Tapo vyro pavyzdžiu
Neseniai įvyko monospektaklio "Kontrabosas", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Donatas, premjera. Po jos, plojant susirinkusiesiems, scenoje pasirodė ir spektaklį režisavęs Valentinas Masalskis. O tada įvyko kitas dalykas – Donato ir V.Masalskio apsikabinimas, kuris, ko gero, nebuvo režisieriaus ir aktoriaus, mokytojo ir mokinio, o veikiau tėvo ir sūnaus emocijų iškrova.
Donatas mamos neteko dar būdamas paauglys, po to nutrūko ir komplikuoti ryšiai su tėvu.
"Anksčiau santykį su V.Masalskiu galėjau įvardyti kaip studento ir dėstytojo ar režisieriaus ir aktoriaus, tačiau vasarą, kurdami "Kontrabosą", labai suartėjome. Žiūrėjau į jį, ėjo šiurpas ir sau sakiau – pavydžiu jums, nes jūs visą gyvenimą su šia profesija. V.Masalskiui išsakiau daug minčių, susijusių su teatru, aktoryste, apie tai, kas bergždžia, o kas – ne. Ir turbūt net ne atsakymai buvo svarbiausi, o suvokimas, kad prieš mane sėdi vienas geriausių Lietuvos aktorių, atiduodantis tau viską – laiką ir sveikatą, ir aš turiu teisę būti šalia. Režisieriaus nesudievinu, mus sieja sveiki žmogiški ryšiai, buvo visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, ir tėvu jo nevadinu, net nenorėčiau to daryti, tačiau dabar suprantu, kokią turiu privilegiją", – kalbėjo aktorius.
Donatas pripažįsta, kad tuo metu V.Masalskis jam tapo tikro vyro pavyzdžiu ir žmogumi, kuriam gali pasakyti – aš nekenčiu aktoriaus profesijos.
"V.Masalskis klausia manęs, kodėl. Sakau, nes aš per daug jai atiduodu. Viską. Tada režisierius mestelėjo puikią frazę – žmonės, kurie galvoja, kad vaidinti yra lengva, nežino, kaip tai daryti, arba nesuvokia, kas yra vaidyba. O tai iš tikrųjų yra beprotiškai sunku", – įsitikinęs klaipėdietis.
Kontrabosas yra teatras
Donatas buvimą scenoje prilygina ringui, kur niekada nežinai, prieš kokią svorio kategoriją kovosi. Nežinai ir to, kiek atsilaikysi. Veikiausiai šios paralelės – neatsitiktinės. Donatas prisimena vaikystėje mėgęs muštis – nueidavo į mokyklą, paleisdavo kumščius, o po to kruvina lūpa ar prakirsta nosimi keliaudavo į teatro būrelį.
"Tėtis sakydavo, kad tam, kuris užkabino, reikia duoti atgal, o mama ragindavo nekreipti dėmesio. Gyvenau balansuodamas tarp šių dviejų požiūrių. Tik pasielgęs ir vienaip, ir kitaip gali pajausti skirtumą. Bet tai vaikiški, praeities dalykai", – nesureikšmino aktorius.
O dar, anot Donato, scenoje, ypač monospektaklio metu, reikia nepadlaižiauti, būti įdomiam ir atviram.
"Aktorius yra melagis. Bet geriausias melas yra 80 procentų tiesos, o tiesą sakyti nėra paprasta, tai gali nedaugelis. Kartais po spektaklio žmonės prieina, kalba tau, bet iš jų akių, kūno kalbos supranti, kad tiesos jie nepasako. Ir priešingai – suvoki, kad kažkas, stovintis prieš tave, yra visiškai nuogas", – kalbėjo pašnekovas.
Personažas esi tu, o ne kažkas tolimo, koks nors fantomas. Tokiu principu kurdamas vaidmenis vadovaujasi Donatas. O vienas minėtas fantomas, jo įsitikinimu, ypač dažnai persekioja aktorius. Tai bandymas įlįsti į formą, slapstymasis už vaidmens.
