Docentė pastebi, kad daugeliui Japonija asocijuojasi su tolima ir egzotiška šalimi: „Šią šalį aš pažinau iš visai kitos pusės – mokslo ir studijų. Šiandien, jau gyvenant Lietuvoje, meilę šiai šaliai ir inžinerijai primena mano kūną puošiančios tatuiruotės.“

Misija įmanoma

Pradėjusi studijuoti doktorantūroje, Inga, paskatinta kolegų, nusprendė išvykti į Japoniją. Pusę metų ji intensyviai studijavo japonų kalbą ir toliau tęsė mokslinę veiklą, susietą su doktorantūros studijomis Lietuvoje.

„Praėjus pusmečiui prof. Hiroshi Fujii pasiūlė stoti į doktorantūrą. Tuo metu dar nebuvau baigus doktorantūros studijų Lietuvoje. Kadangi sutikau, beveik vienu metu rašiau dvi disertacijas“, – šypsosi docentė.

Kalbą suprasti pradėjau po gero pusmečio, kai neturėjau pasirinkimo ir teko bendrauti tik japoniškai.

Vieną disertaciją anglų kalba ji parašė būdama Japonijoje, o ją apsigynė grįžusi į Lietuvą. Po dviejų metų Japonijoje Inga apsigynė dar vieną disertaciją. Žinias ji gilino visiškai skirtingose srityse: Lietuvoje – Metrologijos ir matavimų kryptyje, o Japonijoje – Mechanikos kryptyje. „Apsigynus disertaciją pasisekė laimėti tyrėjo finansavimą podoktorantūros studijoms. Tad Japonijoje užsibuvau dar dvejus metus“, – pasakojo Inga.

Įdomi pažintis

Docentė prisiminė, kad nuo pat studijų svečioje šalyje pradžios, teko intensyviai mokytis japonų kalbos. „Kursai buvo privalomi ir vyko pagal griežtą grafiką nuo 9 iki 16 valandos vakaro. Grįžusi darydavau namų darbus ir spręsdavau testus“, – apie intensyvią studijų pradžia pasakojo ji.

Nepaisant kruopštaus darbo, Inga pamilo Japoniją ir šios šalies kultūrą. Vietiniai ją priėmė maloniai ir šiltai, kvietė į įvairius renginius, įtraukė į veiklas. „Nuo pat pirmos atvykimo dienomis manimi rūpinosi ir prof. H. Fujii. Visiems atrodo Japonija gana egzotiška šalis. Net patys japonai sako, kad apie juos užsieniečiai galvoja kaip apie samurajų ir geišų tautą“, – kultūros niuansus pabrėžė Inga.

Beje, šiuo metu ji tiek žiūri filmus, tiek skaito knygas japonų kalba. „Ši kalba nelengva. Pradžioje mokėjau paklausti tik krypties ir kokia prekės kaina. Kalbą suprasti pradėjau po gero pusmečio, kai neturėjau pasirinkimo ir teko bendrauti tik japoniškai“, – kalbos subtilybes atskleidė docentė.

Moteris inžinerijoje

Ingos studijų pasirinkimą ir doktorantūros kryptį lėmė noras konstruoti, braižyti, gaminti. Pirmiausia ji pabaigė chemiją Kauno technologijos technikume, tačiau turėjo didelį norą tobulėti ir gilinti savo žinias. „Sugalvojau stoti į KTU ir studijuoti mašinų gamybos technologijų. Visada domėjausi, kas naujo gamybos technologijose, kokie naujausi pasiekimai metalo pjovimo įrankių pasaulyje. Ši studijų programa puikiai atitiko lūkesčius“, – sakė docentė.

Daugelį kartų jaunystėje pasakius, kad dirba mechanikos ir gamybos srityse, aplinkiniai nustebdavo, kodėl moteris renkasi šią sritį. „Parodžius žinias, darbus ir tai, kad išmanau mechanikos sritį, klausimų nelikdavo. Kartais būti moterimi inžinerijoje – privalumas, nes galime savo pavyzdžiu įkvėpti kitas ir prisidėti prie lygybės skatinimo“, – tvirtina Inga.

