Kokie yra vaikų ir paauglių skaitymo įpročiai? Kaip atrasti gerą literatūrą ir kaip išsiugdyti įprotį skaityti? Apie visai tai – pokalbis su D.Pelegrime.

– Mokytoja, ar vaikams ir paaugliams knygų skaitymas yra pomėgis, ar prievolė?

– Kai kuriems pomėgis, tačiau, apskritai, kol kas labiau prievolė. Bent jau sukurtas toks įvaizdis. Vaikams ir paaugliams atrodo, kad yra daug įvairių dalykų, ką galima veikti be knygų skaitymo.

Mūsų mokykloje būna literatūros pamokų, kai 45 min. intensyviai skaitome. Daugelį apima mieguistumas, jie labiau norėtų atsiversti internetą ir kažką pasižiūrėti, paskaitinėti ekrane. Kitaip tariant, renkasi lengvąją skaitymo formą. Tačiau, be abejo, yra paauglių, kurie skaito su malonumu.

–  Kodėl, jūsų nuomone, daugumai paauglių knygos yra labiau prievolė, o ne pomėgis? Kodėl skaitant knygą apima mieguistumas?

– Jie neturi gerų skaitymo įpročių ir dėl to nenueina kelio iki gerų kūrinių. Reikia skaityti, kad suprastum, ką tu mėgsti.

Kokia nuomonė paprastai yra formuojama mokykloje? Kad yra privaloma literatūra, kurią reikia perskaityti. Tai vaikams ir paaugliams skamba gana nuobodžiai. Be to, jie nežino, kada skaityti, jie netreniruoja šių dalykų, o skaitymas yra labai gerai ištreniruojamas įprotis.

Taip ir nutinka: kai tu neturi įpročių, pavyzdžiui, išsivalyti dantis, nusiprausti ir t.t., to ir nedarai. Lygiai tas pats ir su skaitymu.

Jei paauglys žinotų, kad jo dienos rutinoje 15 min. skiriama skaitymui, atsirastų įprotis.

– Ar 15 min. yra optimalus laikas pradėti skaityti, pradėti treniruoti savo įpročius?

– Taip. Mokykloje paprastai skaitome ne pagal laiką, o pagal puslapių skaičių – penki puslapiai per dieną tam tikru laiku. Tai tampa kaip sporto treniruotė, kaip mankšta. Jei tu kas rytą darai mankštą, kūnas prie to įpranta. Vaikas ir paauglys taip pat įpranta ir skaityti.

Dovilė Pelegrimė. M. Plepio nuotr.

– Ar frazė „privaloma perskaityti literatūra“ negąsdina vaikų ir paauglių?

– Paauglio intencija yra prieštarauti. Bet kokiu atveju. Tad prieš tai, kas yra privaloma, jiems irgi norisi prieštarauti. Kalbant apie pačią literatūrą, svarbu, kaip ji pateikiama. Mes tai darome kiek kitaip, nei tik siūlydami vaikams perskaityti kūrinį.

Vienas iš pavyzdžių – Jono Biliūno apsakymas „Kliudžiau“. Kūrinio tema yra kaltė. Klasėje suformuojame komandas ir tekstą naudojame kaip medžiagą tam tikroms idėjoms išreikšti. Skaityti apsakymą nėra prievolė, tačiau jei vaikai jo neperskaitys, neras argumentų, kurių jiems reikia užduočiai. Kitaip tariant, tekstą padarome priemone, kurios reikia pamokai.

– Kokius kūrinius vaikai ir paaugliai mėgsta skaityti?

– Labai priklauso nuo to, ar turi suformuotą literatūrinį skonį. Paaugliai mėgsta serialais paremtą literatūrą, mat dabar populiaru rašyti kūrinius pagal platformos „Netflix“ rodomus serialus. Taip pat paaugliai mėgsta fantastiką.

Dar labai populiarus žanras – komiksai. Tai – alternatyva lengvajam skaitymui tiek turinio prasme, tiek forma.

Pastebėjau, kad vaikai mėgsta skaityti anglų kalba ir nesvarbu, kokią literatūrą. Ši kalba sklinda iš ekranų, paaugliai socialiniuose tinkluose ja bendrauja su bendraamžiais iš užsienio. Jiems anglų kalba yra kaip variklis tęsti savo gerų įpročių formavimą.

