kultūros ministerija skelbia, jog pirmoje dalyje skambėjo Camille Saint-Saëns „Odelette“ ir „Romansas“ bei Cécile Chaminade „Concertino fleitai ir orkestrui D-dur“. Puikiai derėjo jautrus G. Šlekytės dirigavimas ir nuostabus Pahud tonas bei technika. Antrojoje koncerto dalyje atliktas Béla Bartók „Koncertas orkestrui“. Šlekytės interpretacija buvo turtingos ritmikos ir dinamikos, „Yomiuri Nippon“ simfoninis orkestras į lietuvių batutos meistrės dirigavimą atsakė puikiu atlikimu.

„Labai džiaugiuosi galėdama jau antrą kartą dirbti su šiuo nuostabiu orkestru. Esu taipogi sužavėta abiejų salių akustikos bei tokios šiltos ir pagarbios publikos“, – įspūdžiais dalijosi dirigentė.

G. Čepulionytės nuotr.

G. Šlekytės diriguojami koncertai buvo labai sėkmingi, publika entuziastingai palydėdavo kiekvieną kūrinį, o pabaigoje ilgomis ovacijomis kelis sykius kvietė dirigentę ir fleitininką į sceną.

1962 m. trijų Japonijos žiniasklaidos kompanijų įkurtas „Yomiuri Nippon“ simfoninis orkestras pasižymi ilga bendradarbiavimo su garsiausiais pasaulio batutos meistrais ir solistais istorija. Jo veikla įvertinta įvairiais apdovanojimais, įskaitant Japonijos kultūros reikalų departamento Bunkacho premiją.

Festivalį pradedančią programą „Žvaigždžių lietus I: Amerikos muzika“ šį penktadienį 18.30 val. su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos kameriniu orkestru atliks tarptautinėse scenose pasirodanti lietuvaitė dirigentė Adrija Čepaitė. Pasak jos, „programa sutelkta į žymiųjų šio laikmečio amerikiečių kompozitorių muziką. Joje suskamba kontrastinga dabartis, o kartu ir raminanti vienovė“.

Tarp ryškiausių programos kūrinių – prestižinės Pulitzerio premijos laureato Davido Lango „The national anthems“ versijos premjera, sukurta specialiai festivaliui. Jo atlikimui prie orkestro prisijungs ir Klaipėdos choras „Aukuras“, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio. Publiką intriguos minimalizmo muzikos ikona laikomo Philipo Glasso Tirolio koncertas fortepijonui ir orkestrui, kurio solinę partiją skambins pianistė Indrė Baikštytė. Klaipėdos kamerinis orkestras žibės savo profesionalumu grieždamas orkestrinius opusus – Michaelo Gordono „Weather one“ ir Jessie Montgomery „Starburst“.

Tarptautinį pripažinimą pelniusių iš Lietuvos kilusių moterų dirigenčių nėra itin daug. Unikalus yra šios menininkės kelias, kurį galima apibūdinti, anot jos pačios, kaip „sielos piligrimystę“. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi choro dirigavimo magistro diplomą, A. Čepaitė išvyko į Austriją. Studijos aukšta muzikine kultūra garsėjančioje šalyje suteikė pagrindą jos karjeros pradžiai. Šiandien A. Čepaitė diriguoja Lietuvos orkestrams, taip pat bendradarbiauja su įvairiais užsienio kolektyvais: Sofijos nacionaliniu simfoniniu (Bulgarija), Manheimo kameriniu (Vokietija), Nordwestdeutsche Philharmonie (Vokietija) ir kitais orkestrais.

Dirigentės pasirodymus Lietuvos publikai visada gaubia savita aura. Būdinga, kad jos kuriamose koncertinėse programose muzika išskamba kartu su intensyvia dramaturgine mintimi. Tai pajusime ir su Klaipėdos kameriniu orkestru rengiamoje programoje, kurią A. Čepaitė apibūdino taip: „Šalia genialaus Ph. Glasso Tirolio koncerto ir jo muzikinės kalbos, turinčios galią iškviesti meditacinę būseną, lakoniškumu žėri jaunatviškas J. Montgomery „Starburst“ / „Žvaigždžių sprogimas“. Savo tobula segmentine konstrukcija M. Gordono „Weather one“ / „Oras I“ tiesiog įtraukia į muzikos pulsą, į kelis vaizdinius tuo pačiu metu.

Naujojo pasaulio skambesio vainikas – D. Lango „The national anthems“ / „Nacionaliniai himnai“ chorui ir styginių orkestrui premjera. Himnuose alsuoja laisvės dvasia, jautriai emocionalus žodis ir kukli muzikos didybė.“

Pianistė I. Baikštytė, aktyvi šiuolaikinės muzikos interpretuotoja ir entuziastė, teigė: „Nors ir atvirai minimalistinė, Ph. Glasso muzika man visuomet skamba labai šiltai, šiek tiek nostalgiškai, kartais romantiškai... Joje girdžiu daugybę spalvų, pojūčių, įsisuku į greitai besikeičiančias nuotaikas. Ir Tirolio koncertas yra vienas ryškesnių to pavyzdžių. Labai laukiu artėjančių repeticijų ir koncerto – manau tiek mes, atlikėjai, tiek klausytojai turėsime didelį malonumą.“

Kompozitorius D. Langas rašė: „Labai džiaugiuosi dėl mano kūrinio „The national anthems“ orkestrinės versijos pasaulinės premjeros Klaipėdoje ir apgailestauju, kad negalėsiu jos išgirsti. Su Klaipėdos kameriniu orkestru bendradarbiauju ilgai ir laimingai, esu labai dėkingas už nuolatinę paramą mano kūrybai. Aš netgi buvau nuvykęs į Klaipėdą išgirsti, kaip jie groja gyvai! Man tai buvo didžiulė patirtis ne tik todėl, kad koncertai pavyko, bet ir todėl, kad mano senelis gimė Gargžduose, kuriuos aplankiau ten būdamas. Mano močiutė gimė Šilalėje, kurią aplankysiu, kai atvyksiu kitą kartą. O mano kūrinys „The national anthems“ yra apie tai, kokie mes visi esame trapūs, kaip lengvai galima atimti iš mūsų laisvę. Tai rimtas kūrinys, deja, labai savalaikis, bet su vilties žiburiu pabaigoje. Tikėkimės, kad ją pasieksime visi kartu ir taikiai.“

Beje, kompozitoriai D. Langas, ir M. Gordonas yra garsaus JAV ansamblio „Bang on a Can“, koncertavusio „Permainų muzikoje“ 2017 metais, įkūrėjai. Tąkart nulijęs gausus Amerikos muzikos žvaigždžių lietus šių metų festivalyje virs tikra liūtimi, suteiksiančia gaivius ir žadinančius potyrius.

Liepos pabaigoje dirigentų L. Škarnulytės (Vokietija) ir Danielio Leiningerio (Prancūzija) vadovaujamas jungtinis choras atvyksta į Lietuvą. Sakralinius koncertus jis surengs trijų miestų – Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus – bažnyčiose. Šis Lauros ir Danielio projektas jau pradžiugino Strasbūro lietuvius, susirinkusius Strasbūro Šv. Petro Naujojoje (Saint-Pierre-le-Jeune) protestantų bažnyčioje pasiklausyti J. S. Bacho, G. Faure, G. Rossini, M. Regerio, F. Mendelssohno-Bartholdy, K. Jenkinso, V. Miškinio, D. Zakaro ir kitų kompozitorių kūrinių. „Tokie gražūs tarptautiniai projektai gimsta entuziastingų žmonių dėka. Ačiū už charizmą ir profesionalumą“, – dėkojo Prancūzijoje gyvenantys lietuviai, linkėdami šiai iniciatyvai sėkmės ir Lietuvoje.

– Smagu, kad esate šio gražaus tarptautinio projekto bendraautorė. Papasakokite, kaip atsidūrėte Vokietijoje.

