Renginio metu pranešimą skaičiusi lektorė Edita Kuliavaitė sutiko savo mintimis pasidalyti su platesniu skaitytojų ratu, interviu metu papasakodama, kaip į pokyčius ir praradimus gyvenime reaguoja vaikai, jau patyrę esminę – tėvų – netektį; kokius egzaminus jie rengia globėjams ir įtėviams, galiausiai – kaip galima šiems vaikams padėti.

– Savo pranešime kalbėjote apie gyvenime mus ištinkančius pokyčius, patiriamas netektis. Kurios labiausiai sudrebina pamatus ar net ištempia pagrindą iš po kojų? Ką reiškia vaikui netekti biologinių tėvų?

– Kiekvienam iš mūsų pokytis gyvenime yra savotiškas iššūkis, daugiau ar mažiau sujudinantis, kartais supurtantis mūsų ramaus, nusistovėjusio, įprasto gyvenimo pamatus. Darbo, gyvenamosios vietos, gyvenimo būdo keitimas, pokyčiai, kuriuos atneša sveikatos problemos... Šias situacijas lydi įvairiapusiai jausmai. Vis tik skaudžiausiai mus paveikia artimų žmonių netektys, atnešančios vienatvės, tuštumos ir beprasmybės jausmus. Turėti artimuosius yra mūsų egzistencinis poreikis, tiek pat svarbus kaip valgis, miegas, fizinė šiluma.

Įvyksta tarsi staigus prisitaikymas, bet galime būti tikri, kad kažkur už jo slepiasi išgąsdintas vaikas.

Įvaikinami ar globojami vaikai jau yra patyrę netektį, sukrečiančią visą egzistencijos pagrindą. Tuštuma, atsivėrusi jų sielose, yra tokio mąsto, kad jos padariniai juntami visą gyvenimą. Baimė prarasti tuos, kuriuos myli, pačiam tapti nemylimu, paliktu, nereikalingu ir nepriimtu, yra pats didžiausias įmanomas pokytis, atimantis iš gyvenimo saugumo ir kad būsi apgintas pojūtį. Ta baimė lydi, dažnai pasislėpusi, dažnai užgožta kasdienybės, bet kartais audringai išsiveržia ir šokiruoja aplinkinius. Ji verčia netektį patyrusį vaiką gyventi nuolatinėje slaptoje „parengtyje“.

– Kaip į pokyčius, praradimus reaguoja biologinių tėvų netektį patyrę ir globėjų ar įtėvių šeimose gyvenantys vaikai?

– Tėvų netektį patyrusių vaikų vidinis pasaulis yra toks sujauktas, persmelktas nesaugumo, kad pradžioje atrodančios neprognozuojamos, neadekvačios reakcijos gali išmušti iš vėžių geranoriškiausius ir kantriausius aplinkinius.

Pirmasis pokytis, su kuriuo neišvengiamai susidurs įtėviai ir vaikas – pats priėmimo į šeimą faktas. Ir nors tai yra laimingą ir saugų gyvenimą žadantis įvykis, vis tik, po trumpesnio ar ilgesnio laiko, kai prasideda išsivalymas nuo baimės ir tuštumos, prasidėsianti reakcija, nebus maloni ir palaiminga. Iš suaugusių šis laikotarpis pareikalaus begalės kantrybės, nuoseklumo, ištvermės ir supratingumo. Vaikas gydosi ir mokosi gyventi taip, kaip iki šiol niekada negyveno. Tam tikra prasme, jis prarado jam įprastą gyvenimo būdą, prie kurio buvo prisitaikęs ir išmokęs jame būti. Viskas jam yra nauja: šeima, buitis, tradicijos, santykiai. O užvis labiausiai – intymumas ir priklausymas vienas kitam. Niekada to nepatyrusiam žmogui tai – naujas pasaulis, kuriame jis tikrai kažkiek laiko jausis tarsi būtų svečias iš kitos planetos.

Edita Kuliavaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbu žinoti, kad pokyčiai, galintys iššaukti audras, nebūtinai yra nemalonūs įvykiai. Greičiau atvirkščiai. Švenčiamas gimtadienis, atrakcionų parkas, dovanos ar netgi ramus ir jaukus savaitgalis, staiga gali pasibaigti isterijos ir agresijos arba autoagresijos priepuoliu. Tuo tarpu negatyvūs pokyčiai gali praslinkti ramiai, be kažkokių labiau pastebimų reakcijų. Tačiau taip vyksta ne todėl, kad vaikas jų nepastebi, bet dėl to, kad pradeda veikti jo „parengties“, savisaugos sistema. Įvyksta tarsi staigus prisitaikymas, bet galime būti tikri, kad kažkur už jo slepiasi išgąsdintas vaikas.

Reakciją netikėtai gali išprovokuoti ir netikėtai iškilusi grėsmė kažkokiam labai svarbiam mažmožiui. Tas mažmožis (galbūt mylimas žaisliukas, pagalvėlė, gal visai nudrengtas drabužėlis ar aksesuaras) turi didžiulę svarbą vaikui, nes jam suteiktas pakaitinio intymumo statusas. Tai dalykas, kurį vaikas išmoko mylėti ir jis atstojo jam mylimo žmogaus artumą.