Kartais būti moterimi inžinerijoje – privalumas, nes galime savo pavyzdžiu įkvėpti kitas ir prisidėti prie lygybės skatinimo.

Ji įsitikinusi, kad šiandien požiūris į moterį vadinamajame vyriškame moksle ir pramonėje jau keičiasi. Tuo labiau kad šiuo metu inžineriją renkasi studijuoti daugybė jaunų merginų. „Jos puikiai dirba pramonės inžinerijoje – labai džiaugiuosi savo studenčių pasiekimais. Tad moteris inžinerijoje nėra kliūtis, o lygiateisis darbuotojas, išmanantis, ką daro“, – priduria docentė.

Keičiasi ne tik požiūris į moterį inžinerijoje, bet ir pati specialybė. Docentė pabrėžia, kad pramonės inžinerija – įdomi ir ganėtinai plati sritis, į kurią galima pažvelgti iš gamybos, mechanikos, mechatronikos ir informacinės pusės. „Čia nėra taip – pagaminau ir išėjau. Viskas daug kompleksiškiau. Pramonės inžinerija apima ne tik gamybos procesą, bet ir vadybines, organizacines sritis“, – tvirtina Inga.

Gamybos procesai ir įmonės plėtojasi, technologijos tobulėja, svarbiausia išmanyti pagrindines inžinerijos sritis. „Viskas prasideda nuo dizaino ir paklausos rinkoje analizės, toliau – gamyba, apimanti daugelį įvairių procesų, kad būtų gautas galutinis produktas, paskui – paties produkto realizavimas“, – apie inžinerijos kompleksiškumą aiškino docentė.

Išskirtinės tatuiruotės

Inga tatuiruotėmis puošti savo kūną pradėjo atsitiktinai, tačiau jose dažnai atsispindi Japonijos tapatybės stilius. Beje, tarp tatuiruočių galima pamatyti mechanikos elementų. „Tatuiruotėmis susižavėjau per Naujųjų metų šventę. Manęs paklausė, ko norėčiau. Pagalvojau, kad tatuiruotės. Taip ir prasidėjo“, – sakė ji.

Idėjų docentė sėmėsi iš kitų žmonių, turinčių tatuiruočių. „Pamačiau, kas gražu, pradėjau domėtis meistrais. Pasidariau vieną tatuiruotę, paskui – kitą. Vis dar norisi kelių tatuiruočių, nes kai kur oda atrodo per tuščia“, – sakė Inga.

Štai praėjusios savaitės ketvirtadienį dalis Danijos gyventojų gavo žinutes apie tai, kad šiuo sausuoju periodu reikia sumažinti vandens suvartojimą buitinėms reikmėms namuose, jau net nekalbant apie tai, kad geriamasis vanduo negali būti švaistomas teritorijų laistymui.

„Padėkite mums, kiek galite – sutaupytas puodelis vandens ar keliomis minutėmis trumpesnis dušas prisidės prie to, kad vandens užtektų visiems.“ Taip vandens tiekimo bendrovė primena žmonėms, kad tokiu laikotarpiu ypač svarbus gyventojų susitelkimas bendram tikslui.

Lietuvoje vandens tiekimo bendrovės nuosaikesnės – jos tik prašo nelaistyti piko valandomis, tačiau, akivaizdu, kad ir to nepaisoma. Vakarinis dušas kai kuriose vietovėse, daugiausiai individualių namų rajonuose, tampa prabanga.

Inga Urniežaitė. KTU nuotr.

Nėra ko stebėtis, nes vandens tiekimo sistemos nėra pritaikytos hektarams žolės laistyti vakarinio vandens suvartojimo piko valandomis (17–23 val.) ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar vakare atsukus kraną iš jo bėgs vanduo. Be to, sumažėjus slėgiui, suprastėja vandens kokybė, nes susidaro sąlygos susidrumsti vamzdynuose esančioms nuosėdoms.

