D.Januševičius ne vienus paauglystės metus paaukojo alinančioms maratono treniruotėms. Šiaurės Lietuvos miestelyje Linkuvoje kito pasirinkimo nebuvo: koks treneris dirba, tą sporto šaką ir renkiesi. Tik sulaukęs aštuoniolikos ir atvykęs į Kauną vaikinas išsiaiškino, kad jo kūnas nepritaikytas ilgoms distancijoms bėgti. Mestis į kitą sporto šaką buvo jau per vėlu. Atrodė, kad karjeros traukinys nuvažiavo.
Smalsus aukštaitis nepuolė į neviltį. Atvirkščiai – savo kailiu pajutęs, ką gali biomedicinos ir fiziologijos žinios, jis visa galva pasinėrė į šią sritį. Lietuvos sporto universitete baigęs bakalauro studijas, įstojo į sportininkų rengimo technologijų specialybės magistrantūrą, o po kelerių metų nėrė ir į doktorantūrą. Vaisių ilgai laukti neteko. Šiemet Rygoje vykusioje tradicinėje Baltijos šalių sporto mokslo konferencijoje D.Januševičius buvo pripažintas geriausiu 2017 m. jaunuoju mokslininku. Sporto fiziologijos, biochemijos ir medicinos sekcijoje Donato mokslinis pranešimas apie raumenų treniruotumą ir traumų prevenciją pelnė pirmąją vietą.
Praktinio užimtumo taip pat netrūko. Legendinio lengvosios atletikos trenerio Alekso Stanislovaičio mokinys buvo kviečiamas į pagalbą rankininkams, krepšininkams, futbolininkams, lengvaatlečiams. Rūpinosi ir Baltarusijos moterų krepšinio rinktinės fiziniu parengimu.
Vyro pasiekimai atkreipė dėmesį ir už Atlanto. Svarbų vaidmenį šiame karjeros etape suvaidino jį pažinojęs buvusio Lietuvos bokso federacijos prezidento Vlado Laurinavičiaus sūnus Algirdas, dirbantis viename Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kalifornijos valstijos sporto klubų. Jis parekomendavo perspektyvų specialistą Egiui Klimui. Šis jau du dešimtmečius Amerikoje gyvenantis kaunietis pernai Pasaulinės bokso organizacijos (WBO) ir JAV sporto žurnalistų buvo išrinktas geriausiu profesionalaus bokso vadybininku pasaulyje. Netrukus užsimezgė bendradarbiavimas, trunkantis jau ne vieną mėnesį.
– Kaip įsikūrėte Jungtinėse Valstijose?
– Gyvenu JAV masteliais nedideliame Pietų Kalifornijos miestelyje Oksnarde. Man teko didelė atsakomybė, nes darbuojuosi su E.Klimo globojamais bokso profesionalais. Tarp jų yra ne vienas olimpinis ir pasaulio čempionas. Prieš pasiūlydamas darbą "Boxing Laboratory" akademijoje, E.Klimas su manimi nemažai diskutavo apie sportininkų rengimą, siekė sužinoti naujausias metodikas, moksliškai pagrįsti kai kuriuos jį dominančius dalykus. Jam nerimą kėlė tai, kad ne vienas jo atstovaujamas boksininkas jaučiasi išsekęs, dažnai patiria traumas. Po šių diskusijų ir kelių treniruočių įgavau pasitikėjimo ir tikiuosi, kad čia įsikūriau ilgam laikui.
– Ar sunkūs buvo pirmieji žingsniai?
– Neslėpsiu, kad kai kurie sportininkai į mane žiūrėjo su šypsena. Juk jie ir taip daug pasiekė treniruodamiesi ir gyvendami kitaip, nei patarinėju aš. Tačiau tie jų pasiekimai buvo dėl įgimto talento, o kai pasiekiama maksimali talento riba, tada jau reikia ir labai teisingo bei kryptingo darbo. Štai čia ir praverčia mokslinis požiūris, kuris žmogaus organizmo galimybių ribas praplečia dar labiau.
– Kokias pastabas pirmiausia išsakėte savo klientams?
