Viena iš klonuojamų asmenybių – muzikos pasaulio žvaigždė Dmitrijus Šavrovas, visiems puikiai pažįstamas pseudonimu Sasha Song. Jį scenoje vaidins aktorė ir atlikėja Aistė Lasytė.

Dainininko praeityje atlikta daina „Mama, pakylėk ligi dangaus“ žinoma daugeliui. Sasha Song išgarsėjo dar vaikystėje, o jo vokaliniai duomenys sulaukdavo didžiausių kritikų pagyrų. Atlikėjas taip pat sužibėjo „Eurovizijos“ dainų konkurse, tačiau apie jo asmeninį gyvenimą spaudoje buvo žinoma ne itin daug. Kokias gi savybes turėtų atkartoti Sasha Song klonas?

„Daug kas galvoja, kad esu pasikėlęs. Iš tikro aš labai paprastas“, – interviu metu kalbėjo Sasha Song. Viena iš dainininko vizitinių kortelių – skrybėlė. Ilgą laiką tik su šiuo aksesuaru Sasha Song lipdavo į sceną. „Tai buvo mano detalė. Aš myliu, ta prasme, ne tik skrybėles“, – sakė praeityje populiarus atlikėjas.

Vėliau  Sasha Song pakeitė įvaizdį – vietoj skrybėlės pradėjo nešioti specialia technologija priaugintus plaukus. Juos atlikėjas labai saugojo, tačiau nemalonumų išvengti nepavyko. Viešint Estijoje plaukai dingo iš viešbučio kambario.

Sasha Song neslepia, kad pasirinkimas nešioti peruką daugeliui sukeldavo nuostabą, žmonės klausdavo, ar jis ir miega su šiais plaukais. Dabar dainininkas atsisakė plaukų priauginimo – grįžo prie natūralumo. „Koks esu, toks esu – kokį mane mato žmonės, toks aš ir esu“, – prieš kameras kalbėjo atlikėjas.

Sekmadienio vakarą žiūrovus namuose taip pat juokins ir kiti garsūs mūsų šalies kino, teatro ir televizijos aktoriai: Ineta Stasiulytė, Arūnas Sakalauskas, Lina Rastokaitė, Ramūnas Rudokas, Šarūnas Banevičius, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė, Ramūnas Šimukauskas. Jie – tikri įsikūnijimo specialistai ir improvizacijų virtuozai, sukursiantys stulbinančius muzikos, vaidybinių situacijų ir improvizacijos pasirodymus.

„Nesu narcizas, kurio namuose kabo dvidešimt veidrodžių. Man užtenka sveikai gyventi, sportuoti, dirbti, dainuoti. Bet kodėl nepabandžius gyventi ne tik geriau, bet ir gražiau?“ – „TV dienai“ sakė Sasha Song.

– Ką tobulinote „Grožio mėnesio“ projekte?

– Man padarė veido kapiliarų šalinimo procedūrą, o apie plaukų atauginimo procedūrą aš pats paklausiau. Išgirdau, kad daro ir kad galime pabandyti. Gydytojai padarė tyrimus ir nustatė, kad yra didelė tikimybė, jog procedūra pasiseks. Aš jau susitaikęs su plikimu, komplekso, kurį kažkada jaučiau, nebeturiu, bet plaukai man patiko, tad jei yra galimybė, kodėl nepabandžius. Žinoma, laukia ilgas kelias – net iki metų gali užtrukti, o dabar praėjo vos pora mėnesių. Taigi laidoje šio pokyčio žmonės nepamatys, bet galės stebėti mane scenoje.

Taip pat pradėjau sportuoti. Ir nebevartoju alkoholio, todėl jausmas toks, lyg gyvenimas būtų pasisukęs 180 laipsnių. Motyvacija pokyčiams yra didelė, ir taip gerai nesijaučiau jau daugybę metų.

Jei iki tam tikro laiko nei aš, nei ji nerasime savo žmogaus, tada turėsime būti kartu ir susilaukti tos svajonių dukros.

Draugai pirmus pokyčius mato, ypač dėl odos – nebėra raudonio po koncertų, nebemuša dėmėmis. Aišku, po sporto viską skauda. O dėl plaukų, pagaliau sulaukiau gydytojos klausimo, ar mano plaukai vaikystėje nebuvo šviesūs, mat jau pradėjo augti. Man patinka gydytojos atvirumas – ji neslepia, kad galiu pakliūti į tą nedidelį procentą žmonių, kuriems procedūra nepadės. Bet darau viską, ką galiu: ir vaistus geriu, ir tepu.