Deramai įvertinkime vandens svarbą ir kiekvieno vandens lašo vertę. Prisiimkime atsakomybę už vandens vartojimą ir darykime sąmoningus pasirinkimus.

 

Taigi prieš kaltindami vandens tiekimo bendroves dėl vandens trūkumo, pagalvokime, ar savo bendruomenėje šnekamės apie vandens išsaugojimą ir ar patys imamės veiksmų. Tai nėra vien atskirų miestų ar Lietuvos problema – visose šalyse sausrų metu yra gyvybiškai svarbu sumažinti vandens suvartojimą.

Džiugu stebėti, kaip atskirų rajonų grupėse dalinamasi prašymais taupyti vandenį. Tik galvodami vieni apie kitus galime kurti darnias bendruomenes. O tiems, kurie nori būti gudresni už kitus ir suvokimą apie bendruomenių gyvenimo kokybę apriboja savo kiemo žolės žalumu ir jos laistymu didžiausio vandens suvartojimo valandomis, tikiu, ateis diena, kada ir teisiškai bus ribojamas vandens naudojimas nebūtinosioms reikmėms sausrų metu – kas anaiptol nėra naujiena pasaulyje.

Saugokime svarbiausią mūsų planetos išteklių – gėlą vandenį, tausokime jį ir dalinkimės su visomis gyvybės formomis. Deramai įvertinkime vandens svarbą ir kiekvieno vandens lašo vertę. Prisiimkime atsakomybę už vandens vartojimą ir darykime sąmoningus pasirinkimus.

Pagalvokime, kiek vandens galime sutaupyti savo kasdienėje veikloje – užsukime vandenį valydamiesi dantis, greičiau nusiprauskime duše, sutaisykime nesandarius kranus ir vamzdynus, naudokime vandenį tausojančią įrangą, įsirenkime lietaus surinkimo sistemas.

Vandens tiekėjai, savo ruožtu, sausrų metu daro viską, kad mus pasiektų švarus ir kokybiškas vanduo. Susitelkime ir visi kartu išmokime išgyventi šiais kritiniais laikotarpiais, nes ateityje jų tik daugės.

Štai praėjusios savaitės ketvirtadienį dalis Danijos gyventojų gavo žinutes apie tai, kad šiuo sausuoju periodu reikia sumažinti vandens suvartojimą buitinėms reikmėms namuose, jau net nekalbant apie tai, kad geriamasis vanduo negali būti švaistomas teritorijų laistymui.

„Padėkite mums, kiek galite – sutaupytas puodelis vandens ar keliomis minutėmis trumpesnis dušas prisidės prie to, kad vandens užtektų visiems.“ Taip vandens tiekimo bendrovė primena žmonėms, kad tokiu laikotarpiu ypač svarbus gyventojų susitelkimas bendram tikslui.

Lietuvoje vandens tiekimo bendrovės nuosaikesnės – jos tik prašo nelaistyti piko valandomis, tačiau, akivaizdu, kad ir to nepaisoma. Vakarinis dušas kai kuriose vietovėse, daugiausiai individualių namų rajonuose, tampa prabanga.

Inga Urniežaitė. KTU nuotr.

Nėra ko stebėtis, nes vandens tiekimo sistemos nėra pritaikytos hektarams žolės laistyti vakarinio vandens suvartojimo piko valandomis (17–23 val.) ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar vakare atsukus kraną iš jo bėgs vanduo. Be to, sumažėjus slėgiui, suprastėja vandens kokybė, nes susidaro sąlygos susidrumsti vamzdynuose esančioms nuosėdoms.

Deramai įvertinkime vandens svarbą ir kiekvieno vandens lašo vertę. Prisiimkime atsakomybę už vandens vartojimą ir darykime sąmoningus pasirinkimus.

 

Taigi prieš kaltindami vandens tiekimo bendroves dėl vandens trūkumo, pagalvokime, ar savo bendruomenėje šnekamės apie vandens išsaugojimą ir ar patys imamės veiksmų. Tai nėra vien atskirų miestų ar Lietuvos problema – visose šalyse sausrų metu yra gyvybiškai svarbu sumažinti vandens suvartojimą.

