, net 27 iš jų dirba miškininkystės srityje.

"Aš nežinau, ar teks atleisti žmones. O jei reikės, tai kiek? Man net baisu pagalvoti. O kaip reikės organizuoti darbą, jei atsiras trečias teritorijos valdytojas – be savivaldybės, direkcijos, bus dar ir urėdija. Kaip reikės kontaktuoti?" – baisėjosi A.Feser.

Neteks projektų lėšų

Pajūrio regioninio parko vadovas Darius Nicius žemaitiškai ramiai žvelgia į gresiančias permainas.

"Man nėra baisu. Visaip valstybėje gali būti tvarkomasi. Na, liks 8 direkcijos, nieko baisaus. Tačiau yra vienas niuansas: parkų direkcijos vis dažniau dalyvauja visokiausiuose europiniuose projektuose ir taip gali sukurti kai ką savo parkuose. Jei direkcijos neturės juridinio asmens statuso, šie pinigai neis į nevyriausybines organizacijas, kurios gali dalyvauti tokių projektų kūrime", – pastebėjo D.Nicius.

Tai reiškia, kad parkų direkcijų darbuotojai gali netekti galimybės rasti papildomų finansavimo šaltinių įvairiems projektams.

Komentaras

Algimantas Salamakinas

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas

Šią jų pertvarką reikėtų pradėti nuo kito galo. Pirmiausia reikėtų pakeisti įstatymus, tik tuomet kurti reorganizacijas. Kalba čia apie 7 įstatymų keitimą. Negalima Seimo statyti prieš faktą. Tokioms pertvarkoms yra numatyta tvarka – pirmiausia kreipiamasi į Seimą, Aplinkos apsaugos komitetą, siūlomi įstatymų pakeitimai. Tik po to, kai gaunami pritarimai, einama su siūlymu balsuoti į Seimą. Jau taip tai nebus, kad pirmiausia reorganizuos kažką, o po to keis įstatymus. Nereikia kitų nervinti ir patiems nervintis. Pristabdysime šį reikalą.

Skaičiai ir faktai

VSTT dirba 45 žmonės.

34 VSTT pavaldžiose įstaigose – 442 darbuotojai.

Kuršių nerijos nacionaliniame parke – 53 darbuotojai, 27
iš jų dirba miškininkystės srityje.

Nemuno deltos regioniniame parke – 7 darbuotojai.

Pajūrio regioniniame parke – 6 darbuotojai.

Nueinanti žiema nepasigailėjo ant jūros kranto Giruliuose stūksančių vokiečių 1939 m. pastatytų įtvirtinimų, vadinamų Juodąja tvirtove. Laikas baigia sunaikinti sovietmečiu ant tvirtovės pastatytą raudonų plytų bokštelį, todėl apsispręsta jį nugriauti.

"Šių metų pradžioje pastebėjome, kad ima byrėti šio bokštelio plytos. Visas šis statinys darosi nesaugus žmonėms, todėl prašėme Kultūros paveldo departamento leisti nugriauti avarinės būklės bokštelį", – aiškino Pajūrio regioninio parko direkcijos direktorius Darius Nicius.

Šie artilerijos baterijos įtvirtinimai pajūryje buvo pastatyti vokiečių, Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Fortus prie Klaipėdos sudarė devyni gelžbetoniniai įrenginiai, sujungti požeminiais keliais. Šiuo metu išlikusį Pajūrio regioninio parko direkcijai priklausantį karinių įtvirtinimų kompleksą sudaro trys pastatai.

"Jie mums buvo perduoti prižiūrėti 1997 m. Viename iš fortų yra įrengta ekspozicija, rengiamos ekskursijos. O štai prie pat jūros esantis įtvirtinimas turėtų pasikeisti, todėl žmonės neturėtų stebėtis, išvydę akiai naują vaizdą", – ramino D.Nicius.

Sovietmečiu statytas bokštelis dar kurį laiką pravertė pasieniečiams, stebintiems jūrą. Vėliau antstatas liko be priežiūros ir ėmė nykti.

"Po karo sovietinės armijos kariai čia dar buvo sumontavę patranką. Po kurio laiko šiame bokštelyje šeimininkavo pasieniečiai", – pasakojo D.Nicius.

Šią žiemą specialistai, apžiūrėję antstatą, konstatavo, kad jo sienos yra suskilinėjusios, dalis perdangų nugriuvo, o plytos jau senokai grėsmingai kybo virš smalsuolių galvų.

"Mes šį bokštelį žadame nugriauti patys. Nežinia, kiek tai gali kainuoti, gal mums tai pavyks padaryti ūkiškai. Gal pagelbės seniūnija", – svarstė D.Nicius.

Pa­jū­ry­je nuo Ni­dos iki Šven­to­sios ant aukš­tų pa­sie­nie­čių bokš­tų įreng­tos ga­lin­gos apie 100 mln. li­tų kai­na­vu­sios vaiz­do ka­me­ros taps gink­lu ko­vo­jant su pa­žei­dė­jais pa­jū­ry­je, rašo portalas lzinios.lt

Ko­pas dar­kan­tys, au­to­mo­bi­lius tie­siog pa­plū­di­miuo­se sta­tan­tys ir lau­žus kū­re­nan­tys bei lė­bau­jan­tys pa­žei­dė­jai - su­nkiai su­se­ka­mi ir re­tai nu­bau­džia­mi dėl įro­dy­mų sto­kos, nors pa­jū­rį vi­są par­ą ste­bi pa­sie­nie­čiai.

Pa­jū­rio re­gio­ni­nio par­ko (PRP) di­rek­to­rius Da­rius Ni­cius sa­ko, kad rea­liai pa­žei­dė­jų – tūks­tan­čiai, ta­čiau pra­ne­ši­mų apie juos gau­na­ma vos 10 per me­tus. Pa­sie­nie­čiai at­ker­ta, esą jų par­ei­ga ste­bė­ti jū­rą, o ne pa­plū­di­mius. „Lietuvos žinių“ kal­bin­tas ap­lin­kos mi­nis­tras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis ne­abe­jo­ja, jog ver­ta pa­gal­vo­ti apie vaiz­do ka­me­rų pa­nau­do­ji­mą fik­suo­jant pa­žei­dė­jus, ir ža­da vi­ce­mi­nis­trams „pa­ves­ti iš­siaiš­kin­ti to­kias ga­li­my­bes“.

PRP di­rek­to­rius taip pat ti­ki­na ne­nu­lei­sian­tis ran­kų ir pla­nuo­ja tarp­ži­ny­bi­nį pa­si­ta­ri­mą. „Tvar­ka pa­jū­ry­je rū­pi­na­si mū­sų di­rek­ci­ja, re­gio­no ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai, po­li­ci­ja, me­ri­jos vie­šo­sios tvar­kos pri­žiū­rė­to­jai ir pa­sie­nie­čiai. Ta­čiau kai pa­da­ro­mi kon­kre­tūs pa­žei­di­mai, veik­ti tar­si nė­ra kam“, - kal­bė­jo D.Ni­cius.