– Neprieštaraujate, kai išgirstate, ką skaito vaikai, kad tarp jų skaitinių tik prasta literatūra?

– Viena vertus, man, kaip literatūros mokytojai, tai gal ir skaudus smūgis. Yra kūrinių, kurių nuo pat mažų dienų aš neleisdavau skaityti – tikrąja to žodžio prasme. Kita vertus, yra ir kitas metodas. Šiemet su savo auklėtiniais, kurie yra septintokai ir mėgstanti skaityti klasė, atlikome savotišką mokslinį darbą.

Yra gana lengvo skaitymo literatūros serija „Nevykėlio dienoraštis“. Ką ta serija daro paauglių skaitymo įpročiams? Remdamiesi ja, ieškojome atsakymų, kodėl yra suformuota nuomonė, kad tai – prasta literatūra? Kodėl vaikai ją mėgsta, o mokytojai – nelabai?

Tam, kad vaikas suprastų, ką jis nori skaityti, reikia skaityti daug ir įvairių dalykų. Negali užsifiksuoti, kad šita literatūra yra bloga, o ši – ne. Reikia visko. Tada ir ateis laikas, kai jie pasirinks, ką iš tiesų nori skaityti.

– Kokias knygas, kokią literatūrą rekomenduotumėte rinktis vaikams ir paaugliams?

– Rekomenduočiau vadinamuosius miksus. Dabar yra populiarūs detektyvai, paaugliai mėgta ir klasikinius detektyvus. Neseniai klasėje skaitėme Richardo Bacho knygą „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“. Atrandame dalykų iš privalomos skaityti literatūros sąrašo, kuri jiems įdomi. Paaugliams taip pat patinka George'as Orwellas, Williamo Geraldo Goldingo „Musių valdovas“.

M. Plepio nuotr.

Tačiau tai – tik bendri pastebėjimai, tinkantys ne visiems. Rekomenduojant kūrinį svarbu žinoti, kam rekomenduoji, atsižvelgti į asmenybę.

Apskritai, labai rekomenduoju įvairius dalykus. Jei matau, kad vaikas ar paauglys dar neturi gerų skaitymo įpročių, pradedu nuo komiksų žanro, kad jis pajustų sėkmę ir perskaitytų kuo daugiau dalykų, pamėgtų skaityti.

Jei paauglys yra adekvatus ir gali ieškoti argumentų – jau galima siūlyti ir didesnę savo turiniu literatūrą.

Paauglio intencija bet kokiu atveju prieštarauti. Tad, prieš tai, kas yra privaloma, jiems irgi norisi prieštarauti.

– Kokia jūsų nuomonė apie audioknygas, knygų skaitykles, kurias vis dažniau renkasi suaugusieji? Audioknyga patogi vairuojant, elektroninė skaityklė užima mažiau vietos ir ne tokia sunki keliaujant lėktuvu.

– Suaugęs žmogus yra adekvatus ir žino, kodėl jis naudoja šias priemones: dėl laiko stokos, dėl kelionių lėktuvais. Vaikui yra truputėlį kitaip, jis neturi priežasčių naudoti šias priemones.

Audio- ir elektroninės knygos visų pirma patogios naudoti, tačiau pirmumą teikčiau popierinėms knygoms. Skaitant popierinę knygą formuojasi kiti įgūdžiai, tu vartai puslapius, gali pasižymėti tam tikrus dalykus, matai, kiek knygos jau perskaitei. Tai paprasti, elementarūs, tačiau svarbūs dalykai. Atsiranda kitas kontaktas su knyga.

Tačiau yra vaikų, kurie geriau girdi, nei mato tekstą. Tada galima laviruoti tarp audio- ir popierinės knygos. Audio- ir elektroninė knyga nėra blogai, jei tai nenuolatinis dalykas. Visur reikia pusiausvyros.

– Ar pakankamai išleidžiama vaikų ir paauglių literatūros? Kiek iš jos – lietuvių autorių, kiek – verstinės?

