Medžiotojai palaikė benamiu
Neįprastas vaikino hobis gimė prieš porą metų. Tada D. Drukteinis susidomėjo užsienyje populiaru bushcraftu. Tai stovyklavimas gamtoje, kuo taupiau naudojant jos resursus ir turint kuo mažiau daiktų. Vis dėlto pašnekovas pasakoja dar nuo vaikystės daug laiko leidęs netoli namų esančiame miške.
„Nuo mažų dienų su broliu Žygimantu ir geriausiu draugu Laurynu Martinkumi leisdavome laiką gamtoje, gimtajame Skuodo rajone. Visi trys dažnai išeidavome pasivaikščioti į aplinkinius miškus: mėgome išdykauti, karstytis medžiais, dairytis laukinių gyvūnų. Aišku, tada nakvoti miške dar nepasilikdavome“, – pasakoja Daumantas. Miškingose apylinkėse užaugęs skuodiškis traukos gamtai nepamiršo ir vėliau. Kartu su broliu ir geriausiu draugu D. Drukteinis dažnai išeidavo į mišką pravėdinti galvų nuo susikaupusių minčių, nufotografuoti ar nufilmuoti gražių gamtos vaizdų. Gamtoje praleisti dar daugiau laiko vaikinus paskatino Daumanto pamatytas skelbimas apie nebrangiai parduodamą skautišką įrangą. Įsigijęs amunicijos, jis nusprendė pagaliau pernakvoti miške ekstremalesnėmis sąlygomis.
„Prieš dvejus metus, antrąją Kalėdų dieną, pasiryžau pirmą kartą vienas nakvoti netoli namų esančiame miške. Šeimos nariams tai pasirodė keista ir nesaugu, tad jie bandė mane atkalbėti. Tačiau aš norėjau išbandyti savo jėgas ir įgyti įdomios patirties, todėl išėjau. Ramiai nakties praleisti nepavyko. Pirmasis kartas buvo paženklintas netikėta situacija, – prisimena Daumantas. – Tą naktį vietos medžiotojai dalyvavo varomojoje medžioklėje. Tad mano šunį staiga užpuolė trys medžiotojų šunys. Išgirdę lojimą, medžiotojai ėmė kalbėtis, kad miške sau buveinę, matyt, yra įsirengęs benamis. Tačiau iš tolo matydami mano haskio veislės šunį abejojo, ar klajūnas gali tokį turėti? Galiausiai keletas medžiotojų atėjo išsivesti savo šunų ir patikrinti, kas ten toks įsikūręs miške. Žiūriu – ateina mano kaimynas Stasys, tad pasikalbėjome, pasijuokėme iš situacijos. Štai toks buvo mano pirmasis išėjimas į mišką.“
Iššūkis: į žygius gamtoje D.Drukteinis stengiasi pasiimti kuo mažiau daiktų. Jo tikslas – patirti kuo ekstremalesnes sąlygas. D. Drukteinio asmeninio archyvo nuotr.
Miško taisyklės
Šis nutikimas D. Drukteinio neatgrasė nuo stovyklavimo miške. Jis įkalbėjo prie žygių prisijungti ir vaikystės draugą L. Martinkų. Tad du bičiuliai nuo to laiko dažnai leidžiasi į ekstremalius žygius gamtoje. Kartais prie jų prisideda ir Daumanto brolis Žygimantas.
Stovyklautojai dažniausiai renkasi netoli namų esančius miškus, nes juos geriausiai pažįsta. Tačiau Daumantas yra stovyklavęs ir Latvijoje. Iš Skuodo jis 100 km žygiavo iki Liepojos ir keturias dienas praleido laukinėje gamtoje.
Ruošdamasis žygiui, Daumantas stengiasi neapsikrauti daiktais. Ekstremalius išbandymus mėgstantis vaikinas neretai atsisako ir miegmaišio.
„Kuo mažiau daiktų, tuo įdomiau. Tiesa, kartais norisi komfortiškesnio žygio, tad pasiimu miegmaišį, kilimėlį, tentą, kad būtų šilta miegoti. Kartais miegui naudoju tik vilnonę antklodę ir du bebro kailius. Jei neturiu tento, iš rastų šakų pasistatau būstinę, kad apsisaugočiau nuo lietaus. Tačiau jei žinau, kad naktį nelis, kartais stogelio virš galvos nestatau, – atskleidžia D. Drukteinis. – Įsivaizduokite, miegi viduryje miško, be stogo, susisukęs miegmaišyje. Aplink tave laksto gyvūnai, vyksta miško gyvenimas. Jei giedra, puikiai matyti mėnulis, žvaigždės. Vaizdas išties fantastiškas.“
Į mišką Daumantas dažniausiai keliauja vienas. Tačiau neretai prie jo prisijungia ir Žygimantas su Laurynu. Išėję į mišką, vaikinai nužygiuoja apie 10 km. Žygio metu stovyklautojai ieško įdomių ir gražių gamtos vietų, tyrinėja savo gimtąsias apylinkes. Vakarėjant ateina metas dairytis vietos nakvynei. Tad Daumantas su kompanionais skuba ieškoti lygesnės, sausesnės vietos ir statytis užuovėją.