– Gimiau ir augau Kaune, baigiau Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Devynerius metus mokiausi smuiko klasėje, o baigiau chorinį dirigavimą. Tuomet išvykau į Vilnių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau chorinį dirigavimą. 1998-aisiais, baigusi bakalauro studijas pas profesorių Tadą Šumską, gavau stipendiją ir šešerius metus tęsiau muzikines studijas Vokietijoje, Heidelbergo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. Gavau bažnytinės muzikos bakalauro diplomą, išmokau vargonuoti. Beje, teko perprasti ir vokišką dirigavimo mokyklą, todėl pirmaisiais metais dirigavimo paskaitas turėjau lankyti ir su pirmakursiais, ir su magistrantais. Po magistrantūros įstojau ir į choro dirigavimo aspirantūrą pas profesorių Berndą Stegmanną. Turbūt jau supratote, kad labai mėgstu mokytis…

Dovana: „Man labai svarbu savo galimybėmis ir darbais, atliekant ir populiarinant lietuvių kompozitorių kūrinius, garsinti Lietuvą“, – sako Vokietijoje gyvenanti dirigentė L. Škarnulytė. / L. Škarnulytės asmeninio archyvo nuotr.

– Šiuo metu gyvenate Vokietijoje ir dirbate kantore? Kas įeina į jūsų pareigas?

– Kantorius – asmuo, atsakingas už visą muziką bažnyčioje. Šiuo metu esu Badeno krašto kantorė, dirbu Freiburgo kantorate. Mano žinioje – penkios parapijos, kuriose yra vienuolika muzikantų, choro vadovų, vargonininkų. Dar turiu vokalinį ansamblį, kamerinį chorą, penkis vaikų chorus. Dėstau dirigavimą. Ši veikla sudaro maždaug 60 proc. viso mano darbo. Dar 20 proc. tenka administraciniam ir iš dalies teisiniam darbui aukščiausioje bažnyčios įstaigoje Karlsrūhės mieste. Beje, dirbdama kantore, dar dvejus metus studijavau Trosingeno muzikos akademijoje populiariąją muziką.

– Veiklų ir pareigų turite neįtikėtinai daug…

– Šiuo metu vėl mokausi (juokiasi). Įstatymų ir paragrafų mokslą. Tai tikrai neįprasta muzikantams. Iš pradžių dėsčiau populiariosios muzikos dirigavimą Badeno krašte. Paskui neakivaizdiniu būdu baigiau intensyvius lyderystės kursus pagal Ruth Cohn metodą, gavau sertifikatą. Šiuo metu su kolega atstovaujame daugiau nei 600 bažnyčios darbuotojų iš Vokietijos Badeno krašto – dalijamės perpus pirmininko vietą. Ne mažiau nei nauji mokslai man patinka iššūkiai. Mėgstu vadovautis posakiu, kad žmogaus tobulumui ribų nėra.

– Tai kada miegate?

– Anksti keliuosi, vėlai guluosi. Tačiau gyvenimas per daug įdomus, kad daug miegotum (juokiasi). Man tobula diena, kai viską, ką suplanavau, pasiseka nuveikti. Ar darau sąrašiuką? Nereikia. Kadangi kasdien važinėju į darbus po 60, 80 km, turiu pakankamai laiko viską apmąstyti kelyje. Darbų planams išnaudoju visą kelionę, todėl grįžusi namo galiu atsipūsti ir atsiduoti šeimai.

– Ištekėjote Vokietijoje?

– Taip, turiu vyrą ir du vaikus: Mantui – keturiolika, Miglei – vienuolika. Ar jie muzikantai? Jei šito paklaustumėte jų pačių, tikrai atsakytų, kad muzikuoja dėl to, kad mama nori. Abu lanko muzikos mokyklą, tik Mantas groja trimitu, o Miglė – smuiku.

L. Škarnulytės asmeninio archyvo nuotr.

– Sakote, mama nori?

– Kai buvo mažesni – patys prisiprašė. Mantas, būdamas trejų su puse, jau pūtė plastikinį trimitą. Dabar jiems paauglystė. Kiek žinau iš savo pačios prisiminimų, paauglystėje nenorėti groti – labai normali ir dažnai vėliau be padarinių praeinanti fazė.

– Ar ir jums taip buvo?

– Aš muzikante tapau atsitiktinai. Vieną dieną tėvai nuvedė į Juozo Naujalio muzikos mokyklą, smuiko klasę. Matote, mano diedukas Stanislovas Mitkus buvo kaimų kapelų šventės-varžytuvių „Grok, Jurgeli“ muzikantas. Mama nuėjo pas mokyklos direktorių ir paminėjo jo vardą. Žodžiu, dieduko noru tapau muzikante ir šiandien jam už tai esu labai dėkinga. Tiesą sakant, mokslo metų pradžioje nelabai ir supratau, kad atsidūriau tokioje „nenormalioje“ mokymo įstaigoje (juokiasi). Tik antroje klasėje susivokiau, kad mano pusseserei po pamokų groti nereikia, o man – reikia. Ar tuomet bandžiau bėgti? Oi, ne. Man viskas ten patiko. Ir šiandien su didžiuliu dėkingumu pamenu savo pirmuosius mokytojus, suteikusius puikų bendrą muzikinį išsilavinimą. Nors dabar smuikas kiek pamirštas, bet mokėjimas juo groti labai padeda dirbant su įvairiais orkestrais. Ypač tada, kai Freiburge tenka muzikuoti su Freiburgo barokinio orkestro muzikantais. Ten pirmu smuiku griežia Gottfriedas von der Goltzas, kuris yra baigęs prestižinę Niujorko Juilliardo mokyklą.

– Minėjote, kad jūsų vaikai ne tik gabūs muzikantai, bet dar ir labai balsingi?

– Čia jau, ko gero, jiems duota nuo prosenelių: mūsų giminėje nebūdavo balių be šokių ir dainų. Babytė Elena Mitkienė namuose visada dainuodavo! Todėl mano sūnus ir dukra nuo mažumės dainuoja. Džiaugiuosi, kad jie mielai dalyvauja ir mano vadovaujamoje Badeno krašto vaikų dainavimo savaitėje.

– Dainavimo savaitė? Įdomu…

– Kartą per metus suburiame vaikus nuo 8 iki 13 metų ir per šešias dienas su jais pastatome valandos trukmės miuziklą – su dainomis, vaidyba, scenografija, kostiumais. Dukros gimnazijoje pasiruošimas tokiam renginiui trunka ištisus metus, o mes spėjame mažiau nei per savaitę! Aišku, prie šio projekto dirbu ne viena – prisideda visa kūrybinė komanda: scenografai, teatro ir sporto pedagogai, kostiumų dizaineriai ir kt. Pernai sulaukėme septynių ukrainiečių, kurie iš Kyjivo vaikų namų pateko pas mus į Freiburgą ir taip pat dalyvavo miuzikle. Beje, tuose miuzikluose mano Miglė labai drąsiai imasi solinių vaidmenų.

– Ar jūsų vyras taip pat susijęs su muzika?

– Mano vyras Geraldas Kochas Spezialausbildung muzikinio išsilavinimo neturi, bet labai gerai groja gitara ir kontrabosu. Kurį laiką jaunystėje net dalyvavo grupės veikloje. Ir dainuoti moka.

– Ar ilgai gyvenate Vokietijoje?

– Nuo 1998-ųjų, jau 25-erius metus. Tačiau per tą laiką Lietuvos nepamiršau. Mano Tėvynė man labai svarbi! Aš esu Lietuvos pilietė. Mano vaikų vardai irgi lietuviški, beje, kaip ir mano pavardė. Iki pandemijos su šeima grįždavome beveik per visas vokiečių vaikų atostogas. Vyras noriai važiuoja į Lietuvą, vaikai – ypač. Mantas ir Miglė kuo puikiausiai kalba lietuviškai, čia turi draugų. Mano nuomone, gerai integruotis kitame krašte gali tik tada, kai lieki ištikimas savo kilmei, kraštui ir kalbai. Todėl man labai svarbu savo galimybėmis ir darbais garsinti Lietuvą, atliekant ir populiarinant lietuvių kompozitorių kūrinius.

– Ar niekada nekilo mintis grįžti gyventi į Lietuvą?

– Kilo klausimas, kaip galėčiau sumažinti atstumą tarp Vokietijos ir Lietuvos. Būtų šaunu. Ko labiausiai ilgiuosi Lietuvoje? Aišku, kad artimųjų – šeimos, draugų. Kai grįžtame į Lietuvą, stengiamės su saviškiais tą ryšį puoselėti, neprarasti. Ne mažiau svarbios man ir Lietuvoje vykstančios „Vasaros akademijos“, kasmet pritraukiančios daugybę chorinio žanro entuziastų: dirigentų, pedagogų, muzikos mokytojų, kompozitorių, choristų. Juose susitinku su buvusiais kolegomis, mokytojais, profesoriais, kurie kadaise mane įkvėpė ir atvėrė kelius į aukštąją muziką – kitaip sakant, užkrėtė mane šia meno aukštumų siekimo bacila.