M. Žičkaus nuotr.

– Lietuvių autorių nelabai daug. Mūsų mėgstamas autorius – Tomas Dirgėla, jo kūrinius vaikams skaityti lengva. Yra keletas autorių iš naujesnių, kurie vaikams patinka, kurie formuoja tam tikrą literatūrinį skonį.

Verstinių kūrinių taip pat yra. Man, kaip literatūros mokytojai, ne visada patinka vertimai, bet tai subjektyvus dalykas. Dabar yra tikrai užtektinai galimybių skaityti užsienio literatūrą anglų kalba, užsisakyti ir atsisiųsti knygą. Pasirinkimas didelis.

Leidėjai skiria daug dėmesio vizualumui – knygos gražios, patrauklios. Vaikams ir paaugliams tai labai svarbu. Man atrodo, bendra padėtis nebloga.

– Ar yra mokytojų, kurie jums paliko neišdildomą įspūdį?

D.P.: Mokykloje man patiko istorijos pamokos. Bet labiau už patį dalyką patiko mokytoja, kuri mums skirdavo savo laiko po pamokų. Kartu su ja žiūrėdavome krepšinio rungtynes. Ji mums aiškino apie tuomet nuaidėjusius Rugsėjo 11-osios įvykius. Gerai pamenu savo pradinių klasių mokytoją. Net ir dabar sutinku ją knygų mugėse. Ji man tokia pat graži kaip ir prieš 30 metų.

V.B.: Aš taip pat gerai atsimenu savo pradinių klasių mokytoją, turbūt dėl to, kad globojo kaip mama, suteikė saugumo. Iš vyresnių klasių atsimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri nuostabiai pasitikėjo savimi. Žiūrėdama į ją galvodavau, kad užaugusi norėčiau būti tokia kaip ji – taip kalbėti, taip laisvai jaustis prieš mokinius. Ji gebėjo mus „sudėti į dėžutę“, kai nelabai ir susidėdavome. Ji vienintelė pasiūlė mums susitikti šeštadieniais pasimokyti prieš egzaminus. Dar ji mokėjo iš savęs pasijuokti. Anuomet iš mokytojos išgirsti tokį slengą buvo neįprasta. Jaučiau jai didelę pagarbą. Jos poelgiuose slypėjo žinutė apie tai, kad nereikia bijoti iš savęs pasijuokti, pastatyti save į nepatogią padėtį.

– Kaip būti įdomiu mokytoju?

D.P.: Dabar mokytojas nebėra tik žinių šaltinis. Žinių yra visur, tik reikia, kad jas kažkas perfiltruotų. Mokytojas negali ir neturi žinoti visko. Mokytojas turi gebėti gerai perteikti mokomus dalykus. Todėl labai svarbu, kad jis tikėtų ir gyventų tuo, ką moko. Niekada nepavyks vaikų išmokyti formulių, kurios tau pačiam atrodo neįdomios, kuriomis netiki. Tik tikėdamas tuo, ką daro, mokytojas yra įdomus.

Tavo žodynas, tavo eisena, tavo apranga yra kūrybiškumas. Vaikai tave skaito.

– Viktorija, kadaise pati buvai mokytoja. Tikriausiai jau tada daug dėmesio skyrei savo aprangai?

V.B.: Mokytoja tapau labai jauna. Man buvo vos 23-eji. Įsivaizdavau, kad turiu atrodyti vyresnė ir rimtesnė, nei iš tiesų buvau ar esu. Kaip jaunai pedagogei, man atrodydavo, kad būti panašiai į mokinius nevalia, o taip dažnai nutikdavo: „Suraskime auklėtoją klasės nuotraukoje!“ Šiandien tuo pasidžiaugčiau, tačiau anuomet stengiausi atrodyti vyresnė. Dar jaunystėje pamėgau klasikinį stilių, sumišusį su tam tikru mano braižu. Taigi, išdykusi klasika mane lydėjo visada.

– Ar kiti mokytojai kreipdavo dėmesį į tavo aprangą? Ar buvai mokytoja – nuomonės formuotoja?