Džiugu stebėti, kaip atskirų rajonų grupėse dalinamasi prašymais taupyti vandenį. Tik galvodami vieni apie kitus galime kurti darnias bendruomenes. O tiems, kurie nori būti gudresni už kitus ir suvokimą apie bendruomenių gyvenimo kokybę apriboja savo kiemo žolės žalumu ir jos laistymu didžiausio vandens suvartojimo valandomis, tikiu, ateis diena, kada ir teisiškai bus ribojamas vandens naudojimas nebūtinosioms reikmėms sausrų metu – kas anaiptol nėra naujiena pasaulyje.

Saugokime svarbiausią mūsų planetos išteklių – gėlą vandenį, tausokime jį ir dalinkimės su visomis gyvybės formomis. Deramai įvertinkime vandens svarbą ir kiekvieno vandens lašo vertę. Prisiimkime atsakomybę už vandens vartojimą ir darykime sąmoningus pasirinkimus.

Pagalvokime, kiek vandens galime sutaupyti savo kasdienėje veikloje – užsukime vandenį valydamiesi dantis, greičiau nusiprauskime duše, sutaisykime nesandarius kranus ir vamzdynus, naudokime vandenį tausojančią įrangą, įsirenkime lietaus surinkimo sistemas.

Vandens tiekėjai, savo ruožtu, sausrų metu daro viską, kad mus pasiektų švarus ir kokybiškas vanduo. Susitelkime ir visi kartu išmokime išgyventi šiais kritiniais laikotarpiais, nes ateityje jų tik daugės.

Galvoja apie ateitį

„Vyksta karas, ir būna dienų, kai atrodo, kad šis siaubas niekada nesibaigs. Tačiau, kita vertus, mes suprantame, kad vieną dieną karas baigsis, ir turime galvoti apie ateitį – tiek savo šalies, tiek aukštojo mokslo sektoriaus“, – sakė Ukrainos MVU Tarptautinio švietimo centro vadovė docentė Iryna Sikorska, kuri neseniai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) aptarė bendradarbiavimo galimybes. Abu universitetai priklauso Europos universitetų aljansui „Transform4Europe“ (T4E).

Pasak doc. I. Sikorskos, veiklos atnaujinimu MVU siekia išsaugoti savo tapatybę.

„Bandome susisiekti su visais – su studentais, dėstytojais, išsiaiškinti, kam pavyko pabėgti ir išgyventi. Tai labai dramatiškas procesas. Sunku, kai išgirsti, kad tavo kolega buvo nužudytas. Iš pradžių Kyjive įsikūrė universiteto rektorius ir kiti vadovybės nariai, o švietimo procesas buvo tęsiamas internetu. Kita vertus, pandemijos metu visi turėjome mokytis nuotoliniu būdu. Šiuo atveju galime padėkoti tam laikotarpiui. Tačiau reikėjo ir išsiaiškinti, kur yra studentai, kurie iš jų persikėlė ir neturėjo prieigos prie interneto ar kompiuterio. Pamažu pratęsėme švietimo procesą“, – persikėlimo į sostinę sunkumus ir iššūkius prisiminė docentė.

Mes suprantame, kad vieną dieną karas baigsis, ir turime galvoti apie ateitį – tiek savo šalies, tiek aukštojo mokslo sektoriaus.

 

Sulaukė paramos

Nuo 2022 m. rugsėjo MVU sėkmingai priėmė ir naujų studentų – tarp jų ir iš Kyjivo, kadangi čia siūlomos unikalios studijų programos, kurių šiame mieste iki šiol nebuvo: tai mediacija, konfliktų valdymas ir kitos sritys. Iš viso šiuo metu universitete studijuoja apie 3,2 tūkst. studentų, dirba daugiau nei 200 dėstytojų ir darbuotojų, vykdomos 48 studijų programos.