„Kiekvieną kartą ką nors pamirštame. Yra buvę, kad trise pasiėmėme tik vieną tentą ir naktį pradėjo lyti. Tada sėdėjome susiglaudę po vienu tentu. Kita vertus, taip tik dar įdomiau. Iš tikrųjų viską, ko reikia, galima susirasti miške. Pavyzdžiui, kad nelytų ant galvos ar nebūtų šalta, galima pasistatyti stogelį, – tikina D. Drukteinis. – Tačiau į mišką aklai tikrai neiname. Nebūna taip, kad mums prireikia stogelio ir nukertame medį. Medžių niekada nežalojame, nebent kokių šakų prisirenkame. Mylime gamtą ir ją prižiūrime, nes jei kiekvieną kartą išėjęs į mišką pradėsi viską versti į šonus, iš jo greitai nieko neliks.“
Įsivaizduokite, miegi viduryje miško, be stogo, susisukęs miegmaišyje. Aplink tave laksto gyvūnai, vyksta miško gyvenimas.
Todėl vaikinai vadovaujasi principu „nepalik jokių pėdsakų“. Miško jie niekada nežaloja. Iš šakų pasistatę užuovėją, ją kitą dieną išardo. ,,Miškas yra mūsų visų, tad kiekvienas turėtų juo rūpintis. Deja, dažnai randame ne vietoje paliktų laužaviečių ar iš šakų pastatytų užuovėjų, kurias visada sutvarkome. Pabuvoję miške, jį paliekame tokį, koks ir buvo. Juk žmonės miške yra tik svečiai. Tai ne mūsų namai, kuriuose galima daryti, ką tik nori. Tokios yra taisyklės. Niekas negali matyti, kad miške kažkas jau buvo“, – atkreipia dėmesį Daumantas.
Akistata su briedžiu
Pašnekovas pasakoja, kad stovyklauti ekstremaliomis sąlygomis jam patinka ne tik dėl neeilinių patirčių. Buvimas gamtoje taip pat veikia kaip terapija. Be to, miške visada patiria daug nuotykių ir iššūkių.
„Kiekvieną kartą tau reikia išgyventi iš naujo. Tarkime, žiemą blogai pasistatai stogą ir sušlampa tavo miegmaišio apačia. Tada dingsta jo šilumą sulaikančios savybės – gali nušalti. Pernai miške nakvojome, kai spigino 23 °C šaltis. Tai didelis iššūkis. Tačiau jam, žinoma, pasiruošiame, – atskleidžia D.Drukteinis. – Kokių tik nuotykių nesame patyrę! Dažniausiai susiduriame su medžiotojais, kurie, kaip ir mes, mėgsta slėptis miške. Vieną kartą su Laurynu ramiai pasistatėme užuovėją, gaminome vakarienę. Staiga išgirdome, kad prasidėjo medžioklė, aplink pašėlusiai ėmė loti šunys. Eiti iš miško nesiryžome, kad netyčia netaptume taikiniu. Stovime viduryje miško, aplink šaudo kaip kare, o link mūsų skuodžia penkios stirnos. Taip ir pralaukėme valandą, kol išgirdome, kad veiksmas aprimo. Tada tyliai pasišalinome.“
Miške dažnai besilankantiems stovyklautojams praeiviai yra iškvietę ir policiją. Kartą vakare patraukę į netoli namų esantį mišką, Daumantas su broliu Žygimantu tikėjosi pailsėti po darbo ir keliauti atgal. Vaikinai tarp medžių pasikabino hamakus ir linksmai kalbėjosi.
Pro šalį tuo metu praėjo jauna šeima, su kuria Daumantas pasisveikino. Išgirdusi balsą, šeima greitai pradingo. Vaikinams tai pasirodė gana keista. Sutemus Daumantas su broliu jau ruošėsi namo, kai staiga išvydo policijos pareigūnus. Pasirodo, buvo gautas pranešimas, kad miške galimai tyko vagys. Išsiaiškinę, kad Žygimantas su Daumantu gyvena netoliese ir piktų kėslų neturi, pareigūnai labai susidomėjo stovyklautojų veikla. Jie netgi ėmė klausinėti, ar vaikinai neturi savo „YouTube“ kanalo.