Reakcijų į netektį spektras labai platus: nuo besaikio valgymo, dažnai net nekramtant, tarsi bandant užpildyti tuštumą, miego sutrikimų, įkyraus elgesio iki ūmių isterijos priepuolių, agresijos ir autoagresijos bei negebėjimo saugoti užmegztus santykius, čia pat atsiduodant naujiems, vėl lengvai pamirštamiems.

Nėra jokios priežasties įsižeisti dėl vaiko destruktyvaus elgesio, nes tai tėra reakcija į skausmingą praeitį.

– Ką reikia daryti tokiais atvejais? Kaip padėti sau, vaikui, šeimai?

– Pirmiausia, ką galima padaryti, tai apsišarvuoti kantrybe ir supratimu, kad sielos žaizdoms užgyti, prireiks daug laiko. Nepasiduoti panikai, kaltės jausmui, nebijoti klysti, suklydus per daug nesikrimsti. Nesijausti susimovusiais, nevykusiais tėvais. Jokiu būdu negalvoti, kad vaiko agresija, net jei ji nukreipta į jus, yra jūsų nepriėmimo faktas. Nes, greičiausiai, yra atvirkščiai. Vaikas, pagaliau atsidūręs saugioje aplinkoje, pradeda gydymosi procesą. Iš jo kūno tarsi išsilaupo giliai nugulusios baimės, tuštuma, vienatvė. Jos išsiveržia „su trenksmu“ ir tai yra tarsi egzaminas įtėviams, globėjams pavadinimu „Ar priimsi mane besąlygiškai?“.

Nėra jokios priežasties įsižeisti dėl vaiko destruktyvaus elgesio, nes tai tėra reakcija į skausmingą praeitį. Jei vaikas mažas, pakanka jį pasiimti ant kelių, tvirtai apglėbti, net jei pradžioje priešinasi, sėdėti su juo, kol pyktis ir neviltis atslūgs savaime, vaiko kūnelis suglebs ir jis prisiglaus su palengvėjimu prie jūsų. Tada plūstelės ašaros ir nuplaus dalį kažkada patirtos skriaudos. Nereikia  gražbyliauti, įtikinėti, kišti į burną saldainį, perdėtai raminti. Pakanka būti su juo, pereiti kartu per isterijos priepuolį. Laikui einant tokie priepuoliai retės. Svarbu duoti sau ir vaikui „visą pasaulio laiką“. Verta pasikalbėti su kaimynais ir aplinkiniais, kad jie žinotų kas vyksta ir turėtų supratingumo.

Nepadėjus vaikui pereiti per šį etapą, paauglystėje vėl įvyks „remontas“, bet tada galimybės destrukcijai bus daug didesnės ir pavojingesnės. Jei įvaikis jau paauglys, situacija kur kas sudėtingesnė ir iš įtėvių pareikalaus daugiau susitvardymo ir išmonės. Vėlgi, didžiausia klaida būtų tokiose situacijose įsižeisti. Kuo dažniau sakoma frazė „aš tave suprantu“ išaugina galimybę, kad ir paauglys taps geranoriškesnis, žengs supratingumo link. Mažų mažiausiai, jausis besąlygiškai priimamas.

– Kartais gyvenime žinome apie artėjančius pokyčius ar net laukiančias netektis. Ar įmanoma joms pasiruošti?

– Jei netektys globojamą ar įvaikintą vaiką ištinka jau gyvenant šeimoje, svarbu, kad jas išgyvenant jis nesijaustų paliktas vienas. Bent vienas iš suaugusiųjų turėtų pereiti per skausmingą laikotarpį koja kojon su vaiku. Šnekėtis su juo, puoselėti intymumą, saugumą. Būti atidžiu stebint, ar dėl ištikusių įvykių vaikas nekaltina savęs. Jie linkę taip daryti.

Paruošti skausmingiems įvykiams nėra paprasta, net suaugę žmonės retai sugeba pasiruošti taip, kad netekčiai įvykus nesijaustų sužlugusiais... Antra vertus, vaikai su tokiu likimu dažnai gan lengvai pakelia netektis, jei jos nesusijusios su artimųjų praradimu. Jie jau tarsi yra išmokę gyventi egzistencinėmis vertybėmis ir nesureikšminti antrinių dalykų.

– Vaikams visada linkime geriausio, tačiau, būna, kad labai stengiantis padaroma „meškos paslauga“. Kaip išvengti tokių klaidų, kai norima padėti, bet labiau pakenkiama?

Mūsų klaidos ir yra ta dirva, kurioje galime augti kartu.

– Kažkada nerimaudama ar sugebėsiu suteikti nepriekaištingas buities sąlygas savo globojamiems vaikams ir ar nepridarysiu klaidų santykiuose, kreipiausi į vieną labai išmintingą moterį, kuri pati išaugino ne vieną įvaikį ir kurią laikau savo mokytoja. Ji man pasakė: žinai, jiems tiek mažai reikia buitine prasme – tik lovos ir nuosavos lentynos šalia jos. Ir tiek daug reikia tavo širdies ir viso, ką tu iš jos nuveiksi, taip pat ir tavo klaidų. Tada jie gyvens tikrą, sodrų, pilnavertį gyvenimą, kuriame 50 proc. mūsų atliekamų veiksmų bus klaidingi. Tačiau mūsų klaidos ir yra ta dirva, kurioje galime augti kartu.