– Kokie jūsų šeimos vasaros savaitgaliai Vokietijoje?

– Jei vieną dieną mama koncertuoja, tėtis, kai tik gali, atvažiuoja pasiklausyti. Kitą dieną nuo pat ryto stengiamės būti visi kartu – einame su vaikais pasivaikščioti, važiuojame kur nors maudytis, žodžiu, veikiame ką nors malonaus drauge.

– Norėdami Freiburgo žmones artimiau supažindinti su bažnytine muzika, sugalvojote labai įdomų projektą…

– Turite omenyje pamaldas tramvajuje? Su savo studentų dirigentų grupe paruošėme gražių giesmių, išsinuomojome tramvajų, ant staliukų išdėliojome truputį vaišių ir važinėjome juo visą dieną po miestą, sustodami stotelėse. Jose įlipę žmonės galėjo drauge su mumis pagiedoti ir pamedituoti. Šita šauni idėja (tikrai ne vienintelė) priklauso ne man, o mano studentams.

– Ar galėtų bažnytinę muziką studijuoti žmogus, netikintis Dievo?

– Studijuoti galima viską, bet klausimas, ar suprasi? Pati esu tikinti, todėl ir pasirinkau bažnytinės muzikos studijas. Man labai svarbi ši Johanno Sebastiano Bacho citata: „Kur bažnytinė muzika paliečia sielą, ten visada yra Dievas ir jo malonė.“

– Grįžkime prie jūsų viešnagės gimtinėje. Liepos 28-ąją Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje koncertuos specialiai kelionei į Lietuvą suburtas vokiečių ir prancūzų choras. Ar tai dovana mūsų kraštiečiams?

– Nuo praeitų metų atstovauju Vokietijos Badeno krašto evangelikų bažnyčiai Europinėje evangeliškos muzikos konferencijoje. Šįmet susitikimas vyks Islandijoje. Žinau, kad bus ir atstovė iš Lietuvos. Nekantrauju su ja susitikti. Kaip kilo mintis surengti jungtinio choro koncertus Lietuvoje? Konferencijos metu. Iš pradžių sugalvojau su dainininkais iš Badeno krašto keliauti į Lietuvą. Tada šia idėja pasidalijau su dirigentu D. Leiningeriu, su kuriuo susipažinau būtent konferencijoje Budapešte. Nusprendėme drauge suburti tokį jungtinį chorą koncertams Prancūzijoje ir Lietuvoje…

– Sakralinės muzikos koncertą pavadinote „Šviesa pro erškėtį“. Ką turėjote omenyje?

– Čia yra daug prasmių. Esminė – tikėjimas suteikia žmogui vilties, kad prisikėlęs Jėzus Kristus laukia žmogaus, kad mūsų gyvenimas šioje žemėje – dar ne pabaiga. Tačiau repertuare yra ir meilės tematikos dainų. Vyrų ir moterų santykiai kloti ne tik rožių žiedlapiais, bet ir erškėčiais... Dar skambės kūrinių, skirtų taikai visame pasaulyje, ypač – Ukrainoje. Žodžiu, pavadinimas sufleruoja, kad mūsų muzikinė programa bus kupina vilties. Netgi atliksime vieną dainą lietuviškai. Įsivaizduokite, choras, kuriame nėra nė vieno lietuvio, dainuos lietuviškai! Repetuojant šią dainą jautriausia eilutė man buvo: „Tėvynei aukoju aš savo dainas.“ Koncerto programa – labai plataus diapazono. Jį ves aktorė Virginija Kochanskytė, mano teta, o vargonuos Dalia Jatautaitė. Peno savo sielai čia turėtų rasti visi – ir tie, kaurie mėgsta romantinę muziką, ir tie, kuriems labiau prie širdies barokinė, modernioji ar bažnytinė muzika. Po koncerto neskubėsime skirstytis, kviesime žiūrovus pabendrauti, padiskutuoti. Tai jau išbandėme Strasbūre. Susirinko daug ir labai įdomių žmonių. Tikimės gražios bendrystės ir Lietuvoje.

Nepaveiki kultūra

Ukrainietei O.Madaraš muzika visuomet buvo daugiau nei natos popieriaus lape. Kaip ir jos tėčiui – baritonui. Dėl sveikatos sutrikimų negalėjęs tęsti muzikinės karjeros, savo svajonę jis įgyvendino per dukrą.

„Muzika man visuomet teikė vidinę ramybę, saugumo jausmą, todėl buvau laiminga, kai tėtis mane nuvedė į muzikos mokyklą“, – svajingai primerkusi akis, O.Madaraš, kuriai Aukščiausiasis į rankas atsiuntė dirigento batutą, mintimis grįžo į savo vaikystės namus.

Kodėl mes turime atleisti rusams jų nekultūrą už jų kultūrą?

Juose skambėjo ne tik ukrainietiškos močiutės dainos, vertusios kilnotis kojas ir rankas. Neretai čia buvo galima išgirsti Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Franzo Schuberto, Ludvigo van Beethoveno ir kitų klasikų kūrinius. Skambėjo čia Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo muzika. Pastarojo kompozitoriaus darbu Oksana baigė ir simfoninį fakultetą.

„Tai buvo kūrėjai, su kuriais aš augau, kurie mane įkvėpė. Šių dienų kontekste viskas keičiasi. Kodėl mes turime atleisti rusams jų nekultūrą už jų kultūrą? – tokį klausimą, anot O.Madaraš, sau turėtų užduoti kiekvienas rusų baleto, kino ar muzikos gerbėjas. – Tarkim, muzika kurią aš skleidžiu, skirta pakylėti žmogų, padaryti jį geresnį. O ką rusai dengia žodžiu „kultūra“? Akivaizdu, kad toji didžioji kultūra, apie kurią tiek esame girdėję, neveikia žmonių. Ji viso labo tuščias reikalas. Vienas, na, gal du procentai rusų visuomenės yra mąstantys žmonės, likusieji – itin primityvūs. Jūs tik pasižiūrėkite, kokius įrašus jie kelia į „TikTok“. Tai siaubinga.“

Apnuogino žmones

Už įvykius Ukrainoje, anot menininkės, atsakinga visa rusų tauta, todėl dabar netinkamas metas kalbėti, kas yra geras, o kas yra blogas rusas. Rūšiavimui, kaip ir atpildui, ateis laikas, o kol kas menininkė prašo uždaryti dangų rusų kultūrai, kurios menama didybe dengiamos kruvinos žudikų rankos. Tokią pačią poziciją išsakė ir Lietuvos meno kūrėjų asociacija. Šalies menininkai paprašė stabdyti bet kokio rusiško meno sklaidą iki tol, kol bus atkurtas 1994 m. Budapešto memorandumu numatytas Ukrainos žemių vientisumas ir išvestas paskutinis agresoriaus kareivis.

„Juk yra tiek daug kūrėjų Lietuvoje, Latvijoje, apie kuriuos mes nežinome. Yra ir Ukrainoje, kuriems paprasčiausiai nebuvo leista kurti“, – O.Madaraš neabejojo, kad dabar pats metas išsivalyti grojaraščius ir, galbūt, pažįstamųjų ratą.

Jai pačiai toks apsivalymo procesas įvyko natūraliai, nes didelė dalis žmonių karo akivaizdoje parodė tikruosius savo veidus.

„Pirmąją karo dieną sulaukiau žinutės iš vienos Sankt Peterburgo orkestro violončelininkės. Ji siuntė savo palaikymą ir pasakė, kad aštuonerius metus gyvena tarsi kalėjime. Deja, bet ji buvo vienintelė tokia“, – didžioji dauguma rusų kilmės muzikos pasaulio žmonių, anot dirigentės, stengėsi nekalbėti karo tema, neva politika jiems yra svetima. – Vis girdime, kad negalima painioti politikos ir kultūros, politikos ir sporto. Čia ne politika. Čia nusikaltimas prieš žmoniją!“

Karo nuojauta

Nors išvakarėse rusų okupantai masiškai skambino į Kyjivo restoranus, kavines ir užsakinėjo stalus visam desantui, Oksana iki paskutinės minutės netikėjo, kad karas įvyks. Vasario 23-iąją apsilankiusi nuostabiame koncerte filharmonijoje, jam pasibaigus žinoma šalies dirigentė ėjo namo ir giliai į plaučius kvėpė bundantį pavasarį. Nepatikėjo karu ji ir tada, kai naktį išgirdo pirmuosius bombardavimus, nors keista nuojauta vis dėlto buvo.