– Jų buvo nemažai. Tai, ką ten radau, nebuvo stebuklai. Juk visame pasaulyje profesionalūs sportininkai labai daug treniruojasi. Tačiau aš iš mokslinės pusės neradau tų krūvių pagrindimo. Kodėl jie dirba tiek, o ne daugiau ar mažiau? Pavyzdžiui, likus dešimčiai dienų iki kovos, jie dar treniruojasi nežmoniškai daug. Lieja prakaitą ant smėlio ar kalnuose, bėga po 20 km, vėl eina į salę. Ir taip – po kelis kartus per dieną. Iš tiesų kartais net nebūtina taip arti. O ypač artėjant kovai, kai reikia kaupti jėgas. Ne mažiau svarbu yra tinkamas poilsis ir mityba. Vienas dažniausių iššūkių dvikovinių sporto šakų atstovams – svorio metimas. Su tuo susiduria ir paprasti žmonės, norintys sulieknėti. Tarkime, boksininkas, kad įgytų pranašumą prieš varžovą, mėgina staigiai numesti kuo daugiau kilogramų, kad, įprastai būdamas sunkesnis, prasmuktų į lengvesnę svorio kategoriją. Esą taip iškart įgytų fizinės jėgos ir svorio pranašumą prieš lengvesnį oponentą. Tada, oficialiai pasvėrus, per paskutinę parą iki kovos jis mėgina staigiai vėl priaugti kuo daugiau kilogramų, iki sau įprastinio svorio. Atletai mano, kad žaibiškai susigrąžinęs svorį taip pat greitai atgauni ir jėgas, tačiau tai visiškai pasenusi metodika. Išsamūs moksliniai tyrimai nustatė, kad iš visų į ringą per varžybas kopiančių boksininkų, nors atrodytų, jog jie yra geriausios įmanomos sportinės formos, net 39 proc. reikalinga medicininė pagalba! Jie tokie išsekę, netekę skysčių, tad apie kokius maksimalius rezultatus galima kalbėti? Gali būti idealiai pasirengęs fiziškai, bet jei, likus savaitei ar kelioms dienoms iki kovos ar, tarkime, maratono, numeti dešimt ir daugiau kilogramų kūno masės, tai jokia pasirengimo programa nepadės. Sunkiai dirbi kelis mėnesius, pusmetį ar dar daugiau, o lemiamu momentu pats savo rankomis nubrauki visą savo įdirbį. Paradoksas, ar ne? Remiantis naujausiomis mokslo žiniomis, likus dešimčiai dienų iki kovos, negali būti didesnio nei 4 kg masės svyravimo. Tačiau, patikėkite, man nebuvo lengva įtikinti klientus pakeisti mąstymą.
– Jau bene dešimtmetį esate ne tik sporto ir medicinos mokslo teoretikas, bet ir praktikas. Kokių patarimų duotumėte ne profesionaliems atletams, o paprastiems žmonėms, kurie, tarkime, lankosi sporto ir sveikatingumo klubuose?
– Vienas dalykas, kurio dauguma žmonių išvis neįvertina, – gera pramankšta. Kaip žmogus elgiasi užsukęs į sporto klubą? Tingiai persirengia, minutę kitą pasikraipo ir puola prie svarmenų. Tai didelė klaida. Vien kokybiškas apšilimas prieš treniruotę jūsų darbo efektyvumą pakelia iki 7 proc. Prasimankštinę darysite tuos pačius pratimus, kaip ir iki šiol, bet jūsų rezultatas bus pastebimai geresnis. Kitas aspektas: daug žmonių pasportuoja kokį pusvalandį ir išeina namo. O iš tiesų tik tada ir pasiekiama riba, nuo kurios treniruotė gali būti maksimaliai efektyvi. Paprastai kalbant, jei norite sudeginti pilvo riebalus, nepulkite iškart daryti atsilenkimų. Pirmiausia turite makštindamiesi padidinti savo pulsą, tarkime, iki 130–150 tvinksnių per minutę, ir jį išlaikyti apie pusvalandį, o tada jau atlikti sunkiausius, intensyviausius pratimus. Va tada ir pamatysite tikrąjį sporto poveikį jūsų kūnui ir nebereikės skųstis, kad iš to sporto – jokios naudos. Ne mažiau svarbus etapas po treniruočių – poilsis ir mityba.
Vienas dalykas, kurio dauguma žmonių išvis neįvertina, – gera pramankšta. Kaip žmogus elgiasi užsukęs į sporto klubą? Tingiai persirengia, minutę kitą pasikraipo ir puola prie svarmenų. Tai didelė klaida.
– Gal žinote kokią stebuklingą dietą, kuri padėtų nesikankinant salėse ar bėgimo takeliuose numesti svorio?