"Kontraboso" repeticijų metu V.Masalskis mane "valė" nuo blogos vaidybos. Bet ne tam, kad patikčiau žmonėms. Išsivalyk, sakė man, tu gali būti aktorius, nevaidink, ką tu čia vaidini, sakyk tiesiai šviesiai, Donatai, nuėjai į personažą, blogai, daryk, tai, kas tu esi, save kalbėk. Ilgai galvojau, kas man pačiam yra kontrabosas. Supratau, kad tai – teatras, kurį labai myli, bet kartu ir nekenti. Apie tai – ir visas spektaklis", – apibendrino Donatas.
Privalumas – galimybė užsidaryti
"Aktorių gatvėje visi pažįsta, aktoriaus šypsena maloniai tviska", – šios vienos "Anties" dainos eilutės, atrodytų, stereotipiškai apibūdina scenos meno atstovą – siekiantį išsišokti, komunikabilų, sąmojingą, pastebimą.
Tačiau Donatas neslėpė, kad mėgsta užsidaryti, patekti į kitą pasaulį.
"Išeini į gatvę ir matai labai daug dalykų – žmonių veidmainystę, problemas. Kai mokaisi, šiuos dalykus pastebi dar labiau, hiperbolizuoji, prasideda savotiška paranoja. Atsikėlęs ryte stengiuosi kuo greičiau nuvažiuoti į repeticijos vietą Kultūros fabrike, kartais net bėgu iki jo. Nusileidžiu į rūsį ir prasideda – imu galvoti, dirbti. Užsidarymo jausmas man – stiprus ir geras. Nežinau, kur dar galėčiau jį patirti. Kitose srityje kažkas pagalvotų, kad nesi visai sveikas žmogus. Čia tai yra normalu", – kalbėjo Donatas.
Parsiduoti neketina
Kai kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio paklausė, kas yra menas, jis pasakė, kad pirmiausia reikia atsakyti į daug svarbesnį klausimą: kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė. Režisierius, remdamasis asmenine patirtimi, pripažino, kad veikiausiai mūsų buvimas čia turi būti išnaudotas dvasiniam tobulėjimui, o šiam procesui ir tarnauja kūryba.
Su šiomis legendinio rusų kino režisieriaus mintimis Donatas, vos įstojęs į V.Masalskio rinktą aktorių kursą, matyt, nebūtų sutikęs.
"Prisipažinsiu, į aktorystę atvedė noras būti žinomam, gerbiamam, kad man plotų. Paprasti ir vaikiški užmojai baigus mokyklą. Vėliau supratau, kad kažkoks populiarumas nevertas to didelio darbo ir atsidavimo. Kur tada tavo tikslas? Gerai, gal tu pavaidinsi kažkokioje populiarioje vietoje, labiau žinomame filme, seriale, spektaklyje, renginyje. Tačiau tuo viskas ir baigsis. Grįši namo ir verksi", – kalbėjo Donatas.
Su nuostaba jis reaguoja ir į kolegas, kurie teatrą mato kaip žaidimą arba aktorius profesiją supranta kaip darbą. "Atbūsiu tiek, gausiu tiek. Kartais girdėdamas tokias kalbas tiesiog jaučiu gėdą", – atviravo aktorius.
Įvairius komercinius projektus Donatas bent šiuo metu apibūdina vienu žodžiu – parsidavimas.
"Kas bus ateityje, nežinau. Galbūt, jei jausiu, kad manęs nebereikia ir siūlo vaidinti vien tik serialuose, apskritai pasitrauksiu iš aktorystės. O gal vaidinsiu seriale. Tačiau kol kas esu kategoriškai prieš šiuos dalykus", – sakė aktorius.
Dabar emocijas teatre jis sugretina su vaikystėje patirtais jausmais, kai išeidavo iš bažnyčios ir jausdavosi šventesnis, išsakęs nuodėmes, kurių gal daugiau nedarys.
"Negalvoti – lengva"
Gal net sakralus požiūris į teatrą ir aktoriaus profesiją nereiškia, kad Donatas nebuvo suabejojęs tuo, ką daro.
"Ypač daug klausimų kilo kuriant spektaklį "Šauktiniai". Supratau, kad žmonės teatrą vis labiau vertina kaip pramogą. Žiūrovai nebemato prasmės, pustonių. Ėmiau galvoti, ką daryti, kad taip nebūtų, svarstyti, ką reikėtų keisti", – prisiminė aktorius.