„Tą naktį labai blogai miegojau. Vis vaikščiojau iš vieno kampo į kitą. Kažkuriuo metu užsnūdau, o tada pasigirdo, kad mus bombarduoja. Pabudusi puoliau žiūrėti naujienų telefone. Nieko neradau, nurimau, bet maždaug po septynių minučių paskambino orkestrantas ir pranešė, kad rusai subombardavo vieną apylinkę. Supratau, kad man nepasigirdo“, – prisiminimais dalijosi O.Madaraš.

Įdienojus moteris išvyko iš Kyjivo. Likti šešiolikos aukštų daugiabutyje menininkei atrodė ne taip saugu kaip Bučos mieste, į kurį prieš dvejus metus persikraustė jos mama.

„Prieš tai ji gyveno Mykolajive, o visai neseniai persikėlė į Bučą. Gražus, tvarkingas miestas. Sunkiai gavome ten butą. Su meile įrengėme jį“, – kalbėdama žinoma ukrainietė vis dar nesuvokė, kaip miestas, jos mylimai mamai turėjęs tapti orios senatvės uostu, vos nevirto pražūtingu. Pirštu braukdama telefono ekraną ir darsyk žiūrėdama vaizdus iš Bučos, kai po Rusijos pajėgų atsitraukimo masinėse kapavietėse buvo aptikti daugiau nei 400 civilių kūnai, Oksana sunkiai rinko žodžius. Naktis po šiurpių vaizdų jai buvo bemiegė. Užsimerkusi ji matė vyrus, surištomis rankomis, ir vaikus, į kuriuos rusų žmogžudžiai ginklus kreipė tarsi į kompiuterinio žaidimo taikinius.

„Žiūriu į penkių išniekintų, išrengtų, gatvėje paklupdytų, nužudytų ir padangomis uždengtų moterų kūnus nuotraukoje. Mamai sakau, kad viena jų galėjau būti ir aš… Juk tiems žudikams nusispjauti į viską. Jie be gailesčio šaudė vyrus, moteris ir vaikus“, – O.Madaraš dėkojo visiems šventiesiems, padėjusiems joms ištrūkti iš mirties gniaužtų.

Spėjo palikti Bučą

Nors akimirką atrodė, kad pabėgti iš miesto, kuriam 2022-aisiais buvo suteiktas didvyrio vardas, nepavyks. Susprogdinus daugumą tiltų, Buča liko visiškoje atskirtyje. Be to, teko įkalbinėti mamą, kad ši sutiktų vykti kartu. Aštuoniasdešimtmetei, išgyvenusiai Antrąjį pasaulinį karą, buvo gaila palikti ir namus, ir maisto pilną šaldytuvą, ir pušį, kiekvieną rytą savo šakomis ją sveikinusią pro langus.

„Taigi, pirmiausia reikėjo suvalgyti visus barščius… Aš žinoma, juokauju. Tada laukė pokalbis su mama. Ji sako: palik mane čia, aš kaip nors išgyvensiu. Aš jai atgal: mama, čia bus ne gyvenimas, čia bus išlikimas miesto džiunglėse. Žmonės nepalieka nei kačių, nei šunų, o tu nori, kad aš tave palikčiau? Prašiau jos mintimis paleisti viską, kas yra materialu, nes nėra nieko svarbiau už žmogaus gyvybę“, – kai tai įvyko, Aukščiausiasis, anot menininkės, atsiuntė ženklą.

Vos prieš pusmetį teises išsilaikiusi, ką tik automobilį įsigijusi jauna moteris Oksanai su mama pasiūlė dvi laisvas vietas.

„Mūsų paklausė, ar spėsime susiruošti per dešimt minučių. Atsakiau, kad taip, nes miegojome su drabužiais, o daiktus buvome susikrovusios iš anksto“, – O.Madaraš pasakojo, lemtingą dieną lagaminą pakeitusi mažesniu, kad šis užimtų kuo mažiau vietos automobilyje. – Susitikome prie sporto centro, kuriame nakvodavo vaikai. Ten šilta. Vakarais jie susirinkdavo salėje, o rytais, jei nešaudydavo, su pagalvėmis išeidavo lauk. Nuo tos vietos mūsų automobilių kolona ir pajudėjo.“

Oksana pasakojo, kad praėjus maždaug pusvalandžiui, į sporto centrą pataikė sviedinys. Visiškai sudegė trys automobiliai. Jau kitą dieną Buča buvo visiškai apsupta okupantų. Mieste nutrūko dujų tiekimas, dingo elektra.

Naujos scenos

Kelias į Lietuvą buvo ilgas ir varginantis, tačiau Oksana su mama laikėsi tvirtai. Buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Dirigentė ne sykį jautė kaltės jausmą, kad paliko savo gimtinę. Tokiais momentais ją gelbėjo blaivus protas ir Kaune esantys meno pasaulio žmonės.

„Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas Jonas Janulevičius jau pirmąją karo dieną prašė važiuoti iš Ukrainos. „Nereikia beprasmių mirčių“, – sakė jis man“, – O.Madaraš patikino, nors fiziškai ji yra Lietuvoje, visomis mintimis kartu su savo broliais ir sesėmis, sceninius drabužis išmainiusius į karinę uniformą ar virėjo prijuostę. Pastarąją apsijuosė vienas jos pažįstamas muzikantas. Dabar jo scena lauko virtuvėje, kur kiekvieną dieną artistas išdalina šimtus porcijų karšto maisto kovotojams ir civiliams gyventojams. Dar bent keli jos bičiuliai užsiima savanoryste, padeda aprūpinti būtinomis priemonėmis, keltis iš vienos vietos į kitą.

„O šis veidas jums pažįstamas?“ – paėmusi į rankas mobilųjį telefoną, O.Madaraš parodė 2014-aisiais filmuotą vaizdo įrašą, įdėtą „YouTube“ kanale.

Jame – festivalio „Operetė Kauno pilyje“ akimirkos, Sankt Peterburgo orkestas, kuriam tąkart dirigavo Oksana ir geras jos bičiulis, Kijevo nacionalinio operetės teatro tenoras, nusipelnęs Ukrainos artistas Igoris Levenecas. Šiandien jis koncertuoja metro stotyse, o aplink save buria šimtus ukrainiečių, kuriems atitrūkti nuo skaudžios realybės padeda muzika.

„Igoris kartu su jais, jis gieda himną, dainuoja įvairias dainas. Nenoriu vartoti žodžio „pozityvas“, tiesiog žmonėms dabar viso to reikia, kad bent šiek tiek užsimirštų“, – kalbėjo dirigentė.

Muzika padeda užsimiršti

Tuo pačiu tikslu – užsimiršti, anot pašnekovės, praėjusią savaitę į Kauno valstybinį muzikinį teatrą atvyko iš karo niokojamos Ukrainos pabėgusios mamos su vaikais. Susirinkusiesiems buvo parodytas baleto spektaklis „Kita Pelenės istorija“, bent trumpam visų jų veiduose išpiešęs šypsenas.

„Bendravau su mamomis. Visos jos labai dėkingos Lietuvos žmonėms, už svetingą priėmimą, už pagalbą ir visokeriopą palaikymą. Jūs, lietuviai, esate nuostabūs“, – ranką prie širdies dėjo O.Madaraš.

Jautru: praėjusią savaitę teatre O.Madaraš susitiko su kitais ukrainiečiais, pabėgusiais nuo karo siaubo. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Dėkingumas plūdo ir iš jos pačios krūtinės, o akys viso pokalbio metu nespėjo džiūti nuo ašarų.

„Pamenu, atvažiavus į Lietuvą pirmą kartą atėjau į spektaklį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Užgesus šviesoms įsikniaubiau ir ėmiau verkti, – menininkė neslėpė, kad Ukrainoje sau to tiesiog neleidusi daryti. – Mamai vis sakiau, kad verksime tada, kai bus priežastis. Žinoma, buvo tokių, kurie sunkiai tramdė emocijas. Baimę, nerimą, kaip ir skausmą, visi jaučiame skirtingai. Karas apnuogino žmones...visokių juk yra ir tarp mūsų. Kažkas išdavė savus, kažkas be eilės ėmė degalus. Man ir pačiai teko patirti, kokie savanaudiški gali būti žmonės. Kai dar buvau Bučoje, dalijant maistą pasiūliau skaičiuoti žmones, kad žinotume apie praradimus. Viena moteris man tada atšovė, kad kiekvienas pirmiausia gelbėja save. Tą akimirką jai nieko nepasakiau, bet kitądien, kai iš jos lūpų išgirdau tuos pačius žodžius, pasakiau, kad tada tegul pati ima į rankas ginklą ir eina kovoti.“

Lemtingas sutapimas

Šiandien Oksana Kaune, mieste, kuriame iki tol lankėsi gastrolių metu. Mieste, kurio publikai jos vardas ir plastiški mostai batuta gerai žinomi. Dirigento lazdelės ukrainietė nepaleis ir čia – visai neseniai ji gavo pasiūlymą įsilieti į Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvą, su kuriuo artimai bendrauja jau bemaž dešimtį metų. Tądien, kai kalbėjome su Oksana, ji fotografavosi darbuotojo pažymėjimui, o po to ruošėsi lėkti į lietuvių kalbos pamokas.