V.B.: Nieko gražaus nepasakysiu. Retkarčiais jausdavau kolegių pavydą dėl savo jaunystės ir įdomaus įvaizdžio. Mėgdavau puoštis. Kasdien. Kolegos visada atkreipdavo dėmesį į mano išvaizdą. Tačiau mes, moterys, norime gražiai atrodyti, nesvarbu, ar susitiktume su draugėmis, ar eitume į darbą. Tai suteikia pasitikėjimo savimi. Tam net nereikia daug pastangų. Tik reikia atrasti savo kodus, kurie daro tave gražią. Ką reiškia būti gražiai? Tiesiog pasitikėti savimi. Tai neturi nieko bendro su mados tendencijomis, giliomis iškirptėmis ar aptemptais drabužiais. Štai Dovilė atrodo puikiai su savo per dideliu džemperiu, nes ji savimi pasitiki ir jaučiasi gerai.

– Su kokiomis spalvomis, formomis ir faktūromis tau, Viktorija, asocijuojasi mokykla?

V.B.: Jokių spalvinių derinių negaliu išskirti. Ir pati jų neturėjau. Jei manęs paklaustumėte apie šiandienos mano svajonių mokytoją, aš tikrai rinkčiausi spalvas, nes jos labai pagyvina ir gerai veikia žmones. Geltona spalva man teikia laimę, ypač pas mus, Lietuvoje, kur būna tamsoka ir pilka. Jei prieš vaikų auditoriją atsistosiu vilkėdama geltoną švarką, atrodysiu tikrai pozityviau, nei nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai. Mūsų apranga kuria nuotaiką, skleidžia žinutę. Visai nesvarbu, ar esi verslo susitikime, pasirašai milijonines sutartis, ar kalbi su mažais žmogeliukais, būsimais rimtais žmonėmis. Spalva yra spalva. Mėgstu juodą spalvą ir savo juodą švarką, tačiau jį renkuosi eilinę dieną. Kai stoju prieš auditoriją, visada pagalvoju, ką ji jaus kalbėdama su manimi. Jei galiu pradžiuginti, visada rinksiuosi džiuginti.

Misija: „Noriu būti mokytoja, kurią atsimins ir apie kurią kalbės, nes tam tikrame jų gyvenimo etape padariau kažką gero“, – dalijasi savo profesine svajone D.Pelegrimė.  M. Žičiaus nuotr.

– Kaip įsivaizduojate kūrybingą mokytoją?

D.P.: Sunku pasakyti, bet aš labai vengiu mokytojų, kuriems terūpi išdėstyti programą. Juk kartais, vos įžengus į klasę, pasidaro aišku, kad šiandien nuotaika joje visai tam netinkama. Man sako, kad aš – spontaniškas žmogus. Galiu iš taškiuko sugalvoti projektą. Kartais viskas vyksta pagal planą, numatytas temas. Bet yra tokių dienų, kai planą tenka spontaniškai sukurti iš naujo, atsižvelgiant į tos dienos mokinių emocijas. Mokytojai, kurie niekada neperžengia nustatytų ribų, – nekūrybingi. Mano vyras Andrius sako, kad mums, mokytojams, reikia mažiau dalykų, kuriais galėtume naudotis. Jų neturėdami, patys sugalvojame, iš kur jų pasiimti. Štai aš šiandien į matematikos pamoką vietoj vadovėlio atsinešiu skiaučių maišą. Iš jų bus galima kurti figūras, jas matuoti. Šį maišą pamačiau prieš sekundę, bet jis puikiai tiks. Kūrybingas mokytojas turi mokėti pasinaudoti savo aplinka.

V.B.: Kūrybingas mokytojas turi pastebėti kūrybingus vaikus ir sudaryti sąlygas jiems atsiskleisti.

D.P.: Kūrybingas mokytojas tik 30 proc. pamokos laiko turi kalbėti pats, kitus 70 proc. reikia atiduoti vaikams. Mokytojas turi būti lankstus. Vaikų kūrybiškumas sustingsta, kai pažeriame jiems per daug idėjų. Galime jiems tik patarti. Kūrybingas mokytojas sukuria formulę kūrybingam vaikui atsiskleisti.

– Kūrybiškumą mes dažnai suvokiame kaip tam tikrą meninį veiksmą. Tačiau kūrybiškumui išreikšti yra daug daugiau priemonių, tiesa?

D.P.: Tavo žodynas, tavo eisena, tavo apranga yra kūrybiškumas. Vaikai tave skaito.