– Nuotraukose po procedūrų visgi neatrodote labai džiaugsmingas. Skausmo ir ašarų būta?

– Labai skausminga buvo. Atliekant plaukų atauginimo procedūrą į odą įbedamos adatos, būna kraujo, o sprendžiant odos problemas dar didesnis skausmas – lazeriu tai atliekama. Man ką tik padarė galutinę procedūrą, ir kenčiau gal 20 minučių. Pasirodo, ne veltui sakoma, kad grožis reikalauja aukų. Ir ašarų. Šįkart ištvėriau, bet kiti išties verkia, nes skauda.

– Aišku, ne vienas žmogus nusistebės – kam apskritai vyrui reikia tokių cirkų: nusiprausei, apsiskutai, ir gerai.

– Aš nesutinku su tuo. Pavyzdžiui, mano mama dabar vieniša, vaikšto į pasimatymus ir sako, kad sutinka vyrų, kurie visiškai savimi nesirūpina, tuo tarpu ji skiria nemažai dėmesio sau, mėgsta stilingai rengtis. Ji ir sako: žmogus kaip ir geras, bet paprasčiausiai su juo būtų gėda kažkur išeiti. Nemanau, kad kuriai nors moteriai norisi turėti apkiautusį vyrą. Be to, dabar kitas laikmetis. Reikia tik pažiūrėti į jaunimą – net ir mano mažasis brolis labai rūpinasi savo išvaizda.

– Kiek jūs pats skiriate dėmesio savo išvaizdai? Ką jūsų kosmetinėje rastume?

– Iš tiesų, džiaugiuosi gerais genais: man nė karto nereikėjo tvarkyti dantų, mano odai reikia nebent kremo retkarčiais – kad nesausėtų. Savo išvaizda rūpinuosi kitaip – pradėjęs sveikai maitintis. Manau, esi tas, ką valgai, o save puoselėti reikia iš vidaus. Neperku specialių kremų, šampūnų. Visų pirma, tingiu tuo užsiimti. Antra – neturiu tam laiko. Geriau skirsiu daugiau laiko ir pinigų geram maistui.

– Ką atsakytumėte į priekaištus dėl veidmainiavimo – esą, plačiai kalbama, kad talentas svarbiausia, bet nuolat atlikėjo išvaizda akcentuojama?

Dabar aš tiesiog nebematau prasmės išgerti. Ir be alkoholio gerai leidžiu laiką su draugais, galime švęsti ir iki penktos valandos ryto.

– Mes, dainininkai, turime patikti publikai, panelėms. Ir turime būti pavyzdys. Tikiuosi, kad žinodami, jog aš sportuoju, sveikai maitinuosi, nevartoju alkoholio, mano gerbėjai taip pat pagalvos apie savo gyvenimo pokyčius. O jei būčiau apsileidęs, tai kokį pavyzdį rodyčiau? Tap pat nuoširdžiai noriu, kad mano gerbėjai žinotų, jog kuriu dainas neįgaliems žmonėms, lankau vaikų namus, jog iš žinomų žmonių pavyzdžių pasisemtų kažko gero, naudingo.

– Stebite savo kilogramų kaitą?

– Ne, bet stebi mano treneris. Atsisakęs alkoholio numečiau nemažai svorio. Bet svarstyklių namie tikrai neturiu.

– Kokio grožio iššūkio visgi atsisakytumėte?

– Visada skeptiškai žiūrėdavau į plastinę chirurgiją, nors kažkada buvo šovusi mintis – gal susimažinti nosį. Visgi mano nuomone, žmogus turi save mylėti tokį, koks yra. O jei kiti nepriima, vadinasi, tie žmonės – ne draugai. Man labai pasisekė turėti tokią mamą, kuri visada sakydavo, kad esu gražus, talentingas, dėl to kompleksų niekada neturėjau. Ji girdavo, kaip ir bardavo, bet išlikdavo objektyvi, už ką esu jai labai dėkingas.

– Ne vienam nerimą kelia ir savimi rūpintis priverčia bėgantys metai. O jums?

– Žinoma, suprantu, kad man reikia savimi labiau rūpintis, nes ir amžius solidėja – trisdešimt treji – tai ne aštuoniolika. Man labai patinka mano amžius, ir tikrai nenorėčiau būti vėl aštuoniolikos, kartu suprantu savo atsakomybę gerbėjams.