„Buvo kvietimų vykti į Lenkiją, Vokietiją, Latviją, bet norėjau čia. Žinote, toks įdomus sutapimas… prieš kelerius metus ėjau Laisvės alėja, kai ji dar nebuvo rekonstruota, ir pagalvojau, kad Kaunas yra tas miestas, kuriame norėčiau sutikti savo senatvę. Žinoma, nemaniau, kad viskas vyks tokiu būdu“, – nepaisydama begalinių sentimentų Kaunui, moteris kada nors tikisi grįžti į Ukrainą. Ten jos širdis ir šešiolikaaukštis Kijeve, šalia kurio ji išsikovojo žemės lopinėlį narcizams ir tulpėms, o ne automobiliams.

„Kaip bus su mamos namu, nežinau. Kol kas jis stovi, bet žmonės sakė, kad visur durys išverstos, o jei jos ir yra, tai sienose – skylės.  Skaudžiausia O.Madaraš ne dėl išdraskytų mūrų, o dėl žmonių gyvybių, kurių niekas nesugrąžins. – Kelių nemoku tiesti, negaliu ir namų statyti, todėl kartu su muzika dėl savo žmonių stengsiuosi čia. Nors sakoma, kad kai ginklai žvanga – mūzos tyli...“

Po ilgų tylos mėnesių tvirtu žingsniu į sceną žengsiantis orkestras kviečia sugrįžti į koncertų salę ir iš naujo atrasti muzikos grožį, atgaivinti širdis ir pasisemti jėgų bei džiaugsmo.

Pasirinkti kūriniai skleidžia energiją, kuri padeda atsinaujinti ir kartu pasakoja apie tai, kas stabilu, pastovu, suteikia šviesos ir vilties.

Orkestras diriguojamas maestros Adrijos Čepaitės atliks L. van Beethoveno, W. A. Mozarto ir O. Respighio kūrinius.

Kiekvieną kartą ruošdamasi savo pasirodymams dirigentė Adrija Čepaitė kruopščiai pasirenka kūrinius, kurie išsiskiria ne tik muzikine linija, tačiau turi ir ypatingą prasmę. Šis koncertas ne išimtis, nes jame skambėsiantys opusai klausytojams dovanos naujos jėgos, kuri reikalinga atsinaujinti ir šviesiomis mintimis žengti į naują dieną.

Dirigentė Adrija Čepaitė/Organizatorių nuotr.

„Besiruošiant šiam koncertui ir galvojant apie jame skambėsiančius kūrinius, visą laiką mintys sukosi apie dangų, visatą, nežemišką kūriniją. Norėjosi rasti atsvarą šiomis dienomis vyraujančiam nepastovumui, nenuspėjamumui. Tad pasirinkti kūriniai skleidžia energiją, kuri padeda atsinaujinti ir kartu pasakoja apie tai, kas stabilu, pastovu, suteikia šviesos ir vilties“, – apie koncerto programą kalba dirigentė Adrija Čepaitė.

Šviesos, lengvumo ir optimizmo temą puikiai papildo pasirinkta O. Respighio siuita „Paukščiai“, kupina teigiamos energijos, žaismingumo ir nevaržomo polėkio.

Koncerte skambėsianti L. van Beethoveno uvertiūra „Prometėjo kūriniai“ op. 43 tik patvirtina maestros žodžius. Graikų mitologijoje Prometėjas vaizduojamas kaip didis pasiaukojantis titanas, kuris nepakluso Dzeusui, už netobulumą norėjusiam išnaikinti žmoniją ir sukurti naują. Prometėjas manė, kad žmones galima tiesiog patobulinti. Ir nutaręs tai padaryti, pavogė dangiškąją ugnį ir atnešė ją į Žemę.

Šviesos, lengvumo ir optimizmo temą puikiai papildo pasirinkta O. Respighio siuita „Paukščiai“, kupina teigiamos energijos, žaismingumo ir nevaržomo polėkio.

Koncerte orkestras atliks bene žinomiausią W. A. Mozarto Simfoniją nr. 41 C-dur, KV 51, dar vadinama „Jupiterio“. Taip ji pavadinta kompozitoriui siekus sukurti didingą epinę struktūrą: iškilminga pirmoji dalis, sukurianti šventinę nuotaiką, antroji dalis – šiek tiek lyriškesnė, turinti nepakartojamą muzikinį motyvą, kuris atsikartoja visoje kompozitoriaus kūryboje, bei veržlumu ir nuožmumu išsiskirianti trečioji. O finale plėtojama tema kartojama keletą kartų, dinamiškai auga ir pasiekusi didžiulę įtampą – sprogsta.

Orkestras kartu su dirigente kviečia klausytojus nepraleisti šio koncerto ir kartu pajusti muzikos grožį, pamatyti jos skleidžiamą šviesą.

Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiamam žurnalui "Lithuanian Music Link" jaunąją dirigentę pakalbino muzikologė Rasa Murauskaitė. Vasarą G.Šlekytė lankėsi gimtinėje ir kartu su Lietuvos kameriniu bei Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei pianistu Gabrieliumi Alekna įrašė kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės muziką Lietuvos muzikos informacijos centro, Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir suomių įrašų kompanijos "Ondine" koprodukcijai.

G.Šlekytė, pelniusi įvairių tarptautinių konkursų laurus, dirigavusi kelių geografinių Europos regionų sostinėse ir didmiesčiuose, pasirodžiusi prestižiniame Zalcburgo festivalyje, gyvena Pietų Austrijos Klagenfurto mieste, kurio apylinkės mena kūrybingas Gustavo Mahlerio ir Johanneso Brahmso akimirkas. Čia ji džiaugiasi laisvai samdomos dirigentės statusu, kuris leidžia įgyti daugybę skirtingų patirčių, o pakeliavus po didmiesčių šurmulį, sugrįžti į namus, pro kurių langus atsiveria kalnai.

Jeigu muzikantai jaučia, kad kūrybiškumas nėra slopinamas, o kaip tik pasitelkiamas siekti bendro muzikinio tikslo, jie žymiai geriau atlieka savo darbą.

"Ko gero, šie įrašai mano atmintyje visuomet liks pažymėti 2020-ųjų konteksto, karantino išgyvenimų, gyvos muzikos ilgesio. Vienas iš įrašytų Žibuoklės kūrinių pavadintas "Saudade" (2019), portugališkai – "ilgesys", tad net ir muzikos turinys puikiai siejasi su mūsų visų išgyventa situacija", – prisipažino dirigentė.

– Esate ne kartą sakiusi, kad, pavyzdžiui, rengdama operos pastatymą, skaitote knygas, pagal kurias operos parašytos. Ką skaitote ruošdamasi koncertinės šiuolaikinės muzikos atlikimui, įrašams? Kad ir šiems.

– Žibuoklės muzika nėra naratyvi, ji labiau atmosferinio, spalvinio pobūdžio, tai ne pasakojimas, parašytas pagal konkrečią istoriją. Todėl ir jos muzikos prisijaukinimas labai skiriasi nuo pasiruošimo operai, kuri turi siužetą. Šiltai prisimenu ilgą pokalbį su Žibuokle kovą Senamiesčio kavinėje, kuris buvo labai svarbus pasiruošimui. Nežinau, kiek valandų kartu prasėdėjome, bet ji man papasakojo apie kiekvieną kūrinį, kūrimo kontekstus ir inspiracijas. Pavyzdžiui, "Millefleur" (2018) buvo įkvėptas austriškų gobelenų su tūkstančiais gėlių, jų mirgančios ornamentacijos. Žibuoklei puikiai pavyko tą mirgėjimą išreikšti per instrumentuotę.

– Atvykote iš Klagenfurto. Kas tai per vieta?