V.B.: Mes kartais neįvertiname vaikų gebėjimo skaityti energines bangas. Reikia tik turėti, ką jiems pasakyti savo elgesiu, išvaizda ar kitais dalykais. Visu tuo galima rodyti pavyzdį.

Ką reiškia būti gražiai? Tiesiog pasitikėti savimi. Tai neturi nieko bendro su mados tendencijomis

– Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija siekia iki 2025 m. mokytojo profesiją padaryti prestižinę, kad jauni profesionalai norėtų tapti mokytojais. Ką apie tai manote? Kaip mokytojai gali tapti nuomonės formuotojais?

D.P.: Sudėtingas klausimas. Valstybinė strategija koncentruojasi į didesnius atlyginimus. Svarbiausia, kad mokytojo profesiją prestižine laikytų jau esami mokytojai. Dažnai girdime, kad mokytojų atlyginimas – mažas, darbas – sunkus. Tai tiesa. Tačiau svarbu, kad atsikėlę ryte mokytojai norėtų eiti į darbą, būti gerais, garbingais, pavyzdį rodančiais mokytojais. Dažnai susimąstau, kad kiekvienas mano žingsnis, žodis ar net aprangos detalė gali turėti įtakos mano mokinių gyvenimui. Man tai svarbu. Noriu būti mokytoja, kurią atsimins ir apie kurią kalbės, nes tam tikrame jų gyvenimo etape padariau kažką gero. Tai didelė galia, kurią mokytojai arba tinkamai išnaudoja, arba ne.

Vaikams įtaką artimoje aplinkoje gali daryti draugai, tėvai ir mokytojai. Su jais vaikai praleidžia daugiausia laiko. Jei pasiseka pasirinkti gerus draugus – šaunu! Šeimos nepasirinksi. Jei dėl kokių nors priežasčių vaikai vieno ar kito neturi, jie pradeda pavyzdžio ieškoti labai toli. Jie mano, kad žymūs nuomonės formuotojai viską pasiekia labai lengvai, yra gražūs ir nuostabūs be pastangų. Kodėl jie turėtų ieškoti pavyzdžio taip toli? Jiems išties įdomu, ką veikia ir kuo domisi jų mokytojai, jei tik šie juos prisileidžia, nuoširdžiai atsako į jų klausimus. Svarbu pavyzdį rodyti savo veiksmais. Niekada negalėčiau prašyti vaikų skaityti knygų ar daryti mankštą, jei pati neskaityčiau ir nesimankštinčiau. Be to, jie stebi, kaip mokytojai bendrauja tarpusavyje, per pertraukas. Tai gali tapti pavyzdžiu. Jei tik mokytojai neužsidarę nepasiekiamame mokytojų kambaryje.

Siekis: „Noriu parodyti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, kad yra tokių aprangos elementų, kurie gali būti įdomaus ir kieto mokytojo skiriamaisiais ženklais“, – sako V.Bugajenko. Mados dizaino studijos „Zefyras“ nuotr.

– Drauge sukūrėte drabužių rinkinį, skirtą mokytojams. Papasakokite, kaip gimė ši mintis?

V.B.: Su Dovile sukūrėme mokytojų aprangos kapsulę. Tai nedidelis drabužių rinkinys. Kiekvieną rinkinio drabužį galima derinti su bet kuriuo kitu, nes jie sukurti taip, kad derėtų tarpusavyje bet kuriuo atveju. Dovilei kilo mokytojų aprangos kapsulės idėja, nes ji kasdien savo apranga reprezentuoja savo profesiją.

– Dovile, ar turėti kapsulę nuo pat pradžių norėjai sau, ar norėjai tapti pavyzdžiu kitiems mokytojams?

D.P.: Man svarbu dalytis. Noriu parodyti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, kad yra tokių aprangos elementų, kurie gali būti įdomaus ir kieto mokytojo skiriamaisiais ženklais. Uniforma to nepavadinsi, bet tai tokie aprangos elementai, kuriuos derinant su kitais aprangos akcentais galima išsiskirti iš minios kaip savo profesijos atstovams.

– Kaip drabužis mokytojui gali tapti kūrybiška mokymo priemone?