– Kokių reakcijų sulaukėte garsiai prakalbęs apie alkoholio problemą, jo atsisakymą?

– Retai skaitau komentarus, bet tąkart buvau atsivertęs – linkėjo prisigerti ir numirti. Kažkada į tai reaguodavau labai jautriai, o dabar nekreipiu dėmesio. Man autoritetas yra šeima, draugai, žmonės, su kuriais dirbu.

– Atsisakėte alkoholio, bet pasakykite atvirai – ar išties nekilo ir nekyla noras atsisėsti ramiai ir jaukiai pasimėgauti vynu – vienam ar su draugais?

– Atvirai – ne. Apie potraukį alkoholiui, kovą su juo aš pradėjau kalbėti ne iškart. Tik praėjus pusmečiui, kai jau pats savimi galėjau pasitikėti, kai žinojau, jog nepalūšiu, viešai pasakiau, kad atsisakiau alkoholio. Dabar aš tiesiog nebematau prasmės išgerti. Ir be alkoholio gerai leidžiu laiką su draugais, galime švęsti ir iki penktos valandos ryto. Tačiau tiesa ta, kad mano draugų ratas pasikeitė. Tie, su kuriais daugiausia bendrauju, išgeria, bet labai nedaug – taurę vyno ar dvi, mėgaujasi, o ne prisigeria.

– Ko jums dar trūksta iki visiškos laimės?

– Labai norėčiau turėti dukrą. Net ir vardą jai sugalvojau – Anastasija. Žinoma, gerai, jei ir berniukas gimtų, jis būtų Nikita. Tai vardai mano daug metų nematytų sesers ir brolio, kurie gyvena Kanadoje ir su kuriais retai bendrauju. Tik antrąją pusę rasti sunku. Ne paslaptis, kad daug merginų nori bendrauti dėl to, kad esu žinomas, neretai kalba pasisuka apie pinigus, restoraną ir pan. Bet su geriausia drauge turime susitarimą – jei iki tam tikro laiko nei aš, nei ji nerasime savo žmogaus, tada turėsime būti kartu ir susilaukti tos svajonių dukros.

„Grožio mėnuo“ – šeštadienį 9.30 val. per TV3.

Apie pokyčius, lėmusius naujas gyvenimo kryptis, jis kalba atvirai.

– Į sceną žengei dar visai mažas, vėliau ilgą laiką gyvenai Didžiojoje Britanijoje. Ką tau suteikė tokia ankstyva patirtis?

– Profesionaliai dainuoti ėmiau būdamas dešimties metų, trylikos pradėjau muzikinę karjerą. Tiesa, niekada nesirgau „žvaigždžių liga“: dainavimas ir muzika man – ne darbas, o malonumas.

Didžiojoje Britanijoje gyvenau dešimt metų. Penkiolikos pradėjau mokytis vietinėje mokykloje, po to koledže studijavau muziką ir muzikos technologijas. Visada norėjau dainuoti džiazą, soul muziką, tuometiniai draugai buvo šios muzikos atstovai: leisdavome laiką kurdami, grodami, dainuodami. Įgavau vertingos patirties, kuri formavo mano dainavimo stilių, keitė mąstyseną.

Tėvui išsikrausčius gyventi į Kanadą, nuo šešiolikos gyvenau savarankiškai. Patyriau daug išbandymų, tačiau tas laikas mane išmokė gerbti gyvenimą, žmones, džiaugtis laisve, galimybe priimti sprendimus pačiam.

– Kaip jauteisi grįžęs į Lietuvą?

– Buvau pasiilgęs artimųjų. 2007-aisiais sutikau Egidijų Dragūną, kuris tapo mano prodiuseriu, kartu įrašėme dainą. Po metų bendradarbiavimo nusprendžiau dirbti su Martynu Tyla – dirbome septynerius metus.

Gyvendamas Anglijoje iš „Sony Music“ įrašų kompanijos gavau siūlymą pasirašyti sutartį, tačiau nesutikau dėl reikalavimo dainuoti popmuziką. Tiesa, ir Lietuvoje, kai su kolega kreipėmės į leidybinę įrašų kompaniją, mums atsakė, jog tokia muzika neatitinka masinės auditorijos skonio. Tai privertė susimąstyti: nusprendžiau neapsiriboti vien džiazo ir soul muzikos stiliais, išmokau priimti kompromisus – dabar dainuoju įvairaus stiliaus dainas.