I. Sikorska pažymi, kad universitetui atkurti veiklą būtų buvę gerokai sunkiau, jei jis būtų nesulaukęs didžiulės paramos. „Noriu padėkoti rėmėjams ir šalies viduje, ir iš užsienio. Mariupolio miesto ir MVU tragedija buvo išgirsta tiek Ukrainoje, tiek už jos ribų. Žmonės skyrė privačių lėšų, ES programos ištiesė pagalbos ranką, Švietimo ministerija taip pat“, – pasakojo MVU atstovė ir pridūrė, kad šiuo metu gyvai paskaitas lanko dar labai maža studentų dalis, nes daug jų persikėlė į mažiau karo paveiktas Ukrainos vietas, pavyzdžiui, Lvivo sritį.

„Mūsų rektorius Mariupolyje liko iki pat apgulties pabaigos, kol suprato, kad jokių galimybių nebėra, jis padarė viską, ką galėjo. Jis yra tikras lyderis, palaikantis mūsų optimizmą ir turintis strateginę ne tik universiteto atkūrimo, bet ir jo atnaujinimo viziją, – tai naujos studijų programos, pavyzdžiui, skirtos kibernetiniam saugumui, kovai su propaganda ir t. t.“, – apie MVU rektoriaus Mykolos Trofymenkos ir komandos planus pasakojo I. Sikorska.

Daugiau nei universitetas

Pašnekovės teigimu, kai universitetas pradėjo gauti įvairią humanitarinę pagalbą – drabužius, vaistus ir kt., buvo nuspręsta įkurti humanitarinį centrą, kuris teiktų pagalbą visiems ukrainiečiams, dėl karo turėjusiems persikelti iš savo gyvenamosios vietos.

„Taip pat teikiama ir psichologinė pagalba visiems, įskaitant ir studentus ir darbuotojus. Ji reikalinga, nes daugybė žmonių buvo traumuoti šių dramatiškų įvykių. Be to, planuojame ir naują programą, skirtą tiems, kuriems reikia pagalbos prisitaikant visuomenėje, sugrįžtant į normalų gyvenimą po dalyvavimo kare“, – pasakojo MVU Tarptautinio švietimo centro vadovė.

Aptardama universiteto tarptautinius ryšius su kitomis institucijomis, ji pirmiausia išskyrė bendradarbiavimą su VDU. „Tai mums labai brangus ir artimas partneris, labai vertiname jo paramą, humanitarinę pagalbą ir tarptautinį bendradarbiavimą – tiek vadovybės, tiek atskirų asmenų ir studentų. Dar kartą ačiū universitetui ir už tai, kad jo iniciatyva dabar MVU yra asocijuotasis T4E narys – taigi, dabar turime draugų, kurie taip pat teikia paramą, bendradarbiavimo ir mainų programas mūsų bendruomenei. Mums ši partnerystė labai svarbi“, – tikino MVU docentė ir patikslino, kad universitetas sulaukė palaikymo ir pagalbos iš visų savo tarptautinių partnerių.

Optimistiški ženklai

Kalbėdama apie aukštojo mokslo ateitį Ukrainoje, doc. I. Sikorska sako, kad universitetų likimu jos šalyje būtina pasirūpinti. Nors vakarinėje Ukrainos dalyje universitetai nebuvo paliesti, jie vis tiek jaučia studentų trūkumą – nemažai studentų pasitraukė iš šalies kartu su savo šeimomis. Karas palietė visą aukštojo mokslo sektorių Ukrainoje, todėl jau dabar reikia galvoti, kaip jį atgaivinti, paversti studijas patraukliomis studentams, kad jie sugrįžtų į gimtinę.

„Socialiniuose tinkluose ir apklausose matome gerų, optimistiškų ženklų – daugybė pabėgėlių, žmonių, palikusių Ukrainą, sako, kad jie planuoja sugrįžti, kai tik bus galimybė ir žinosime, kad jau saugu. Turime galvoti apie ekonomiką, žemės ūkį, visuomenę ir t. t. Privalome atstatyti savo šalį“, – viltingai apie Ukrainos ateitį kalbėjo MVU docentė.