– Šiais laikais vyrai ir ypač moterys perka tabletes, piliules, žolelių ekstraktus, tikėdamiesi greitai ir be didesnių pastangų sulysti. Deja, dažniausiai jiems tenka nusivilti. Ir medikai jums patvirtins – jokia, net ir brangiausia tabletė neatstos fizinio krūvio. Būtina sportuoti. Kita vertus, nemažai galima pasiekti vien sureguliavus mitybą. Bet vėlgi, kai girdžiu apie vien baltyminę ar angliavandenių dietą, tai man kelia tik šypseną. Organizmas turi gauti visko, retsykiais net ir riebalų ar vadinamojo greito maisto. Tiesiog, metant svorį, reikia skaičiuoti produktų kalorijas.
– Kalbant apie mitybą – kiek kartų per dieną valgyti sveikiausia?
– Pirmiausia išskirčiau laiką, kada galima valgyti. Ar rečiau, bet daugiau, ar dažniau, bet po mažiau? Ar iškart po treniruotės, ar praėjus tam tikram laikui? Kad pagreitintume medžiagų apykaitą, geriau valgyti po nedaug, bet penkis šešis kartus per dieną. Paskutinįkart valgyti neturėtų būti vėliau nei 18–19 val. Tada pageidautina nesigardžiuoti sunkiai virškinamais produktais. Jais galima pasilepinti perpiet. Prieš miegą kur kas sveikiau lengvas maistas.
– Tačiau šiuolaikiniam daug dirbančiam žmogui gana sudėtinga baigti mitybos procesą jau 19 val., jei jis, tarkime, iš darbų grįžta dar vėliau.
– Tai užsispyrimo ir pasiryžimo klausimas. Kaip minėjau, laikas yra labai svarbu. Jei pusryčiaujame 9 val., o pietaujame 13 val., turime to grafiko ir laikytis. Jei žinome, kad nespėsime nueiti užkąsti į kavinę, turime maisto įsidėti. Tas pats pasakytina ir apie vakarienę.
– Kiek skysčių per parą rekomenduotumėte vartoti?
– Yra toks posakis: vanduo – tai gyvybė. Kai gimsta vaikas, jo kūne yra net 95 proc. skysčių. Jaunuolio organizme yra apie 85 proc. skysčių. O keturiasdešimtmečio ar penkiasdešimtmečio žmogaus kūne lieka 70–60 proc. Ir kuo toliau, tuo mažiau. Senstant netenkama skysčių, tad vandenį reikia vartoti nuolat. Tiesa, perlenkti lazdos nederėtų. Teoriškai organizmas gali įsisavinti iki litro skysčių per valandą. Tarkime, sportininkai, kurie, kaip minėjau, bando drastiškai ir greitai numesti svorį, kartu netenka labai daug skysčių. Tuomet jie puola daug gerti. Tačiau yra riba, kiek vandens organizmas įsisavins, o ją viršijus galima netgi sau pakenkti, nes drauge su neįsisavintais skysčiais iš kūno išplaunamos ir naudingos medžiagos, mineralai. Vandens suvartojimo norma nustatoma pagal kūno ūgį ir masę, bet įprastinė rekomendacija yra 2,5–3,5 litro per parą. Profesionaliai sportuojantiems, ypač ištvermės šakų atstovams, galima išgerti ir 5 ar net 6 litrus. Svarbus patarimas: iš ryto atsibudę iškart išgerkite stiklinę vandens. Organizmas per naktį taip pat netenka skysčių, dehidratuojasi. Labai sveika valgyti šviežius ar džiovintus vaisius, tačiau, dėdamas į burną džiovintą vaisių, kenki organizmui. Vaisius, būdamas itin sausas, patekęs į skrandį, sugeria skysčius ir dar labiau dehitratuoja organizmą. Jei tokius vaisius iš vakaro pamerksite į vandenį, ryte jie bus gerai įmirkę: ir gardesni, ir sveikesni.
– Koks dienos režimas tinkamiausias organizmui?
– Vargu ar reikia bandyti išrasti kažką naujo. Ryte ir dieną žmogus žvalus ir darbingas, o naktį turi ilsėtis. Eiti į lovą reikia ne vėliau 22 val., kad apie vidurnaktį jau kietai miegotume. Tokiu metu prasideda gilaus miego fazė.
– Neseniai lankėtės Kaune. Kas jus sugrąžino į kone gimtuoju tapusį miestą?
– Šeimos pagausėjimas. Žmona Kauno klinikose pagimdė dukrą. Tad nuo šiol aš esu ir laimingas jaunas tėtis (šypsosi).