D.P.: Kiekvienas drabužis turi tam tikrą formą ar spalvą. Drabužiais galima aiškinti pačias įvairiausiais sąvokas, tokias kaip „transformacija“, „simetrija“ ir daugelį kitų. Drabužių kišenėse apskritai verda atskiras gyvenimas.

– Ar turite minčių apie bendrus projektus ateityje? Galbūt mąstote apie aprangos kapsulę moksleiviams?

V.B.: Mąstau, kad dar galėtume sukurti kažką mokytojams. Nekalbu apie kapsulę, užtektų vieno daikto, kurio norėtų kiekvienas mokytojas. Tai galėtų būti kombinezonas ar švarkas, atitinkantis tam tikrą psichologinį mokytojo paveikslą. Jo spalvos ir įvairios detalės galėtų būti pritaikomos skirtingai.

D.Pelegrimė pasidalijo mintimis apie svarbius tarpusavio susitarimus atostogaujant su mažaisiais, dažnai atostogų metu tėvų daromas klaidas ir retą galimybę – su šeima drauge praleisti kiekvieną minutę.

– Šią vasarą su šeima namelyje ant ratų keliavote po Europą. Papasakokite daugiau apie šią kelionę. Kas labiausiai įsiminė?

– Namelį ant ratų paskolino bičiuliai, kurie ir padėjo susiplanuoti kelionę. Jos metu aplankėme Austriją, Šveicariją, Prancūziją ir Italiją. Kelionės tikslas buvo pažinti nematytas vietas, pravėdinti galvas, pabūti kartu ir patirti naujų įspūdžių. Keliaudami lankėmės įvairiuose senamiesčiuose, mėgstamų menininkų muziejuose, bibliotekose, knygynuose, leidome laiką prie jūros ir kalnų ežerų bei tyrinėjome įvairius Alpių takus. Prancūzijoje daug dėmesio skyrėme mėgstamiems menininkams, aplankėme Marco Chagallo, Pablo Picasso parodas. Visose šalyse ieškojome krautuvėlių, kurios parduotų vietinių gėrybių. Vaikai ieškojo jiems pažadėtų unikalių žaislų, su kuriais žaisdami lyg šiol gerai leidžia laiką.

D.Pelegrimė pastebėjo, kad kelionė dar labiau sustiprino vaikų tarpusavio ryšį. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Visos kelionės metu kartu leidome laiką nedideliame namelyje ant ratų, tačiau tikrai atsigavome ir labai daug pamatėme. Kelionė dar labiau sustiprino vaikų tarpusavio ryšį. Jie atrado naujų žaidimų, atskleidė įvairiausias kūrybines galias.

Turbūt labiausiai įsiminė kiekvienos šalies kultūra. Nors Italijoje ir Prancūzijoje lankėmės ne pirmą kartą, atradome naujų dalykų. Kiekvienoje šalyje bandėme bendrauti su vietiniais gyventojais, suprasti jų mąstymą ir bendravimo ypatumus. Sūnus Faustas, pamatęs žvejus, išsiaiškindavo, kokia kalba jie kalba, ir prašydavo eiti pabendrauti apie tai, kaip ir kas šioje šalyje kimba.

– Kokias klaidas, jūsų manymu, dažnai daro tėvai atostogaudami ar keliaudami su vaikais?

– Man labai nepatinka, kai suaugę žmonės duoda elektroninius prietaisus vaikams, kad juos užimtų, manydami, kad kitaip jie neras, ką veikti. Mes šios klaidos vengiame. Mūsų kelionė truko 22 dienas, tačiau nė karto nedavėme vaikams jokio elektroninio prietaiso – nei telefono, nei kompiuterio. Jų net nereikėjo. Visgi, dažnai suaugusieji yra įsitikinę, kad, jei vaikai nuobodžiauja, geriausia jiems duoti pažiūrėti animacinį filmuką ar pažaisti telefoninį žaidimą. Tėvelių nepasitikėjimas vaikų fantazija ir kūrybiškumu – didžiausia klaida. Žinoma, mums, suaugusiesiems, visada daug lengviau, kai vaikai įbedę akis į elektroninių prietaisų ekranus, tačiau tai yra laikina. Visada sunkiau elektroninių prietaisų vaikams neduoti, tačiau tai dešimteriopai atsiperka, nes vaikai tada nepraranda noro pažinti, kurti, bendrauti su kitais žmonėmis, sesėmis, broliais ar suaugusiaisiais. Be abejo, grįžus į rutiną namuose elektronika kažkiek sugrįžo.