Tėvui išsikrausčius gyventi į Kanadą, nuo šešiolikos gyvenau savarankiškai. Patyriau daug išbandymų, tačiau tas laikas mane išmokė gerbti gyvenimą, žmones, džiaugtis laisve, galimybe priimti sprendimus pačiam.

– Neseniai žiniasklaidai atskleidei apie tave kankinusias priklausomybę, depresiją. Sakei, jog po debiuto „Eurovizijos“ scenoje tapo sunku susitvarkyti su naujomis atsakomybėmis. Nors tavo karjera prasidėjo itin anksti, galbūt vis dar nebuvai pasiruošęs didžiajai scenai?

– Scenai aš buvau pasiruošęs. Dar prieš „Euroviziją“ pradėjau jausti nuolatinį nerimą, baimę. Po konkurso 2009 metais lipdamas ant scenos nebejaučiau malonumo, nesinorėjo kurti, dainuoti. Tuo metu prasidėjo panikos priepuoliai, kreipiausi į medikus. Man paskyrė gydymą raminamaisiais, tačiau kartais juos pakeisdavau alkoholiu. Manau, jog visos tos baimės, pasireiškusios panikos priepuoliais, kilo iš vaikystės patirties.

Iki to laiko alkoholį vartodavau saikingai, tačiau ilgainiui tapau psichologiškai priklausomas tiek nuo jo, tiek nuo raminamųjų. Vaistams formavosi ir fizinė priklausomybė. Susirgau depresija, buvau visiškai apatiškas. Sunkiausias periodas truko apie penkerius metus. Kai per alkoholį nukentėjo darbas, santykiai su artimaisiais, kai nuvestas mamos pas gydytojus išgirdau prognozę, jog rizikuoju sirgti kepenų ciroze, pradėjau keistis.

Mečiau alkoholį, pradėjau vartoti antidepresantus, sportuoti, lankiausi pas psichologą. Pasveikti padėjo ir aminorūgščių, B grupės vitaminų vartojimas, sveika mityba. Sakoma, jog esame tai, ką mes valgome, todėl stengiuosi pirkti ekologišką ir natūralų maistą.

Dabar turiu iš naujo save įrodyti. Mano auditorija pasikeitė, labai nemalonu, jog dėl ligos praleidau keletą koncertų. Visgi tikiu, jog iš klaidų mokomės.

– Kokias to laikotarpio pasekmes jauti iki šiol, kaip tave tai pakeitė?

– Po to, kai sužinojau apie savo sveikatos būklę, du mėnesius negalėjau nieko daryti. Dabar gaunu pakvietimų vesti seminarus žmonėms, išgyvenantiems panašias patirtis – labai daug žmonių turi šių problemų. Dabar turiu iš naujo save įrodyti. Mano auditorija pasikeitė, labai nemalonu, jog dėl ligos praleidau keletą koncertų. Visgi tikiu, jog iš klaidų mokomės.

Gyvenimas pasikeitė iš esmės: esu laimingas, produktyvus, motyvuotas. Pakito interesai, draugų ratas. Dabar kartoju, jog nuo šiol gimtadienį švęsiu du kartus.

– Lietuvos muzikinė scena nuo tada, kai kada grižai iš Anglijos, tavo nuomone, labai pasikeitė?

– Anksčiau nebuvo tiek daug muzikinių televizijos projektų, interneto teikiamų galimybių parodyti talentą. Dabartinė karta gali lengvai klausytis užsienietiškos muzikos, mokytis naujų dainavimo technikų. Muzikinėje scenoje jaučiama padidėjusi konkurencija. Dabar išgarsėti lengva, bet sunku išlaikyti dėmesį: žmonės turi iš ko rinktis, todėl dažniau reikia pateikti ką nors naujo, keisti įvaizdį.

Kai dalyvavau „Eurovizijoje“, tai buvo antras kartas, kada Lietuva pateko į finalą, be to, tą kartą laimėjome pirmą vietą pagal internetinį balsavimą. Manau, jog dalyvausiu ir kitoje „Eurovizijos“ atrankoje.

Dabar privačiai dėstau vokalą, rašau dainų tekstus, galbūt pavyks skaityti paskaitas alkoholio, raminamųjų prevencijos tema. Ruošiuosi pasirodymams, tarp kurių – ir jubiliejinis gyvo garso koncertas gruodžio pabaigoje. Džiaugiuosi, jog turiu naujų idėjų, daug atsakingiau žiūriu į savo darbą.