– Klagenfurtas prie Verto ežero – Klagenfurt am Wörthersee – toks visas šio miestelio pavadinimas, gana gerai žinoma atostogų vieta pietinėje Austrijos dalyje, netoli Slovėnijos ir Italijos sienų. Įspūdingi šio ežero kulisai įkvėpė ne vieną kompozitorių čia ne tik atostogauti, bet ir kurti. Tarp jų – Johannesas Brahmsas, Gustavas Mahleris, Albanas Bergas.

Pati atsidūriau Klagenfurte, nes dirbau vietos operos teatre. Tiesa, gavusi kvietimą dar labai tiksliai nežinojau, kur jis yra, tad suprantu visus, kurie nieko nėra apie Klagenfurtą girdėję. Bet tai nuostabus gamtos kampelis, turintis mažą simpatišką teatrą, kurio reputacija tarp tokio dydžio teatrų labai gera.

– Bet kažkada juk esate minėjusi, kad norėtumėte gyventi Vienoje. Su Klagenfurto teatru sutartis baigėsi, bet ten pasilikote. Norai pasikeitė?

– Taip, dabar aš – laisvas paukštis, kuris galėtų gyventi bet kur, kur panorėtų. Tačiau pradėjusi daug keliauti supratau, kad man labai patinka sugrįžti į mažą miestelį arti gamtos. Aš juk vis dirbu miestuose. Jei pabūnu ilgiau Berlyne ar Frankfurte, man visai nesinori grįžti į dar vieną miestą. O Klagenfurte turime didelę terasą, kurioje auginame daržoves, pro langus matome kalnus. Karantino metu nusipirkau pianiną, kuris stovi prie lango, o pro jį matyti kalnai Slovėnijos pusėje. Visi, kas atvažiuoja manęs aplankyti, puikiai supranta, kodėl noriu ten gyventi. Ypač karantino metu daugeliui staiga pasidarė aišku, kad namai – labai svarbi erdvė. Supratome, kad mieste gali būti daug kavinių, veiksmo, kurio labai greitai gali nelikti, ir tada, nutilus miesto šurmuliui, kyla klausimas – ar gerai jaučiamės savo namuose? Aš jaučiuosi gerai. Džiaugiuosi, kad negyvenu didmiestyje, kur butai maži, be balkono, – tik keturios sienos. Tad pasidžiaugiau, kad gyvenu tokiame Panevėžio dydžio kaime (juokiasi).

– Kad jau prakalbome apie karantiną, įdomu paklausti – ar daug planų teko dėl jo atsisakyti?

– Taip, labai daug. Suplanuota opera Kopenhagoje būtų tapusi mano debiutu šio miesto Karališkojoje operoje – turėjau ten praleisti tris mėnesius. Vasarą dar tris mėnesius turėjau būti Tirolio festivalyje "Erl". Labai labai skauda širdį, kad teko atidėti rudeninį debiutą Berlyno "Komische Oper", kur turėjau diriguoti Leošo Janáčeko "Katią Kabanovą". Nepaprastai laukiau...

– Operas diriguojate ypač dažnai, o ir šiame pokalbyje apie jas prakalbome bent kelis kartus. Kaip opera tapo tokia sava?

– Sunku paaiškinti, bet esama žmonių, kurie tampa teatro žmonėmis. Teatre jaučiama didžiulio organizmo, sujungto į vienį, atmosfera. Jame gali būti daugybė problemų, bet be teatro – negali. Jau dabar pastebiu, kad labiausiai man trūksta būtent darbo operoje ir visko, kas su tuo susiję. Kartais net sunku pasakyti, kas tiksliai tai yra.

– O juk kartais sakoma, kad opera – pasenusi, joje daug primityvių siužetų...

– Nesąmonė! Iškart prieštaraukite taip sakantiems žmonėms. Operų medžiaga man toli gražu neatrodo primityvi. Socialinė nelygybė, kartų skirtumai, konfliktai, politinės intrigos, laisvė, meilė, skausmas, nepritapimas – nebeaktualios temos?

– Nuo operos norėčiau vėl sugrįžti prie šiuolaikinės muzikos. Nemažai užsienyje gyvenančių lietuvių atlikėjų ir dirigentų, jau žymių tarptautiniu mastu, užsiima savotiška muzikine ambasadoryste, pristatydami Lietuvos muziką pasaulio scenose. Jūs – ne išimtis. Tai misija ar visiškai natūralaus programų sudarymo proceso rezultatas?

– Visų pirma tai susidomėjimas. Lietuva – vis dar yra egzotiška šalis. Niekas apie ją nieko nežino, todėl atsiranda paklausa. Be to, laikau save patriote, tad išties stengiuosi įterpti lietuvių kompozitorių kūrinių. Tiesa, kartais susiduriu su stereotipu, esą žmogus gerai atlikti gali tik savo šalies kompozitorių kūrinius, – su tuo visiškai nesutinku. Pati esu labai įsigilinusi į vokiečių, austrų kultūrą, tad jeigu man kas nors pasako, kad kažko joje galiu nesuprasti vien dėl to, kad nesu austrė ar vokietė, net įsižeidžiu. Taigi, medalis visuomet turi dvi puses.

– Gal jau turite net "savo" kompozitorius? Tarkim, Mirgą Gražinytę-Tylą dažnai siejame su Ramintos Šerkšnytės kūryba ir pan. Yra kūrėjų, kuriuos ypatingai norėtumėte parodyti tarptautinei bendruomenei?

– Sutinku su Mirga, kad Raminta išties ypatinga. Suprantu, kodėl mano kolegos užsieniečiai ja irgi labai domisi, nori atlikti jos kūrinius. Aš pati visą laiką labai žavėjausi Broniumi Kutavičiumi ir žaviuosi iki šiol. Dabar dar susipažinau ir su Ž.Martinaityte.

– Galų gale R.Šerkšnytės kūrybą pati dirigavote "Deutsche Grammophon" išleistame, didelės sėkmės sulaukusiame diske.

– Taip! Žinau, kad Ramintos "Saulėlydžio ir aušros giesmės" (2007) bus atliekamos ir kitų kolegų – džiaugiuosi šio kūrinio kelione. Ši Ramintos oratorija labai įtraukianti. Ji yra sakiusi, kad tas kūrinys turėtų būti tarsi pusvalandžio trukmės meditacija.

– Nemažai kalbamės apie moteris – įrašėte Ž.Martinaitytės simfoninę kūrybą, sėkmingai parengėte R.Šerkšnytės kūrinį. Pasaulyje mūsų moterys kūrėjos ir atlikėjos pastaraisiais metais žiba. Bet ar išties situacija tokia gera ir moterims muzikos pasaulyje nebereikia kovoti dėl vietos po saule? Atsimenu, kad viename interviu gana piktai sureagavote į klausimą apie vieno gerai žinomo lietuvių dirigento mintį, kad esą dirigentu gali būti tik vyras, nes moters charakteris šiai profesijai paprasčiausiai netinka. Ar paprastoje kasdienybėje į moteris ir vyrus dirigentus jau žiūrima vienodai?

– Dirigentų pasaulyje ši sniego gniūžtė pajudėjo ir jos tikrai nebegali sustabdyti niekieno padrikos mintys. Lietuvoje yra dirigenčių – ir Mirga Gražinytė, ir Adrija Čepaitė, ir aš. Jos tiesiog yra, tad negalima pasakyti, kad jų negali būti. Kita vertus, mūsų kasdienybė gausi įsisenėjusių stereotipų ir išankstinių nusistatymų. Jie trukdo judėti lygių teisių link, apriboja mus ir skaudina tūkstančius žmonių, kurie neatitinka tendencijų.

Giedrė Šlekytė. / D. Matvejevo nuotr.

– Kokie tie stereotipai – apie dirigentą vyrą ir dirigentę moterį?

– Tai, kad dirigentus apskritai skirstome į vyrus ir moteris, jau yra nesąmonė. Tiesą sakant, net ne taip skirstome, o veikiau į dirigentus – įprastus, normalius, kaip visada buvo – vyrus, ir moteris dirigentes. Jau įsiklausius į šį grupavimą aišku, kad stereotipai čia gyvi ir vešintys. Juk nė viename interviu su dirigentu nerasime klausimų apie tai, kokią įtaką jo lytis daro darbui. O aš štai tokių absurdiškų klausimų kaskart sulaukiu.