Rutina: vakarėjant svarbia užduotimi tampa surasti nakvynei tinkamą vietą, užkurti laužą ir pagaminti vakarienę. D. Drukteinio asmeninio archyvo nuotr.
Pirmą kartą išėjęs fotografuoti laukinių gyvūnų, D. Drukteinis buvo susidūręs ir su briedžiu. „Miško pakraštyje stovėjau ant skardžio ir dairiausi aplink. Staiga pamačiau, kad krūmuose kažkas bruzda. Man pasirodė, kad tai – arklys. Netoliese sušlamėjus medžiams, nusukau akis į šoną, o kai atsisukau, arklys buvo dingęs. Nusprendžiau, kad gyvūnas bus nuėjęs į netoliese esančius laukus ir galėsiu jį gražiai nufotografuoti. Tad nusileidau į skardžio apačią. Tada pamačiau, kad gyvūnas stovi krūmuose. Bet tai buvo ne arklys, o didžiulis briedis. Stovėjome vienas prieš kitą, o mus skyrė apie 10 m, – neeilinę situaciją prisimena pašnekovas. – Laimė, briedis manęs nematė, nes buvau apsirengęs kamufliažinį kostiumą. Tačiau jis lėtai, žengdamas koja už kojos, grėsmingai artėjo manęs link. Staiga mūsų žvilgsniai susitiko, tad pasileidau bėgti. Briedis sekė man įkandin. Pasislėpiau nusvirusiose tankiose eglės šakose. Tada pagalvojau, kad reikėtų tą briedį išgąsdinti, nes jis galėjo ir nesuprasti, kad esu žmogus. Išlindau iš eglių ir garsiai užrikau. Briedis pabėgo, o aš stoviu ant skardžio, kojos dreba. Briedis buvo toks didelis, man atrodė it dinozauras.“
Didžiuojasi žemaitiška kilme
Savo nuotykiais D. Drukteinis dalijasi instagramo paskyroje „Need for trees“. Neįprasta vaikino veikla jau sudomino daugelį žmonių – nuo gamtos mylėtojų iki ekstremalių patirčių entuziastų.
Be to, iš Skuodo rajono kilęs pašnekovas savo paskyroje kalba ir rašo tik žemaitiškai. Save Daumantas juokais pristato žemaičių paveldo sergėtoju ir puoselėtoju. Jis pripažįsta – jam iš tiesų rūpi išsaugoti žemaičių kalbą ir kultūrą.
Pabuvoję miške, jį paliekame tokį, koks ir buvo. Juk žmonės miške yra tik svečiai. Tai ne mūsų namai, kuriuose galima daryti, ką tik nori.
„Socialinio tinklo paskyra žemaičių kalba rašoma ne be reikalo. Iš tikrųjų stengiuosi propaguoti šią tarmę, kad ji nebūtų užmiršta. Su liūdesiu pastebiu, kad Žemaitijoje vis dažniau skamba aukštaičių tarmė. Žemaitijoje gimusių ir augusių žmonių vaikai žemaitiškai neretai nė nebemoka, – pastebi D.Drukteinis. – Tad noriu, kad žmonės šios tarmės neužmirštų, ji gyvuotų ne tik privačioje, bet ir viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose.“
Dėl rodomos meilės žemaičių tarmei, Daumanto paskyrą seka nemažai žemaičių. Be to, ir aukštaičiai dažnai bando vaikinui parašyti ką nors žemaitiškai. Kai kurie netgi prisipažino, kad stebėdami D. Drukteinio nuotykius ir patys mokosi žemaičių tarmės. Tai pašnekovą labai džiugina.
Daumantas šiuo metu yra įsikūręs Vilniuje, tačiau ateityje ketina grįžti į gimtąją Žemaitiją. „Į Skuodo rajoną parvykstu dažnai, nes galiu dirbti iš namų. Vilniuje eiti į miškus man nepatinka, tiesiog nesijaučiu ten savas. Be to, ir žmonių sostinės apylinkėse galima sutikti kur kas dažniau. Pas mus, Žemaitijoje, daug ramiau ir jaukiau. Dabar esu tokiame gyvenimo etape, kad turiu būti Vilniuje. Tačiau vėliau grįšiu į Žemaitiją. Savo vaikų aukštaičiais tikrai neauginsiu, – juokiasi D. Drukteinis. – Esame žemaičiai ir turime jais likti.“
