Kaip teigia ji, nepasitenkinimas greitosios mados gaminių kokybe dažniausiai yra pagrįstas, todėl derėtų į madą žvelgti sąmoningiau ir, pavyzdžiui, rinktis kokybiškus vietinių dizainerių gaminius. 

– Kas yra greitoji mada?

– Greitoji mada yra masinė drabužių produkcija,  gaminama gana pigiai, greitai, atitinka naujausias mados tendencijas ir yra reaguoja į visus naujausius mados impulsus. Tokios mados gamybos ciklas trumpas ir kolekcijos keičiamos labai dažnai.

Greitosios mados drabužiai pakankamai pigūs ir skirti plačiai auditorijai, neatskiriant mažiau uždirbančių nuo daugiau uždirbančių. Viso to esmė – greitis ir tendencijų siekimas, prieinamumas.

– Ar tiesa, kad greitosios mados parduotuvės per metus pakeičia daugiau nei 50 kolekcijų?

– Skaičius nėra tikslus, nes labai sudėtinga suskaičiuoti, kiek tų kolekcijų linijų yra. Tačiau kalbant apie tam tikrus tinklus, galima pasakyti, kad ispanų tinklas „Zara“ per metus išleidžia mažiausiai 24 atskiras kolekcijas su drabužių papildymai į parduotuves kartą ar du per savaitę. Taigi nuo drabužio sukūrimo iki tol, kol jis atsiduria mūsų lentynose, praeina vos dvi ar net mažiau savaitės.

– Greitosios mados parduotuvėse pilna drabužių, kainuojančių 10–20 eurų. Ar įmanoma pagaminti kokybiškus drabužius ir parduoti už tokią kainą?

– Jei kalbame apie milžiniškus gamybos mastus, logistikos greitį, milžiniškas dirbančių žmonių komandas, kokybė yra tikrai svarbus klausimas. „Euromonitor“ atliko tyrimus, kurie parodė, kad seniu žmonės vieną drabužį dėvėdavo mažiausiai 30–40 kartų, tik tada atsikratydavo, išmesdavo ar paaukodavo. Dabar vienas drabužis dėvimas vos 7–8 kartus ir būna išmetamas.

Tai nemažai pasako apie vartojimo greitį ir kokybę. Ir skundai, kad kelis kartus išskalbus drabužį jis tampa nekokybiškas – pagrįsti. Toks gamybos greitis negali sukurti kokybės. Tačiau todėl turime mažas kainas.

– Jau pradedama kovoti su nuolatiniu vartojimu. Juk ne visada reikia vis naujo drabužio?

– Neretai apie rinkodaros tendencijas ir socialinių medijų įtaką šiuolaikiniam vartotojui diskutuojame su kolegomis. Turime daug medijų, per kurias nuolatos matome naujus drabužius. Kalbant apie tendencijas, anksčiau jos keisdavosi kas sezoną – ruduo/žiema, pavasaris/vasara. Dabar to neužtenka, kai kurie didieji mados namai išleidžia po 8–10 kolekcijų per metus.

Mus bombarduoja vis daugiau informacijos, matome daugybę daiktų ir natūralu, kad jų norime. Jei seniau galėjome nusipirkti suknelę ir keturis mėnesiu sakyti, kad ji iš naujausios kolekcijos, dabar taip galima sakyti nebent dvi savaites.

– Žmonės, propaguojantys ekologiškesnį gyvenimo būdą, sako, kad nereikia vaikytis greitosios mados ir galima apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ar tokių parduotuvių dar bus po dešimties metų? Juk jei šiuolaikiniai drabužiai sunešiojami itin greitai, nebeliks antrų rankų efekto...

– Šis efektas mados industrijoje vertinamas gana kontraversiškai. Būtent mados gerbėjai, mados industrijoje dirbantys žmonės antrų rankų parduotuvėse ieško įdomesnių daiktų iš senesnių laikų, pavyzdžiui, septinto ar aštunto dešimtmečių.

Tiesa, kad drabužiai, gaminami labai greitai ir neatitinkantys kokybės reikalavimų, nėra tinkami perparduoti. Todėl šiuo metu ieškoma technologinių būdų, kaip tokių drabužių audinius perdirbti ir vėl gaminti naujus drabužius. Taigi dėvėtų drabužių parduotuvės, ko gero, taps perkamu muziejumi, kur ieškosime įdomių daiktų, pasižyminčių ir gera kokybe. Tačiau greitos mados daiktų ten neatsiras.

– Žmonės nori būti madingi ir stilingi. Kada galima pirkti greitosios mados drabužius, o kada derėtų rinktis kokybiškesnius?

– Įsigilinus, kaip veikia mados industrija, kaip dirba patys dizaineriai, kaip viskas vyksta, niekada nerekomenduojama rinktis daug greitosios mados daiktų. Kitu atveju neišvengiamai remiamas šis ciklas.

Jei kalbame apie siekį nusipirkti daiktą už mažesnę kainą, normalu kartą ar du per sezoną įsigyti madingesnį daiktą, kurio po kelių metų net ir nesinorės dėvėti. Kartais greitosios mados tinklai išleidžia geresnės kokybės linijas, kurių drabužiais kainuoja daugiau, tačiau yra pagaminti iš geresnių medžiagų. Pirkti tokius daiktus tikrai nėra nusikaltimus.

– Ar įmanoma būti ir madingam, ir visiškai sąmoningam?

– Manau, kad tikrai taip. Jau minėjau dėvėtų drabužių parduotuves, kuriose apsipirkinėja ir daugybė mados industrijoje dirbančių žmonių. Taip pat visuomet yra galimybė paremti vietinius dizainerius. Galima atsisakyti pirkti 3–4 palaidines iš greitos mados gamintojų ir vietoje to nusipirkti vieną vietinio dizainerio daiktą. Galėsime tokiu drabužiu džiaugtis ilgiau ir remsime mūsų šalyje kuriančius žmones. Manau, kad sąmoninga mada nėra tokia tolima, kaip atrodo. Jei tik daugiau pagalvotume apie savo pirkimo įpročius, labai lengvai galėtume prisidėti prie sąmoningos mados judėjimo.

– Greitosios mados tinklai dažnai sulaukia kritikos dėl to, kad jų drabužiai siuvami kur nors Kambodžoje 12-mečių mergaičių. Ar dabar tokie kaltinimai šiek tiek nuslopę?

– Tokie kaltinimai artimiausiu metu dar tikrai nesibaigs, tai tikrai didelė problema. Kai galvojame apie aukštesnės vertės drabužius, žinome, kas yra jų dizaineris, kur drabužis sukurtas, kokiame fabrike pasiūtas, iš kokios šalies importuotos tam tikros detalės. Greitosios mados tinklai tokios informacijos dažniausiai neteikia.

Labai geras skaidrumo pavyzdys yra JAV greitosios mados kompanija „Everlane“, kuri ne tik nurodo, kur tiksliai pagaminta kokia nors drabužio detalė, bet taip pat pateikia aiškų kainos išrašą. Jei už džinsus užmokama 30 dolerių, pirkėjas žino, kiek pinigų buvo išleista logistikai, audiniui, fabrikui, darbuotojų apmokėjimui ir pan. Todėl tokiems masiniams gamintojams kaip „H&M“ ar „Zara“ tikrai yra kur tobulėti.

– Ar vartotojai domisi, iš kur atkeliauja drabužis, kur jis pagamintas? Gal jiems rūpi tik kaina?