Galiausiai ir vyrai, grūdami į vyriškumo sampratą, kenčia lygiai taip pat. Vyras turi būti stiprus, mėgstantis greitį, galintis bet ką pakelti, nieko nebijantis, niekada neverkiantis, nerodantis emocijų? Daugybė nuostabių vyrų neatitinka tokio įsivaizdavimo. Lygiai taip pat, kalbant apie moteris, dažnai sakoma, kad jos nemoka kalbėti griežčiau ir pan. O jei kalba griežčiau, iškart apibūdinamos kaip isteriškos. Viską labai suprimityviname.

– Pati tiesiogiai esate susidūrusi su lyties nulemtais stereotipais, dėl kurių, tarkim, turėjote sunkumų profesiniu atžvilgiu? Galbūt karjeros pradžioje?

– Šis darbas iš esmės nelengvas. Ir jeigu paklaustumėte mano amžiaus kolegų, jie tikrai pasakytų, kad su kažkokiomis problemomis yra susidūrę. Kiekvienas tempia savą kryžių. Man galbūt yra tekę susidurti su nuomonėmis, kad esą jauna, graži mergina – tarsi koks neprofesionalumo šleifas. Baisu, bet visuomenė galvoja taip.

– O kokia jūs esate dirigentė – griežta ar, priešingai, labai lanksti?

– Paklauskite kitų žmonių, kurie mato mane iš šalies (juokiasi). Turbūt pagal situaciją. Kai kada reikia būti griežtai, kai kada – nebūtinai. Visą laiką save vadinu labai nedirigentiška dirigente, nes netelpu į daugelį su profesija susijusių klišių. Kita vertus, yra daug į jas netelpančių dirigentų. Dažnai girdžiu, kad dirigentas turėtų būti labai savimi pasitikintis, griežtas, visada tiksliai žinantis, ko nori. Tačiau pažįstu nemažai abiejų lyčių dirigentų, kurie yra labai drovūs, kuklūs, savimi nepasitikintys, bet nepaprastai įdomūs, intelektualūs ir įkvepiantys. Dirigentai labai skirtingi, ir būtent čia pats žavesys.

– Įdomu tai, kad dauguma mūsų sėkmės lydimų dirigentų siekė  karjeros užsienyje. Pirmiausia ten buvo pripažinti, tada apie juos sužinojo ir Lietuva. Jūsų atvejis panašus. Kaip manote, ar likusi čia būtumėte padariusi dirigentės karjerą?

– Nežinau, nes nepasilikau. Negaliu palyginti. Bet spontaniškai pasakyčiau, kad likusi galbūt nebūčiau dirigentė. Man asmeniškai labiausiai padėjo išsilavinimo kontrastas. To, ką gavau M.K.Čiurlionio menų mokykloje Lietuvoje ir ką – Austrijoje, specifika buvo labai skirtinga. Vilniaus mokykla – labai griežta, turinti griežtas taisykles ir nelabai leidžianti nuo jų nukrypti. Galima tai kritikuoti, bet, kita vertus, daugeliui lietuvių muzikų tai padėjo įgyti puikius pagrindus, ir tai buvo naudinga išvykus į žymiai laisvesnes užsienio aukštąsias mokyklas. Grace, kur studijavau bakalaurą, nebuvo egzaminų, labai mažai taisyklių ir daug laisvės, pačių studentų atsakomybės. Manau, kad tiems, kurie atėjo iš labai laisvų mokyklų, turėjo būti sudėtinga pasiekti discipliną. O man, atėjusiai iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos, viskas tiko tobulai. Tai, kad išvažiavau į kitą šalį, buvo visapusiška nauda.

– Kažkada esate minėjusi, kad vienas didžiausių autoritetų jums – Vladimiras Jurowskis, kurio asistente teko dirbti. Kas – jo asmenybė, dirigavimo idioma, interpretacijos – labiausiai žavi?

– Su juo dirbau vos kelis mėnesius Ciuriche, bet jie man paliko labai gilų įspūdį. Planuoju su V.Jurowskiu dirbti ir ateityje. Visą laiką sakau, kad jis – tai vaikščiojanti enciklopedija. Žmogus, su kuriuo pasikalbėjus iškart norisi bėgti ir skaityti visas knygas iš eilės. Jis priverčia domėtis, pats yra neįtikėtinai smalsus ir labai daug žino. Jo tėtis – dirigentas, brolis – taip pat, ir toji dirigentiška šeima turi savo ritualus, patarimus, kuriais mielai dalijasi. Ne visi dirigentai taip priima pašalinius ir jiems ką nors pasakoja, o Vladimiras tą daro labai noriai. Net nežinau, kam daugiau naudos iš asistento – ar jam, ar asistentui.

Jis mane įkvėpė ir pasakodamas, kaip kiekvieną dieną užsiima joga. Tuo metu man buvo labai intensyvus laikotarpis: daug keliavau, nešiodavausi su savimi daugybę natų, kol pradėjau jausti, kad kūnas protestuoja ir sako, kad visko per daug. Bet būtent po V.Jurowskio patarimo prieš dvejus metus pati ėmiau kasdien užsiiminėti joga ir pajutau, kad tai man labai tinka. Atrodo, juk galėjo ir kažkas kitas pasakyti, kad joga yra gerai, bet jis pasakė konkrečioje situacijoje. Tai labai įdomus, inteligentiškas žmogus. Mėgstu žmones, kurie daug žino, – tai negali nežavėti.

– Sąvokos, reiškinių sampratos laikui bėgant smarkiai kinta. Šiandienos kultūrinė realybė taip pat pastebimai kitokia nei prieš kelis dešimtmečius. Ar smarkiai, jūsų nuomone, keičiasi dirigento institucijos suvokimas?

– Dirigento vaidmuo labai pasikeitė. Kiek diktatūrinė orkestro santvarka netinka muzikantų prigimčiai. Žmonės studijuoja savo instrumentą, groja solo, yra laisvi ir staiga orkestre jiems tarsi apkarpomi sparnai. Manau, nei orkestro, nei dirigento darbo ateitis nesusijusi su šiuo apkarpymu, o su bandymu surasti bendrą kryptį be didelių apribojimų. Vis dėlto įgyvendinti tai sunku, nes kažkas turi priimti sprendimus. Svarbu, kad orkestras tikėtų dirigento idėja. Jeigu muzikantai jaučia, kad kūrybiškumas neslopinamas, o kaip tik pasitelkiamas siekti bendro muzikinio tikslo, jie žymiai geriau atlieka savo darbą. Tokią įsivaizduoju ateitį.

– Be ko negalėtumėte gyventi kasdienybėje?

– Be labai daug ko. Primityvu pasakyti, kad be muzikos, be gamtos. Tačiau pastaruoju metu labai daug apie tai mąsčiau. Netikėtai užklupus pandemijai ir karantinui, visi mano projektai buvo atšaukti, o aš – jauna, sveika, ambicinga – buvau priversta sustoti. Buvo išties sunkių dienų, bet būtent tada supratau, kad esu labai laimingas žmogus, nes turiu į ką atsigręžti. Į tą pačią muziką.

Mūsų emocinei sveikatai karantino situacija buvo žiauri. Galvojau – tai ką, dabar devynis mėnesius negalėsiu dirbti? Tačiau pradėjau groti kamerinę muziką, užsiimti kažkokiomis veiklomis ir supratau, kad muzikoje galiu rasti atsakymus į tam tikrus klausimus. Skamba kiek ezoteriškai, bet į tai įsigilinus supranti, kad muzika gali tave giliai paguosti – ne tik truputį nuraminti, bet suteikti prasmę. Tai lemia galbūt ir mano santykio su muzika tvirtumas, ir profesinis įsigilinimas. Tačiau gebėjimas muzikoje rasti prasmę sau kartu yra ir didžiausia muzikų atsakomybė prieš visuomenę. Po truputį suprantame, kad emocinė sveikata yra bent jau lygiai tiek pat svarbi, kiek ir fizinė, o menas, be abejonės, yra vienas svarbiausių komponentų. Be to negalima gyventi. Galima tik kažkaip egzistuoti.

– Jūsų mintys apie menininko atsakomybę susisiejo su kompozitoriaus Tan Duno žodžiais: jis labai panašiai kalbėjo po to, kai karantino laikotarpiu parašė kūrinį pandemijos aukoms pagerbti. Koks svarbus yra menas, mums parodė ir tai, kad daugybė koncertinių įstaigų, teatrų atvėrė archyvus ir tiesiog dovanojo žmonėms savo turinį.