Važiavome lydimi netikėtumo jausmo, nežinodami, ko tikėtis, nors buvome suplanavę lankytinas vietas ir kitus kelionės elementus.

– Ar turite taisyklių, kurių kartu su savo vaikais visada laikotės atostogaudami drauge?

– Taip. Buvome sutarę iš anksto susiplanuoti, ką kiekvienąkart sustoję veiksime ir ką pirksime. Žinoma, kartais kas nors įvykdavo ne pagal planą, tačiau tai – gera siekiamybė. Taip pat buvome sutarę, kad stengsimės nenaudoti telefonų ir kompiuterių. Juos į rankas paimdavome tik nuotraukoms daryti ar patikrinti maršrutą žemėlapyje.

– Kokias veiklas, kūrybines užduotis, maršrutus turėjote keliaudami su vaikais?

– Sudaryti maršrutą padėjo bičiuliai, kurie ne kartą yra leidęsi į panašias keliones. Turiningas maršrutas leido pamatyti daugiau kultūrinių vietų. Nesame dideli populiariosios, turistams pritaikytos kultūros mėgėjai. Todėl, pavyzdžiui, Veronoje, Italijoje, nesilankėme garsiajame Džiuljetos name, o vaikštinėjome po gatveles, kuriose gyvena vietiniai gyventojai. Taip pat nuo pat pradžių žinojome, kad norime apsilankyti Marco Chagallo ir Pablo Picasso muziejuose. Tačiau kelionės tikslas buvo ne tik aplankyti kultūrines vietas, bet ir praskaidrinti mintis gamtoje. Didelį įspūdį paliko Šveicarijos Alpės. Vaikams ten labiausiai patiko su varpeliais po kaklais pievose besiganančios karvės. Kiekviena sutikta karve jie džiaugėsi lyg Afrikos liūtu.

– Kas jums buvo nauja ir įdomu?

– Pirmą kartą keliavome nameliu ant ratų. Tai buvo tikrai įdomi patirtis. Sustojus naujoje vietoje, tekdavo iš naujo išsikrauti visus daiktus, išsiskleisti lovas, ieškoti vietų skalbiniams išskalbti ir padžiauti. Toks gyvenimo būdas buvo savotiškai įdomus ir naujas. Per kelias savaites aplankėme gausybę skirtingų vietų. Nuolat važiavome lydimi netikėtumo jausmo, nežinodami, ko tikėtis, nors buvome suplanavę vietas ir kitus kelionės elementus.

Per kelias savaites šeima aplankė gausybę skirtingų vietų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kaip vaikus sudominti ne tik pramogomis, bet ir vietos istorija ir kultūra, architektūra?

– Kultūrines vietas lankydavome dažniausiai pirmoje dienos pusėje, kada visi dar būdavome kupini jėgų. Rytais lankydavome muziejus, bibliotekas ir kitus numatytus objektus, vaikštinėdavome po senamiesčius. Nors mūsų vaikams patinka tokie dalykai, jie gali šiek tiek išvarginti. Todėl popiet visada veikdavome ką nors ramesnio, pavyzdžiui, vykdavome į kokį nors paplūdimį. Svarbiausia, pusiausvyra. Skirdavome vienodai laiko tiek kultūrai pažinti, tiek atsipalaiduoti. Vakarais vaikai galėdavo leisti laiką prie jūros ar ežero, žaisti su žaislais. Taip pat visos kelionės metu negailėjome sau ledų. Buvome sutarę, kad valgysime jų tiek, kiek norėsime. Todėl kartais, kai apleisdavo jėgos, eidavome ieškoti ledų krautuvėlės ir pasistiprinę keliaudavome toliau. Visos kelionės metu vadovavomės „give to get“ (liet. duok, kad gautum) principu. Visi drauge pamatydavome tai, ką buvome suplanavę, o tada vaikai gaudavo savo „desertus“ – maudynes, žaidimus ir ledus.