Į klausimą, kodėl žiūrėdami spektaklius žmonės nori eliminuoti mąstymą, Donatas turi aiškų atsakymą: taip – daug paprasčiau.
"Negalvoti – lengva. Tačiau reikia prisiimti atsakomybę. Kaip tai padaryti – kitas klausimas. Žmonėms reikia sukrėtimų, nes viskas pasidarė per daug paprasta, nebejaučiame subtilybių. Paprastas pavyzdys: sakykime, aš kalbu ironiškai, o kažkas galvoja, kad šneku teisybę", – tikino Donatas.
Akis atvėrė dienoraštis
Pasakodamas apie autoritetus, Donatas nevardija žinomų rašytojų ar kitų pasaulinę šlovę pelniusių žmonių.
"Pavyzdžiu matau savo tetą. Mes skirtingų profesijų žmonės, tačiau iš jos galiu pasimokyti. Ji geras žmogus, atiduodantis viską. Tada supranti, kad dėl tetos, brolio, brolio draugės, jos mamos, V.Masalskio, dėl šių tikrų žmonių ir verta stengtis. Po premjeros grįžau namo ir pamačiau, kad mano artimiausių žmonių veidai pasikeitę. Jiems labai svarbu tai, ką darau, turbūt net svarbiau nei man pačiam", – neslėpė vaikinas.
Kalbėdamas apie draugus, kurių bėgant laikui – vis mažiau, Donatas prisiminė savo mamos, kurios dėl vėžio neteko būdamas 17 metų, istoriją.
"Mano mama rašė dienoraštį. Po jos mirties jį perskaičiau. Tai buvo labai įdomus, bet kartu ir labai baisus dienoraštis. Niekada anksčiau nemaniau, kad mano mama buvo tokia protinga. Na, atrodė, juk visų mamos – vienodos. Labai dažnai žmonėms gyvenimas yra žaidimas: vieni žaidžia teatrą, kiti – politiką ir t. t. Tačiau tada, kai supranti, kad mirsi, imi jausti kažko nepadaręs, kažkam skyręs per mažai laiko. Skaitydamas dienoraštį suvokiau, kad mama neturėjo draugų. Paprasta jos užrašyta frazė: visi klausia, kaip aš jaučiuosi, bet niekas nepasiteirauja, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi. Supratau, kad tikrai nepaklausiau. Mamai reikėjo draugo ir ji jo neturėjo", – kalbėjo Donatas.
Vaidyba grąžino jausmus
Mamos netektį dabar vaikinas prisimena lyg sapną. Donatas neslepia, kad buvo visokių minčių.
"Pamenu, po mirties viskas taip virė galvoje, kad nežinojau, ką daryti. Nuėjau į vienos degalinės parduotuvę. Pardavėja, pamačiusi, kaip atrodau, paklausė, kas yra. Pasakiau, kad nežinau, noriu kažką pasidaryti. Ji užrakino parduotuvės duris, neįleido nė vieno žmogaus, atsisėdo ir išklausė mano istorijos. Aš išsipasakojau, apsiverkęs išėjau ir kritau į lovą. Daugiau į tą parduotuvę nebuvau užsukęs. Bet kažkas ten įvyko", – tikino vaikinas.
Laidotuvės jam buvo neapykantos, kitų kaltinimo etapas, vėliau atėjo kitas – kaukių, abejingumo periodas.
"Po kelių mėnesių, kai mirė mama, išėjo ir senelis. Aš nieko nejaučiau. Maniau, kad didesnio skausmo jau nebegaliu patirti. Tapau abejingas viskam. Likimas mane nuvedė ten, kur galėjau grįžti į emocijų pasaulį, – atsidūriau Klaipėdos jaunimo teatre, kur V.Masalskis man parodė, kad dar turiu jausmų. Prieš lipdamas į sceną kalbuosi su mama, prašau pagalbos arba sakau, kad šis spektaklis – jai. Skausmų daug, supranti, kad daugiau jos nebepamatysi, kartais baisu, kad kažko jau nebepameni, tačiau stengiesi išlaikyti prisiminimus, pagarbą. Dabar aš esu čia, teatre, ir už tai esu dėkingas mamai. Galbūt todėl ir atsidūriau pas V.Masalskį, kuris vertina jausmus", – sakė Donatas.