– Visos šios įstaigos stengėsi padėti savo publikai kiek tik įmanoma šiuo sudėtingu laikotarpiu. Tačiau, ko gero, archyvais daugiausia mėgavosi melomanai. Vienas svarbiausių klausimų – kaip pakviesti į klasiką dar jos lobių neatradusiųjų? Su krizėmis susiduria visi. Mūsų užduotis – užmegzti kontaktą su kuo didesne visuomenės dalimi. Deja, karantino metu tai buvo labai sunku, nes vis dėlto stipriausias muzikos koziris yra gyvo koncerto betarpiškumas.

– Šie metai turbūt daugelį privertė susipažinti su neapibrėžtumo jausmu. O jūs juk – laisvai samdoma dirigentė. Daugybė jūsų kolegų sako, kad norisi turėti savo orkestrą, kažkam priklausyti. Jums ta savotiška nesvarumo būklė galbūt kaip tik maloni?

– Atmetant šių metų situaciją, puikiai jaučiuosi būdama tokioje pozicijoje. Noriu sukaupti įvairių patirčių, išplėsti savo repertuarą, gauti impulsų iš stipriausių kolegų ir tokiu būdu subręsti meno vadovo pozicijai bei su ja susijusiai atsakomybei. Šiemet, aišku, pajautėme, kad "nuolatiniai dirigentai" galėjo jaustis saugiau, ypač kalbant apie finansinį saugumą. Be to, pradėjus rastis alternatyvių, išradingų projektų, koncertų po atviru dangumi, kamerinių operų, laikantis visų koronaviruso prevencijos taisyklių, tuo metu man šiek tiek trūko savo kolektyvo, su kuriuo išvien galėčiau kūrybiškai ieškoti kontakto su publika. Nepaisant to, tokia laisvai samdomos dirigentės pozicija šiuo metu man labai gerai tinka. Jau turiu daugybę suplanuotų projektų iki 2023 m. vasaros – žinau gana tiksliai, ką veiksiu. Galbūt nuo tų metų norėčiau likti nuolatinėje pozicijoje.

Pianistė T. Stefanovich reguliariai koncertuoja su Londono simfoniniu ir Londono filharmonijos orkestrais, Klyvlando orkestru, Čikago simfoniniu orkestru, Europos kameriniu orkestru, Tokijo simfoniniu orkestru, Bremeno ir Bambergo simfoniniais orkestrais, Leipcigo MDR simfoniniu orkestru, Kelno Vakarų Vokietijos simfoniniu orkestru ir kitais geriausiais orkestrais.

„Deutsche Grammophon“ 2008 m. išleistas T. Stefanovich albumas, kuriame pianistė atlieka Bellos Bartóko koncertą dviem fortepijonams, diriguojant Pierre’ui Boulezui, buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui. Ypač glaudus bendradarbiavimas pianistę sieja su žymiaisiais dirigentais Esa-Pekka Salonenu, Vladimiru Jurovskiu ir Susanna Mälkki. O Vilniuje Tamara Stefanovich koncertuos diriguojant charizmatiškai estų dirigentei A. Tali.

A. Tali yra vadinama viena iš labiausiai intriguojančių tarptautinės scenos dirigenčių visoje Europoje. Talentingoji dirigentė laikoma naujosios moterų dirigenčių bangos, stulbinamai įsiveržusios į pasaulio koncertų sales, viena iš lyderių – greta jos šiose pozicijose šiandien taip pat spindi tokios dirigentės kaip Mirga Gražinytė-Tyla, Karina Canellakis, Dalia Stasevska, Elim Chan ir kt. Perėmusi geriausius dirigavimo bruožus iš gilias ir ypač turtingas tradicijas turinčių Estijos ir Suomijos dirigavimo mokyklų, A. Tali priklauso tai dabarties menininkų kartai, kuri nuolat siekia šviežio ir kūrybiško požiūrio į muziką.

Sulaukusi sėkmės po operos „Karmen“ pastatymo Magdeburgo valstybinėje operoje, A. Tali buvo pakviesta diriguoti Freiburgo baroko orkestrui statant Christopho Willibaldo Glucko operą „Telemachas“ Švecingeno festivalyje (Vokietijoje) ir Bazelio teatre. Iš A. Tali diriguotų šiuolaikinių veikalų kritikų pripažinimo sulaukė Heinerio Goebbelso „Songs of Wars I Have Seen“ koncertai griežiant orkestrui „London Sinfonietta“ Niujorko Lincolno centre, Londono „Southbank“ centre, Sietle, Barselonoje ir kitur.

A. Tali yra Šiaurės šalių simfoninio orkestro muzikos vadovė. „Herald Tribune“ ją apibūdina kaip „charizmatišką, virtuozišką, spinduliuojančią energiją“. 2013–2019 m. ji buvo Sarasotos orkestro (JAV) muzikos vadovė Floridoje, o šį sezoną dirigentė rengia „Karmen” pastatymą Sevilijos „Teatro de la Maestranza” scenoje. Taip pat 2020–2021 metų sezone numatyti Anu Tali pasirodymai su BBC Škotijos simfoniniu orkestru, Rusijos nacionalinės filharmonijos orkestru, Ispanijos radijo ir televizijos simfoniniu orkestru, Korėjos simfoniniu orkestru, Strasbūro filharmonijos orkestru.

Fortepijono įžymybės T. Stefanovich koncertas su viena ryškiausių Europos dirigenčių A. Tali ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru – spalio 30 d. Kongresų rūmuose. Bilietus platina „Tiketa“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Apie tai orkestras pranešė savo tinklalapyje.

„Mums neseniai pranešta, kad mūsų muzikos vadovė Mirga Mirga Gražinytė-Tyla ką tik sulaukė teigiamo COVID-19 rezultato. Mirga sveiksta, ji yra izoliavusis namuose“, – nurodo orkestras.

Pranešime nurodoma, kad vadovaujantis specialistų nurodymais, apie tai informuoti orkestro nariai.

„Mes norime palinkėti Mirgai greitai pasveikti ir laukiame jos su mumis gegužę“, – teigiama pranešime.

Dirigentė šiuo metu yra izoliuota savo namuose.

M. Gražinytės-Tylos tėvas Romualdas Gražinis LRT.lt patvirtino, kad koronavirusas patvirtintas ir dirigentės mažamečiam sūnui. Jam šios vasaros pabaigoje sukaks dveji metai.

Moteris šiuo metu laukiasi antrojo vaiko.

Kaip skelbia tarptautinis interneto portalas „Classic FM“, 32 metų lietuvė M. Gražinytė-Tyla užkariavo pasaulio koncertų sales savo neįtikėtina energija ir aistra.

M. Gražinytė-Tyla dirbo su daugybe orkestrų, dirigavo operoms Heidelberge, Zalcburge, Berlyne ir Berne, Jungtinėse Valstijose dirbo su Sietlo ir San Diego simfoniniais orkestrais, Niujorke debiutavo su Juilliardo orkestru.

Tarp paskutinių jos pasiekimų - sutartis su legendine klasikinės muzikos įrašų leidybos kompanija „Deutsche Grammophon“. M. Gražinytė-Tyla yra pirmoji moteris dirigentė, su šia kompanija turinti ilgalaikę sutartį.

Šiemet prezidentė Dalia Grybauskaitė M. Gražinytei-Tylai įteikė medalį „Už nuopelnus Lietuvai“ ir pavadino ją geriausia savo šalies ambasadore.

Antrąją vietą „Classic FM“ dešimtuke užėmė prancūzė Laurence Equilbey, labiausiai žinoma už darbą choralinės muzikos srityje, be to, ji yra įkūrusi savo a capella stiliumi dainuojantį chorą. Trečioje vietoje - meksikietė dirigentė ir Kvinslando simfoninio orkestro muzikos vadovė Alondra de la Parra, kuri išsiskiria tuo, kad nepripažįsta tradicinio dirigento stovėjimo prieš orkestrą. Koncertų metu ji bendrauja ir su orkestru, ir su publika.

Apie Birmingamo miesto simfoninio orkestro (BMSO) meno vadovės asmeninio gyvenimo pokyčius paskelbė pats orkestras. 

Pranešime rašoma, kad poros kūdikis dienos šviesą turėtų išvysti rugpjūčio mėnesį. Liepos mėnesį moteris išeis į motinystės atostogas, tačiau jos trukti turėtų neilgai - vos iki lapkričio vidurio.

„Visa BMSO šeima džiaugiasi šia puikia naujiena“, – rašoma Birmingamo simfoninio orkestro pranešime.